- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-21
- Bylos Nr.
- e2A-904-254/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02092-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- V. R.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ ieškinį atsakovui V. R. dėl turtinės žalos ir nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas tarp šalių byloje kilo dėl darbuotojo materialinės atsakomybės už įmonei padarytą žalą atlyginimo ir nuostolių dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo. Ieškovė UAB „Rivona“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo V. R. 9678,51 Eur turtinę žalą, 2765,32 Eur nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. Calais (toliau – Kalė) uoste buvo sulaikytas UAB „Rivona” darbuotojo V. R. vairuojamas vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, kuriame Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos pareigūnai aptiko gabenamus 6 nelegalius migrantus. 2016 m. rugsėjo 28 d. raštais pasienio tarnybos pareigūnai pranešė, kad už šį pažeidimą V. R. buvo skirta bauda po 400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų už kiekvieną nelegalų migrantą, iš viso – 2400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, o ieškovei – po 1400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų už kiekvieną nelegalų migrantą, iš viso – 8400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Paaiškėjus, kad atsakovas jam paskirtos baudos nesumokėjo, ieškovė, siekiant išvengti jai priklausančios transporto priemonės sulaikymo, buvo priversta 2017 kovo 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 690 sumokėti tiek atsakovui, tiek ieškovei paskirtas baudas. Ieškovė, nepraleisdama trijų mėnesių termino nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimus bei mokėjimo atlikimo, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK), kuri 2017 m. liepos 5 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-36-9612/2017 ieškovės prašymą atsisakė nagrinėti kaip pateiktą praleidus 3 mėnesių kreipimosi į DGK terminą. Ieškovės teigimu, šiuo atveju tarp šalių susiklostė dvejopo pobūdžio santykiai – darbo teisiniai santykiai vykdant darbo funkcijas darbuotojo darbdaviui padarytos 9678,51 Eur žalos atlyginimo (DK 245 straipsnis, 253 straipsnio 3 dalis, 255 straipsnio 1 dalis, 257 straipsnio 2 dalis) ir civiliniai nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai ieškovui už atsakovą sumokėjus pastarajam skirtą 2765,32 Eur baudą (CK 6.242 straipsnis). Pažymėjo, kad su atsakovu pasirašius darbo sutartį, jis buvo pasirašytinai supažindintas su pareiginiais nuostatais, pagal kuriuos atsakovas, be kita ko, privalėjo vykdyti tik darbdavio įgaliojimus (nuostatų 2.1.10 p.), vairuojant transporto priemonę neužsiimti pašaliniais darbais (nuostatų 2.1.11 p.), užtikrinti transporto priemonės ir turto saugumą (nuostatų 2.10 p.) ir kt. Su atsakovu buvo sudaryta ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovės nuomone, atsakovas neteisėtus veiksmus atliko tyčia, kadangi neatliko būtinų transporto priemonės patikrinimų, neatliko ir neužregistravo saugumo patikrų. Tokiu būdu pažeidė tiek pareiginius nuostatus, tiek Prieglobsčio įstatymą (1999m.), tiek jo pagrindu patvirtintą Civilinių bausmių praktikos kodeksą, todėl elgėsi neteisėtai. Tokiu būdu ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti jai paskirtą baudą. Be to, šiuo atveju ieškovė žalą patyrė ir dėl atsakovo tyčinių veiksmų, kuomet siekiant išvengti sau žalos, buvo priversta sumokėti ir atsakovui paskirtą baudą, jam to nepadarius. Dėl minėtų aplinkybių, ieškovės nuomone, atsakovas nepagrįstai praturėjo ieškovės sąskaita, todėl privalo atlyginti už jį sumokėtą 2 765,32 Eur baudą. A. V. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad priešingai nei teigiama ieškinyje, atsakovas atliko visus privalomus veiksmus apsisaugoti nuo nelegalių migrantų – buvo įtemptas trosas, troso galai sukabinti plomba, mašina buvo tikrinama kelis kartus. Nuo nelegalių migrantų apsisaugojimo pakrovimo vietoje buvo užpildytas mašinos patikros lapas dėl migrantų įlipimo, kuriame įrašytas plombos numeris, kuris taip pat įrašomas į krovinio važtaraštį. Automobilį sulaikius Jungtinės Karalystės pareigūnams, atsakovas pateikė priėjusiam pareigūnui visus reikalingus dokumentus, jų tarpe užpildytą patikros lapą. Apie sulaikymą atsakovas nedelsdamas telefonu informavo ir ieškovės atstovus, tačiau jokių sankcijų jo atžvilgiu nebuvo pritaikyta. 2016 metų vasario mėnesį atsakovas su ieškove nutraukė darbo sutartį. Pažymėjo, kad laiškas apie baudos paskyrimą buvo siųstas tik ieškovei, kuri apie gautus dokumentus atsakovo neinformavo. Todėl atsakovas apie jam paskirtą 2400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų baudą nieko nežinojo dėl ieškovės kaltės. Nežinant apie paskirtą baudą, atsakovas prarado galimybę įrodyti, kad jis tinkamai atliko visus būtinus veiksmus dėl asmenų, nelegaliai kertančių sieną, prevencijos, kad atliko būtinas transporto priemonės patikras, jas nustatyta tvarka užregistravo, užpildė reikiamus dokumentus. Mano, kad jokių tyčinių veiksmų jis neatliko, todėl ieškinys negali būti tenkinamas ieškovės nurodytu pagrindu. Be to, atsakovo nuomone, ieškovė praleido įstatymo nustatytą kreipimosi į DGK trijų mėnesių terminą, tinkamai nepasinaudojo privalomu ikiteisminiu organu, nagrinėjančiu individulius darbo ginčus. Todėl vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašo taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2018 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo V. R. ieškovei UAB „Rivona“ 9 678,51 Eur materialinės žalos atlyginimo, 2765,32 Eur skolos, 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, 292,57 Eur už dokumentų vertimus, 317,50 Eur žyminį mokestį, 5 proc. metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Įvertinęs bylos duomenims, teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai – darbo teisiniai santykiai, kurių metu darbuotojui vykdant darbo funkcijas, ieškovei buvo padaryta 9678,51 Eur žala ir civiliniai nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai, kurie pasireiškė ieškovei už atsakovą sumokėjus pastarajam skirtą 2 765,32 Eur baudą. Pirmą savo reikalavimą dėl 9678,51 Eur priteisimo ieškovė grindė DK normomis, antrą reikalavimą dėl 2 765,32 Eur priteisimo – CK normomis. Teismas, spręsdamas dėl 9678,51 Eur materialinės žalos atlyginimo, konstatavo, kad šalių ginčui spręsti šioje byloje taikytinos iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio senojo DK nuostatos, nes ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki naujojo DK įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad jei su darbuotoju sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą (DK 255 straipsnio 3 punktas). Pagal DK 257 straipsnio 1 dalį atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 14 d. ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi. Atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, gabenimu. Su atsakovu 2015 m. gegužės 14 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavės perduotas prekes, tarą, dokumentus, kitas materialines vertybes. Tą pačią dieną atsakovas buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, kuriuose be kita ko buvo nurodyta, kad vairuotojas – ekspeditorius atsako už transporto priemonės techninį stovį ir teisingą eksploataciją, pavestų užduočių savalaikį vykdymą, savo darbo kokybę, krovinių saugumą ir tvarkingą priežiūrą, įstatymų laikymąsi, laiku ir teisingai neužpildytus kelionės dokumentus, bendrovei padarytus nuostolius ir t.t. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovo darbo pobūdis atitinka DK 256 straipsnio nuostatų reikalavimus sudaryti sutartį dėl materialinės atsakomybės, susijusius su darbuotojo atliekamo darbo pobūdžiu, o visiškos materialinės atsakomybės ribos (sąlygos) buvo aiškiai įtvirtintos 2015 m. gegužės 14 d. sutartyje, todėl protingas ir apdairus darbuotojas, susipažinęs su pareiginėmis nuostatomis ir pasirašydamas materialinės atsakomybės sutartį, privalėjo suprasti jam tenkančias pareigas ir atsakomybę. Tokiu būdu teismas darė išvadą, kad atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už nelegalių asmenų vežimą ir iš to kylančias pasekmes.Spręsdamas dėl atsakovo materialinės atsakomybės, teismas kartu įvertino ir tai, kad atsakovui tai nebuvo pirmas reisas (kadencija), jis šiuo maršrutu vyko ne pirmą kartą, vadinasi buvo pakankamai patyręs vairuotojas. Nustatytas aplinkybes kartu su DK 228 straipsnyje nustatytais reikalavimais darbuotojui, teismas pripažino pakankamomis konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. nepakankamai rūpestingą pareigų vykdymą, dėl kurių pasitvirtino ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad atsakovas neužtikrino, jog į transporto priemonę, kurioje buvo vežamas krovinys, nepatektų nelegalūs asmenys, o patekus, jie nebūtų vežami. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo teiginius, kad jis nežinojo, nejuto, kada nelegalūs asmenys pateko į jo vairuojamą vilkiką, taip pat, kad jis nemoka anglų kalbos, nesuprato, ko iš jo nori pareigūnai. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir atsakovo atstovo argumentą, kad atsakovas nebuvo supažindintas su vairuotojo–ekspeditoriaus instrukcijomis dėl apsaugos nuo nelegalių asmenų įsibrovimo. Nors byloje nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad atsakovas su minėtais dokumentais buvo supažindintas raštu, tačiau teismas šiuo atveju rėmėsi liudytojo M. P. duotais paaiškinimais, kad su minėtomis aplinkybėmis atsakovas buvo supažindintas žodžiu. Teismas kritiškai vertino ir atsakovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas nebuvo informuotas apie jam paskirtą baudą, bylos duomenimis nustatęs, kad atsakovas 2015 m. rugsėjo 28 d. gavo pranešimą apie baudą, kuriame buvo nurodytos pažeidimo aplinkybės ir prašymas per 28 dienas atsakyti į pareigūnų suformuotus klausimus. Teismas pastebėjo, kad nors minėtas pranešimas buvo siųstas UAB „Rivona“ adresu, tačiau 2017 m. vasario 13 d. pranešimą V. R. gavo adresu (duomenys neskelbtini), su raginimu susimokėti jam skirtą baudą. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo darbo pobūdį ir darbinę patirtį, sprendė, kad atsakovas turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis. Be to, teismas, spręsdamas dėl atsakovo kaltės ir tyčios, atsižvelgė į atsakovo duodamus nenuoseklius parodymus. Nors atsakovas tvirtino, kad incidento metu krovinys buvo visiškai apsaugotas, tačiau kartu nepastebėjo, kad kažkuriuo kelionės metu transporto priemonės plomba buvo sugadinta. Nors atsakovas tvirtino, kad buvo atlikti visi krovinio patikrinimai, byloje nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas kelionės metu atliko ir užregistravo saugumo patikras. Teismas konstatavo, kad ieškovės patirtos žalos dydis yra nustatytas ir patvirtintas byloje esančiais dokumentais, t. y. 2017 m. kovo 23 d. tarptautinio mokėjimo nurodymu Nr. 690. Teismas, spręsdamas dėl DK 255 straipsnio 1 punkte įtvirtintos materialinės teisės normos taikymo, rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos (kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas nesiėmė visų veiksmų, kad išvengtų nelegalių migrantų patekimo į vilkiką, o šiems patekus į vilkiką – kad jie nebūtų vežami toliau, t. y. prieš patekdamas į Prancūzijos Kalė uostą, nepastebėjo plombos pažeidimų, nepateikė krovinio patikrinimo lapo A. P. tarnybai. Tokiu būdu teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas atsakovo veiksmus pripažinti tyčiniais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei remiantis DK 253 straipsnio 3 punktu, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 9678,51 Eur materialinės žalos priteisimo.Teismas, spręsdamas dėl 2765,32 Eur skolos priteisimo, nustatęs, kad atsakovui asmeniškai buvo skirta 2400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų bauda, kurią sumokėjo ieškovė, konstatavo, kad ieškovė įgijo regreso teisę į atsakovą 2400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, t. y. 2765,32 Eur sumai. Atsakovo argumentus, kad jis neva nieko nežinojo apie paskirtą baudą, teismas laikė deklaratyviais, nepagrįstais byloje esančiais įrodymais, kartu konstatuojant aplaidų atsakovo elgesį, jam nesidomint pradėto tyrimo eiga. Tokiu būdu teismas tenkino ir ieškinio reikalavimą dėl 2765,32 Eur skolos iš atsakovo priteisimo. Teismas netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį. Teismas nustatė, kad DGK, atsisakydama nagrinėti ieškovės prašymą, jai praleidus terminą kreiptis į DGK, nurodė, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis (DK 296 straipsnis). Kadangi DGK sprendimą priėmė 2017 m. liepos 5 d., o ieškovė į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 3 d., teismas konstatavo, kad ieškovė į teismą kreipėsi nepraleidusi vieno mėnesio termino kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, numatytą DK 296 straipsnyje. Kartu pažymėjo, kad DK 296 straipsnyje nustatyto mėnesio termino praleidimas nėra ieškinio senaties pabaiga, todėl nėra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti žalą, DK 253 straipsnio 3 punkto pagrindu ir skolą CK 2.242 straipsnio pagrindu. Pažymėjo, kad darbdavio reikalavimui taikyti materialinę atsakomybę darbuotojui ir priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą pareikšti teisme taikytinas bendrasis DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016). Šiuo atveju ieškovės ieškinys atsakovui teisme pareikštas nepraleidus nurodyto trejų metų ieškinio senaties termino. Todėl teismas sprendė, kad procedūrinio termino kreiptis į DGK praleidimas nepanaikina ieškovės subjektinės teisės reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo teismine tvarka.Tenkinęs ieškinį, teismas priteisė iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1000 Eur išlaidos už teisines paslaugas, 292,57 Eur už dokumentų vertimus, 317,50 Eur žyminis mokestis. Kartu teismas priteisė 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. R. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Nepagrįstai teismas konstatavo, kad dar 2015 m. rugsėjo 28 d. atsakovui buvo pranešta apie jam paskirtą baudą. Apeliantas pažymi, kad 2015 m. rugsėjo 28 d. gavo tik pranešimą apie baudą, kuriame nurodytos pažeidimo aplinkybės ir prašymas per 28 dienas atsakyti į pareigūnų suformuotus klausimus. Gautame pranešime nebuvo nurodytas baudos dydis, tik nurodytoms sąlygos, kurioms esant bauda gali ir nebūti paskirta. Tokiu būdu pranešimas negali būti laikomas baudos paskyrimu ir atsakovo sužinojimu apie jam paskirtą baudą. Tuo tarpu raštas dėl skiriamos baudos, nors buvo adresuotas tiek ieškovui, tiek atsakovui, buvo siųstas tik ieškovės adresu 2016 m. rugsėjo 28 d., todėl ieškovė privalėjo informuoti atsakovą apie jam paskirtą baudą, tuo labiau, kad pas ieškovę dirba atsakovo sugyventinė. Atsakovui laiku nesužinojus apie jam paskirtą baudą, jis prarado galimybę skųsti priimtą sprendimą ir ginti savo pažeistas teises. Šių aplinkybių teismas nesiaiškino, nurodant tik atsakovo pareigą domėtis tyrimo eiga. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje pateiktų svarių įrodymų. Pažymi, kad byloje prie pranešimo apie ieškovei skiriamą baudą pateiktas priedas – uosto reg. Nr. CAL/CP13190 CECPT, kuriame paaiškinama, kaip buvo apskaičiuota bauda už kiekvieną nelegaliai sieną kirsti ketinusį asmenį, atsižvelgus į aspektus, išdėstytus dokumente „Nuobaudų pakopos“. Pagal pateiktus duomenis atsakovas gali būti atsakingas tik už neužpildytą saugos lapą. Tokį lapą atsakovas šiuo atveju buvo užpildęs ir pateikė jį pirmam priėjusiam įvykio metu pareigūnui. Kartu pažymi, kad skiriant ieškovei baudą, jos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant ir į pačios ieškovės kaltę, t. y. dokumentinių įrodymų nebuvimą bei į tai, kad ieškovė jau anksčiau yra dalyvavusi incidentuose, susijusiuose su nelegaliais asmenimis. Apelianto nuomone, jis negali būti atsakingas už tai, kad ieškovė nepateikė pasienio tarnybai jų prašomų dokumentų, nurodydama, kad tokios instrukcijos vairuotojui buvo duodamos žodžiu. Kad tokios rašytinės instrukcijos yra reikalingos, ieškovė privalėjo žinoti, kadangi jau anksčiau yra dalyvavusi panašaus pobūdžio incidentuose. Atsakovas taip pat negali būti atsakingas už tai, kad ieškovė anksčiau dalyvavo panašiuose incidentuose. Be to, pateiktame priede nurodyta, kad incidento metu transporto priemonė buvo visiškai apsaugota, tačiau vairuotojas nepastebėjo, kad kažkuriuo kelionės metu transporto priemonės plomba buvo sugadinta. Nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovas tinkamai vykdė visus reikalavimus dėl transporto priemonės apsaugos. Be to, tai buvo pirmas kartas, kai atsakovas pateko į tokį incidentą. Pažymi, kad panašaus pobūdžio byloje Jungtinės karalystės pasienio tarnybos pareigūnai vairuotojui, pirmą kartą padariusiam panašaus pobūdžio pažeidimą, skiria įspėjimą arba žymiai mažesnę baudą, negu buvo paskirta atsakovui. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas buvo patyręs tokiuose reisuose ir turėjo žinoti apie galimas pasekmes. Atsakovas pripažįsta, kad turėjo reikiamą kvalifikaciją vairuotojo darbui, tačiau šioje srityje didelės patirties neturėjo, tolimųjų reisų vairuotoju dirbo nuo 2015 m. gegužės 15 d. Įvykio metu jis šį darbą dirbo keturis su puse mėnesius, todėl vertinti atsakovą kaip pakankamai patyrusį vairuotoją yra neteisinga. Neteisingos teismo konstatuotos aplinkybės, kad Jungtinės Karalystės Pasienio tarnyba, nurodydama darbuotojo pareigų pažeidimą, vadovavosi tik paties atsakovo paaiškinimais, kuriuos atsakovas davė, siekdamas išvengti atsakomybės. Pažymi, kad atsakovo vardu paaiškinimu surašė ne jis, o ieškovės vadybininkas M. P., kuris kartu nurodė, kad atsakovas buvo instruktuotas žodžiu, tačiau britų pasienio tarnyba reikalavo rašytinių instrukcijų. Už tokių instrukcijų nebuvimą atsakinga ieškovė, o ne atsakovas.Pirmosios instancijos teismas šališkai aiškino faktines bylos aplinkybes, ieškovei palankias aplinkybes aiškino plačiai, o apie ieškovei nepalankias aplinkybes visiškai neužsiminė, jų nenagrinėjo arba ignoravo, netinkamai taikė materialinės teisės normas (DK 246 straipsnis, 253 straipsnio 3 punktas), todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas.Nepagrįstai teismas sprendė, kad atsakovas yra atsakingas už 2765,32 Eur nuostolių atlyginimą, kuriuos patyrė ieškovė, sumokėdama už atsakovą jam paskirtą baudą. Apeliantas pažymi, kad pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Šiuo atveju ieškovei neinformavus atsakovo apie jam paskirtą baudą, ieškovė prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių, tuo labiau, kad apie atsakovui paskirtą 2400 svarų baudą ieškovė sužinojo 2016 metų spalio pradžioje, o paskirtą baudą sumokėjo praėjus beveik pusei metų. Atsakovo nuomone, minėtas laiko tarpas buvo pakankamas apie paskirtą baudą informuoti atsakovą. Be to, susidariusios situacijos ieškovė nebandė spręsti neteisminiu keliu. Tokiu būdu atsakovo praturtėjimas ieškovės sąskaita negali būti laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu. Todėl ieškinys šioje dalyje turi būti atmestas kaip nepagrįstas.Teismas, priteisdamas ieškovės prašomą sumą, vadovavosi CK 6.280 straipsnio nuostatomis, numatančiomis žalos atlyginimą regreso teise. Tokiu būdu skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas faktiškai abi ieškovės prašomas 9678,51 Eur ir 2765,32 Eur priteisti pinigų sumas vertino kaip atsakovo ieškovei padarytą žalą. Tuo tarpu teismui pateiktas ieškinys yra paremtas tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusiais dvejopo pobūdžio santykiais – darbo teisiniais santykiais dėl darbuotojui vykdant darbo funkcijas padarytos ieškovei 9678,51 Eur žalos atlyginimo ir civiliniais nepagrįsto praturtėjimo teisiniais santykiais, ieškovei sumokėjus už atsakovą pastarajam skirtą 2765,32 Eur. Pirmą savo reikalavimą dėl 9678,51 Eur priteisimo ieškovė grindė DK normomis, antrą – CK normomis.Apelianto nuomone, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė per didelę žyminio mokesčio sumą, kadangi žyminis mokestis mokėtinas nuo pareikštų reikalavimų sumos, šiuo atveju sudaro ne 317,50 Eur, o 279,99 Eur. Jeigu ieškovė buvo sumokėjusi per daug žyminio mokesčio, tai nustatęs teismas turėjo permoką grąžinti ieškovei, o ne ją priteisti iš atsakovo. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Rivona“ prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliacinis skundas nepagrįstai grindžiamas aplinkybėmis, kurių atsakovas nebuvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad panašaus pobūdžio byloje Jungtinės karalystės pasienio tarnybos pareigūnai vairuotojui, pirmą kartą padariusiam panašaus pobūdžio pažeidimą, skiria įspėjimą arba žymiai mažesnę baudą, negu buvo paskirta atsakovui; kad atsakovas nebuvo supažindintas su atvejais, instrukcijomis, susijusiomis su nelegalių asmenų patekimo į priekabą ir (arba) puspriekabę, kad tokios instrukcijos nebuvo patiektos pasienio tarnybai; kad atsakovas buvo nepatyręs vairuotojas. Todėl minėtos aplinkybės bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme iš viso nenagrinėtinos kaip aplinkybės, kurių nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Pažymi, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo 2017 m. kovo 9 d., laišku gavusi pranešimą apie tai, kad jos prieštaravimai dėl paskirtos baudos nebuvo tenkinti. Realų savo teisių pažeidimą ieškovė patyrė 2017-03-23, kai sumokėjo tiek atsakovui, tiek ieškovei paskirtas baudas. Į darbo ginčų komisiją ieškovė kreipėsi 2017-06-05, t. y. nepaėjus trims mėnesiams nuo jo realaus teisų pažeidimo, nepraleidusi trijų mėnesių termino. Be to, pažymi, kad kreipimuisi dėl nepagrįsto praturtėjimo išankstinė neteisminė ginčų sprendimo tvarka nenumatyta. Tokiu būdu ieškovė nei ieškinio senaties termino, nei termino kreiptis į darbo ginčų komisiją nepaleido. Ieškovės nuomone, apeliacinio skundo teiginiai apie rašytinių instrukcijų dėl nelegalų vežimo ir nepatekimo į transporto priemonę nebuvimo šios bylos kontekste teisiškai nėra reikšmingi. Ieškovė pažymi, kad šiuo atveju darbuotojo (atsakovo) neteisėta veika kilo iš pareigos, nustatytos ne pareiginiuose nuostatuose, o įstatymuose (pirmiausiai Jungtinės Karalystės teisės aktuose dėl nelegaliai vežamų migrantų transporto priemonėje), pažeidimo. Be to, iš 2016-09-28 Jungtinės Karalystės pasienio pareigūnų pranešimo su priedais matyti, kad atsakovas kelionės metu, pažeisdamas Civilinių bausmių praktikos kodeksą dėl nelegaliai kertančiųjų sieną prevencijos, neatliko būtinų transporto priemonės patikrinimų, neatliko ir neužregistravo saugumo patikrų. Tokiu būdu atsakovas pažeidė savo pareiginius nuostatus ir su darbdaviu pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei Jungtinės Karalystės Imigracijos ir prieglobsčio įstatymą (1999) bei jo pagrindu patvirtintą Civilinių bausmių praktikos kodeksą, todėl elgėsi neteisėtai. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė žalą patyrė dėl atsakovo tyčinių veiksmų, jam nelegaliai transportuojant migrantus. Todėl ieškovės nuomone, yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovei padarytos žalos. Be to, tai, kad atsakovas veikė tyčia, patvirtina tai, kad jis pripažino, jog suvokė per Prancūzijos-Didžiosios Britanijos sieną gabenantis nelegalius migrantus. Tačiau apie tai nepranešė darbdaviui, nesiėmė priemonių (pavyzdžiui, išsikviesti policiją) užkirsti galimybę nelegaliems migrantams kirsti valstybių sieną, tęsė savo kelionę žinodamas, kad jo transporto priemonėje yra nelegalių migrantų. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškinys dėl 9678,51 Eur turtinės žalos atlyginimo neturėjo būti tenkinamas, kadangi ieškovė nepranešė atsakovui apie pastarajam paskirtą baudą. Ieškovė pažymi, kad domėtis savo teisėmis ir pareigomis yra atsakovo pareiga ir byloje nėra duomenų, kad atsakovas šią pareigą būtų vykdęs tinkamai. Be to, 2015-09-28 Jungtinės Karalystės pasienio pareigūnų pranešime atsakovui, kuriame nurodytas atsakovo adresas, pažymėta, kad jeigu kam nors iš atsakingų asmenų bus skirta bauda, apie tai kiekvienas asmuo bus informuotas asmeniškai. Todėl ieškovei nebuvo pagrindo abejoti Jungtinės Karalystės pareigūnais ir pačiai vykdyti šių pareigūnų pareigą pranešti atsakovui apie jam skirtą baudą. Be to, atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis negavo jokių laiškų iš Jungtinės Karalystės pareigūnų. Atsakovas neapteikė duomenų, kad būtų kreipęsis į Jungtinės Karalystės pasienio pareigūnus ar į Lietuvos paštą, siekdamas paneigti ieškovės teiginiais apie tikėtinumą, kad pranešimus atsakovas gavo asmeniškai.Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2765,32 Eur (atsakovo patirtą nepagrįstą praturtėjimą) priteisė kaip žalą. Pažymi, kad pagal CK 6.242 straipsnį atlyginami nuostoliai (kas yra žala, išreikšta pinigais), todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovės naudai 2765,32 Eur, jokių teisės pažeidimų nepadarė.Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl žyminio mokesčio sumos priteisimo iš atsakovo. Pažymi, kad kreipdamasi į teismą ieškovė sumokėjo 317,50 Eur žyminio mokesčio. Šį mokestį sudarė žyminis mokestis, skaičiuojamas nuo ieškinio sumos ir mokestis už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės byloje buvo pritaikytos ir galioja iki šiol, ieškinys buvo patenkintas pilnai, todėl pirmosios instancijos teismas pagristai priteisė ieškovės naudai iš atsakovo visą jos sumokėtą žyminį mokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Byloje nustatyta, kad atsakovas V. R. laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. vasario 23 d. pagal neterminuotą darbo sutartį dirbo vairuotoju – ekspeditoriumi UAB „Rivona“ (t. 1, b. l. 11-13). Su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (1 t., b. l. 20), jis supažindintas su vairuotojo ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais (1 t., b. l. 15-19). 2016 m. rugsėjo 28 d. ieškovė gavo pranešimą iš Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos, jog 2015 m. rugsėjo 28 d. atsakovo vairuojamame vilkike su puspriekabe, važiavusiame į Angliją, atlikus patikrinimą Prancūzijos Kalė uoste, aptikti šeši nelegalūs asmenys. Už nelegalių asmenų gabenimą ieškovei ir atsakovui buvo skirtos baudos, ieškovei – 8400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, atsakovui – 2400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (t. 1, b. l. 23-36). 2016 m. spalio 17 d. ieškovė pateikė prieštaravimus dėl paskirtos baudos sumokėjimo (1 t., b. l. 71), tačiau Pasienio tarnyba 2017 m. vasario 13 d. pranešimu ieškovę ir atsakovą informavo apie nesumokėtas 8400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir 2400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų baudas ir paragino jas sumokėti (1 t. b. l. 75-76;145-148). 2017 m. kovo 23 d. ieškovei gavus el. pranešimą, kad jeigu ieškovė nesumokės tiek jai, tiek jos darbuotojui paskirtų baudų, Jungtinės Karalystės Denverio uoste bus sulaikytas ieškovei priklausantis vilkikas ( 1 t., b. l. 80-81), tą pačią dieną ieškovė mokėjimo pavedimu Nr. 690 sumokėjo Didžiosios Britanijos Vyriausybei (Home Office) 10800 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų arba 12443,83 Eur (1 t., b. l. 82-84).Pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad padarinių už nelegalių asmenų vežimą (važiavimą) atsirado abiems šalims: transporto priemonės savininkui – ieškovei ir jos vairuotojui – atsakovui, nes minėti asmenys turėjo sumokėti jiems paskirtas baudas. Ieškovei sumokėjus tiek jai, tiek atsakovui paskirtą baudą, ir kreipusis į teismą regreso tvarka minėtas sumas priteisti iš atsakovo, pirmosios instancijos teismas pareikštą ieškinį tenkino visa apimtimi. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų netinkamu taikymu, dėl ko, apelianto nuomone, byloje buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai – darbo teisiniai santykiai, kurių metu darbuotojui vykdant darbo funkcijas, ieškovei buvo padaryta 9 678,51 Eur žala, ieškovei paskyrus baudą už jai priklausančioje transporto priemonėje rastus nelegalus, ir civiliniai nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai, kurie pasireiškė ieškovei už atsakovą sumokėjus pastarajam skirtą 2 765,32 Eur baudą. Teismo nustatyto šalių teisinių santykių kvalifikavimo apeliantas neginčija, tačiau nesutinka su šiuos teisinius santykius pagrindžiančių aplinkybių vertinimu, todėl teisėjų kolegija dėl reikalavimų, grindžiamų dvejopo pobūdžio teisiniais santykiais, pagrįstumo ir teisėtumo pasisakys atskirai.
Dėl 9 678,51 Eur žalos priteisimo
Nagrinėjamu atveju, ieškovės nurodo, kad ji patyrė žalą, sumokėjusi jai paskirtą baudą – 9 678,51 Eur – dėl to, kad atsakovas neužtikrino, jog į transporto priemonę, kuria buvo vežamas krovinys, nepatektų 6 nelegalūs asmenys, o patekus, jie nebūtų vežami. Žala padaryta atsakovui netinkamai atlikus savo darbines pareigas, dėl ko ieškovė privalėjo sumokėti jai paskirtą baudą. Ieškovei paskirta ir jos sumokėta bauda gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jo darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės. Todėl žala gali būti priteisiama remiantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. DK 253 straipsnio 3 punkte (DK redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011). Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios ieškinio reikalavimo dalies, konstatavo visas sąlygas darbuotojo materialinei atsakomybei kilti bei atsakovo tyčią (DK 255 straipsnio 1 punktas), dėl ko vadovaujantis DK 253 straipsnio 3 punktu, ieškinio dalį dėl 9 678,51 Eur žalos priteisimo tenkino visa apimtimi. Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai, tame tarpe, jei žala padaryta tyčia, nustatyti DK 255 straipsnyje. Apelianto nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti visišką materialinę atsakomybę, kadangi jo veiksmuose tyčios nebuvo. Pažymi, kad apeliantas atliko visus reikalingus veiksmus tinkamai. Nepastebėjo, kada migrantai pateko į automobilio vidų. Jis ne vieną kartą tikrino automobilį ar nėra jokių pažeidimų, jokių pažeidimų nepastebėjo. Jungtinės Karalystės pareigūnai vėliau jam parodė, kad buvo nupjautas trosas, tačiau tai buvo padaryta labai kvalifikuotai, kad tikrinant ne iš karto galima būtų pastebėti. Todėl mano, kad jokių tyčinių veiksmų jis neatliko.Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009-07-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2014-05-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2014).Jau minėta, kad atsakovui, būnant ieškovės darbuotoju ir jam vykdant darbines pareigas, į jo vairuojamą transporto priemonę, kurią buvo vežamas krovinys, pateko 6 nelegalūs asmenys, kurie 2015 m. rugsėjo 28 d. buvo rasti ir sulaikyti Kale uoste. Atsiliepime, pateiktame Darbo ginčų komisijai, atsakovas nurodė, kad prieš patekdamas į Prancūzijos Kalė uostą, pastebėjo, kad naktį buvo nupjautas trosas ir migrantai pateko į vilkiką. Tokie atsakovo teiginiai sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovas žinojo arba bent jau įtarė apie nelegaliai vežamus asmenis. Tačiau nors ir įtardamas, kad gali nelegaliai vežti asmenis, nesiėmė jokių veiksmų tokiam įtarimui pašalinti nei pats, nei apie įtarimus pranešė ieškovei (darbdaviui), kuri galėjo duoti nurodymus kaip jam toliau elgtis. Bet atsakovas su nelegaliai vežamais asmenimis vyko toliau Anglijos kryptimi. Kad jo įtarimai galėjo būti pakankamai pagrįsti, patvirtina ir tai, kad atsakovas nurodo, jog apie įtarimus užsiminė Prancūzijos pareigūnams, kurie atsisakė pakartotinai atlikti transporto priemonės patikrą. Tačiau šios jo nurodomos aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, labiau yra jo atsikirtimo į ieškinį dalis, nei nurodomų pareigūnų neveikimą patvirtinančios aplinkybės (CPK 178 straipsnis). Tuo labiau, tokiu atveju atsakovas turėjo nevykti Anglijos kryptimi, pats patikrinti krovinį ir tik nustačius, kad nedaro įstatymų pažeidimo ir dėl to jam ir darbdaviui neatsiras neigiamos teisinės pasekmės, vykto toliau. Be to, nors atsakovas tvirtino, kad buvo atlikti transporto priemonės patikrinimai ir jis krovinio patikrinimo lapą perdavė Anglijos pasienio tarnybai, tačiau byloje esantys dokumentai patvirtina priešingas aplinkybes. Pastebėtina, kad pasienio tarnyba, 2016 m. rugsėjo 28 d. rašte, skiriant baudą atsakovui, nurodė, kad nėra įrodymų, jog kelionės metu vairuotojas atliko visus būtinus transporto priemonės patikrinimus; nėra jokių dokumentais pagrįstų įrodymų, kad vairuotojas kelionės metu atliko ir užregistravo saugumo patikras. Kartu atsižvelgtina į tai, kad ieškovei pareiškus prieštaravimus, pasienio tarnyba paskirtų baudų nesumažino, kas rodo, kad lengvinančių aplinkybių pareigūnai dėl įvykusio įvykio nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas nelaiko pagrįstais ir apelianto teiginius, kad jis neturėjo patirties šioje srityje, nes vairuotojo – ekspeditoriaus pareigose iki incidento dirbo tik 4,5 mėnesius. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas dirbo maršrutu Italija – Anglija, Anglija – Italija, ieškovės duotais paaiškinimais, viena kelionė (kadencija) trukdavo 6 savaites. Ieškovės atstovo teigimu, ši kelione atsakovui nebuvo pirmoji, to neneigė ir atsakovas. Todėl atsakovui turėjo būti žinomi saugos reikalavimai tokių kelionių metu, galimos kilti grėsmės, kartu ir pasekmės dėl nelegalių migrantų vežimo. Apelianto nuomone, dėl ieškovei paskirtos baudos yra kalta tik pati ieškovė, kadangi 2016 m. rugsėjo 28 d. rašte dėl baudos ieškovei skyrimo, nurodyti ieškovės netinkamai atlikti veiksmai, dėl kurių yra atsakingas ne atsakovas, o pati ieškovė, tai yra, ji nedavė vairuotojui raštiškų instrukcijų, kurių jis turėtų laikytis; nėra duomenų, kad bendrovė yra rengusi kokius nors vairuotojų mokymus; nėra duomenų, kad bendrovė kokiu nors būdu kontroliuoja, kaip vairuotojai laikosi nelegalių keleivių pervežimo prevencijos; bendrovė jau yra dalyvavusi ankstesniuose incidentuose, susijusiuose su nelegaliais keleiviais. Vertinant 30 pastraipoje nurodytus apelianto argumentus, pažymėtina, kad atsakovas, priėmimo į darbą metu, buvo pasirašytinai supažindintas su vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, ką patvirtina byloje pateiktas darbuotojų, susipažinusių su pareiginiais nuostatais, registracijos žurnalas (1 t., b. l. 15-19). Tuo pačiu ieškovės atstovas patvirtino, kad atsakovas žodžiu buvo supažindintas ir su nelegalių keleivių pervežimo prevencijos taisyklėmis. Nors apeliantas neigia buvus tokį supažindinimą, apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kad atliko visus būtinus veiksmus dėl asmenų, nelegaliai kertančių sieną, prevencijos, kad atliko būtinas transporto priemonės patikras, jas nustatyta tvarka užregistravo, užpildė reikiamus dokumentus. Nors tokių aplinkybių apeliantas neįrodė, tačiau akivaizdu, kad atsakovas buvo instruktuotas, kokie saugos reikalavimai yra privalomi, kad savo pareigas atlikti tinkamai. Pastebėtina ir tai, kad šioje byloje darbuotojo (kasatoriaus) neteisėta veika – vairuojamame automobilyje, važiavusiame į Didžiąją Britaniją, atlikus patikrinimą Prancūzijos Kalė uoste, aptikti 6 nelegalūs migrantai, už ką darbdaviui ir darbuotojui buvo skirtos baudos, kilusi iš pareigos, nustatytos ne pareiginiuose nuostatuose, o įstatymuose, pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016). Atsakovas pažeidė Jungtinės Karalystės Imigracijos ir prieglobsčio įstatymą (1999) bei jo pagrindu patvirtintą Civilinių bausmių praktikos kodeksą, todėl elgėsi neteisėtai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo padaryto pažeidimo pobūdis ir jo padarymo aplinkybės patvirtina jo neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo faktą. O apelianto argumentai dėl ieškovės (darbdavės) veiksmų, susijusių su vairuotojo – ekspeditoriaus instruktavimo pareigos tinkamu įgyvendinimu, nėra susiję priežastiniu ryšiu su apelianto neteisėta veika nevykdant įstatymų ir dėl to padaryta žala.Šiuo atveju apeliantas privalėjo nevežti nelegalių migrantų į Didžiąją Britaniją, neleisti jiems patekti į savo vairuojamą transporto priemonę ir joje būti. Įgyvendinti šias pareigas jis galėjo ėmęsis konkrečių veiksmų – sustoti tik saugiose aikštelėse, patikrinti transporto priemonę po kiekvieno sustojimo ir prieš įvažiuodamas į Didžiąją Britaniją, tačiau, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, jų neatliko. Taigi šiuo atveju yra pagrindas pripažinti ir atsakovo kaltę dėl kilusios žalos (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Nors rekomendacijas ir (arba) privalomus nurodymus dėl stovėjimo aikštelių saugumo ir galimybės ten sustoti turi suplanuoti bei parengti darbdavys, nes jis organizuoja darbuotojo darbą, tačiau šios bylos atveju sprendžiant kaltės ir tyčios klausimą reikšminga tai, kad apeliantas visgi turėjo atitinkamo darbo patirties ir įgūdžių, privalėjo ir pats rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Jis nesikreipė į ieškovę dėl, jo vertinimu, trūkstamų privalomų nurodymų (be kita ko, saugių ir nesaugių stovėjimo aikštelių klausimu), negalimumo įvykdyti transporto priemonės patikrinimo pareigos ar pan. (DK 35 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė įrodymų, kurie leistų DK 247 straipsnio prasme spręsti apie pačios ieškovės kaltę dėl žalos atsiradimo. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas (CPK 178 straipsnis). Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos būtinosios sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei kilti (DK 246 straipsnis). Nenustačius, kad atsakovas laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, būtų ėmęsis veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju atsakovo veiksmus yra pagrindas laikyti atitinkančiais DK 255 straipsnio 1 punkto nuostatas ir pripažinti tyčiniais bei taikyti DK 253 straipsnio 3 punktą visoje sumokėtos baudos (9678,51 Eur) apimtyje. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, sprendžiant dėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų ir žalos dydžio. Kartu teisėjų kolegija pripažįsta šioje dalyje priimtą teismo sprendimą pagrįstu ir teisėtu.
Dėl 2 765,32 Eur nuostolių priteisimo
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kas ieškovė sumokėjo ir 2 765,32 Eur baudą, kuri buvo paskirta atsakovui. Šiuo atveju sumokėti baudą buvo atsakovo pareiga. Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos pranešimuose apie prievolę sumokėti baudą nurodyta, kad, nesumokėjus abiejų baudų, ieškovei priklausanti transporto priemonė bus sulaikyta iki to laiko, kol jos bus sumokėtos (t. 1, b. l. 80-81). Tai reiškia, kad, atsakovui nesumokėjus jam paskirtos baudos, ieškovė dėl transporto priemonės sulaikymo galėjo patirti atitinkamų praradimų, nes ji nebūtų panaudota įmonės veikloje. Taigi šiuo atveju ieškovė turėjo pagrįstą interesą sumokėti atsakovui paskirtą baudą. Ieškovei ją sumokėjus tarp šalių atsirado kitokie – civilinės (nepagrįsto praturtėjimo – CK 6.242 straipsnis), bet ne darbo teisės reglamentuojami teisiniai santykiai. CK 6.242 straipsnio 1 dalis numato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Šiuo atveju ieškovei sumokėjus atsakovui paskirtą baudą, šis nepatyrė tų išlaidų, kurios jam buvo neišvengiamos. Tokiu būdu yra pagrindas išvadai, kad nepatirdamas neišvengiamų išlaidų, atsakovas nepagrįstai praturtėjo kito asmens, t. y. ieškovės sąskaita, nes sutaupė turtą, kurį pinigine išraiška turėjo perduoti kitiems asmenims – sumokėti baudą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2010).Apeliantas apeliaciniame skunde prašo atmesti ieškinio reikalavimą aptariamoje dalyje, vadovaujantis CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Apelianto nuomone, šiuo atveju ieškovei neinformavus atsakovo apie jam paskirtą baudą, ieškovė prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių, tuo labiau, kad apie atsakovui paskirtą 2 400 svarų baudą ieškovė sužinojo 2016 metų spalio pradžioje, o paskirtą baudą sumokėjo praėjus beveik pusei metų. Atsakovo nuomone, minėtas laiko tarpas buvo pakankamas apie paskirtą baudą informuoti atsakovą. Nors šiuo atveju apeliantas teigia, kad apie jam paskirtą baudą jis nieko nežinojo ir neturėjo galimybės tinkamai apsiginti pareiškiant prieštaravimus, šiuos apelianto teiginius paneigia byloje pateiktas 2017 m. vasario 13 d. pasienio tarnybos raštas dėl nesumokėtos baudos, iš kurio matyti, kad jis buvo adresuotas apeliantui ir išsiųstas jo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 147-148). Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pastarojo laiško negavo (CPK 178 straipsnis). Nustačius minėtas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti ieškovės kaltės dėl to, kad atsakovas tinkamai nepasinaudojo jam skirtomis teisėmis pareikšti prieštaravimus dėl paskirtos baudos sumažinimo ar panaikinimo, tuo labiau, kad dar 2015 m. rugsėjo 28 d. rašte, kuris buvo siųstas ir atsakovui, buvo nurodyta, kad skiriant baudą apie tai bus informuoti visi asmenys, kuriems bauda bus paskirta. Todėl ieškovei, sužinojus apie atsakovui paskirtą baudą, jai nekilo pareiga apie tai informuoti atsakovą. Tuo pačiu, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovui būnant rūpestingu ir siekiant išvengti dėl nustatytų pažeidimų jam galinčių kilti neigiamų pasekmių, jis turėjo pareigą domėtis pradėto proceso dėl nustatytų pažeidimų baigtimi. To nepadaręs laiku ir tinkamai, atsakovas prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių.Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo nepagrįstą praturtėjimą, dėl ko ieškovė įgijo teisę į visų patirtų išlaidų atlyginimą, atsakovui nesumokėjus jam paskirtos baudos (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliantas teismo sprendimo nepagrįstumą įžvelgia ir tame, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovės prašomą sumą, vadovavosi CK 6.280 straipsnio nuostatomis, numatančiomis žalos atlyginimą regreso tvarka. Todėl skundžiamame sprendime teismas faktiškai abi ieškovės prašomas priteisti pinigines sumas vertino kaip atsakovo ieškovei padarytą žalą, nors tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai, t. y. darbo teisiniai santykiai ir civiliniai nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tenkinus ieškinio reikalavimus vienu atveju ieškovei buvo priteista žala, kitu – nuostoliai, kurie atitinkamai yra žala išreikšta pinigais (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tačiau abiem atvejais ieškovė įgijo teisę į visos patirtos žalos atlyginimą, kurią patyrė sumokėdama baudą, dėl kurios paskyrimo šiuo atveju pripažinta atsakovo kaltė. Todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai kvalifikavęs teisinius santykius, sprendime CK 6.280 straipsnio nuostatas nurodė tik spręsdamas dėl atlygintinų nuostolių apimties. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2018 m. sausio 29 d. sprendimu tenkinę ieškinį, kartu priteisė iš atsakovo ieškovei 317,50 Eur žyminį mokestį. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė per didelę žyminio mokesčio sumą, kadangi šiuo atveju nuo prašomų priteisti sumų mokėtinas žyminis mokestis sudarė ne 317,50 Eur, o 279,99 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad šiuo atveju žyminis mokestis nuo prašomos priteisti 12 443,83 Eur sumos sudaro 280 Eur. Pastebėtina, kad kartu su ieškiniu ieškovė buvo pateikusi ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris vadovaujantis CPK 80 straipsnio 5 dalimi yra apmokestinamas 50 Eur žyminiu mokesčiu. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškinys, tiek prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo paduoti teismui elektroninių ryšių priemonėmis (EPP), šiuo atveju už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokėtina suma liko 37,50 Eur. Todėl bendra mokėtina žyminio mokesčio suma, kurią sumokėjo ieškovė pateikdama ieškinį ir kurį tenkinus įgijo teisę į jos atlyginimą iš atsakovo yra 317,50 Eur. Todėl apeliacinio teismo argumentas dėl nepagrįstai priteistos žyminio mokesčio dalies atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) teismų praktikoje nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto apeliacinio skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Tuo pačiu atmetus apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė nei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nei įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.