- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-29
- Bylos Nr.
- eAN2-81-988/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01562-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Darius Pranka
- Pažeidėjas
- R. G.
- Kategorijos
- 16.11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Darius Pranka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. (R. G.) (toliau – ir Pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-22775-2025 (toliau – ir Nutarimas) administracinio nusižengimo byloje paliktas nepakeistas ir R. G. skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos G. A. 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-22775-2025 R. G. nubaustas už tai, kad jis 2025 m. rugpjūčio 19 d., 23.20 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę – automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti, teisės vairuoti transporto priemones nėra įgijęs. Tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 424 straipsnio 3 dalyje, už ką jam paskirta 350 Eur dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 mėnesiams.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su priimtu Nutarimu, R. G. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydamas pakeisti Institucijos 2025 m. rugsėjo 19 d. priimtą Nutarimą ir netaikyti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą sutrumpinti.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi R. G. skundas dėl Institucijos 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimo atmestas. Teismas nutartyje nurodė, kad Pareiškėjui administracinio poveikio priemonė paskirta pagrįstai. Įvertinus nusižengimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, netaikyti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, teismas pagrindo nenustatė.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai
4. Apeliaciniu skundu R. G. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartį ir vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, netaikyti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą sutrumpinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
4.1. Nesutinkama su skundžiamos nutarties išvadomis, kad nagrinėjamu atveju aplinkybių, sudarančių pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba nustatyti trumpesnį administracinio poveikio priemonės terminą, nėra. Pažymėtina, kad Pareiškėjas nuo pat pradžių bendradarbiavo su pareigūnais, padėjo jiems išsiaiškinti administracinį nusižengimą, teikė visą reikalingą informaciją bei dokumentaciją. R. G. tiek policijos pareigūnams, tiek teismui pripažino, jog padarė klaidą, nesuprasdamas, kad jo statusas prilyginamas nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusui, nors iki policijos sustabdymo 2025 m. rugpjūčio 19 d. nebuvo Lietuvoje pragyvenęs 185 dienų. Pareiškėjas pripažįsta padaręs klaidas ir gailisi. Taigi, Pareiškėjo vertinimu, turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Jis, pripažindamas savo pareigą turėti Lietuvos vairuotojo pažymėjimą, nustatyta tvarka užsiregistravo į KET kursus, laikė egzaminą ir jį išlaikė. Kol neturėjo VĮ „Regitra“ išduoto vairuotojo pažymėjimo, jis nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. automobiliu Lietuvoje nesinaudojo beveik tris mėnesius, kas ženkliai apsunkino jo kasdienybę ir darbą. Pareiškėjui paskirta administracinio poveikio priemonė jau dabar jį nubaudė ir sukėlė neigiamas pasekmes. VĮ „Regitra“ gauto naujo vairuotojo pažymėjimo atėmimas 6 mėnesiams būtų kaip nubaudimas antrą kartą už tą patį administracinį nusižengimą, kas nebūtų teisinga ir protinga.
4.2. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad Pareiškėjas 2024 m. kovo 4 d. buvo nubaustas pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį dėl greičio viršijimo, neinkriminuojant jam ANK 424 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad nuo minėto įvykio praėjo beveik treji metai, t. y. ilgas laikotarpis, per kurį faktinės aplinkybės pasikeitė. Be to, minimo bei šioje byloje nagrinėjamo įvykio faktinės aplinkybės skiriasi – pirmesnėje Pareiškėjo atžvilgiu nagrinėtoje byloje, kadangi jis pateikė galiojantį Australijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, o nagrinėjamoje byloje, pareiškėją sustabdžius policijos pareigūnams, joks galiojantis vairuotojo pažymėjimas nebuvo pateiktas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad analogiškose situacijose valstybės atsakingos institucijos priima skirtingus sprendimus pareiškėjo atžvilgiu. Vis dėlto, teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, kadangi 2025 m. rugpjūčio 19 d. policijos pareigūnams Pareiškėjas pateikė skaitmeninį Australijos vairuotojo pažymėjimą, kuris buvo ir dabar yra pilnai galiojantis iki 2029 metų, ir seną fizinį Australijos vairuotojo pažymėjimą, kurį tuo metu turėjo. Nuo 2024 m. kovo 4 d. nubaudimo iki 2025 m. rugpjūčio 19 d. priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, praėjo ne treji metai, o tik vieneri metai ir keli mėnesiai. Pareiškėjo vertinimu, situacijos buvo identiškos, t. y. abiem atvejais policijos pareigūnams buvo pateiktas galiojantis Australijoje Pareiškėjui išduotas vairuotojo pažymėjimas.
4.3. Pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tai, kad iki fiksuoto administracinio nusižengimo dienos, t. y. 2025 m. rugpjūčio 19 d., jis Lietuvoje išbuvo mažiau kaip 6 mėnesius. R. G. iš karto reagavo į susiklosčiusią situaciją ir ėmėsi veiksmų, t. y. padėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su administracinio nusižengimo padarymu, o sustabdytas policijos pareigūnų iš karto pateikė skaitmeninį Australijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, galiojantį iki 2029 metų. Be to, Pareiškėjas beveik tris mėnesius nevairavo, išlaikė vairavimo egzaminą iš pirmo karto ir per šį laikotarpį patyrė tiek finansinius nuostolius, tiek nepatogumus darbe. Pareiškėjas yra socialiai atsakingas, ilgametis Lietuvos žydų bendruomenės narys, turi daugiau kaip 30 metų nepriekaištingą vairavimo patirtį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
5. Institucija atsiliepimu į Pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, kad apeliaciniame skunde iš esmės neginčijamos nei administracinio nusižengimo padarymo faktinės aplinkybės, nei asmens kaltė – prašoma tik sušvelninti paskirtą administracinę nuobaudą ir netaikyti administracinio poveikio priemonės. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad R. G. nagrinėjamo įvykio metu buvo įgijęs nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, todėl privalėjo turėti Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Taip pat pagrįstai konstatuota, kad nėra išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį, o Pareiškėjo nurodomi nepatogumai ir neigiamos pasekmės laikytini natūraliomis teisės pažeidimo pasekmėmis. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos G. A. 2025 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-22775-2025, yra teisėta ir pagrįsta. Keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
7. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nagrinėjamoje byloje ginčo dėl nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 3 dalyje, padarymo fakto nėra. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašoma pritaikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, t. y. prašoma neskirti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba sutrumpinti paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis vertins tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ANK 652 straipsnio 1 dalis).
8. R. G. pripažintas kaltu padaręs ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, kuris numato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones. ANK 424 straipsnio 7 dalis numato, kad už šio straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų. Nagrinėjamu atveju R. G. buvo paskirta ANK 424 straipsnio 3 dalies sankcijos minimumui artima 350 Eur dydžio bauda ir paskirtas minimalus administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo – terminas 6 mėnesiams.
9. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apylinkės teismas, pritardamas Institucijos paskirtam minimaliam teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo terminui, atsižvelgė į tai, kad R. G. įvykio metu buvo įgijęs nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, nepaisant to, kad nuo jo atvykimo į Lietuvą (iš Berlyno) 2025 m. kovo 27 d. iki nagrinėjamo įvykio, t. y. 2025 m. rugpjūčio 19 d., jis nebuvo Lietuvos Respublikoje daugiau nei 6 mėnesius. Taip pat teismas įvertino ir į tai, kad Pareiškėjas turi ekonominių ryšių Australijoje, moka mokesčius šioje šalyje, joje gyvena žiemos laikotarpiu ir valstybė, kurioje jis nuo 2020 metų kiekvienais metais praleidžia daugiausia laiko ir su kuria jį sieja nuolatiniai, nepertraukiami, asmeniniai, ekonominiai ir socialiniai santykiai yra Lietuvos Respublika. Be to, pats Pareiškėjas pripažino, kad jam buvo žinoma apie pareigą asmeniui, turinčiam nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, teisę vairuoti transporto priemones įgyti ir gauti šią teisę patvirtinantį Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, nepaisant to, kad jis turi tokią teisę Australijoje. Taip pat suvokimą, kad Pareiškėjas neturi teisės vairuoti motorines transporto priemones Lietuvos Respublikoje, patvirtina aplinkybė, kad Pareiškėjas po nagrinėjamo įvykio ėmėsi aktyvių veiksmų vairuotojo pažymėjimui įgyti – 2025 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikoje jam išduotas vairuotojo pažymėjimas. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad Pareiškėjas nei bylos nagrinėjimo Institucijoje metu, nei bylą nagrinėjant teisme nesutiko su jam inkriminuotu nusižengimu, o vien ta aplinkybė, kad teisė vairuoti transporto priemones Pareiškėjui yra būtina, siekiant tęsti darbinę veiklą bei pasirūpinti asmeniniais reikalais, nesudaro pagrindo neskirti specialios teisės atėmimo, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi.
10. ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo bei protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Aiškinant tokių teisinių aplinkybių taikymo galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra ne kartą pažymėta, kad jos gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021).
11. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-41-2014, 2AT-68-507/2015, 2AT-11-303/2018). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas arba institucija, nagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, spręsdami asmeniui skirtinos nuobaudos dydžio bei administracinio poveikio priemonės termino nustatymo klausimus, be kita ko, turi vadovautis proporcingumo principu, t. y. išlaikyti adekvačią pusiausvyrą tarp administracinio nusižengimo pavojingumo pobūdžio ir už šį nusižengimą numatytos nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės dydžio. Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę ar jos apskritai neskirti.
12. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Pareiškėjas tiek policijos pareigūnams, tiek teismui pripažino, jog padarė klaidą, nesuprasdamas, kad jo statusas atitinka nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, nors iki policijos sustabdymo 2025 m. rugpjūčio 19 d. jis Lietuvoje išbuvo mažiau kaip 6 mėnesius. Pasak Pareiškėjo, jis padėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su administracinio nusižengimo padarymu, sustabdytas policijos pareigūnų iš karto pateikė skaitmeninį Australijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, galiojantį iki 2029 m., taip pat tris mėnesius nevairavo, išlaikė vairavimo egzaminą. R. G. teigimu, jis yra socialiai atsakingas, ilgametis Lietuvos žydų bendruomenės narys, turi daugiau kaip 30 metų nepriekaištingą vairavimo patirtį. Visgi, apygardos teismo vertinimu, administracinio nusižengimo byloje esantys duomenys ir apeliaciniame skunde pateikti argumentai nėra susiję su išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių R. G. administracinio poveikio priemonė turėtų būti neskirtina ar trumpinamas jos terminas.
12.1. Nors apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl administracinio poveikio priemonės neskyrimo ar jos termino sutrumpinimo, tačiau iš skundo turinio matyti, kad R. G. vis tik nesutinka, kad nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo jį išsiaiškinti. Pareiškėjo teigimu, jis pripažįsta, jog padarė klaidą, nesuprasdamas, kad yra įgijęs nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statusą. Kita vertus, nurodydamas šias aplinkybes R. G. vis tik akcentuoja, kad iki policijos sustabdymo (2025 m. rugpjūčio 19 d.) jis Lietuvoje buvo mažiau kaip 180 dienų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Pareiškėjo teiginiai rodo, kad jis sutinka padaręs pažeidimą, bet kita vertus kvestionuoja nuolatinio gyventojo statusą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar egzistuoja R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pažymėjo, kad Pareiškėjas nei bylos nagrinėjimo Institucijoje metu, nei bylą nagrinėjant teisme nesutiko su jam inkriminuotu nusižengimu ir sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu Nutarimu nepagrįstai nebuvo pripažinta ši jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Pareiškėjo nurodytas prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos klaidos yra formalus, iš esmės deklaratyviai nurodytas tik skunde, siekiant išvengti administracinio poveikio priemonės. Vien tai, kad R. G. išlaikė vairuotojo egzaminą ir pateikė paaiškinimus apie padaryto nusižengimo aplinkybes, neleidžia teismui spręsti apie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nuoširdų gailėjimąsi padarius nusižengimą. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog tik vėliau pajutęs neigiamas nubaudimo pasekmes R. G. pakeitė poziciją ir skunde apeliacinės instancijos teismui teigė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę bei gailisi taip pasielgęs, nesudaro pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nagrinėjamu atveju Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai iš esmės yra nukreipti į savo elgesio pateisinimą, menkinant padarytą nusižengimą, o ne kritiškai vertinant savo veiksmus, todėl akivaizdu, kad esant nustatytoms aplinkybėms, pripažinti R. G. veiksmuose esant ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pakankamo pagrindo.
12.2. Be to, nors apeliaciniame skunde kartojami iš esmės analogiški argumentai, kurie buvo nurodyti ir Pareiškėjo skunde apylinkės teismui, t. y. dėl įgyto nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statuso, tačiau dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė skundžiamoje nutartyje, todėl apeliacinės instancijos teismo šiame procesiniame sprendime apylinkės teismo išdėstyti motyvai papildomai kartojami nebus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra apibendrinęs teisinį reguliavimą ir nurodęs, kad nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju tapęs asmuo, praėjus šešiems mėnesiams nuo tokio statuso įgijimo, netenka laikinos trečiosios šalies išduoto vairuotojo pažymėjimo (kartu ir tarptautinio vairuotojo pažymėjimo) pagrindu turėtos teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje ir, norėdamas toliau šioje valstybėje teisėtai vairuoti transporto priemonę, turi pareigą, išlaikydamas vairavimo egzaminą, tokią teisę įgyti ir gauti šią teisę patvirtinantį Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-34-697/2025). Iš byloje esančių asmens duomenų nustatyta, kad R. G. savo gyvenamąją vietą nuo 2021 m. gruodžio 23 d. iki šiol yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini). Be to, remiantis asmens duomenimis, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą taip pat buvo deklaravęs Vilniuje, o nuo 2010 m. liepos 16 d. jam suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi, nors Pareiškėjas apeliaciniame skundo nurodo, jog klydo dėl savo statuso ir iki policijos pareigūnų sustabdymo Lietuvoje nebuvo išbuvęs 180 d., tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. G. nagrinėjamo įvykio metu jau buvo įgijęs nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, nepaisant to, kad nuo jo atvykimo į Lietuvą (iš Berlyno) 2025 m. kovo 27 d. iki nagrinėjamo įvykio, t. y. 2025 m. rugpjūčio 19 d., jis nebuvo Lietuvos Respublikoje daugiau nei 6 mėnesių. Vertinant šias aplinkybes apeliacinio skundo kontekste, pažymėtina, kad minėti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog šiuo atveju R. G. padarytas administracinis nusižengimas yra mažesnio pavojingumo nei paprastai padaromi tokio pobūdžio administraciniai nusižengimai. Vairuotojams keliamų reikalavimų nesilaikymas ar jų neišmanymas R. G.administracinės atsakomybės nešalina, o tai, kad jis pripažino klydęs dėl savo statuso, šiuo atveju nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą administracinio poveikio priemonę, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis.
12.3. Skunde itin akcentuojama ir tai, kad jis padėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su administracinio nusižengimo padarymu, sustabdytas policijos pareigūnų iš karto pateikė skaitmeninį Australijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, galiojantį iki 2029 m., taip pat tris mėnesius nevairavo bei išlaikė vairavimo egzaminą. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, kadangi policijos pareigūnų sustabdytas asmuo privalo vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus. Antai, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsnyje numatyta, jog įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, įvertinius apeliacinio skundo argumentus bei aptartą teisinį reguliavimą, policijos pareigūnui pareikalavus, Pareiškėjas privalėjo pateikti vairuotoją pažymėjimą. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas išskirtinėmis negali pripažinti ir aplinkybių, kad Pareiškėjas išlaikė vairavimo egzaminą ir turi didesnę kaip 30 metų vairavimo patirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad R. G. prieš sėsdamas už automobilio vairo, turėjo įsitikinti, kad teisę vairuoti transporto priemones jis yra įgijęs. Kitaip tariant, Pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, turėjo ir galėjo žinoti jam, kaip vairuotojui, nustatytas atitinkamas pareigas, t. y. per šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo privalo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka. Be kita ko, KET 5 punkte nurodyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti SEAKĮ, mokėti KET ir jų laikytis, įskaitant ir žinias apie teisės aktų reikalavimus, keliamus eismo dalyviams. Todėl preziumuojama, kad transporto priemonės vairuotojas šias taisykles moka ir žino jose nustatytus reikalavimus bei draudimus. Taigi, šiuo atveju vien tai, kad Pareiškėjas išlaikė egzaminą, siekdamas įgyti vairuotojo pažymėjimą, kaip tai numatyta teisės aktuose nėra išskirtinės ir leidžiančios daryti išvadą, kad Pareiškėjai paskirtos administracinio poveikio priemonės ir jos nustatytas 6 mėnesių terminas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.
12.4. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad Pareiškėjas jau dabar yra patyręs finansinius nuostolius ir nepatogumus darbe. Kaip galima suprasti iš skundo turinio, Pareiškėjas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones būtinumą sieja su kasdienine veikla. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, jog asmeniui dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo kils papildomų sunkumų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokios priemonės paskyrimas prieštaraus teisingumo ir proporcingumo principams. Be to, R. G., net ir žinodamas, jog teisė vairuoti jam reikalinga darbo ar kasdieninėms funkcijoms vykdyti, vairuodamas nesilaikė KET reikalavimų, kas rodo jo paties neatsakingą požiūrį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama administracinio poveikio priemonė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas (pasunkinta galimybė laisvai ir komfortiškai judėti, nuvykti į kitą vietą, tinkamai atlikti savo šeimos ar darbo pareigas, patiriami finansiniai nepatogumai) savaime neturėtų būti laikomos išskirtinio pobūdžio aplinkybėmis, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-210-526/2024, AN2-146-935/2024). Taigi, Pareiškėjo asmeninės gyvenimo aplinkybės, susijusios su šeima, darbu, būtinybe turėti teisę vairuoti asmeninių poreikių tenkinimui ir pan., negali būti vertinamos, kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso prioritetą prieš viešąjį interesą – užtikrinti saugumą keliuose. Pažeidėjo asmeniniai poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo. Pats asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga tenkinant gyvenimiškus poreikius, darbinėje veikloje, turi būti suinteresuotas neprasti specialiosios teisės. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, specialiosios teisės atėmimo, tinkamai įvertino R. G. asmenybę bei jį charakterizuojančius duomenis. Tokios aplinkybės, kurias skunde nurodo apeliantas, teismų praktikoje nelaikomos išskirtinėmis, leidžiančiomis neskirti specialiosios teisės atėmimo. Nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas pakeis R. G. asmeninį ir visuomeninį gyvenimą, prie kurio jis buvo įpratęs, tačiau tai yra neišvengiamos šios administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pas pažeidėjas.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. G. privalėjo įvertinti savo veiksmų galimas neigiamas pasekmes, o to nepadaręs privalo prisiimti kilusių padarinių dėl padaryto nusižengimo riziką. Sutinkama, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas neabejotinai sukels Pareiškėjui nepatogumų, tačiau šie nepatogumai, atsiradę dėl R. G. priešingo teisei elgesio, negali būti savaime laikomi išskirtine priežastimi švelninti paskirtą administracinio poveikio priemonę. Konstatuotina, kad vien aplinkybės, jog Pareiškėjas pripažino, jog padarė klaidą, nesuprasdamas, kad jo statusas yra laikomas, kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo, padėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su administracinio nusižengimo padarymu, sustabdytas policijos pareigūnų iš karto pateikė skaitmeninį Australijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, galiojantį iki 2029 m., taip pat tris mėnesius nevairavo, išlaikė vairavimo egzaminą ir turi didesnę kaip 30 dienų vairavimo patirtį, savaime nesuteikia pagrindo švelninti jam paskirtos administracinio poveikio priemonės. Apeliaciniame skunde nurodomos labiau įprastos, niekuo neišsiskiriančios aplinkybės, kurios nepaneigia Institucijos Nutarimo bei apylinkės teismo nutarties pagrįstumo bei nesudaro pagrindo dar labiau švelninti R. G. paskirtą ir taip minimalią nuobaudą ir administracinio poveikio priemonės terminą.
14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. G. (R. G.) apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.