Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-15 · Administracinė byla Nr. eI2-11572-860/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-15
Bylos Nr.
eI2-11572-860/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08127-2023-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis, Agnė Stankevičienė
Pareiškėjas
O. G.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11572-860/2023 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08127-2023-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės,

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei, vertėjaujant Olgai Petrovai,dalyvaujant pareiškėjai O. G., jos atstovei advokatei Laurai Martinaitytei,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja O. G. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 22S156201 (pareiškėja klaidingai nurodė ginčijamo sprendimo priėmimo datą ir numerį; teisinga ginčijamo sprendimo data yra 2023 m. rugpjūčio 11 d. ir sprendimo Nr. 23S129634) (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą iš naujo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 23S120828 (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas).

Skunde teigia, kad ji teisingai ir sąžiningai nurodė savo darbovietę, tačiau jos darbo pobūdis yra visiškai kitoks, nei teigiama 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendime ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. liepos 25 d. išvadoje Nr. 18-8206 (toliau – ir Išvada). Paaiškina, kad yra eilinė darbuotoja, nėra valstybės tarnautoja ar įmonės vadovė, jos veikla yra susijusi tiesiogiai su reklama ir kainodara, t. y. ji nei įdarbina žmonių, nei bendrauja su valstybės pareigūnais. Darbo funkcijos yra komercinio pobūdžio, nedarančio jokios įtakos valstybės saugumui. Teigia, kad ji neturi prieigos prie valstybės paslapčių ar reikšmingos informacijos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja keliauja į darbą į Gardiną ir grįžta pas sutuoktinį dažniausiai savaitgaliais, mažesnis išvykimo skaičius yra susijęs su laikotarpiu, kai dėl COVID-19 buvo ribotas vykimas per sieną. Pažymi, jog kartais pas sutuoktinę vykdavo ir N. G., tačiau per paskutinius šešerius metus jis iš viso buvo išvykęs 101 kartą, o ne 281, kaip kad nurodoma skundžiamuose sprendimuose. Paaiškina, kad šiuo atveju keliavimo dažnumas yra susijęs su geografine padėtimi, t. y. kad Druskininkai ir Gardinas yra miestai, kuriuos skiria nedidelis atstumas, vos 40 km, o išvykų skaičius, kuris nurodytas neteisingai, tik parodo, kad sutuoktiniai vienas pas kitą keliauja. Teigia, kad pareiškėjai yra atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje remiantis deklaratyviomis frazėmis ir spėlionėmis, o ne pagrįstais faktais. Akcentuoja, kad nėra jokių duomenų, jog jos darbas būtų susijęs su svarbios informacijos turėjimu, ar būtų duomenų, kad ji verbuoja asmenis ar kitais veiksmais sukelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Paaiškina, kad pareiškėja net neturi darbo Lietuvoje, gyvena Druskininkuose, t. y. nėra net arti strateginių objektų ar svarbios Lietuvai informacijos, todėl teigti, jog ji gali būti išnaudota, yra visiškai nepagrįsta. Pažymi, jog nekeliamas ginčas, kad tais atvejais, jei asmuo keltų grėsmę valstybės saugumui, kad jam turėtų būti taikomos sankcijos, tačiau nesant tokių duomenų, apriboti asmeniui galimybę vykti pas sutuoktinį, su kuriuo nuolat gyvena, yra neadekvati ir nepagrįsta sankcija. Teigia, kad VSD Išvadoje nėra nė vieno fakto, kuris leistų padaryti išvadą apie pareiškėjos veiksmais ar jų pobūdžiu keliamą grėsmę. Taip pat nenustatyta jokia aplinkybė, kuri leistų sudvejoti asmens patikimumu. Pareiškėjos nuomone, prezumpcija keliama vien pilietybės pagrindu. Pareiškėja yra viešai deklaravusi Migracijos departamentui, kad nepalaiko Rusijos karinės agresijos. Atkreipia dėmesį, kad, kaskart užsieniečiams pildant anketą, yra klausiama apie šalis, kuriose lankėsi ar gyveno, tačiau nurodoma, jog nereikia pažymėti savo kilmės valstybės. Paaiškina, jog ir šiuo atveju pareiškėja, kuri yra Baltarusijos pilietė, nepažymėjo, kad vyko į šią šalį, nes, pagal Migracijos departamento darbuotojų nurodymus, to daryti nereikėjo. Pareiškėjos nuomone, aplinkybė, jog leidimas neišduodamas, nes asmenį „sieja aktyvūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai“, yra nesuvokiama. Teigia, kad visus užsieniečius, kurie prašo laikino leidimo gyventi ar vizos, sieja ekonominiai ar socialiai ryšiai su savo kilmės valstybe. Akcentuoja, jog tai savaime nereiškia nei neigiamos asmens charakteristikos, nei grėsmės valstybės saugumui ar asmens nepatikimumo, todėl atsakovo vertinimas šiuo aspektu yra nepagrįstas. Nurodo, kad nėra jokios prielaidos teigti nei kad pareiškėjos santuoka yra deklaratyvi, nei kad asmuo savo veiksmais daro valstybei priešingus veiksmus ar pan. Pareiškėjos nuomone, nesamų veiksmų net negalima nurodyti, t. y. net nėra galimybės nurodyti, ko asmuo nedaro (pvz., neverbuoja, neteikia informacijos ir pan.). Teigia, kad spėlionės, jog asmuo gali būti išnaudotas žvalgybai, nėra pagrįstas įrodymas. Ir tokiais spėjimais apriboti asmens teisę į šeimos susijungimą yra neadekvatus veiksmas teisinėje valstybėje.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Atsakovo nuomone, pareiškėja pasirinkdama dirbti Baltarusijos Respublikos televizijos ir radijo bendrovėje, žinojo, kad Baltarusijos valstybės valdomuose televizijos ir radijo kanaluose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad čia nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atkreipia dėmesį, kad, kaip teigia pati pareiškėja savo skunde, ji ilgą laiką dirba radijo ir televizijos centre „Teleradijokompanija Grodno“. Akcentuoja, kad pareiškėja klausimyne nurodė, jog ji dirba nuo 1999 m. iki dabar, o tai, atsakovo nuomone, reiškia, jog ji yra nuolanki ir lojali minėtos Baltarusijos valstybinės televizijos ir radijo bendrovės darbuotoja, užmezgusi ilgalaikius darbinius ryšius su minėtoje bendrovėje įdarbintais asmenimis. Atsakovo nuomone, visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo, tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Nurodo, kad pareiškėjos skunde nurodytos kitos aplinkybės nepaneigia jos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, jog nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Atsakovas nurodo, kad pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai. Atsakovas remiasi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl patvirtinimo“ (toliau – ir LLG aprašas), 26 punktu ir teigia, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad pildant prašymus nereikia pažymėti savo kilmės valstybės. Pažymi, jog LLG apraše nėra nurodoma, kad užsienietis neprivalo nurodyti savo kilmės valstybės, ypač jeigu ji yra įtraukta į sąrašą, todėl pareiškėja pildydama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi turėjo pažymėti ir savo kilmės valstybę, nes iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenų matyti, kad ji ne kartą kirto sieną ir buvo išvykusi į Baltarusijos Respubliką. Nurodo, kad, priimant ginčijamus sprendimus, priešingai, nei teigia pareiškėja, buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir VSD Išvada, kurie leidžia teigti, jog jos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Paaiškina, jog Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Akcentuoja, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taip pat akcentuoja, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Nenustatyta, kad pareiškėją sietų ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybe, o socialiniai ir šeiminiai ryšiai nuo 2019 m., atsakovo nuomone, nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Migracijos departamento nuomone, jis iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėja dirbdama Baltarusijos televizijos ir radijo bendrovėje privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad Baltarusijos valstybės valdomuose televizijos ir radijo kanaluose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Teigia, jog pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie dirba šios šalies kontroliuojamose bendrovėse. VSD paaiškina, kad, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, daro išvadą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos televizijos ir radijo bendrove. Pažymi, kad šiuo atveju dėl techninės klaidos VSD išvadoje įrašytas kitas televizijos ir radijo bendrovės pavadinimas (vietoje „Grodno“ įrašyta „Gardinas“) nekeičia VSD išvadoje pateikto vertinimo, kad ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą daryti išvadą, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Akcentuoja, kad pareiškėja Baltarusijos televizijos ir radijo bendrovėje dirba jau 24 metus, o jos lojalumą patvirtina tai, kad minėtoje įmonėje pareiškėja dirba iki šiol. Teigia, kad nors pareiškėja, atsakydama į klausimyno klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir laiko Krymą Ukrainos dalimi, tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsienietės požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jos darbo Baltarusijos televizijos ir radijo bendrovėje. Nurodo, kad pareiškėja yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Pažymi, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra paviršutiniški, nes ji juos grindžia tik išvykomis pas vyrą savaitgaliais. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad jos vyras negalėtų lankytis pas pareiškėją Baltarusijoje, kaip kad buvo iki šiol. VSD nuomone, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už galimai patiriamus nepatogumus. Pažymi ir tai, kad pareiškėjos ekonominių interesų centras vienareikšmiškai yra Baltarusijos Respublika, nes ji Baltarusijos valstybės valdomoje televizijos ir radijo įmonėje dirba nuo 1999 m. iki šiol. VSD nuomone, pareiškėjos asmeninis interesas gauti leidimą, suteikiantį teisę jai reziduoti Lietuvos Respublikoje (atitinkamai, ir ES), negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

4. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė skundą palaikė.

Šalies argumentai

Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai O. G. pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja O. G. 2023 m. gegužės 21 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja prašymą grindė šeimos susijungimu.

Pareiškėjai buvo pateiktas užpildyti klausimynas, kuriame ji, be kita ko, nurodė, kad nuo 1999 m. iki šiol dirba Baltarusijos Respublikos televizijos ir radijo bendrovėje „Grodno“.

7. Atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėja nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, kreipėsi į VSD, šis 2023 m. liepos 25 d. pateikė Išvadą, kurioje nurodė, kad atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą.

Išvadoje pažymėjo, kad Baltarusijos Respublikos pilietė O. G., dirbdama Baltarusijos televizijos ir radijo bendrovėje, privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės valdomuose televizijos ir radijo kanaluose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad čia nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, jei Baltarusijos Respublikos pilietei O. G. būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudojama Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

VSD, atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, daro išvadą, kad Baltarusijos Respublikos pil. O. G. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašė Migracijos departamento neišduoti O. G. naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat prašė ją įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

8. Migracijos departamentas:

- vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–2 punktais, 2023 m. rugpjūčio 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės;

- vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5, 7 ir 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 6, 15 ir 20 punktais ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37 ir 39 punktais, 2023 m. rugpjūčio 16 d. priėmė dar vieną sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

9. Pareiškėja, nesutikdama su jos atžvilgiu priimtais sprendimais ir juose atliktu aplinkybių vertinimu, kreipėsi į teismą.

10. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 punktas); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 punktas).

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas; draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus; ir kt.).

12. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).

13. Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamuose sprendimuose padaryti išvadą, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

15. Teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad kompetentinga institucija – VSD, atlikusi pareiškėjos O. G. (užsienietės, kuri yra Baltarusijos Respublikos pilietė) keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė vienareikšmę išvadą, jog jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

16. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Tad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Minėta, kad pagal teismų praktiką tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui šiuos reikalavimus atitinka. Tad pareiškėjos argumentai, kad atsakovo sprendimai yra pagrįsti tik prielaidomis ir spėlionėmis, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Minėta, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

17. Pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, t. y. Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietė. Ji nuo 1999 m. iki šiol dirba Baltarusijos Respublikos televizijos ir radijo bendrovėje „Grodno“, t. y. Baltarusijos valstybės įmonėje. Kaip nurodė teismo posėdyje pati pareiškėja, minėtai valstybės įmonei priklauso radijo stotis ir televizijos kanalas Gardine. VSD turimi duomenys rodo, kad tokie asmenys privalo būti lojalūs Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką; Baltarusijos valstybės institucijose ir įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Be to, tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos interesams, vykdyti kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias neteisėtas priemones, tokias kaip šantažą ir kt. Dar pabrėžtinas ir tas faktas, kad pareiškėja Baltarusijos televizijos ir radijo bendrovėje dirba jau 24 metus ir dirba iki pat šiol. Tad akivaizdu, kad tokioje valstybės įmonėje nelojalus Baltarusijos režimui ir jo vykdomai agresyviai užsienio politikai nepritariantis asmuo taip ilgai negalėtų dirbti, būtų išaiškintas ir atleistas.

Pareiškėja skunde nurodo, jog jos darbo pobūdis yra visai kitoks, t. y. dirba pardavimų ir rinkodaros skyriuje vedėja, ji nėra valstybės tarnautoja ar įmonės vadovė, jos veikla yra susijusi tiesiogiai su reklama ir kainodara; taigi, darbo funkcijos yra komercinio pobūdžio, nedarančios jokios įtakos valstybės saugumui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia byloje padarytų išvadų dėl jos lojalumo ir patikimumo Baltarusijos režimui ir dėl to atsirandančių grėsmių Lietuvos valstybės saugumui. Neatsižvelgiant į tai, kokias pareigas Baltarusijos valstybės institucijose ir įmonėse asmenys eina, jų patikimumas ir lojalumas yra kontroliuojamas; juo labiau kad pareiškėja, priešingai, nei bando parodyti, nėra visiškai eilinė darbuotoja, ji yra minėto skyriaus vedėja, jau nekalbant apie joje išdirbtą laiką (24 m.). Pati bendrovė yra susijusi su žiniasklaidos priemonėmis, per kurias režimas daro įtaką žmonėms ir skleidžia savo propagandą.

Taigi, byloje nustatytas faktas, susijęs su pareiškėjos darbu, einamomis pareigomis ir darbo trukme, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pareiškėja gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Baltarusijos Respublikos valdžios užduotis.

Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog Baltarusijos režimas ne tik priešiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu, vykdo hibridines atakas prieš Lietuvą, bet ir padeda Rusijai, kuri pradėjo ir vykdo precedento neturinčią plataus masto agresiją prieš Ukrainą.

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios neabejotinai tvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos politikai ir jo veikimą prieš režimą.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).

20. Kaip matyti iš bylos, pareiškėja, atsakydama į klausimyno klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir laiko Krymą Ukrainos dalimi, tačiau tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl pareiškėjos požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jos darbo Baltarusijos televizijos ir radijo bendrovėje. Minėta, kad pareiškėja yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

21. Teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas N. G., tačiau jo parodymai iš esmės nepaneigė byloje nustatytų svarbių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos galima grėsme Lietuvos valstybės saugumui. Be to, šis liudytojas yra pareiškėjos sutuoktinis, tad jis iš esmės yra suinteresuotas, kad byla baigtųsi palankiai pareiškėjai, todėl jo parodymai vertintini rezervuotai.

22. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjai anksčiau buvo išduoti du leidimai laikinai gyventi. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tai, jog ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad jai ir toliau leidimas laikinai gyventi turėjo būti išduotas (pakeistas) automatiškai. Šiuo metu, minėta, kardinaliai yra pasikeitusi geopolitinė situacija. Paskutiniu metu Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys režimui palankūs asmenys. Be to, tokie asmenys, minėta, yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, tad siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Tad tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos piliečių prašymai išduoti (pakeisti) leidimus gyventi Lietuvoje šiuo metu, minėta, vertinami atsiradusių naujų grėsmių kontekste.

23. Dėl pareiškėjos socialinių (šeiminių) ir ekonominių ryšių su Lietuva pasakytina, kad, minėta, Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės; teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas pakankamai išsamiai vertino pareiškėjos tiek ekonominius, tiek ir socialinius (šeiminius) ryšius Lietuvoje. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, taip pat šiandieninę geopolitinę situaciją, padarė išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvoje, socialiniai (šeiminiai) ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir reikšmingesniais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu Migracijos departamento vertinimu; atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Dėl atitikties proporcingumo principui esant panašiai situacijai yra pasisakęs ir LVAT (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; ir kt.).

24. Apibendrinant konstatuotina, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu visiškai pagrįstai pareiškėjai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

25. Kaip matyti iš Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo, pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi dar ir dėl to, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėja pildydama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei paprašyta nurodyti informaciją, ar turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu lankėsi ar gyveno atitinkamose valstybėse, taip pat ir Baltarusijoje, pažymėjo, kad tokiose valstybėse nesilankė. Tačiau Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja ne kartą lankėsi Baltarusijos Respublikoje. Ginčo dėl to nėra. Migracijos departamentas šią situaciją vertino kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą.

Pareiškėja teigia, kad ji minėtos informacijos nenurodė dėl to, jog Migracijos departamento darbuotojai paaiškino, kad nereikia nurodyti savo kilmės valstybės (nagrinėjamu atveju Baltarusijos, nes ji yra Baltarusijos pilietė). Tačiau pareiškėja nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų, t. y. teismui nenurodė, koks konkrečiai Migracijos departamento darbuotojas taip paaiškino, kada ir pan. Tad nėra pagrindo daryti išvados, kad ji buvo suklaidinta. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja informaciją apie lankymąsi ar gyvenimą atitinkamose užsienio valstybėse (taip pat ir Baltarusijoje) Migracijos departamentui turėjo nurodyti pagal LLG aprašo 26 punktą. Pabrėžtina, kad minėtame teisės akte nėra išskiriama, jog prašymą teikiantis asmuo neturėtų nurodyti savo kilmės valstybės.

26. Minėta, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Taigi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

27. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja turi šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktu, pareiškėjai galėjo būti nustatomas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. VSD būtent ir siūlė pareiškėjai nustatyti tokį draudimo atvykti laikotarpį. Tačiau Migracijos departamentas skundžiamu 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjai nustatė perpus trumpesnį laikotarpį, t. y. 30 mėnesių (2,5 metų). Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone, taikoma pareiškėjai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, netgi nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz., LVAT nutartį, priimtą byloje Nr. eA-3521-968/2021).

28. Tad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu taip pat visiškai pagrįstai uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai, t. y. 2023 m. rugpjūčio 11 d. ir 2023 m. rugpjūčio 16 d., iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus, priimant minėtus sprendimus buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, be to, juos priėmė tam kompetentingas subjektas – Migracijos departamentas.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 11 d. ir 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, tad juos panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

31. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos O. G. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisAgnė StankevičienėFausta Vitkienė