- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-81/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Gubernija“
- Ieškovas
- O. S.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Respublikos investicija“
- Advokatai
- Muradas Bakanas, Daiva Balčiūnienė
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Gubernija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30-71/2010 pagal ieškovės O. S. ieškinį atsakovui AB „Gubernija“ ir trečiajam asmeniui UAB „Respublikos investicija“ dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. S. 2007 m. rugsėjo 25 d. ieškiniu, bei 2008 m. rugsėjo 2 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AB „Gubernija“ 2 894 079, 12 litų skolos su palūkanomis ir netesybomis. Ieškovė savo reikalavimą dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo grindė 2004 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutartimi; 2004 m. lapkričio 1 d. teisių perleidimo sutartimi; 2005 m. birželio 15 d. pavedimo sutartimi; 2005 m. gruodžio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi. Atsakovas 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo pareiškęs ieškinį ieškovei O. S. ir tretiesiems asmenims UAB „Respublikos investicija“ bei T. S. dėl sandorių 2004 m. lapkričio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 12-12, 2005-12-31 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis, tačiau šis atsakovo pareikštas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 12 dienos teismo nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu (civ. byla Nr. 2-224-372/2009).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį patenkino. Tesimas, įvertinęs bylos aplinkybes bei vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138, 6.37, 6.210, 6.873, 6.874 straipsniais, Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5, 144 ir 145 straipsniais, iš atsakovo AB „Gubernija“ ieškovės O. S. naudai priteisė 2 894 079,12 litų skolą su palūkanomis ir netesybomis, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007 m. rugpjūčio 2d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad šalių pasirašytos sutartys, kuriomis ieškovė grindė ieškinį, yra galiojančios ir privalomos šalims. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė į atsakovo 3 805 325 skolą su palūkanomis pagal 2004 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutartį. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). 2004 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutarties 4 punkte buvo numatyta, kad paskolos davėjas turi teisę, bet kada, pranešęs apie tai paskolos gavėjui prieš 60 dienų, reikalauti grąžinti visą paskolos sumą arba jos dalį. Ieškovė kelis kartus kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti jai visą paskolos sumą bei sumokėti sutartyje nustatytas palūkanas per 60 dienų nuo prašymo gavimo dienos, tačiau pinigai ieškovei nebuvo sumokėti. Atsakovas pagal į bylą pateiktą pažymą yra skolingas ieškovei pagal 2004 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutartį – 1 094 892,01 Lt paskolos, 123 580,94 Lt palūkanų ir 53 994,67 Lt netesybų, o pagal 2005 m. birželio 15 d. pavedimo sutartį – atsakovo skola ieškovei yra 1 565 262,07 Lt paskolos, 56 349,43 Lt netesybų.Viso atsakovas skolingas ieškovei pagal minėtas sutartis – 2 894 079,12 litų. Byloje apklausti liudytojai V. R. ir R. D. patvirtino, kad atsakovas yra tikrai skolingas ieškovei minimą sumą. Atsakovas įrodymų, kad būtų padengęs skolą ar kitaip atsiskaitęs su ieškove, nepateikė.
Taip pat apygardos teismas patenkino ir ieškovės prašymas įregistruoti hipoteką atsakovui priklausančiam turtui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
Atsiliepimas
1. Atsakovas neneigė skolos sumos, tačiau, atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl skolos, palūkanų ir netesybų priteisimo, nes šioms sumoms sumokėti nėra suėjęs terminas. Tarp atsakovo AB „Gubernija“ (kredito gavėjas) ir AB „SEB Vilniaus bankas“ bei AB „Hansa bankas“ 2004 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis, kurios 10.12. punkte numatyta, jog visos kredito gavėjui jo akcininkų ir kitų susijusių trečiųjų asmenų bet kokia forma suteiktos paskolos turi būti per 30 kalendorinių dienų nuo atitinkamų paskolos sutarčių (ar kitokio pobūdžio sutarčių) sudarymo subordinuojamos pagal šią sutartį, t.y. turi būti sudaromi rašytiniai susitarimai tarp šios sutarties šalių ir paskolą suteikusio asmens, pagal kurias kredito gavėjas įsipareigoja negrąžinti, o atitinkamą paskolą suteikęs asmuo įsipareigoja nereikalauti grąžinti kredito gavėjui suteiktų paskolų iki šios sutarties galiojimo pabaigos. Šios sutarties metu vienu iš atsakovo akcininkų ir valdybos narių buvo pats įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“ valdytojas ir ieškovės tėvas T. S.. Jis su L. A., ieškovės motina, tuo metu dirbo pas atsakovą.
2004 m. buvo sprendžiama dėl didelio kredito ėmimo (atsakovas – kredito gavėjas) iš kredito įstaigų klausimas. Svarbiausių klausimų svarstyme dalyvavo ir T. S.. Jam negalėjo būti nežinomos kreditavimo sąlygos. Be to, reikalavimo perleidimo sutarčių metu jis buvo bendrovės valdybos narys ir turėjo veikti vadovaudamasis Civilinio kodekso 2.87 straipsnio reikalavimais.
T. S., būdamas atsakovo akcininku ir valdybos nariu, tuo pačiu metu veikdamas kaip „Tower Capital Reserve Corporation“, kuri perleido reikalavimo teisę į atsakovo skolą ieškovei, valdytojas, privalėjo informuoti ieškovę apie tai, kad tarp atsakovo ir AB „SEB Vilniaus bankas“ bei AB bankas „Hansa banaks“ 2008 m. gruodžio 28 d. sudaryta kreditavimo sutartis, kurios 10.12 punkte išdėstyti skolų grąžinimo apribojimai, todėl skola negalės būti grąžinta anksčiau nei bus grąžinta paskola pagal kredito įstaigų suteiktą kreditą.
Apygardos teismas dėl šių bylos aplinkybių ir į bylą pateiktų jas pagrindžiančių įrodymų nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apygardos teismas skundžiamu sprendimu neteisėtai nusprendė įregistruoti priverstinę hipoteką atsakovui nuosavybės teise priklausantiems nekilnojamiesiems daiktams. Ieškovės reikalavimu buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - areštuotas atsakovo nekilnojamasis turtas. 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo sudarytas areštuoto turto areštas. Po to ieškovė prašė pakeisti jau pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę kita – įregistruoti areštuotam turtui priverstinę hipoteką (CPK 146 str.). Šį prašymą teismas privalėjo išspręsti nutartimi, o ne sprendimu (CPK 152 str. 2 d.). prašymas taikyti priverstinę hipoteką nebuvo ieškinio dalykas, todėl teismas sprendime nuspręsdamas dėl priverstinės hipotekos pritaikymo, išėjo už ieškinio ribų ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu.
3. Kadangi ieškinys patenkintas nepagrįstai, nepagrįstai iš atsakovo priteistos ir procesinės palūkanos, žyminis mokestis, atstovavimo išlaidos ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.
4. Atsakovas prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu reikalavimo teisę ieškovei perleidusį „Tower Capital Reserve Corporation“, nes priimtas sprendimas gali turėti pasekmių šios įmonės teisėms ir pareigoms. Apygardos teismas šį prašymą atmetė (pažeistas CPK 47 str.), o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
5. Apygardos teismui netenkinus atsakovo prašymo išreikalauti iš „Tower Capital Reserve Corporation“ duomenis apie šios įmonės steigėjus, akcininkus, dalyvius, vadovus, naudos gavėjus ir įgaliotinius nuo įsteigimo dienos, atsakovui buvo užkirsta galimybė teikti įrodymus (CPK 42 str.).
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. 2004 m. gruodžio 28 d. atsakovo ir AB „SEB bankas“ sudarytos kreditavimo sutarties šalimi nėra nei ieškovė, nei jos tėvas T. S., nei reikalavimo teisę ieškovei perleidusi bendrovė „Tower Capital Reserve Corporation“.
2. Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad T. S. dalyvavo derybose dėl atsakovo kreditavimo, taip pat įrodymų, kad šis asmuo yra vienas iš pagrindinių atsakovo akcininkų. Be to, T. S. dar 2004 m. spalio mėnesį atsistatydino iš atsakovo valdybos narių, taigi, negalėjo dalyvauti ir nedalyvavo atsakovui sudarant ir pasirašant 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartį. Pastebėtina ir tai, kad T. S. yra ne lietuvių tautybės asmuo, nepakankamai supranta lietuvių kalbą, todėl jam būtų sunku įvertinti lietuvių kalba sudarytą sutartį.
3. Reikalavimas, kad 2004 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutarties šalimi nesantys asmenys ją pripažintų ir vykdytų, prieštarauja sutarčių laisvės principui (CK 6.162 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.190 straipsnio 2 dalimi, atsakovas pats privalės prisiimti dėl neteisėto įsipareigojimo 2004 m. gruodžio 28 d. sutartimi atsiradusius ar atsirasiančius nuostolius, tačiau negali sukurti su šia sutartimi nesusijusiems asmenims naujų teisių ar pareigų be šių asmenų sutikimo.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apygardos teismas pagrįstai sprendė įregistruoti priverstinę hipoteką (CK 4.178 str.) ir tokiu sprendimu nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2009). Ieškovės prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką buvo nagrinėjamas ne kaip prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad sprendimas turės teisių ir pareigų į bylą neįtrauktam asmeniui „Tower Capital Reserve Corporation“.
6. Sprendimas priimtas tos kategorijos byloje, kurioje teismas turi teisę rinkti tik tuos įrodymus, kurių negali gauti pati šalis ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, kartu nurodydama teismui, kokioms įrodinėjamoms aplinkybėms įrodyti skirti šie įrodymai. Atsakovo prašymas teismui išreikalauti duomenis apie bendrovės „Tower Capital Reserve Corporation“ steigėjus, akcininkus, dalyvius, vadovus, naudos gavėjus, įgaliotinius neatitiko prašymams keliamų reikalavimų ir nebuvo susietas su ginču byloje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovo AB „Gubernija“ 2 894 079,12 litų skolos su palūkanomis ir netesybomis grindžia iš įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“ perimtomis reikalavimo teisėmis pagal 2004 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutartį ir 2005 m. gruodžio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Pagal šias sutartis atsakovas „Tower Capital Reserve Corporation“ skolingas 2 660 154,08 litų pagrindinės skolos ir 233 925,04 litų palūkanų bei netesybų.
Atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos sprendimu pilnumoje patenkinti ieškovės reikalavimą grindžia tuo, jog AB „Gubernija“ kaip kredito gavėjas ir AB „SEB Vilniaus bankas“ bei AB bankas „Hansa bankas“ kaip kredito davėjai 2004 m. gruodžio 28 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 0640404060817-20 (toliau – Sutartis), kurios 10.12 punkte nustatyta, jog visos kredito gavėjui jo akcininkų ir kitų susijusių trečiųjų asmenų bet kokia forma suteiktos paskolos turi būti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo atitinkamų paskolos sutarčių ar kitokio pobūdžio sutarčių sudarymo subordinuojamos pagal Sutartį suteikiamo kredito atžvilgiu, t.y. turi būti sudaromi rašytiniai susitarimai tarp Sutarties šalių ir atitinkamą paskolą suteikusio asmens, pagal kuruos kredito gavėjas įsipareigoja negrąžinti, o atitinkamą paskolą suteikęs asmuo įsipareigos nereikalauti grąžinti kredito gavėjui suteiktų paskolų iki Sutarties galiojimo pabaigos, o taip pat kredito gavėjas įsipareigos nemokėti, o atitinkamą paskolą suteikęs asmuo įsipareigos nereikalauti mokėti iš kredito gavėjo bet kokių kitų pagal tokias sutartis mokėtinų sumų iki Sutarties galiojimo pabaigos.
AB „Gubernija“ iki šiol nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų pagal minėtą kreditavimo sutartį, todėl mano, kad ieškovė šiuo metu negali reikalauti atsakovo įvykdyti jai įsipareigojimus, nes šioms sumoms mokėti nėra suėjęs terminas.
Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta.
Įmonė „Tower Capital Reserve Corporation“ nėra apelianto minimos kreditavimo sutarties šalimi, todėl ir pareigos vykdyti Sutartyje numatytas sąlygas neturi. Be to, Sutartyje numatyta, kad turi būti sudaryti rašytiniai susitarimai tarp Sutarties šalių ir atitinkamą paskolą suteikusio asmens, jam įsipareigojant nereikalauti grąžinti kredito gavėjui suteiktų paskolų iki kreditavimo sutarties pabaigos. Atsakovas tokių susitarimų su ieškove ir banku teismui nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti esant įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“ įsipareigjimą nereikalauti paskolos grąžinimo iki kreditavimo sutarties pabaigos. Tai, kad įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“ valdytojos ir ieškovės tėvas T. S. buvo AB „Gubernija“ akcininkas bei valdybos narys ir žinojo apie Sutarties sąlygas, taip pat negali būti vertinama kaip dalyvavimas susitarimuose tarp atsakovo ir bankų, sudarant Sutartį. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 2 dalį akcininkas neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina.
Apeliantas teigia, jog ieškovės ieškinys negalėjo būti patenkintas, kadangi T. S. iki 2004 m. spalio mėn. buvo AB „Gubernija“ valdybos narys ir tuo pačiu veikdamas kaip įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“ valdytojas žinojo apie būsimą kreditavimo sutarties su bankais sudarymą ir kreditavimo sąlygas bei perleisdamas reikalavimo teises dukrai ieškovei O. S. turėjo informuoti teisių perėmėją apie ribojimus reikalauti grąžinti skolas.
Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais taip pat nesutinka, nes Sutarties sudarymo metu T. S. AB „Gubernija“ valdybos nariu nebuvo, Sutartis sudaryta jam nedalyvaujant. T. S. nebuvo Sutarties šalimi, todėl ši Sutartis jam teisių ir pareigų nesukūrė. Be to, ieškovė reikalavimo teises parėmė ne iš T. S., o iš įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“, kuri taip pat nėra Sutarties šalimi. Kaip jau buvo minėta, Sutartyje buvo numatyta, kad atsakovas AB „Gubernija“ ir kreditą suteikę bankai per 30 kalendorinių dienų nuo atitinkamų paskolos sutarčių sudarymo sudarys rašytinius susitarimus su paskolas suteikusiais asmenimis, kuriais įsipareigos nereikalauti grąžinti suteiktų paskolų iki kreditavimo sutarties galiojimo pabaigos, tačiau tokie susitarimai su įmone „Tower Capital Reserve Corporation“ sudaryti nebuvo, todėl ir ieškovei, perėmusiai iš šios įmonės reikalavimo teises, prievolės laikytis susitarimų, kuriuose nei pati ieškovė, nei jai reikalavimo teises perėmusi įmonė nedalyvavo, neatsirado (CK 6.2 straipsnis).
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas trečiuoju asmeniu į bylą nepagrįstai neįtraukė reikalavimo teisę ieškovei perleidusios įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“, nes priimtas sprendimas gali turėti pasekmių šios įmonės teisėms ir pareigoms.
Pagal CK 6.101 straipsnį ir kasacinio teismo praktiką, pagrindiniam kreditoriui perdavus savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, vietoje jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Apeliantas nenurodė, kuo priimtas sprendimas gali turėti pasekmių „Tower Capital Reserve. Corporation“ teisėms ir pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios įmonės neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu.
Teisėjų kolegija mano, kad nepagrįstas apelianto prašymas teismui išreikalauti ir įmonės „Tower Capital Reserve Corporation“ duomenis apie šios įmonės steigėjus, akcininkus, dalyvius, vadovus, naudos gavėjus ir įgaliotinius nuo steigimo dienos. Ši įmonė nėra byloje dalyvaujantis asmuo ir reikalaujami dokumentai neturi reikšmės nagrinėjamo ginčo dėl paskolų, palūkanų ir delspinigių priteisimo išsprendimui.
Dėl priverstinės hipotekos įregistravimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atskirų Civilinio kodekso knygų normose yra nuostatų, leidžiančių teismui nustatyti priverstinę hipoteką tam tikrų piniginių reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Sisteminė šių nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 straipsnio 1 dalyje ir pan.). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), toks asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turėtų įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010). Nagrinėjamoje byloje toks būtinumas nenustatytas, todėl hipoteka nustatyta nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas ją nustatydamas nenustatė konkrečių aplinkybių, kurioms esant būtų galima konstatuoti hipotekos nustatymo reikalingumą ir CK 4.178 straipsnio nuostatas taikė formaliai. Nagrinėjamu atveju kreditoriaus interesai yra apsaugoti procesinių – laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, o hipotekos nustatymo būtinybės byloje nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priverstinės hipotekos įregistravimo naikintina.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad prašymas nustatyti priverstinę hipoteką buvo pareikštas vadovaujantis CPK 146 straipsniu, t.y. kaip prašymas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl turėjo būti išspręstas pagal proceso taisykles, taikomas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui kitomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie proceso pažeidimai, kitais motyvais konstatavus, kad priverstinė hipoteka buvo nustatyta nepagrįstai, ginčo išsprendimui reikšmės nebeturi.
Panaikinus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, iš naujo paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Tačiau šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad sprendimu patenkintas prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką buvo pareikštas ne kaip ieškinio reikalavimas, o kaip prašymas pakeisti laikinąją apsaugos priemonę, t.y. kaip procesinio pobūdžio prašymas. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkinti visi ieškinio reikalavimai ir panaikinus tik sprendimo dalį, kuria išspręstas ne ieškinyje pareikštas reikalavimas, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskirstytas bylinėjimosi išlaidas.
Kadangi, kaip jau minėta, reikalavimas dėl priverstinės hipotekos įregistravimo šioje byloje buvo pareikštas kaip procesinis reikalavimas (prašymas pakeisti laikinąją apsaugos priemonę), jis neapmokestinamas žyminiu mokesčiu. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas procesinio pobūdžio reikalavimą išsprendė sprendimu (remdamasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką reguliuojančiomis teisės normomis, tačiau nesilaikydamas jose nustatytos šio pobūdžio procesinių klausimų sprendimo tvarkos), nesudaro pagrindo apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti sprendimą dalyje dėl priverstinės hipotekos įregistravimo apmokestinti žyminiu mokesčiu, taip pat į šio reikalavimo patenkinimą atsižvelgti skirstant bylinėjimosi išlaidas, susidariusias bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Pagal bylos duomenis atsakovas AB „Gubernija“ už apeliacinį skundą sumokėjo 39 300 litų žyminio mokesčio. Kadangi apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti teismo sprendimą, kuriuo priteista 2 894 079,12 litų (skola, palūkanos ir netesybos), procesinės palūkanos, įregistruota priverstinė hipoteka, už apeliacinį skundą mokėtinas 32 941 litų dydžio žyminis mokestis.
Pagal bylos duomenis dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme susidarė 5,4 litų išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria nuspręsta įregistruoti priverstinę hipoteką.
Likusią Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „Gubernija“ (į. k. 144715765) 5,4 (penkis litus keturiasdešimt centų) išlaidų, susidariusių dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti apeliantui 6 359 (šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt devynis) litus per daug už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.