Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nauja energetika - 4“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nauja energetika - 4“ iškelta bankroto byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad kartu su 2023 m. kovo 1 d. prašymu pateikti įrodymai yra Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, atsisako juos priimti ir prijungti prie bylos. Pažymėtina, kad prireikus, teismas gali vadovautis teismų informacinėje sistemoje esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl ikiteisminės juridinio asmens nemokumo proceso inicijavimo tvarkos

18. Pagal JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą juridinio asmens nemokumo procesą inicijuoti turi teisę kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Byloje nėra ginčo, kad apeliantės UAB „Nauja energetika - 4“ nemokumo procesą inicijavo kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs.

19. Pagal JANĮ 9 straipsnio 1 dalį kreditorius nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą juridiniam asmeniui jo buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę. Jeigu nemokumo procesas inicijuojamas elektroninių ryšių priemonėmis, turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Pagal JANĮ 9 straipsnio 2 dalį pranešime turi būti nurodyta juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą prievolė nebus įvykdyta, nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, kreditorius kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui. Prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo juridiniam asmeniui dienos (JANĮ 9 straipsnio 3 dalis).

20. Juridinių asmenų registro duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) UAB „Nauja energetika - 4“ registruotos buvinės adresas – Architektų g. 56 – 101, Vilnius. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens buveinė yra itin reikšminga informacija apie jį patį, nes būtent ši informacija yra vienas iš duomenų, užtikrinančių galimybę susisiekti su juridiniu asmeniu, taip pat ir nuspėjamumą bei teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams. Ši informacija turi reikšmės ir užtikrinant kreditoriaus interesus. Pareiga atskleisti duomenis juridinių asmenų registrui taikoma juridiniam asmeniui. Be to, juridinis asmuo turėtų ne tik atskleisti duomenis Juridinių asmenų registrui, bet ir pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją. Juridinio asmens nepasirūpinimas duomenų apie savo buveinę atskleidimu iš esmės reiškia, jog pats juridinis asmuo, žinodamas jam tenkančią įstatymo nustatytą atskleidimo pareigą ir jos teisines pasekmes, sąmoningai pasirenka tokį savo elgesio būdą, kuriuo atsisako savo pasiekiamumo ir prieinamumo bei su tuo susijusių savo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018).

21. Nagrinėjamu atveju atsakovė, nepasirūpinusi, kad jos registruotu buveinės adresu būtų priimama jai skirta korespondencija, prisiima su tuo susijusią riziką. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė iki pranešimo išsiuntimo informavo kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių, jog visą jai skirtą korespondenciją siųstų kitu adresu.

22. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad kreditoriaus pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo būti siunčiamas ne tik registruotu paštu, bet ir elektroninio ryšio priemonėmis. Pagal JANĮ 9 straipsnio 1 dalį kreditorius gali pasirinkti, ar minėtą pranešimą siųsti registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą juridiniam asmeniui jo buveinės adresu, ar pateikti pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis. Šiuo atveju bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad ieškovas išsiuntė pranešimą registruotu laišku apeliantei VĮ Registrų centre nurodytu jos buveinės adresu, laikydamasis įstatyme nustatytos privalomos nemokumo proceso inicijavimo tvarkos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie inicijuojamą bankroto procesą.

Dėl bendrovės (ne)mokumo

23. Vadovaujantis JANĮ 21 straipsnio 2 dalimi, juridiniam asmeniui yra keliama bankroto byla, jeigu yra nustatoma, kad juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Juridinio asmens nemokumo, kaip vienos iš bankroto bylos iškėlimo sąlygų, samprata yra atskleista JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal aptariamą nuostatą, juridinio asmens nemokumas yra suprantamas kaip juridinio asmens būsena, kai jis laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – juridinio asmens negalėjimu laiku vykdyti prievolių arba tuo, kad visų jo turimų įsipareigojimų vertė yra didesnė už jo turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-330/2022).

24. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos ir kitos aplinkybės, galinčios pagrįsti juridinio asmens nemokumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad juridinio asmens nemokumas yra sietinas ir su kitokiais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-541-219/2018). Kita vertus, bankroto procesas neturi sudaryti sąlygų pašalinti iš rinkos vis dar mokių ir galinčių sėkmingai tęsti veiklą juridinių asmenų. Todėl kiekvienu atveju, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019).

25. Siekiant tinkamai įvertinti juridinio asmens turtinę padėtį, yra reikalingi išsamūs tokias aplinkybes atspindintys duomenys. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).

26. Iš apeliantės 2021 m. balanso, pateikto Juridinių asmenų registrui, duomenų nustatyta, kad apeliantė 2021 m. pabaigoje turėjo 634 204 Eur vertės turtą (301 Eur vertės ilgalaikį (materialų) turtą, 633 903 Eur vertės trumpalaikį turtą (533 905 Eur atsargas, 26 189 Eur per vienus metus gautinos sumos, 53 809 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai)). Apeliantės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 375 987 Eur. Iš apeliantės pateikto 2022 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų nustatyta, kad ji turi 821 214 Eur vertės turtą (281 Eur vertės ilgalaikį (materialų) turtą ir 820 933 Eur vertės trumpalaikį turtą (814 937 per vienerius metus gautinas sumas ir 959 kitas gautinas sumas). Apeliantės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 199 702 Eur, iš kurių 120 849 Eur skolos tiekėjams, 78 853 Eur su darbo santykiais susiję įsipareigojimai. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad apeliantė neturi jokio nekilnojamojo turto. VĮ Regitra duomenimis apeliantė turi 7 transporto priemones, iš kurių 3 transporto priemonių dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas. Įvertinus šiuos duomenis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad beveik visą apeliantės turtą sudaro gautinos sumos.

27. Apeliantė akcentuoja, kad yra moki, nes jos gautinos sumos iš kelių kreditorių ženkliai viršija turimus įsipareigojimus. Teismų praktikoje dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018).

28. Nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo, kad didžiausia apeliantės kreditorė yra UAB „Citus Construction“, kuri apeliantei skolinga apie 600 000 Eur, tačiau, kaip nurodė pati apeliantė, UAB „Citus Construction“ 2022 m. nutraukė mokėjimus atsakovei. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė iki šiol nesiėmė veiksmų šiai skolai atgauti. Nors po skundžiamos nutarties priėmimo ši aplinkybė yra pasikeitusi ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad UAB „Nauja energetika-4“ 2023 m. kovo 1 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Citus Construction“ dėl 752 391,80 Eur skolos ir delspinigių priteisimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio pateikimas savaime nepagrindžia, kad minėta debitorinė skola neabejotinai bus atgauta, kadangi šiuo metu ieškinys dar nėra priimtas, o jeigu jis ir bus priimtas, nėra aiškus jo išnagrinėjimo rezultatas.

29. Apeliantė į bylą nėra pateikusi jokių duomenų ir apie kitų debitorinių skolų pagrįstumą, taip pat apie galimybių jas išieškoti (atgauti) realumą. Nors apeliantė nurodė, kad tarp įmonės debitorių yra UAB „Mitnija“, kurios mokėtina suma sudaro 44 195,30 Eur, LTP Ukraine LLC, kurios mokėtina suma – 152 806 Eur, UAB „Domus Altus“, kurios mokėtina suma – 26 172,75 Eur ir šios sumos, apeliantės teigimu, yra užsakovų sulaikytos sumos garantinių įsipareigojimų užtikrinimui bei bus pradėtos mokėti jau šiais metais, tačiau apeliantė nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (pvz. sutarčių). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė į balansą įtraukė gautinas sumas, kurios yra abejotinos.

30. Kaip jau buvo minėta, pagal 2022 metų bendrovės balanso duomenis apeliantės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 199 702 Eur. Apeliantė nepateikė kreditorių sąrašo, todėl nėra aiški pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma ir yra pagrindas spręsti, kad per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai jau yra pradelsti. Nors apeliantė akcentuoja, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovo skola siekia vos 22 169,78 Eur, tačiau byloje nustačius, kad pradelsti apeliantės įsipareigojimai sudaro 199 702 Eur, o beveik visą bendrovės turtą sudaro debitorinės skolos, kurių išieškojimo realumo apeliantė nepagrindė, darytina išvada, kad ieškovo skolos dydis šiuo atveju nėra reikšmingas ir nepaneigia byloje nustatytos aplinkybes, kad apeliantės įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę.

31. Apeliantė skunde taip pat pažymi, kad yra pelningai veikianti įmonė, tačiau kartu neginčija ir pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad ji neatsiskaito su kreditoriais, tarp jų ir su ieškovu. Iš bylos duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantės negalėjimas sumokėti skolas yra laikinas. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui 2022 m. gegužės 31 d. buvo 15 921,79 Eur, 2022 m. gruodžio 6 d. – 22 169,78 Eur, o 2023 m. vasario 8 d. – 22 305,58 Eur. Taigi įsiskolinimas ieškovui nuolat didėja. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, iš apeliantės yra vykdomi išieškojimai 14 vykdomosiose bylose, tarp kurių ir 14 896,64 Eur darbo užmokesčio išieškojimas. Byloje nėra duomenų, kad išieškojimai įvykdyti, taip pat nėra duomenų, jog apeliantė būtų padengusi skolą ieškovui, esmingai sumažinusi finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams sumą.

32. Apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kad vykdo ūkinę komercinę veiklą ir generuoja nuolatines pajamas, kurios galėtų būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, pagal ieškovės pateiktus duomenis nuo 2022 m. birželio 15 d. įmonėje nėra apdraustųjų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė su ieškovu ir kitais kreditoriais neatsiskaitytų dėl kitų, o ne finansinės būklės nulemtų priežasčių (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė yra nemoki, veiklos nevykdo, neturi jokio likvidaus turto, kurį pardavus galėtų būti padengta bent dalis įsiskolinimų, ir nėra pagrindo tikėtis, kad tokia įmonė ateityje pajėgtų atstatyti savo mokumą bei atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nemokumo procesą reglamentuojančias teisės normas, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jos nemokumo. Atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.