- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-13
- Bylos Nr.
- 2-3153-614/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35118-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- V. Z. T.
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Atsakovas
- BAB bankui „Snoras“
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovo atstovei Daivai Liubomirskienei, atsakovo atstovui Andriui Mėliniui, neatvykus ieškovui V. Z. T. ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. T. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. Z. T. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 21 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį, taikyti restituciją ir pripažinti ieškovo sumokėtos 10.999,38 Lt (3.185,64 Eur) lėšos yra ieškovo lėšos ieškovo banko sąskaitoje atsakovo banke ir tokiu būdu pripažinti nurodytas lėšas trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo objektu. Nurodė, kad minėta sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta iš esmės suklydus dėl esminių sandorio sąlygų, t.y. perkamų obligacijų ir jų draudiminės apsaugos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Ieškovas buvo atsakovo klientas ir į banko padalinį atėjo padėti indėlį, tačiau jam buvo pasiūlyta vietoj indėlio nusipirkti obligacijų, nes už jas gaunamos didesnės palūkanos. Ieškovas niekada nebuvo investavęs ar pirkęs vertybinių popierių, sandorio sudarymo metu jam buvo 76 m., todėl jis nežinojo, kad ir bankai gali leisti obligacijas, manė, kad tai Vyriausybės obligacijos. Ieškovas teigė suklydęs, nes atsakovas aiškiai ir suprantamai nesuteikė informacijos apie tai ką ieškovas perka, nepaaiškino įsigyjamai finansinei priemonei būdingos rizikos. Pažymėjo, kad nei obligacijų pasirašymo sutartyje, nei aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, kad obligacijos nėra draudžiamos. Tą pačią dieną pasirašytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Atsakovas nevykdė FPRĮ 22 str. reikalavimų, neišsiaiškino ieškovo patirties ir žinių investavimo srityje, tikslų, toleruojamos rizikos, parekomendavo lėšas investuoti į finansines priemones, neinformuodamas apie joms būdingas rizikas ir deramai neinformuodamas apie tai ką ieškovas perka. Pripažinus sutartį negaliojančia yra pagrindas spręsti, jog taikant restituciją, ieškovo už obligacijas sumokėtos lėšos turėtų būti grąžinamos į ieškovo banko sąskaitą BAB banke „Snoras, iš kurios buvo sumokėta už perkamas obligacijas (b. l. 1-4).
Nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu 2016-11-23 d. ieškovas prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, kad jis nunešė savo santaupas į SNORO būdelę, norėjo padėti indėlį. Banko darbuotoja sakė - turim jums pasiūlyti geresnį variantą, už 4,5 procento vyriausybės vertybiniai popieriai, obligacijos. Padavė popierius susipažinti, ieškovas paskaitė, susipažino ir sutiko. Primena iš senų laikų obligacijas kaip „zaimus“, kai valstybė skolinasi iš žmonių pinigus. Susidarė įspūdį, kad tai valstybės obligacijos, perki jas ir procentai didesni. Visas sutarties sudarymas truko nuo trijų iki dešimties minučių. Parsinešus į namus skaityti nebuvo reikalo ar aiškintis. Nurodė, kad jo išsilavinimas aukštasis medicininis, dirbo su medicina susijusį darbą, rajono vyr. specialistu. Niekada negalėjo pagalvoti, kad bankas bankrutuotų. Nesuprato, kad bankas gali išleisti obligacijas. Tikslas buvo didinti procentus, tai naudinga.
Šalies argumentai
Ieškovo 2016-11-23 rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 140-153) nurodyta kaip ir teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikydama ieškinį aiškino, jog atsakovas suteikė ieškovui investavimo rekomendaciją, tai akivaizdu pagal FPRĮ 3 str. 1 d. 12 p., kuris atsirado įgyvendinant EP ir ET 2004-04-21 Finansinių priemonių direktyvą Nr.2004/39/EC (MiFID), tačiau pažeidė FPRĮ 22 str. 5 d. imperatyvą. Suteikė investavimo rekomendaciją netinkamu laiku – atsakovas nesurinko duomenų apie ieškovo patirtį investavimo srityje, sandorį įformino formaliai, skubant, pažeidė Investavimo paslaugų teikimo taisyklių 53 p. Investavimo rekomendaciją ieškovui suteikė neturintis finansų maklerio licencijos darbuotojas. Atsakovas pažeidė imperatyvias FPRĮ nuostatas, neišsiaiškino ieškovo toleruojamo rizikos laipsnio, pasiūlė jam netinkamą finansinį produktą netinkamai, kuris neatitiko nei ieškovo lūkesčių, nei toleruojamo rizikos laipsnio, akcentavo naudą, neinformuodamas apie riziką. Ieškovas nebuvo supažindintas su obligacijų emisijos dokumentais, pasirašyta sutartis yra dviprasmiška ir klaidinanti, kaip ir įteikta reklaminė skrajutė, kurioje akcentuojama tik obligacijų nauda. Atsakovas veikė interesų konflikto situacijoje, pardavinėjo savo finansinį produktą, to neatskleidė ieškovui. Atsakovo pateikta interesų konfliktų valdymo politika neveiksminga, neatspindi procedūros. Atsakovo pažeidimai lėmė, kad ieškovas buvo suklaidintas.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį. Taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad abi ginčo šalys sudarė sutartį, kuri atitiko tuo metu jų valią. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Ieškovas siekė investuoti lėšas į atsakovo platinamus vertybinius popierius, tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą. Pažymėjo, kad atsakovo ieškovui pateiktas apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas pilnai atitinka FPRĮ 22 str. 3 d., bei finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių keliamus reikalavimus. Atsakovas pateikė ieškovui „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą aprašymo santrauką“, kurios 20.1 p. aiškiai nustato, jog investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudimo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Ieškovas privalėjo suvokti, jog atsakovo bankroto atveju už jo įgyjamas atsakovo finansines priemones (obligacijas) nebus mokama draudimo išmoka. Atsakovas teigė, kad ieškovas privalo įrodyti, jog jis nesusipažino su sutartyse minimais dokumentais, nes jo patvirtinimai neatitinka tikrovės. Iškilus neaiškumams ieškovas galėjo konsultuotis su atsakovo darbuotojais tiek telefonu, tiek atvykus į atsakovo klientų aptaravimo padalinį. Atsakovo platinamose obligacijose nėra nurodyta, kad tai Vyriausybės vertybiniai popieriai, todėl toks ieškovo klaidingas įsivaizdavimas tik įrodo, jog jis neskaitė sutarties ir jos priedų sąlygų. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui. Kadangi ieškovas norėjo investuodamas gauti didesnę piniginę grąžą, turėjo prisiimti ir su tokio sandorio sudarymu susijusią riziką. Sandorio sudarymo metu atsakovas buvo mokus, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį (b.l. 14-24; 78-83).
Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais pagrindais. Taip pat nurodė, kad investavimo rekomendacija ieškovui suteikta nebuvo, asmeninio pobūdžio investavimo rekomendacija suteikiant asmeniui išties reikia išsiaiškinti kokios investavimo priemonės reikalingos asmeniui. Vien pasiūlymas įsigyti vieną ar kitą banko produktą nelaikytinas asmenine rekomendacija, toks siūlymas buvo viešas visiems asmenims. Nurodė, kad sutartis buvo sudaroma ne su banko darbuotoju, o su banku, bankas turi finansų maklerio licenciją. Nėra pagrindo abejoti ir banko darbuotojos veiksmais, nes ji yra aukštos kvalifikacijos, baigusi dvejas aukštąsias ekonominio pobūdžio studijas. Be to, ieškovas savo parašu patvirtino, kad visa informacija jam buvo suteikta. Akcentavo, kad ieškovas buvo patyręs indėlininkas, taip pat jis buvo investavęs į Holdingą, didžioji jo pinigų dalis buvo investuota į indėlius už kuriuos gavo daugiau nei 50.000,00 Eur draudimo išmoką. Taip pat ieškovas anketoje nurodė, kad turi žinių apie investavimą. Niekas neskubino ieškovo, sutartis trumpa, jos galėjo skaityti ją, konsultuotis. Sutarties 1.1. p. aiškiai nurodyta, kad įgyjamos banko SNORAS obligacijos, todėl neaišku kodėl ieškovas tariamai susidarė kažkokią kitokią nuomonę. Atsakovas FPRĮ 22 str. reikalavimų nepažeidė, net jei būtų pažeidęs tai nebūtų pagrindas sandoriui panaikinti, bankui galėtų būti taikomos administracinės priemonės.
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ į teismo posėdį neatvyko, pateikė rašytinius paaiškinimus, prašė nagrinėti bylą jam nesant ir atmesti ieškinį. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymu, kurie pagrįstų jo tariamą suklydimą ar banko apgaulę sudarant ginčijamą sutartį. Ginčo obligacijų sutartis savo turiniu ir forma nesudaro jokių prielaidų teigti, kad perkamos Vyriausybės obligacijos. Obligacijų pasirašymo sutartyje, kuri telpa į vieną lapą yra 17 kartų didžiosiomis raidėmis parašytas žodis „INVESTUOTOJAS“. Tokioje situacijoje kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suprasti ir suprato, kad sudaro ne indėlio, ne Vyriausybės taupymo lakštų įsigijimo, o savo pobūdžiu visiškai kitokią sutartį. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad indėlių ir įsipareigojimų draudimo taikymui nėra sąlygų. Ieškovas įgydamas obligacijas, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jam priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. O tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma (b. l. 128-131).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovės indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Byloje nustatyta 2011-10-21 ieškovas V. Z. T. sudarė su atsakovu Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 25-29).
Tą pačią 2011-10-21 dieną ieškovas su banku sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111021U990003, pagal kurią ieškovas už 10.999,38 Lt įsigijo 110 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05.
CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.
Šalių sudarytoje Obligacijų sutartyje (1.22 p.) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“ (bylos el. ieškinio priedas).
Kaip jau minėta, ieškovas sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovas savo parašu patvirtino, kad jis gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Į bylą pateiktoje skrajutėje apie obligacijas (b.l. 95) nurodyta, rekomendacija: „prieš priimant sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite ar Jums ši rizika priimtina.“
Ieškovo pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“ (b.l. 25).
Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė atsakovui bankroto bylą. Ieškovo finansinis reikalavimas teismo nutartimi buvo partvirtintas 11.050,18 Lt (b.l.32-34).
Ieškovas prašo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą suklydimo įtakoje (CK 1.90 straipsnis). Ieškovas nurodo, kad paklausė šią sutartį sudaryti patarė banko darbuotoja. Manė, kad investuoja į Vyriausybės obligacijas ir buvo suklaidintas banko darbuotoja dėl investavimo į obligacijas rizikos.
Sprendžiant dėl suklydimo, vertinama, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus (CK 1.90 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką): suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti; kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Minimoje civilinėje byloje kasacinis teismas taip pat akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
Kaip jau nurodyta, ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, jis savo parašais patvirtino, kad gavo programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant aprašymą ir įgijo ginčo obligacijas.
Aplinkybė, ar iš tiesų ieškovui buvo įteikti įvardyti dokumentai, banko, kaip finansų tarpininko, veiksmų tinkamumo FPRĮ 22 straipsnio prasme teisiniam įvertinimui, nereikšminga (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016). Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Ieškovas ieškinyje akcentavo ir klaidinančia įvardijo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) vis tik buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovas šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).
Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių laisva valia sudaryta sutartis – Obligacijų sutartis – turi įstatymo galią. Šalys yra laisvos nustatyti sutartyse tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovas banko klientu buvo nuo 2008 m., laikė atsakovo banke indėlius. Obligacijų sutartį sudaro vienas lapas, ieškovas šios sutarties tekstą sakė skaitęs, kitų sutarties priedų neperskaitė prieš pasirašydamas, nors tokio sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, o asmuo ketinantis sudaryti kitokio pobūdžio sutartį su banku (nei ankstesnė terminuoto indėlio sutartis), visada gali gauti duomenis ir su jais susipažinti iš anksto, pasidomėti konkrečiomis ketinamos sudaryti sutarties sąlygomis, išsiaiškinti sąvokas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas nusprendė sudaryti terminuoto indėlio sutartį BAB banke „Snoras“, tačiau jam buvo pasiūlyta sudaryti vietoje terminuoto indėlio obligacijų įsigijimo sutartį, niekaip nepaneigia jo galimybės susipažinti su siūlomo sudaryti sandorio turiniu ir esme. Pripažintina, kad obligacijos pasirašymo sutartyje, netgi neturint laiko, ar kitokių ieškovo nurodomų sąlygų, pilnai perskaityti sutarties tekstą, nereikėjo didelių laiko sąnaudų, vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“, joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir/ar „Emitento“ įsipareigojimai.
Teismo vertinimu, nėra pagrindo tikėti ieškovo paaiškinimu, jog banko darbuotoja šalims sudarant sutartį nurodė parduodanti Vyriausybės ar valstybės obligacijas. Tai paneigia ir pateikta skrajutė, kur įsigyti siūloma banko SNORAS obligacijas (b.l. 95). Ir ginčo sutarties 1.1. p. nurodyta, jog ieškovas įsigyja nurodytą skaičių obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.9, LT0000410490, išleistos pagal 500.000.000 Litų vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2011-06-15.
Ieškovas nurodė, kad jis manė, jog sudaro Vyriausybės obligacijų sutartį ir nesuprato, kad šios obligacijos nėra draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas pripažįsta, kad ieškovas, nors ir nebūdamas profesionaliu investuotoju, pagal sudaromos sutarties tekstą galėjo suprasti, kad perkamos yra banko obligacijos, o ne Vyriausybės. Taigi, nors teismas pripažįsta, kad draudžiamumo aspektas ieškovui sutartyje iš tiesų nebuvo atskleistas pakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovo apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.
Teismas sprendžia, kad pagal ieškovo obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes ieškovas sandorį ginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Kita vertus, byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotojai būtų įsiūliusi ieškovui obligacijas ar suteikusi klaidingą informaciją apie šių obligacijų esmę ar draudimo riziką. Sutartį banko vardu su ieškovu sudarė banko darbuotoja J. Č., kaip iš bylos dokumentų matyti, turinti su aukštuosius bankininkystės ir ekonomikos universitetinį išsilavinimus. Teismas nesutinka su ieškovo atstovės aiškinimu, kad sutartį banko vardu įforminusi darbuotoja privalėjo turėti finansų maklerio licenciją. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptaręs (neperskaitęs), ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgautas. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovo reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą (kada jie tariamai sužinojo apie draudiminės apsaugos nebuvimą), o tik atsakovui iškėlus bankroto bylą, bankroto proceso metu, patvirtinus ieškovo kreditorinius (finansinius) reikalavimus bankroto byloje. Teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovas, suvokdamas tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudaręs. Aplinkybė, jog ieškovas yra vyresnio amžiaus nėra reikšminga, kadangi ieškovas nesiskundė atminties ar mąstymo sutrikimais. Kaip nurodo pats ieškovas, sutarties pasirašymas truko 3-5 minutes, už nugaros laukė kiti žmonės. Vėliau, sakydamas, kad sutartį skaitė – patikslino, jog gal dešimt minučių užtruko. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog ieškovas buvo spaudžiamas ar iš jo reikalauta skubiai spręsti. Ieškovui buvo pasakyta, kad tokiu atveju bus didesnės palūkanos ir jis paskaitęs sutartį ją pasirašė.
Teismas pažymi ir tai, kad ieškovo finansinis reikalavimas dėl pinigų sumos, jo atsakovui įmokėtos už obligacijas, jau yra patvirtintas bankroto byloje, todėl net jei ieškovas įrodytų patyręs žalą, ieškovas stotų į bendrą LR ĮBĮ ir LRBĮ nustatytą kreditorių eilę ir tikriausiai neįgytų daugiau teisių nei dabar turi.
Kita vertus, kaip jau nurodyta, Kasacinis teismas yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovas turėjo suprasti, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui. Ieškovas byloje patvirtino, kad iš esmės jis siekė didesnių palūkanų, t. y. susidomėjo pasiūlymų investuoti į obligacijas, nes buvo siūloma didesnė palūkanų norma, kuri skyrėsi nuo terminuoto indėlio palūkanų dydžio. Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo Nr. 1-F matyti, kad ieškovas prieš sudarydamas ginčo sutartį, nurodė bankui informaciją apie save, tarp kurios ir informaciją apie savo investavimo patirtį, nurodė, kad planuoja investavimą iki vienerių metų, pageidauja investuoti saugiai, priimtinos rizikos laipsnis – mažas (b.l. 29). Tačiau teismo vertinimu, ieškovas neįrodė byloje, kad jo 2011-10-21 įsigytos finansinės priemonės jam kaip klientui buvo netinkamos sutarties sudarymo metu. Iš ieškovo paaiškinimų galima spręsti, kad finansinė investicija jam tampa netinkama tik bankui bankrutavus.
Ieškovas posėdžio metu paaiškino, kad net negalėjo suvokti, kad bankas gali bankrutuoti. Tai reiškia, kad ieškovas klydo ne dėl sandorio turinio, o dėl banko perspektyvos.
Teismas daro išvadą, kad ieškovas turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, sutartį pasirašyti ne tą pačią dieną. Ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką dirbo rajone atsakingą veterinarijos vyr inspektoriaus darbą medicinos srityje. Sudarydamas su banku ginčijamą sutartį, ieškovas joje pasirašytinai patvirtino, kad su nurodytomis sąlygomis yra supažindintas, prieš pasirašant sutartį, su jomis sutinka.
Byloje esanti medžiaga ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad anksčiau ieškovas buvo sudaręs indėlių sutartis banke - trylika terminuotų indėlio sutarčių ar jų pratęsimų, iki ginčo sutarties sudarymo buvo investavęs į AB „Hermis investicija“ (nurodė lėšas praradęs). Kadangi ieškovas atidžiai neskaitė pateiktos sutarties ir sutarties dokumentų, manytina, jog sudarant obligacijų įsigijimo sutartį, jam aktualesnės buvo didesnės palūkanos. Taigi, įvertinus ieškovo asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį), išsilavinimą, veiklos pobūdį ir kitas savybes, ieškovas vertintinas kaip vidutinis vartotojas ir pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti kokią sutartį sudaro, vien amžius šiuo atveju negali būti lemiamas veiksnys. Net jei pripažinti, kad ieškovas galėjo suklysti, nėra pakankamai duomenų teigti, kad tai ir įvyko ar kad tą lėmė atsakovo (banko) neteisėti veiksmai. Kaip jau minėta, manytina, kad pagrindinė priežastis tai ieškovo neatidumas ir nesuvokimas, kad bankas gali bankrutuoti. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotoja) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino, jog ginčo obligacijoms taikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 str.). Teismo įsitikinimu, argumentai, jog sudarytos sutarties ir jos priedų nuostatos buvo neaiškios, o banko darbuotoja esą sąmoningai galėjo suklaidinti dėl ginčo objekto draudžiamumo fakto, tokių argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, patys savaime neleidžia svarstyti ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto banko apgaulės įtakoje, galimybės. Ieškovas turėjo suvokti, kad tikrosios sandorio sąlygos nurodomos tik rašytinėje sutartyje.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyse esančio atsakovo kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka jo valią, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esančio atsakovo kliento patvirtinimo, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1333/2013; 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2013; 2013-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1713/2013).
Nagrinėjamu atveju pats ieškovas (sandorio šalis) rizikavo (nepasvėrė galimos rizikos) ir tokie veiksmai yra jo neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Šiuo atveju, sudarant ginčijamą sandorį esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir galimybė gauti didesnes palūkanas. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, todėl ieškovas negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla, t.y. ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms atsakovo obligacijoms taikymas arba netaikymas nebuvo aktualus ieškovo ginčo sandorio sudarymo metu. Ši aplinkybė tapo ieškovui esmine tik atsakovui tapus nemokiu dėl bankroto.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai nesudaro pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo – bylos duomenys akivaizdžiai liudija, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas). Kiti ieškovo nurodyti argumentai dėl galimo atsakovo teisės normų pažeidimo, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas suklydo ar buvo suklaidintas. Ieškovas, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes, todėl ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Trečias asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nurodė, kad viso šios išlaidos sudaro 183,98 Eur (b. l. 132-134), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra senatvės pensininkas, jo pajamas sudaro apie 270 Eur, į tai, kad trečiasis asmuo turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tos pačios advokatų kontoros ir teisės naujumo šioje byloje nėra identifikuota, ieškinį atmetus, iš ieškovo trečiajam asmeniui priteistinos pagrįstos 100,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškovo V. Z. T. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. Z. T. trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.