Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. S. ir A. S. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

MGK, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, padarė išvadą, jog mokesčių administratorius nesurinko įrodymų, jog pareiškėjams faktiškai buvo perduota 256 520 Lt grynųjų pinigų suma už Įmonės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pardavimą, tačiau neginčijamai įrodyta, kad iš ginčo sandorių pareiškėjai faktiškai gavo 220 100 Lt grynųjų pinigų sumą, kuriuos įnešė į pareiškėjo sąskaitą banke ir kurios yra GPM objektas.

Nurodo, jog MGK nagrinėjamu atveju mokestinę prievolę pareiškėjams kildino iš nekilnojamojo turto, kuris nepriklausė pareiškėjams, pardavimo, bei darė išvadą, jog pareiškėjas, sudarydamas akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, siekė mokestinės naudos.

Mano, jog MGK iš dalies klaidingai interpretuoja GPMĮ 17 straipsnio 22 punkto ir 11 straipsnio nuostatas, kadangi likviduojant juridinį asmenį, akcininkui perleidžiamas likęs turtas pagal rinkos kainą, tačiau mokestinė bazė yra ne visa turto vertė. Tokiu atveju mokestinė bazė apskaičiuojama iš turto vertės atimant įstatinio kapitalo (suformuoto iš akcininko įnašų) vertę. Kitaip tariant, akcininkui perleidžiant likviduojamos įmonės turtą ar išmokant pinigines lėšas, apmokestinamas ne visas akcininko gautas turtas, o tik turto vertės padidėjimo pajamos, t. y. skirtumas tarp gauto turto tikrosios rinkos kainos perleidimo dieną ir akcininko turimų akcijų įsigijimo kainos (GPMĮ 11 ir 19 straipsniai).

Pažymi, kad šiame mokestiniame ginče šalys nesiginčija dėl to, kad Įmonė buvo sudaryta iš 2 500 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurios kiekvienos nominali vertė buvo 100 Lt (iš viso įstatinis kapitalas buvo 250 000 Lt). Mano, jog šiuo atveju svarbu tai, kokiu būdu Įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas, t. y. ar tai buvo padaryta iš Įmonės pelno, ar iš pareiškėjo įnašų.

Nurodo, jog Įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas per du kartus, t. y. 1999 m. ir 2003 m., tačiau mokesčių administratorius dokumentų ar kitos informacijos apie Įmonės įstatinio kapitalo didinimą neišsaugojo. Nesutinka su MGK ir mokesčių administratoriaus pozicija, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas iš jo paties asmeninių piniginių lėšų, nes byloje yra akcininko sprendimai, kuriais buvo nuspręsta išmokėti dividendus pareiškėjui, o tai vienareikšmiškai patvirtina, kad, akcininkui priėmus sprendimą paskirstyti pelną išmokant dividendus, Įmonė nebūtų turėjusi pelno įstatiniam kapitalui didinti.

Teigė, jog nei MGK, nei mokesčių administratorius nepagrindė, kad sudarant Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvo siekiama tik mokestinės naudos, kadangi akivaizdu tai, jog net ir Įmonės likvidavimo atveju pareiškėjui perimant Įmonei priklausantį turtą, mokestinės prievolės nebūtų atsiradusios, nes Įmonės įstatinis kapitalas (suformuotas iš akcininko įnašų (250 000 Lt) buvo lygus turto rinkos vertei (250 000 Lt). Akcentuoja, kad apskaičiuojant pareiškėjų prievoles, nebuvo įvertintas Įmonės įstatinis kapitalas steigiant Įmonę.

Dėl MGK išvados, kad už Įmonės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pardavimą UAB „Technoparkas“ pareiškėjai faktiškai gavo 220 100 Lt grynųjų pinigų sumą, pažymi, kad nekilnojamasis turtas, kuris buvo parduotas UAB „Technoparkas“, priklausė Įmonei, o pareiškėjas buvo Įmonės akcininkas, kuriam Įmonės turtas yra svetimas ir kuriuo jis negali laisvai disponuoti. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies, CK 2.33 straipsnio 1 dalies, 2.50 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, daro išvadą, jog MGK, pažeisdama teisės normas, neteisėtai sutapatino Įmonės turimą turtą ir gaunamas pajamas su fizinio asmens (pareiškėjo) turimu turtu ir pajamomis. Pabrėžia, jog pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, neturėjo teisės disponuoti Įmonės turtu ar gaunamomis pajamomis kaip nuosavomis, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra Įmonės akcininkas ar vadovas. Teigia, jog net ir pripažįstant, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta formaliai, tačiau pajamas už parduotą nekilnojamą turtą gavo Įmonė, o ne koks nors fizinis asmuo. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad šiame mokestiniame ginče yra parinktas netinkamas apmokestinimo subjektas, kadangi tiek pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą, tiek iš sandorio kylančios prievolės yra juridinio asmens, o ne pareiškėjų.

Atsižvelgdami tai, kas išdėstyta, taip pat į aplinkybes, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pasirašyta 2012 m. vasario 29 d., pareiškėjas pinigus į banko sąskaitą įnešė 2012 m. kovo 7 d., UAB „Tecnoparkas“ direktorius pinigus iš įmonės kasos išsiėmė 2012 m. kovo 9 d., nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2012 m. kovo 9 d. ir šią dieną pasirašyti buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie patvirtina, jog UAB „Technoparkas“ direktorius, atstovaudamas įmonę, sumokėjo pinigus Įmonės direktoriui V. L., pareiškėjai daro išvadą, jog MGK padarė klaidingas bei įstatymams prieštaraujančias išvadas, kad pareiškėjai gavo pajamas ne už akcijų pardavimą, bet už parduodamą nekilnojamąjį turtą. Akcentuoja, jog pareiškėjas ne tik kad nesudarė nekilnojamojo turto pardavimo sutarties (ar neatstovavo Įmonės ją sudarant), bet ir neturėjo teisinių galimybių tą daryti. Todėl ir piniginių lėšų už parduotą turtą pareiškėjas negavo ir neturėjo juridinio pagrindo jas gauti. Mano, jog, siekdamas paneigti šias aplinkybes, mokesčių administratorius ir / ar MGK privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp Įmonės ir UAB „Technoparkas“, bei kiti buhalterinės apskaitos dokumentai buvo suklastoti. Nesant tai patvirtinančių įrodymų, nei mokesčių administratorius, nei MGK be jokio teisinio pagrindo negali savaip (iškreipiant dokumentuose užfiksuotus duomenis) interpretuoti buhalterinės apskaitos dokumentų bei sandorių sudarymo aplinkybių. Konstatuoja, jog nekilnojamąjį turtą pardavė ir pinigus už šį turtą gavo Įmonė, o ne pareiškėjai, todėl visos prievolės, atsirandančios iš šio sandorio, yra juridinio asmens ir negali būti perkeliamos.

Nurodo, jog MGK nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų dėl VMI sprendimo neteisėtumo, kadangi VMI pozicija dėl mokestinės prievolės perkėlimo kitam asmeniui iš esmės buvo grindžiama išskirtinai viena Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A-517-442/2017, kurios faktinės aplinkybės yra priešingos šiam mokestiniam ginčui, o joje suformuotos taisyklės nustato visai kitų subjektų teisinius santykius, nei yra nagrinėjami šiame ginče. Dėl šios priežasties mano, jog MGK sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis neatitinka ir teisinio aiškumo principų bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Nurodo, jog minėtame LVAT sprendime, kuriuo rėmėsi VMI, analizuojama situacija, susijusi su A klasės asmens gaunamomis pajamomis, o šiame ginče nagrinėjamas atvejis, susijęs su B klasės pajamomis. Be to, iš LVAT pateiktų argumentų akivaizdu, jog minėtoje byloje situacija buvo tokia, jog pajamas gavęs asmuo sutapo su asmeniu, už kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė, todėl LVAT nusprendė, kad mokestinė prievolė gali būti perkeliama iš asmens, kuris turėjo prievolę išskaičiuoti ir sumokėti, asmeniui, kuris gavo pajamas.

Teigia, jog, darant hipotetinę prielaidą, kad VMI buvo teisi dėl akcijų perleidimo sandorio fiktyvumo, šiuo atveju būtina akcentuoti, jog pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą gavo ne pareiškėjas, o Įmonė, t. y. net jei ir buvo kokia nors mokestinė nauda ar mokestinės prievolės, tai jas galėjo gauti ne pareiškėjas, o Įmonė. Taip pat vertinant tai, jog, išmokant pinigines lėšas iš įmonės, jos hipotetiškai būtų buvusios apmokestinamos, prievolę mokestį išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą turėtų mokesčių mokėtojas, o ne įmonė.

Daro išvadą, jog akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ir pareiškėjas gavo pinigus už parduotas akcijas, o jas įsigijęs asmuo faktiškai disponavo šiomis akcijomis bei, būdamas Įmonės direktoriumi, valdė ją ir jos turtą, kadangi Įmonės vardu buvo sudaryti sandoriai, o duomenų ar įrodymų paneigiančių šias aplinkybes šiame mokestiniame ginče nėra pateikta.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skundus ir prašė juos tenkinti, remdamasis juose išdėstytais argumentais. Akcentavo, jog mokesčių administratorius šiame ginče įrodinėja šiuos aspektus: 1) pareiškėjai, siekdami mokestinės naudos, sudarė fiktyvią akcijų pirkimo–pardavimo sutartį; 2) tikrasis pareiškėjų tikslas buvo parduoti Įmonės nuosavybėje buvusį nekilnojamąjį turtą; 3) piniginės lėšos, kurias pareiškėjas įnešė į banko sąskaitą, gautos už Įmonės nekilnojamojo turto pardavimą, o ne už akcijas. Teigė, kad mokesčių administratorius nepateikė nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių jo poziciją, ją grindžia tik prielaidomis, ignoruodamas byloje esančius įrodymus. Akcijų pirkimo–pardavimo sandorį patvirtina byloje esanti akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, sandorio šalių nuoseklūs paaiškinimai. Tai, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandoris ir piniginių lėšų įnešimas į sąskaitą nėra susiję, patvirtina minėto sandorio ir piniginių lėšų įnešimo datos, t. y. nekilnojamasis turtas parduotas 2012 m. kovo 9 d., o pinigines lėšas į savo sąskaitą pareiškėjas įnešė 2012 m. kovo 7 d. Dėl konstatuotos mokestinės naudos paaiškino, jog pareiškėjai, neketindami tęsti Įmonės veiklos, turėjo du pasirinkimus – parduoti Įmonės akcijas arba likviduoti Įmonę, iš kurių pasirinko pirmąjį – parduoti akcijas. Manė, jog šiuo aspektu yra svarbu, kaip buvo suformuotas Įmonės įstatinis kapitalas, nagrinėjamu atveju – iš pareiškėjų asmeninių lėšų. Pažymėjo, jog Įmonės įstatinio kapitalo padidinimas atitinka Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatas. Teigė, kad nagrinėjamu atveju, apskaičiuojant mokėtiną mokestį, iš pareiškėjų gautų pajamų turėtų būti atimtos išlaidos, patirtos Įmonės įstatiniam kapitalui formuoti. Akcentavo, jog parduoti Įmonei priklausančio nekilnojamojo turto pareiškėjas, net ir būdamas Įmonės akcininku, niekaip negalėjo, nes turto pardavėjas yra Įmonė – juridinis asmuo. Dėl mokestinės prievolės perkėlimo kitam asmeniui akcentavo LVAT išaiškinimus, remdamasis kuriais darė išvadą, jog mokesčių administratorius nepagrįstai mokestinę prievolę perkėlė pareiškėjams ir taikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas palaikė atstovo poziciją ir akcentavo, jog Įmonės akcijas įsigijo ir pardavė, vadovaudamasis galiojančiais įstatymais. Pareiškėjo vienintelis siekis buvo parduoti Įmonę, o ne Įmonės nekilnojamąjį turtą, kaip teigė mokesčių administratorius. Teigė, jog Įmonės nelikvidavo, nes atsirado pirkėjas, norėjęs įsigyti Įmonę.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėjams faktiškai buvo perduota 220 100 Lt grynųjų pinigų suma už Įmonės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pardavimą UAB „Technoparkas“, ir neginčijamai įrodyta, kad iš ginčo sandorių pareiškėjai faktiškai gavo 220 100 Lt grynųjų pinigų sumą, kuriuos įnešė į pareiškėjo sąskaitą banke ir kurios yra GPM objektas, jeigu neįrodyta priešingai. Pažymi, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog pareiškėjo gautos lėšos iš ginčo sandorio / sandorių yra GPM neapmokestinamos.

VMI vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą nagrinėjamu atveju pripažinti, kad pareiškėjai laikytini gavusiais 220 100 Lt pajamas GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, prasme, nuo kurių nesumokėjo GPM.

Akcentuoja, kad 2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nepatvirtina piniginių lėšų gavimo nurodytu būdu ir iš nurodyto asmens fakto. Pajamų gavimo / perdavimo faktas nėra užfiksuotas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjų pateikti įrodymai (sutartis, pareiškėjų paaiškinimai), atsižvelgiant į kontrolės procedūrų metu nustatytas aplinkybes, negali būti vertinami kaip objektyvūs ir neabejotinai patvirtinantys, jog nurodytos piniginės lėšos yra gautos akcijų pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu iš nurodyto asmens – V. L. Nurodo, jog minėtas asmuo pateiktame paaiškinime teigė, kad jokie pinigai jam nebuvo perduoti ir jis pats už nieką nemokėjo. Mano, jog nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad 2012 m. sausio 23 d. pareiškėjas sudarė preliminariąją Įmonės akcijų pardavimo sutartį su N. R., kuri nurodė, jog 2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik formaliai ir faktiškas Įmonės akcijų savininkas vis dar buvo pareiškėjas, t. y. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties data yra ankstesnė nei preliminariosios akcijų pardavimo sutarties data. Nors šis faktas prieštarauja pareiškėjo paaiškinimuose nurodytai įvykių sekai ir sutarčių sudarymo logikai, tai rodo, kad 2012 m. sausio 9 d. sutartis surašyta ne jos sudarymo momentu, o faktinis pinigų gavimas vyko ne sutartyje nurodyta data, o kai buvo parduotas Įmonės nekilnojamasis turtas. Įmonei nuosavybės teise priklausiusios 61,89 kv. m bendro ploto patalpos 2012 m. kovo 9 d. parduotos UAB „Technoparkas“ už 256 520 Lt. UAB „Technoparkas“ 2016 m. balandžio 12 d. pardavė patalpas: 2/3 dalis M. R. ir A. R., 1/3 dalį A. M. VMI informacinės bazės duomenimis, M. R. ir A. R. yra N. R., su kuria 2012 m. sausio 23 d. buvo sudaryta preliminarioji Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, vyro R. J. R. tėvai. UAB „Technoparkas“ grynųjų pinigų apskaitos duomenimis, pagal 2012 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderį Nr. 052 2012 m. kovo 12 d. direktoriui E. S. išdavė kasininkas E. S. 256 520 Lt. Tarp UAB „Technoparkas“ grynųjų pinigų apskaitos dokumentų rastas 2012 m. kovo 9 d. Įmonės kasos pajamų orderio kvitas serija ATR Nr. 1, kuriame fiksuota, kad iš UAB „Technoparkas“ direktoriaus E. S. priėmė Įmonės vyr. buhalteris ir kasininkas V. L. 256 520 Lt už negyvenamąją patalpą – kontorą-ofisą. Minėta, jog 2012 m. kovo 7 d. pareiškėjas įnešė lėšas 220 100 Lt į AB „Swedbank“ ir tą pačią dieną 220 000 Lt pervedė į Nacionalinės Kredito Unijos terminuoto indėlio sąskaitą.

Teigia, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad norėjo parduoti tik Įmonės akcijas, o ne jos turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau mokesčių administratorius patikrinimo metu surinko pakankamai duomenų, leidžiančių atkurti tikrąsias sandorių aplinkybes. Šiuo atveju 2012 m. sausio 23 d. preliminariosios akcijų pardavimo sutarties sudarymas su N. R. ir vėlesnis Įmonės nekilnojamojo turto pardavimas su ja susijusiems asmenims, rodo, kad sandorio dalyviai buvo suinteresuoti parduoti ir įsigyti ne Įmonės akcijas, bet nekilnojamąjį turtą ir realiai pinigų suma 220 100 Lt buvo perduota pareiškėjui ne sudarius akcijų pirkimo–pardavimo sutartį su V. L., o po nekilnojamojo turto pardavimo 2012 m. kovo mėn. Tą patvirtina ir pareiškėjo disponavimas lėšomis (įnešė į AB „Swedbank“ 220 000 Lt ir vėliau juos pervedė į Nacionalinės Kredito Unijos terminuoto indėlio sąskaitą) 2012 m. kovo mėn., o ne 2012 m. sausio mėn., kada buvo įformintas tariamas Įmonės akcijų pardavimo sandoris V. L. Teigia, jog nors sandoriai atskirais veiksmais formaliai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau, vertinant veiksmų visumą, akivaizdu, kad sudarant 2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2012 m. sausio 23 d. preliminariąją sutartį ir 2012 m. kovo 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo siekiama gauti pajamų, kurios būtų neapmokestintos GPM.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti, remdamasis atsiliepimuose išdėstytais argumentais. Teigė, jog byloje surinktų įrodymų ir paaiškinimų seka paneigia pareiškėjų poziciją, kad jų siekis buvo parduoti Įmonės akcijas, nes visus suinteresuotus asmenis domino tik Įmonei priklausęs nekilnojamasis turtas. Konstatavo, jog pareiškėjų tikrasis tikslas buvo, „prisidengiant“ Įmonės akcijų pardavimu, parduoti nekilnojamąjį turtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimų į skundus nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai (2 t., b. l. 12–13), neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – MGK 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. S-162 (7-139/2018) ir šiuo sprendimu pakeistų VMI 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 68-77 bei Kauno AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-54 dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 5 206,79 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, taip pat MGK 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. S-163 (7-140/2018) ir šiuo sprendimu pakeistų VMI 2018 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 68-79 bei Kauno AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-53 dėl nurodymų pareiškėjai sumokėti 4 784,52 GPM ir su juo susijusias sumas teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis administracinėje bei MGK bylose Nr. 7-139/2018 ir Nr. 7-140/2018 surinktais rašytiniais įrodymais, taip pat pareiškėjų bei atsakovės atstovų, pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 19 d. surašė patikrinimo aktus Nr. (7.46) FR0680-514 (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 89–124) ir Nr. (7.46) FR0680-515 (MGK byla Nr. 7-140/2018, 1 t., b. l. 75–100). Patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai 2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria Latvijos gyventojui V. L. pardavė 2 500 vnt. 100 Lt nominalios vertės Įmonės paprastąsias vardines akcijas už 250 000 Lt (100 proc. akcijų paketą), siekė formaliai atitikti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 29 ir 30 punktų nuostatas, pagal kurias pajamos, gautos iš vertybinių popierių pardavimo, yra neapmokestinamos. Kauno AVMI, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsniu ir pritaikiusi turinio viršenybės prieš formą principą, konstatavo, jog pareiškėjų sudarytas vertybinių popierių pardavimo sandoris yra apsimestinis ir, atkūrusi slepiamas aplinkybes, nustatė, jog pareiškėjai gavo ne 250 000 Lt GPM neapmokestinamas pajamas iš vertybinių popierių pardavimo, bet 256 520 Lt pajamas už parduotą Įmonei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurios pripažintinos gautomis kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis ir atitinkamai apmokestintinos. Kauno AVMI, vadovaudamasi CK 3.87 straipsnio nuostatomis, apskaičiavo, kad kiekvienas iš pareiškėjų 2012 m. gavo po 128 260 Lt (256 520 / 2) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, nuo kurių, įvertinusi kiekvieno iš pareiškėjų 2012 m. gautas pajamas, taikytiną metinį papildomą neapmokestinamųjų pajamų dydį, pareiškėjui apskaičiavo 5 545,93 Eur GPM, pareiškėjai – 5 575,76 Eur.

Kauno AVMI, išnagrinėjusi minėtus patikrinimo aktus ir pareiškėjų pateiktas pastabas, 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-54 patvirtino 2017 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-514, nurodydama pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 5 997,74 Eur GPM, apskaičiuotus 3 094,29 Eur GPM delspinigius ir skirtą 30 proc. dydžio 1 799 Eur GPM baudą (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 50–70), o 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-53 patvirtino 2017 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-515, nurodydama pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 5 575,76 Eur GPM, apskaičiuotus 1 672,73 Eur GPM delspinigius ir skirtą 30 proc. dydžio 1 672,73 Eur GPM baudą (MGK byla Nr. 7-140/2018, 1 t., b. l. 49–62).

Pareiškėjai dėl Kauno AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimų Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-54 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-53 inicijavo mokestinius ginčus, kuriuos išnagrinėjusi ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija – VMI – 2018 m. birželio 28 d. sprendimais Nr. 68-77 (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 24–29) ir Nr. 68-79 (MGK byla Nr. 7-140/2018, 1 t., b. l. 24–28) palaikė vietos mokesčių administratoriaus poziciją, konstatuodama, jog vietos mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjams sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas, pripažinęs, kad kiekvieno iš pareiškėjų gautos 128 260 Lt pajamos yra faktiškai gautos už parduotą Įmonės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurios pripažintos gautomis kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos apmokestinamosiomis pajamomis.

Pareiškėjai, nesutikę su minėtais Kauno AVMI ir VMI sprendimais, pateikė skundus MGK (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 1–17; MGK byla Nr. 7-140/2018, 1 t., b. l. 1–17), kuriuos išnagrinėjusi pastaroji ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija 2018 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimus Nr. S-162 (7-138/2018) ir Nr. S-163 (7-140/2018), kuriais pareiškėjų skundus iš dalies tenkino, skundžiamus VMI sprendimus pakeitė (MGK byla Nr. 7-139/2018, 4 t., b. l. 73–89; MGK byla Nr. 7-140/2018, 3 t., b. l. 220–235). MGK teigimu, mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, jog pareiškėjai, sudarydami formalią 2012 m. sausio 9 d. Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį su tarpininku V. L., žinojo / galėjo žinoti, kad šiuo sandoriu siekiama įteisinti vėlesnį (2012 m. kovo 9 d.) Įmonės nekilnojamojo turto pardavimą UAB „Technoparkas“, kurią kontroliavo N. R., ir vėliau (2016 m. balandžio 12 d.) jo pardavimą jos sutuoktinio tėvams. MGK vertinimu, mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas yra teisingas – pareiškėjai ginčo sandoriu (2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi) siekė gauti mokestinę naudą (nemokėti GPM) ir ją gavo. MGK, nustačiusi, kad sandoriuose dalyvaujantys asmenys mokesčių administratoriui neatskleidė, koks asmuo, kada ir kokio dydžio grynųjų pinigų sumų perdavė pareiškėjui už formaliai įformintą ginčo akcijų pardavimą, nustačiusi, kad pareiškėjas grynaisiais pinigais į savo banko sąskaitą įnešė 220 100 Lt, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius nesurinko įrodymų, jog pareiškėjams faktiškai buvo perduota 256 520 Lt grynųjų pinigų suma už Įmonės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pardavimą UAB „Technoparkas“, tačiau neginčijamai įrodyta, kad iš ginčo sandorių pareiškėjai faktiškai gavo 220 100 Lt grynųjų pinigų sumą. MGK nusprendė, jog kiekvienas iš pareiškėjų gavo po 110 050 Lt GPM objektu esančias pajamas, o ne po 128 260 Lt, kaip laikė mokesčių administratorius, nuo kurių pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti 5 206,79 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, pareiškėjai – 4 784,52 Eur GPM ir su juo susijusias sumas.

Pareiškėjai, nesutikdami su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimais, skunduose teismui laikėsi pozicijos, kurią teismo posėdžio metu akcentavo ir pareiškėjų atstovas bei pareiškėjas, jog nagrinėjamu atveju nebuvo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (sąlygų) ginčo mokestines prievoles apskaičiuoti pagal šioje normoje įtvirtintas taisykles. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius ir MGK netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjų atliktu Įmonės akcijų pardavimu, taip pat Įmonės atliktu nekilnojamojo turto pardavimu, ir be jokio pagrindo padarė išvadą, kad pareiškėjai, sudarydami Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, siekė mokestinės naudos, mokestinę prievolę jiems kildindami iš Įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo.

Taigi nagrinėjant kilusį mokestinį ginčą, spręstina, ar pagrįstai ir teisėtai mokesčių administratorius ir MGK, taikydami MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, pareiškėjų 2012 metais gautas 220 100 Lt (po 110 050 Lt) pajamas pripažino gautomis ne iš Įmonės akcijų pardavimo, bet iš Įmonei nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo ir, vadovaudamiesi GPMĮ nuostatomis, jas apmokestino.

Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

LVAT jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą (žr., pvz., 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011; 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-581-602/2016; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1233-442/2018; 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-393-575/2019). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas, inter alia (lot. be kita ko), paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-575/2019).

Taigi aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisines pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1239-556/2015; 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1010-438/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-77-438/2019). Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs ir su įrodinėjimo taisyklių taikymu.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiančiam paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013; 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-877-438/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1399-438/2018).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, teismas bylos įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Sprendžiant ginčo klausimą, pirmiausiai akcentuotina, jog byloje nustatytos šios chronologine tvarka dėstomos faktinės aplinkybės:

4) 2012 m. vasario 29 d. Įmonės vienintelis akcininkas – pareiškėjas – nusprendė atšaukti S. S. (pareiškėją) iš Įmonės generalinio direktoriaus pareigų nuo 2012 m. vasario 29 d. ir Įmonės generaliniu direktoriumi nuo 2012 m. kovo 1 d. paskirti V. L. (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 154).

2016 m. spalio 31 d. pareiškėjas, atsakydamas į Kauno AVMI klausimą, kaip V. L. sužinojo apie jo ketinimą parduoti Įmonės akcijas, nurodė, kad N. ir T. R., suradę pareiškėją per nekilnojamojo turto agentūrą, sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėjo teigimu, už įsigytas akcijas buvo sumokėta grynaisiais pinigais 2012 m. sausio 9 d., prieš pasirašant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Pinigai įnešti į AB „Swedbank“ banko sąskaitą ir pervesti į Nacionalinę Kredito Uniją (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 125–128). Tai, kad V. L. pareiškėjams pristatė N. ir T. R. patvirtino ir pareiškėja 2016 m. spalio 31 d. paaiškinime Kauno AVMI. Ji taip pat nurodė, kad Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis 2012 m. sausio 9 d. buvo pasirašyta AB „Ūkio bankas“ patalpose, dalyvaujant banko darbuotojui, pareiškėjams ir V. L. Už akcijas sumokėta grynaisiais pinigais sutarties sudarymo metu (MGK byla Nr. 7-139/2018, 3 t., b. l. 57–59).

2017 m. spalio 10 d. paaiškinime Kauno AVMI pareiškėjas nurodė, kad po Įmonės akcijų pardavimo Įmonės turtas buvo perduotas pirkėjui pagal preliminariąją sutartį (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 140–141).

Teismo vertinimu, administracinėje ir MGK bylose esančių faktinių duomenų visuma įgalina tvirtinti, jog pareiškėjų sudarytas Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas turint vienintelį tikslą – gauti mokestinę naudą, t. y. formaliai atitikti GPMĮ nuostatas, pagal kurias pajamos už parduotus vertybinius popierius priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

GPMĮ (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 29 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d. Ši lengvata netaikoma, kai vertybiniai popieriai laikomi parduotais pagal šio įstatymo 11 straipsnį. Pagal GPMĮ 11 straipsnio nuostatas, vieneto likvidavimo atveju laikoma, kad gyventojas (vieneto dalyvis) parduoda turimas akcijas (dalis, pajus) (1 dalis); jeigu likviduojant vienetą jo dalyviui perleidžiamas turtas, pajamomis laikoma turto, kuris vieneto dalyviui perleidžiamas vieneto likvidavimo atveju, tikroji rinkos kaina to turto nuosavybės teisės perleidimo vieneto dalyviui dieną (2 dalis).

GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 30 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos (parduodant dalį to paties vieneto tos pačios rūšies ir klasės vertybinių popierių, kiekvienu atveju laikoma, kad pirmiausia parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn anksčiausiai įsigyti vertybiniai popieriai) ir gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, per kurį vertybiniai popieriai buvo parduoti arba kitaip perleisti nuosavybėn, pabaigos nevaldė daugiau kaip 10 procentų vieneto, kurio vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn, akcijų (dalių, pajų). Kadangi pareiškėjas valdė 100 proc. Įmonės akcijų, šiame punkte nustatyta lengvata netaikytina.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes išdėstyto teisinio reglamentavimo kontekste, sutiktina su MGK išvada, kad pareiškėjai siekė gauti GPM neapmokestinamųjų pajamų, t. y. pareiškėjas, būdamas vieninteliu Įmonės akcininku ir vadovu, Įmonės veiklai nuo 2009 m. tapus nepelningai (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 163–167), nuo 2010 m. nebevykdant veiklos (pareiškėjo liudytojo apklausos protokolas), pasirinko ne Įmonės likvidavimą, sumokant į valstybės biudžetą priklausančius mokėti mokesčius, o Įmonės akcijų pardavimą tretiesiems asmenims.

Pareiškėjų teigimu, jiems perleidus likviduojamos Įmonės turtą, iš Įmonės rinkos kainos, kurią sudaro nekilnojamojo turto rinkos kaina – 250 000 Lt, turi būti atimama akcijų įsigijimo vertė, sudaranti 250 000 Lt, nes pareiškėjas savo piniginėmis lėšomis už Įmonės akcijas sumokėjo 250 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, mokestinė nauda negali būti konstatuota.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė Įmonės akcijų įsigijimo vertę patvirtinančių dokumentų ir Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų galima vienareikšmiškai nustatyti, kokiu būdu buvo didintas Įmonės įstatinis kapitalas – iš pareiškėjo nuosavų lėšų ar iš Įmonės pelno. Pareiškėjo teigimu, Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, pasirašius 2012 m. sausio 23 d. priedą Nr. 1 prie preliminariosios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, liko Įmonės patalpose adresu: (duomenys neskelbtini) (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 71–78). Tačiau N. R., su kuria pareiškėjai pasirašė 2012 m. sausio 23 d. preliminariąją akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, teigė, jog jokių Įmonės buhalterinių dokumentų ji neperėmė (MGK byla Nr. 7-139/2018, 4 t., b. l. 42–43). Taigi esant prieštaringiems paaiškinimams dėl asmenų, disponuojančių Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, nustačius, kad pareiškėjas, kaip Įmonės atstovas, 2012 m. balandžio 26 d. pasirašė Įmonei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (MGK byla Nr. 7-139/2018, 2 t., b. l. 14), pritartina MGK teiginiui, kad pareiškėjai tikslingai mokesčių administratoriui galėjo neteikti Įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių Įmonės įstatinio kapitalo padidinimo būdą. Pareiškėjų pateikti Įmonės akcininko sprendimai išmokėti dividendus (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 144–146) patvirtina konkrečius šiuose dokumentuose fiksuotus faktus, be kita ko, sumą, skirtą išmokėti dividendus, bet ne Įmonės įstatinio kapitalo padidinimo būdą. Įmonės įstatinio kapitalo padidinimo būdo taip pat nepatvirtina ir teismui pateiktas 2003 m. finansinės atskaitomybės paaiškinamasis raštas (1 t., b. l. 158), kuriame nurodyti duomenys nėra patvirtinti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais.

Išvadą, kad 2012 m. sausio 9 d. Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta formaliai, siekiant mokestinės naudos – išvengti GPM mokėjimo, teismo vertinimu, patvirtina tai, jog po šios sutarties su V. L. sudarymo pareiškėjai 2012 m. sausio 23 d. sudarė preliminariąją akcijų pirkimo–pardavimo sutartį su N. R., kuri, pareiškėjų aiškinimu, buvo pirmas asmuo (kartu su sutuoktiniu), pageidavęs įsigyti Įmonės akcijas, suradę pareiškėją per nekilnojamojo turto agentūrą. Tuo tarpu, N. R. teigimu, ji neketino įsigyti Įmonės akcijų, jos tikslas buvo įsigyti nekilnojamąjį turtą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčo nekilnojamasis turtas pagal 2012 m. kovo 9 d. sutartį buvo įsigytas UAB „Technoparkas“, kurios kontroliuojančia akcininke nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2012 m. birželio 6 d. buvo N. R., ir 2016 m. balandžio 12 d. parduotas jos sutuoktinio tėvams. Ši aplinkybė patvirtina N. R. teiginius dėl jos tikslo įsigyti nekilnojamąjį turtą.

Įvertinus byloje esančius rašytinius pareiškėjų paaiškinimus ir skundų teismui argumentus, taip pat pareiškėjo teismo posėdyje pateiktą paaiškinimą, matyti, jog pareiškėjų teikiama informacija dėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorio yra prieštaringa. Pareiškėjas liudytojo apklausos protokole nurodė, jog Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su Latvijos piliečiu, kurį pareiškėjai pamatė tik sudarant sutartį, buvo pasirašyta AB „Ūkio bankas“ patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), kur Latvijos pilietis pareiškėjams grynaisiais pinigais sumokėjo 250 000 Lt. 2016 m. spalio 31 d. paaiškinimuose vietos mokesčių administratoriui pareiškėjai tvirtino, jog Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2012 m. sausio 9 d. AB „Ūkio bankas“ patalpose, dalyvaujant banko darbuotojui, pareiškėjams ir V. L., už akcijas sumokėta grynaisiais pinigais sutarties sudarymo metu, tačiau V. L. teigimu, jis už nieką nemokėjo, už atlygį (apie 200 Eur) sutiko pasirašyti dokumentus, kurių net kopijų neturi. Skunduose teismui pareiškėjai nurodė, jog kadangi V. L. akcijas įsigijo ne sau, o veikdamas pagal prašymą, todėl logiška, jog jis savo piniginių lėšų neperdavė, juos pareiškėjui perdavė tikrasis pirkėjas Aleksandras sutarties pasirašymo metu (skundų 69 p.). Šis pareiškėjų teiginys prieštarauja ne tik anksčiau nurodytiems pareiškėjų paaiškinimams, bet ir teismo posėdyje pareiškėjo nurodytiems argumentams, kad pinigus už akcijas sumokėjo V. L., tačiau ne 2012 m. sausio 9 d. (tai tik sutarties parengimo data), bet 2012 m. vasario 29 d., kai faktiškai buvo sudarytas akcijų pardavimo sandoris (teismo posėdžio garso įrašas nuo 24.16 min.).

Išdėstytų aplinkybių visuma, įvertinus tai, kad, pareiškėjų teigimu, Įmonės patalpos, baldai, signalizacijų duomenys, buvo perduoti N. R. pagal 2012 m. sausio 23 d. preliminariąją sutartį, kurioje, kaip minėta, buvo nurodyta, jog akcijų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 28 d., taip pat nustačius, kad UAB „Technoparkas“ 2012 m. kovo 1 d. sudarė rangos sutartį su UAB „Neida“ dėl remonto darbų atlikimo negyvenamojoje patalpoje – kontoroje-ofise, esančiame (duomenys neskelbtini) (MGK byla Nr. 7-139/2018, 4 t., b. l. 64), nors sutartis dėl patalpų įsigijimo sudaryta tik 2012 m. kovo 9 d., leidžia pagrįstai teigti, jog nei preliminariąją akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pasirašiusios N. R., nei formaliojo Įmonės akcijų pirkėjo V. L. nedomino Įmonės, kuri jokios veiklos nevykdė ir kuri, kaip teigė pareiškėjas, pati savaime nebuvo daug verta, jos kainą sudarė Įmonės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto kaina, akcijų įsigijimas (Įmonės veiklos tęsimas), vienintelis N. R. tikslas buvo įsigyti Įmonei nuosavybės teise priklausantį ir jai pagal 2012 m. sausio 23 d. preliminariąją sutartį perduotą nekilnojamąjį turtą. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjai, sudarydami Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, žinojo, jog šiuo sandoriu buvo siekiama ne Įmonės akcijų įsigijimo, o Įmonei priklausančio nekilnojamojo turto įgijimo. Tą iš esmės patvirtino ir pareiškėjas Kauno AVMI pateiktose pastabose dėl patikrinimo akto, nurodydamas, kad „<...> R. siekė nekilnojamojo turto, jokios išankstinės sutarties jie nenutraukė ir šiai dienai disponuoja nekilnojamuoju turtu“ (MGK byla Nr. 7-139/2018, 1 t., b. l. 71–78).

Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, jog mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai į asmeninę pareiškėjo banko sąskaitą 2012 m. kovo 7 d. įneštą 220 100 Lt grynųjų pinigų sumą pripažino pareiškėjų pajamomis, gautomis ne už Įmonės akcijų pardavimą, o už Įmonei nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimą. Tai, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pirminius pareiškėjų teiginius, kad, sudarant 2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, V. L. grynaisiais pinigais perdavė pareiškėjams 250 000 Lt, V. L. paneigus grynųjų pinigų perdavimą pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėjui pagal 2012 m. sausio 23 d. preliminariąją akcijų pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės perleidus nekilnojamąjį turtą N. R., kurios kontroliuojama įmonė – UAB „Technoparkas“ – 2012 m. kovo 1 d., dar iki nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 2012 m. kovo 9 d. pasirašymo, sudarė rangos sutartį dėl remonto darbų atlikimo negyvenamojoje patalpoje, yra tos esminės aplinkybės, sudarančios pagrįstą pagrindą teigti, jog faktinis grynųjų pinigų gavimas (perdavimas) įvyko ne 2012 m. sausio 9 d. sutartyje nurodyta data, o kai buvo parduotas Įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas. Nors formaliai Įmonei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas buvo įformintas 2012 m. kovo 9 d., tačiau anksčiau išdėstytos byloje nustatytos aplinkybės (2012 m. sausio 23 d. preliminariosios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir priedo Nr. 1 sudarymas su N. R.; N. R. paaiškinimas, kad jai Įmonės akcijos nebuvo reikalingos, ją domino tik Įmonės nekilnojamasis turtas; N. R. ginčo laikotarpiu buvo kontroliuojančia akcininke UAB „Technoparkas“, kuri įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą ir vėliau pardavė N. R. sutuoktinio tėvams; 2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo formali, po jos sudarymo Įmonės turtu disponavo pareiškėjas), teismo manymu, leidžia tvirtinti, kad realiai piniginės lėšos už UAB „Technoparkas“ įsigyjamą nekilnojamąjį turtą pareiškėjui buvo perduotos 2012 m. kovo 7 d.

Pažymėtina, jog vertinant kiekvieną sandorį atsietai, kiekvienas iš jų formaliai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nagrinėjamoje byloje nustačius visetą anksčiau paminėtų faktinių aplinkybių, sutiktina su VMI pozicija, jog sudarant 2012 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2012 m. sausio 23 d. preliminariąją sutartį ir 2012 m. kovo 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį buvo siekiama gauti pajamų, kurios būtų neapmokestintos GPM.

Pareiškėjai tiek skunduose teismui teigė, tiek jų atstovas teismo posėdyje akcentavo, jog parduoti Įmonei priklausančio nekilnojamojo turto pareiškėjas, net ir būdamas Įmonės akcininku, niekaip negalėjo, nes turto pardavėjas yra Įmonė – juridinis asmuo. Aplinkybė, kad formalus nekilnojamojo turto savininkas buvo Įmonė, yra neginčijama. Tačiau tai, kad vienintelis Įmonės akcininkas ir vadovas, turėjęs lemiamą sprendimų priėmimo teisę, buvo pareiškėjas, kuris Įmonės nekilnojamuoju turtu disponavo ir jį valdė (MGK byla Nr. 7-139/2018, 2 t., b. l. 13–14, 27–30, 58–65, 82–92), sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog būtent jo sprendimu buvo nuspręsta parduoti Įmonei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjai, sudarydami Įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, siekė sukurti savo veiksmų teisėtumo regimybę, į kurią neturėtų būti atsižvelgiama, atkuriant tikrąją pareiškėjų valią siekti mokestinės naudos. Pažymėtina, jog minėtą išvadą patvirtina ne pavienės, atsietai vertinamos aplinkybės, o byloje nustatytų aplinkybių visetas. Konstatuotina, jog mokesčių administratorius, aiškiai identifikavęs mokestinės naudos siekimą pareiškėjų veiksmuose, pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei išaiškino pareiškėjų iškreiptas aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimą. Pažymėtina, jog mokesčių administratorius sandorius vertino mokestinių įstatymų ir mokestinių santykių aspektu, turėdamas tam įstatymu nustatytą teisę, jokių civilinių santykių nereguliavo, mokesčių administratoriaus ginčijami sprendimai neįpareigoja pareiškėjų sudaryti kokius nors civilinius sandorius ar juos pakeisti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų 2012 m. kovo 7 d. gauta 220 100 Lt piniginių lėšų suma pagrįstai pripažinta pareiškėjų už Įmonei nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimą gautomis pajamomis, apmokestinamomis GPM. Kaip teisingai skundžiamuose sprendimuose nurodė MGK, nagrinėjamoje byloje klausimas dėl išskaičiuojančio asmens prievolės išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti GPM nuo gyventojui išmokėtų A klasės pajamų perkėlimo mokesčių mokėtojui nėra aktualus, todėl šiuo aspektu nėra teisinio ir faktinio pagrindo plačiau pasisakyti.

Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad mokesčių administratorius ir MGK išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti MGK 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimų Nr. S-162 (7-139/2018) ir S-163 (7-140/2018) ir šiais sprendimais pakeistų VMI 2018 m. birželio 28 d. sprendimų Nr. 68-77 ir Nr. 68-79 bei Kauno AVMI 2018 m. vasario 15 d. sprendimų Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-54 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-53 dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 5 206,79 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, pareiškėjai sumokėti 4 784,52 GPM ir su juo susijusias sumas. Tenkinti pareiškėjų skundus, remiantis juose išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų S. S. ir A. S. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.