Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-186; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 68-157; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-197(7-205/2013).

Pagrįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai priimti neteisingai įvertinus ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialines teisės normas, todėl yra naikintini. Pažymėjo, kad Gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir šio mokesčio delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti įvertinus tai, kad 2008 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jis su sutuoktine už 391 276,64 eurus (1 351 000 Lt) pardavė dalį žemės sklypo ir garažą, kurių reali rinkos vertė pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Inreal“ turto vertės nustatymo ataskaitą yra 48 076,92 eurai (166 000 Lt), todėl taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą gauti mokestinę naudą, dirbtinai padidino parduodamo objekto kainą ir jo gautas 171 599,86 eurų (592 500 Lt) pajamas apmokestino 24 procentų GPM. Pareiškėjo teigimu, toks mokesčių administratoriaus sprendimas yra grindžiamas išimtinai UAB ,,Inreal“ turto vertės nustatymo ataskaita, nors jokie Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenustato, kad parduodamo nekilnojamojo turto kaina turi atitikti turto vertinimo ataskaitoje nurodytą vertę. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, sutarties sąlygas nustato pačios sutarties šalys. Sutarties kaina yra esminė sutarties sąlyga, kurią, veikdami laisvai, pareiškėjas ir jo sutuoktinė bei pirkėjas nustatė sudarydami 2008 m. birželio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Mokesčių administratoriaus išvada, kad nekilnojamojo turto objektas galėjo būti parduotas tik už turto vertinimo ataskaitoje nurodytą kainą, paneigia sutarčių laisvės principą. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriaus pateiktas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto aiškinimas, kad, kai parduodamo, ilgiau nei tris metus išlaikyto, nekilnojamojo turto kaina yra didesnė nei vidutinė rinkos vertė, skirtumas nuo gautos pinigų sumos ir turto vertės turi būti apmokestinamas GPM, prieštarauja teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pasak pareiškėjo, teisę aiškinti įstatymus turi tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), bet ne mokesčių administratorius. Teigė, jog mokesčių administratorius ir Komisija taip pat vertino tą aplinkybę, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas UAB ,,Stogusta“, kurios akcininkas ir direktorius yra pareiškėjo sūnus, todėl konstatavo, kad sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų. Pareiškėjo sūnus turi tik 29 procentus UAB ,,Stogusta“ akcijų, o sprendimą dėl turto pirkimo už tokią kainą priėmė akcininkų susirinkimas, kuriam pareiškėjo sūnus negalėjo daryti įtakos. Be to, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius rėmėsi prielaidomis, kad UAB ,,Stogusta“ turi tyčinio bankroto požymių. Komisijos nurodytos aplinkybės, kad dalį gautos sumos pareiškėjas ir jo sutuoktinė kitą dieną paskolino sūnui, o po trijų mėnesių pareiškėjo sutuoktinė apie 1 mln. litų paskolino UAB ,,Stogusta“ nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas siekė ekonominės naudos.