Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eugenija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. spalio 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-177 (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 69-77 (toliau – ir VMI sprendimas) bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. S-190(7-153/2016) (toliau – ir MGK sprendimas).

2. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, netinkamai išnagrinėjo visas aplinkybes, neteisingai taikė teisės aktų normas. Patikrinimo metu konstatuota, kad Bendrovės direktoriaus ir akcininko J. J. avansinėje apskaitoje nepanaudotų pinigų likutis 2009 m. sausio 1 d. sudarė 381 330,44 Lt (110 440,93 Eur), laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. padidėjo iki 1 365 906,56 Lt (395 593,88 Eur). J. J. su Bendrove neatsiskaitė, o Bendrovė valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui pateiktoje finansinėje atskaitomybėje 2007 m. gruodžio 31 d. deklaravo 1 468 863 Lt (425 412,13 Eur) nepanaudoto pelno likutį, todėl Bendrovei už avansinėje apyskaitoje nepanaudotus 1 365 906,56 Lt apskaičiuoti papildomi mokesčiai – 79 118,69 Eur gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) – ir skirta 7 911 Eur GPM bauda. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, jog buvo sukurtos formalios sąlygos mokesčių įstatymams apeiti, siekiant mokestinės naudos. VMI išvados, jog pareiškėjas galbūt piktnaudžiavo ir nuo 2012 m. gruodžio 31 d. avansinėje apyskaitoje likučio neišskaitė ir nedeklaravo GPM nuo išmokėtų dividendų, yra grįstos tik prielaidomis. Bendrovės VĮ Registrų centrui pateiktame finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyta, kad atskaitingo asmens J. J. skola įmonei 2013 m. gruodžio 31 d. yra 1 527 351 Lt (442 351,42 Eur). Pareiškėjas tvirtino, kad 2008–2012 metų finansinė atskaitomybė nebuvo pateikta dėl vyriausiosios finansininkės kaltės, dėl to vyksta ikiteisminis tyrimas. J. J., sužinojęs apie dideles sumas, kurioms pagrįsti dokumentai galbūt nėra išsaugoti, sudarė su Bendrove paskolos sutartį. J. J. išmokėtos sumos buvo naudojamos tik Bendrovės reikmėms. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai vadovaujasi Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2014 m. gegužės 2 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad J. J. pasisavino didelės vertės Bendrovės pinigus, nes Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2014 m. lapkričio 4 d. nutarimu byloje Nr. 06-1-3045-13 J. J. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką ir atkuria iškreipiamas aplinkybes. VMI neturi faktinio pagrindo Bendrovės atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 ir 69 straipsnius. VMI nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo veiklos turinys ir išraiška skiriasi.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė iš mokestinio patikrinimo metu pateikto atskaitingo asmens apyvartos žiniaraščio nustatęs, jog atskaitingo asmens skola Bendrovei 2013 m. sausio 1 d. sudarė 1 349 174,66 Lt (390 747,99 Eur), 2013 m. liepos 31 d. – 1 500 520,71 Lt (434 580,84 Eur). Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad nuo 2012 m. gruodžio 31 d. J. J. neišskaitė ir nedeklaravo 273 181 Lt (79 118,69 Eur) GPM nuo išmokėtų dividendų. Atsakovo vertinimu, Bendrovė, siekdama įgyti mokestinį pranašumą, elgėsi nesąžiningai. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo argumentus, kad dividendai nebuvo mokėti, direktorius nėra įgijęs jokio turto, viską naudojo Bendrovės reikmėms ir visada pateikdavo atsiskaitymo dokumentus, tačiau dokumentai buvo sunaikinti. Pažymėjo, jog J. J. skola Bendrovei nuolat didėjo, jis yra vienintelis Bendrovės akcininkas. Bendrovė, suteikdama lėšas J. J., išvengė mokestinių prievolių, kurios atsirastų išmokėjus dividendus. Atsakovas mano pagrįstai rėmęsis FNTT 2014 m. gegužės 2 d. specialisto išvada. Mokestinio tyrimo ir FNTT tyrimo metu nustatyta, kad Bendrovės direktorius iš jos sąskaitos ėmė neužpajamuotas lėšas. Aplinkybė, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nėra kliūtis tyrimo metu surinktus įrodymus vertinti mokestinio tyrimo metu.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Eugenija“ skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, kaip turi būti vertinamos Bendrovės iki 2012 m. gruodžio 31 d. suteiktos išmokos vieninteliam jos akcininkui J. J.. Patikrinimo metu pagal pareiškėjo avansinių ataskaitų duomenis už 2009–2013 metus nustatyta, kad J. J. su pareiškėju neatsiskaitė už suteiktas lėšas, jo skola nuolat augo, o pareiškėjas minėtu laikotarpiu dirbo pelningai. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų aplinkybes, kokiais tikslais J. J. naudojo jam suteiktas lėšas. Priešingai, pareiškėjas teismui nurodė, kad jo apskaita buvo tvarkoma netinkamai dėl vyr. finansininkės A. R. kaltės, todėl jis negali pateikti duomenų, jog J. J. gautas lėšas naudojo Bendrovės reikmėms. Teismo vertinimu, šiuo aspektu aktualus Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-63-309/2015, kuriame nuspręsta, kad A. R. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje (turto pasisavinimas) ir 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) nustatytas nusikalstamas veikas. Dėl minėtų aplinkybių, jog pareiškėjo apskaitos dokumentai nebuvo tvarkomi vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, yra pagrindas taikyti MAĮ 10 ir 69 straipsnius, taip atkuriant tikrąsias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo J. J. teiktomis lėšomis. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad J. J. buvo mokamas tik minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl tokio dydžio sumų išmokėjimas vieninteliam Bendrovės akcininkui nėra paremtas įprastine verslo logika.

11. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19–21 straipsnių nuostatas, priėjo išvadą, jog aplinkybė, kad Bendrovės vyr. finansininkė netinkamai tvarkė jos apskaitos dokumentus, negali paneigti Bendrovei tenkančios pareigos saugoti ir atstatyti buhalterinės apskaitos dokumentus ir, esant būtinybei, pagrįsti kokiais tikslais buvo naudojamos Bendrovės lėšos, kadangi nuo šios faktinės aplinkybės nustatymo priklauso pareiškėjo mokesčio bazė ir apmokestinimo objektas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad J. J. mokėtos lėšos buvo skirtos Bendrovės poreikiams tenkinti.

12. Dėl galimybės remtis Išvadomis teismas pažymėjo, kad, nors FNTT atliktas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius J. J. baudžiamosios veiklos požymių, tai nepaneigia Išvadose nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjo išmokėtų lėšų. Priešingai, iš pareiškėjo ir J. J. veiksmų pradėjus mokestinį patikrinimą matyti, kad jie iš esmės sutinka su faktine aplinkybe, kad pareiškėjas J. J. išmokėjo sumas, kurios pareiškėjo apskaitoje nebuvo aptartos kaip išmokos pareiškėjo poreikiams tenkinti. Aplinkybę, kad J. J. naudojosi Bendrovės lėšomis, patvirtina mokestinio tyrimo metu sudaryta 2014 m. sausio 2 d. paskolos sutartis Nr. 2014/1 tarp Bendrovės ir J. J., kurioje pareiškėjo apskaitoje neaptartos sumos pripažintos beprocentine J. J. skola pareiškėjui. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo mokestiniame ginče nesivadovauti Išvadose pateikta informacija.

13. Teismas priėjo išvadą, kad Bendrovės J. J. mokėtų sumų paskirtis buvo nustatyta byloje pateiktais duomenimis. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 72 straipsnio nuostatomis, remdamasis FNTT surinktais duomenimis bei mokestinės bylos medžiaga, pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotą GPM ir su juo susijusias sumas, kaip tai nustato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl ginčijami Šiaulių apskrities VMI, VMI ir MGK sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Šie sprendimai taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo nesutikimą su jam apskaičiuotu GPM ir su juo susijusiomis sumomis grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo mokėtiną GPM ir su juo susijusias sumas, buvo atmesti, atitinkamai atmestas ir jo skundas.

III.

16. Pareiškėjas kartu su raštu „Apeliacinio skundo papildymas bylos nagrinėjimui svarbiu dokumentu“, teisme gautu 2018 m. rugpjūčio 23 d., pateikė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą J. J. atžvilgiu.

19. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 24 d. teismui pateikė nuomonę dėl pareiškėjo pateikto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurioje atkreipia dėmesį į tai, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad Bendrovė už 2009–2012 metus VMI būtų teikusi užpildytą FR0711 formą, kuri teikiama esant paskolos santykiams tarp juridinio asmens ir fizinio asmens, arba pranešimą apie Bendrovės J. J. suteiktą paskolą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė savo atskaitingam asmeniui 1 365 906,56 Lt išmokėjo kaip paskolą arba kaip lėšas atsiskaitymams komercinėje veikloje. Atsakovas palaiko savo poziciją, kad jis mokestinio patikrinimo metu padarė teisingas išvadas. Atsakovas pažymi, kad mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar mokesčių administratorius, vadovaudamasis turinio prieš formą principu, pagrįstai ir teisėtai vienintelio akcininko skolą įmonei prilygino įmonės išmokoms iš paskirstytojo pelno (dividendams).

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Iš apeliacinio skundo seka, kad, apelianto nuomone, jo atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti šią teisės normą, mokestinės naudos jis negavo, išmokėtos sumos buvo naudojamos tik Bendrovės reikmėms. Taigi, apeliantas, be kita ko, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

24. Dėl paminėtų apelianto argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinęs, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

25. Visų pirma teismas pažymi, kad įmonei vykdant ekonominę veiklą, prisiimama atitinkama rizika bei atsakomybė už teisės aktų laikymąsi veiklos vykdymo metu. Teisės aktų nepaisius, privaloma atsakyti, t. y. sumokėti ne tik mokesčius, bet ir su jais susijusias sumas. Apeliantas, kaip patyręs, atidus bei sąžiningas verslo subjektas, neabejotinai žinojo, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19–21 straipsnių nuostatas turi pareigą saugoti, o reikalui esant ir atstatyti prarastus buhalterinės apskaitos dokumentus, o atsakomybė už netinkamą šių pareigų vykdymą tenka būtent pačiam ūkio subjektui. Ta aplinkybė, kad darbuotojai galimai netinkamai tvarkė apelianto apskaitos dokumentus, nepakeičia apeliantui tenkančios pareigos saugoti ir atstatyti buhalterinės apskaitos dokumentus, ir, esant būtinybei, pagrįsti, kokiais tikslais buvo naudojamos apelianto lėšos, kadangi nuo šios faktinės aplinkybės nustatymo priklauso apelianto mokesčio bazė ir apmokestinimo objektas.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriuose būtų nurodyta, kokiems poreikiams tenkinti buvo naudojamos minėtos lėšos. Tokių konkrečių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Iš apelianto pateiktų įrodymų byloje neseka, kad J. J. mokėtos lėšos buvo skirtos įmonės poreikiams tenkinti, ir su tuo susiję apelianto teiginiai nėra įrodyti. Be to, aplinkybę, kad J. J. naudojosi įmonės lėšomis, patvirtina ir 2014 m. sausio 2 d. paskolos sutartis Nr. 2014/1 tarp įmonės ir J. J., kuria įmonės apskaitoje neaptartos sumos pripažintos beprocentine J. J. skola įmonei (MGK byla, III t., b. l. 30–31).

27. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I‑63-309/2015 (MGK byla, II t., b. l. 47–57) nustatytas faktas, kad apelianto apskaitos dokumentai buvo tvarkomi apgaulingai, t. y. nebuvo tvarkomi vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti MAĮ 10 ir 69 straipsnius, taip atkuriant tikrąsias aplinkybes, susijusias su apelianto J. J. teiktomis lėšomis. Teismas pritaria atsakovo teiginiams, kad pareiškėjo argumentai, jog avansinės apyskaitos ir atsiskaitymai už panaudotas lėšas galimai nėra išsaugoti dėl vyriausiosios finansininkės kaltės, yra tik apelianto gynybinė pozicija.

28. 2017 m. birželio 6 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą J. J. atžvilgiu mokestinei bylai spręsti neturi reikšmės, kadangi mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.

29. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad nėra įrodymų, jog jis lėšas panaudojo savo asmeniams tikslams, yra nepakankama paneigti mokesčio administratoriaus išvadas.

30. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

31. Aukščiau paminėtą pareigą mokesčio administratorius įvykdė – mokesčių administratorius, priešingai nei teigia apeliantas, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė apeliantui apskaičiuoto GPM ir su juo susijusias sumas. Mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų padaryti išvadą, kad bendrovės vienintelio akcininko skola, pastarajam naudojantis šiomis bendrovės lėšomis, yra J. J. išmokėti dividendai iš paskirstytojo pelno.

32. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.