Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Mildos Skersienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D ieškinį atsakovui A dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kt., bei atsakovo A priešieškinį ieškovei D dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I . Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos ir ribų

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys ir atsakovo priešieškinys tenkinti iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir neturtinės žalos atlyginimo

13. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu teismas panaikino šalių santuokos apskaitos įrašą dėl ieškovės D kaltės, nustatęs, kad ieškovė 2022 metų liepos pabaigoje paliko atsakovą ir pradėjo gyventi skyrium, tačiau nelaikė, jog santuokos iširimą lėmė jos santykiai su E. Atsakovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, teigdamas, kad teismas apsiribojo tik šeimos iširimo faktu, nevertindamas ieškovės elgesio visumos – neištikimybės, nepagrįstų kaltinimų dėl galimo alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo bei agresyvaus elgesio. Minėtų aplinkybių neįvertinimas lėmė nepagrįstai sumažintą atsakovui priteistinos neturtinės žalos dydį. Vis dėlto teisėjų kolegija atmeta tokius atsakovo argumentus kaip nepagrįstus.

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.60 straipsnio nuostatas sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką šiame skirsnyje nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis); sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (2 dalis); preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienus metus visiškai ja nesirūpina (3 dalis).

15. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

16. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad šalių santykiai faktiškai iširo 2022 metų liepos pabaigoje ieškovei (su dukra) išsikėlus iš atsakovui priklausančio būsto. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu laikėsi pozicijos, kad santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės dėl to, kad ieškovė dar esant santuokoje pradėjo naujus santykius su E. Šias aplinkybes atsakovas grindė užfiksuotomis nuotraukomis, kuriose matosi ieškovė su E; duomenimis iš socialinio tinko „Facebook“ – 2022 m. spalio 2 d. įrašu, kuriame nurodoma, kad E yra įsipareigojęs ieškovei; ieškovės ir E susirašinėjimais socialiniame tinkle; 2023 m. vasario 22 d. įrašu, kuriame E nurodo, jog pamilo ieškovę pirmą kartą pamatęs. Ieškovė pirmosios instancijos teisme neigė, jog santuoka iširo dėl jos neištikimybės, teigdama, jog santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės. Akcentavo, kad ieškovei nuo (duomenys neskelbtini) metų įsidarbinus (duomenys neskelbtini) bendrovėje ji susipažino su E, tačiau palaikė tik darbinius santykius, artimesnis ryšys su E prasidėjo tik po faktinio išsikraustymo iš ieškovui priklausančio būsto.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo nurodytos santuokos iširimo priežastys dėl ieškovės neištikimybės byloje esančiais įrodymais nėra įrodytos. Ieškovė patvirtino faktą, kad jai nuo 2021 metų pabaigos įsidarbinus (duomenys neskelbtini) įmonėje E buvo jos bendradarbis. Atsakovo pateiktos nuotraukos, kuriose ieškovė užfiksuota su E neutraliose vietose kartu su kitais asmenimis, niekaip neįrodo artimesnio nei darbiniai santykiai ryšio. Socialiniame tinkle užfiksuoti E įrašai, kurie skirti ieškovei, parašyti jau faktiškai po ieškovės išsikraustymo iš atsakovo namų (2022 m. spalio 2 d. bei 2023 m. vasario 22 d.), t. y. po faktinio santuokos iširimo, todėl šie duomenys nepatvirtina neištikimybės fakto iki faktinio santuokos iširimo. (duomenys neskelbtini) įrašas yra emocionalus ieškovės sveikinimas su gimtadieniu, t. y. toks tekstas, kuriame tam tikras aplinkybes galima sutirštinti ar ne visai tiksliai nurodyti. Be to, minėtame įraše teisėjų kolegija net ir neįžvelgia informacijos, patvirtinančios, kad ieškovė dar iki faktinio santuokos iširimo užmezgė darbo kolegų santykius peržengiančius ryšius su E. Vien tai, kad atsakovas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo dėl ieškovės neištikimybės ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog atsakovo pateikti įrodymai nebuvo pakankami ieškovės neištikimybei iki faktinio santuokos nutrūkimo nustatyti.

18. Nagrinėjamu atveju atsakovas patikslintu ieškiniu prašė nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką dėl ieškovės kaltės bei priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą. Neturtinės žalos atsiradimą atsakovas siejo su santuokos nutraukimu dėl ieškovės kaltės. Šiuo atveju atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį, kadangi nevertino aplinkybių, susijusių su ieškovės teismo procesiniuose dokumentuose teiktais melagingais kaltinimais dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo.

20. Atsakovas apeliaciniu skundu prašydamas padidinti priteistos neturtinės žalos atlyginimą akcentuoja, jog kol santuoka nenutraukta sutuoktinis neturi teisės atsisakyti vykdyti santuokines pareigas taip pat ir tuo pagrindu, kad santuoka jau buvo faktiškai iširusi, kadangi santuokinių pareigų vykdymas yra susiję su kito sutuoktinio teisėtais lūkesčiais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas jau 2022 metų liepos pabaigoje išėjus ieškovei gyventi skyrium turėjo suprasti, kad santuoka faktiškai iširo. Faktiškai iširus santuokai sutuoktinis iš esmės nebetenka lūkesčio, kad kitas sutuoktinis neužmegs naujų santykių su kitu asmeniu, todėl formaliai santuokoje esančio sutuoktinio neištikimybės faktas po santuokos faktinio iširimo neturėtų sukelti apčiuopiamos neturtinės žalos kitam sutuoktiniui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo padidinti priteistos neturtinės žalos atlyginimą dėl atsakovės veiksmų užmezgant santykius su kitu asmeniu jau po faktinio santuokos iširimo. Įvertinus tai, jog šalys santuokoje išgyveno (duomenys neskelbtini) metus, santuoka nutrūko ieškovei išsikėlus iš bendro gyvenamojo būsto, taip pat atsižvelgiant į atsakovo patirtus emocinius išgyvenimus, šalių turtinę padėtį, priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (1 000 Eur), teisėjų kolegijos manymu, neprieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, todėl yra pagrįstas bei atitinkantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus.

21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė nesutinka, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės ir prašo santuokos apskaitos įrašą panaikinti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta jos kaltė dėl santuokos iširimo, neskundė. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, ieškovei nepadavus apeliacinio skundo, nėra pagrindo spręsti dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies (kuria pripažinta ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo bei nagrinėti su tuo susijusius ieškovės argumentus. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia viešojo intereso peržengti apeliacinio skundo ribas dėl ieškovės nurodomų aplinkybių, nes šeimos bylose teismas neprivalo būti aktyvus dėl visų šeimos byloje spręstinų klausimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 86 ir 87 punktus ir joje nurodytą praktiką). Klausimas dėl kieno kaltės iširo santuoka nėra susijęs su prioritetiškai ginamomis vaikų teisėmis ar interesais, jis susijęs su sutuoktinių tarpusavio santykiais, dėl kurių, teisėjų kolegijos manymu, šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pateisintų apeliacinio skundo ribų peržengimą.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo

22. Ieškovė patikslintu ieškiniu reiškė reikalavimą priteisti ieškovei transporto priemonę „Honda Jazz“, nešiojamąjį kompiuterį, elektrinį virdulį, kitą turtą priteisiant atsakovui, o už atsakovui natūra atitenkančią didesnę turto dalį ieškovei priteisti 6 220 Eur kompensaciją. Atsakovas patikslintu priešieškiniu, be kita ko, reiškė reikalavimą ieškovei priteisti automobilį „Volvo XC90“, minkštą kampą iš „Magrės baldai“ ir virtuvės baldų komplektą iš UAB „Pelėdos baldai“. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu, atsakovo priešieškinio reikalavimus atmetė, be kita ko, nurodydamas, jog faktiškai automobiliu naudojasi atsakovas, virtuvės baldai buvo pritaikyti konkrečiai patalpai, todėl jų atskyrimas gali padaryti žalą daikto paskirčiai, minkšto kampo priteisimas ieškovei įtakotų naujų konfliktų atsiradimą. Teismas sprendė, jog ieškovės reikalaujamas taikyti turto padalijimo būdas labiausiai atitinka teisingumo bei protingumo principus.

24. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis).

25. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Faktinis naudojimasis daiktu gali būti pripažintas svarbia aplinkybe padalijant sutuoktinių turtą, t. y. sprendžiant, kam priteisti konkretų daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2005).

26. Kasacinio teismo praktikoje dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad nors bendrosios jungtinės nuosavybės objekto dalijimas natūra yra prioritetinis būdas, jis neturėtų būti taikomas priverstinai, kai šalys to nepageidauja. Todėl tais atvejais, kai abu sutuoktiniai prašo tą patį objektą priteisti kiekvienam jų asmeninės nuosavybės teise, teismas turi įvertinti: 1) kuriam iš sutuoktinių šis objektas yra reikalingesnis, t. y. kuriam sutuoktiniui dėl jo amžiaus, sveikatos, materialinės padėties, kartu liekančių vaikų ir kitų priežasčių šis turtas teiktų didesnę naudą; 2) ar sutuoktinis, kuriam šis turtas natūra teiktų didesnę naudą, yra finansiškai pajėgus išmokėti kitam sutuoktiniui kompensaciją; tais atvejais, kai sutuoktinis, kuriam šis turtas natūra teiktų didesnę naudą, yra nepajėgus išmokėti kitam sutuoktiniui kompensacijos, turi būti sprendžiama dėl kito sutuoktinio galimybės išlaikyti turtą natūra sumokant kitam kompensaciją pinigais; pažymėtina, kad sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, gali jį realizuoti, siekdamas atsiskaityti su kitu sutuoktiniu, kuriam priteista kompensacija, todėl, vertinant turto natūra teiktiną naudą, turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes, kad būtų surastas kiek labiau abi šalis tenkinantis sprendimas turėti didžiausią naudą iš dalijamo turto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020 60 punktą).

28. Minėta, kad skundžiamu sprendimu teismas ieškovei priteisė transporto priemonę „Honda Jazz“, nešiojamąjį kompiuterį, elektrinį virdulį, o kitą turtą, be kita ko, transporto priemonę „Volvo XC90“, minkštą kampą iš „Magrės baldai“ ir virtuvės baldų komplektą iš UAB „Pelėdos baldai“, priteisė atsakovui. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad turto padalijimo natūra būdo netaikymas, vien tuo pagrindu, kad tarp šalių yra konfliktiniai santykiai, prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

29. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, transporto priemonė „Volvo XC90“ registruota atsakovo vardu, atsakovas faktiškai naudojosi ja šalių bendro gyvenimo laikotarpiu bei naudojasi nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios, t. y. nuo 2022 m. liepos pabaigos, kas įrodo tarp šalių nusistovėjusią naudojimosi šiuo turtu tvarką, taip pat aplinkybę, kad šios transporto priemonės įsigijimas labiau atitiko atsakovo, o ne ieškovės, interesus. Ieškovei skundžiamu teismo sprendimu jau yra priteista transporto priemonė „Honda Jazz“, todėl antros transporto priemonės priteisimas ieškovei nebūtų naudingas, o atsakovui, tikėtina, reikėtų ieškotis naujos transporto priemonės.

30. Atsakovas nesutinka, kad jam būtų priteistas minkštas kampas iš „Magrės baldai“ ir virtuvės baldai iš UAB „Pelėdos baldai“, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių funkcinių šių baldų savybių, kurios objektyviai neleistų jų perkelti į kitą standartinį butą. Kaip matyti, virtuvės baldai iš UAB „Pelėdos baldai“ buvo pagaminti pagal individualų užsakymą, pritaikytą atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam butui ir būtent pagal esančių patalpų išdėstymą. Atsakovas liko gyventi bute ir iš esmės naudojasi jame esančiais virtuvės baldais, todėl, teisėjų kolegijos manymu, jie negalėtų būti atskirti ir perduoti ieškovei nepadarant jiems tam tikros žalos (nesumažinant jų vertės), be to, nėra įrodymų, kad šie baldai galėtų teikti ieškovei kokią nors naudą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė nuomojasi būstą, todėl virtuvės baldų priteisimas natūra ieškovei neteiktų naudos ir iš esmės jai taptų tik našta. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, virtuvės baldų priteisimas atsakovui užtikrintų didžiausią šio daikto naudą.

31. Atsakovas neneigia aplinkybių, jog šiuo metu naudojasi ir būste esančiu minkštu kampu iš „Magrės baldai“. Svetainės baldas dažnai yra pritaikomas prie konkretaus buto, jo išplanavimo, kitų bute esančių daiktų, interjero visumos. Ieškovė, kaip minėta, nuomojasi butą, todėl šio daikto, kuris iš esmės buvo pritaikytas atsakovo butui, priteisimas ieškovei taip pat neužtikrintų maksimalios naudos iš daikto, sukurtų tik papildomus apsunkinimus ieškovei.

32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad anksčiau paminėto turto priteisimas atsakovui gali padėti išvengti ir šalių ginčų tiek dėl šių daiktų perdavimo, tiek dėl jų būklės perdavimo metu. Nors atsakovas teigia, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo priimtas procesinis sprendimas ir nepateikta išvada, kad atsakovas smurtavo prieš ieškovę, tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas ir bylos medžiaga patvirtina, kad šalių santykiai yra konfliktiški, todėl priteisus anksčiau minėtą turtą ieškovei galėtų kiltų ginčų ir dėl šio sprendimo įgyvendinimo.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, priešingai nei teigia atsakovas, iš esmės visą santuokos metu įgytą turtą ir padalijo natūra, tačiau nukrypo nuo lygių dalių principo, atsižvelgdamas į tai, kuriam sutuoktiniui šis turtas natūra teiktų didesnę naudą ir padėtų išvengti galimų šalių ginčų, konfliktų.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo turtinė padėtis sprendžiant klausimą dėl kompensacijos priteisimo, nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo. Atsakovas nepateikė duomenų, jog jis negalėtų gauti paskolos kompensacijai sumokėti ar negalėtų pasinaudoti kitais lėšų gavimo būdais, pavyzdžiui, parduodant turto dalį. Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo daryti išvadą, jog kompensacijos priteisimas iš atsakovo ieškovės naudai neproporcingai suvaržytų jo teises ar kad jam tektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių našta. Nors teismo sprendimas padalinti turtą ir turi šalims finansinių pasekmių, tačiau, kolegijos vertinimu, jis nėra neproporcingas, nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, atitinka teisingumo, protingumo principus. Teisėjų kolegijos vertinimu, padalijus turtą teismo nustatytu būdu, atsakovas, esant reikalui, turės galimybę pats nuspręsti, kokį racionaliausią būdą pasirinkti ne itin didelei kompensacijai ieškovei išmokėti (realizuoti mažiausiai reikalingą turtą, pasiskolinti, panaudoti santaupas ar kt.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas aptartu klausimu paliekamas nepakeistu.

Dėl kompensacijos už asmeninio turto pagerinimą

35. Ieškovė reikalavo priteisti jai iš atsakovo 6 082,07 Eur dydžio kompensaciją už atsakovui priklausančio asmeninio turto pagerinimą santuokos metu. Atsakovas pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad nebuvo davęs sutikimo dėl 2 500 Eur sumos pervedimo ieškovės broliui už remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovė su savo broliu C sudarė žodinę rangos sutartį dėl remonto darbų atsakovo bute atlikimo, pagal kurią jam už darbus sumokėjo 2 500 Eur sumą. Atsakovas nesutinka su tokia teismo išvada nurodydamas, jog byloje nėra įrodymų, kad buvo sudaryta atlygintinė rangos sutartis.

36. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus. Toks sutuoktinio, prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, teisių gynimo būdas reiškia sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą ir neleidžia vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti jai kompensaciją už atsakovui priklausančio asmeninio turto pagerinimą bendrosios jungtinės nuosavybės lėšomis santuokos metu.

37. Byloje nėra ginčo, kad šalys santuokos metu gyveno atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute adresu (duomenys neskelbtini), bei atliko buto remonto darbus. Atsakovas iš esmės nesutinka, kad ieškovės brolio atlikti darbai buvo atlygintini, teigdamas, jog byloje nėra sudarytos rangos sutarties.

38. Kaip matyti, ieškovė pateiktais mokėjimo pavedimais įrodinėjo, kad iš savo lėšų atliko mokėjimus broliui už atsakovui priklausančio buto remonto darbus. Iš ieškovės pateiktų AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašų matyti, kad ieškovė atliko pavedimus broliui C: 2017 m. rugpjūčio 18 d. pervesta 100 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „Skola“; 2017 m. rugpjūčio 22 d. pervesta 500 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „Santechnika“; 2017 m. rugsėjo 11 d. pervesta 200 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „Vonia“; 2017 m. rugsėjo 11 d. pervesta 400 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „Mano“; 2017 m. rugsėjo 20 d. pervesta 200 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „Skola“; 2017 m. spalio 2 d. pervesta 200 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „Galas“; 2017 m. spalio 9 d. pervesta 200 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „virtuve“; 2017 m. spalio 16 d. pervesta 200 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „skola“; 2017 m. spalio 27 d. pervesta 500 Eur suma, pavedimo paskirtyje nurodyta „skola“. Iš viso ieškovė C pervedė 2 500 Eur sumą.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija, kad ieškovės brolis bute dirbo. Tai, kad ieškovės brolis atliko atsakovui priklausančio buto remonto darbus patvirtino ir byloje 2024 m. spalio 14 d. teismo posėdyje apklausti liudytojai. Liudytoju apklaustas ieškovės brolis C patvirtino, kad ieškovė už atliktus buto remonto darbus pervedė jam 2 500 Eur sumą (posėdžio įrašas nuo 8:50 min). Ieškovės mama G taip pat patvirtino, kad jos sūnus C atliko atsakovui priklausančio būsto remontą (posėdžio įrašas nuo 21:46 min.). Be kita ko, atsakovo mama O minėto posėdžio metu taip pat nurodė, jog jai žinoma, kad atliekant remontą atsakovo bute ieškovės brolis jame dirbo, padėjo vedžioti santechniką, jai ieškovė minėjusi, jog už darbus ji mokėjo iš savo pinigų (posėdžio įrašas nuo 35:01 min.).

40. Anksčiau paminėtų įrodymų visuma teisėjų kolegijai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog žodinė atlygintinė rangos darbų sutartis buvo sudaryta, atsakovas jos nenuginčijo. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad tik 900 Eur (2017 m. rugpjūčio 22 d., 2017 m. rugsėjo 11 d., 2017 m. spalio 9 d.) iš ieškovės nurodytų 2 500 Eur buvo pervesti ieškovės broliui pavedimo paskirtyje nurodant paskirtį, susijusią su buto remonto darbais (santechnika, vonia, virtuvė). Todėl nesant kitų patikimų įrodymų, kad visi ieškovės nurodyti 2 500 Eur buvo sumokėti už atsakovo buto remontą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė nurodytais pavedimais iš bendrų sutuoktinių lėšų sumokėjo savo broliui už atsakovui priklausančio turto remonto darbus ne 2 500 Eur, bet 900 Eur.

41. Nors atsakovas nurodo, kad su juo nebuvo suderintas susitarimas dėl remonto darbų, tačiau šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Atsakovo mama patvirtino, jog jai buvo žinoma, kad prie remonto darbų prisidėjo ir ieškovės brolis, kad ieškovė minėjo jai, jog mokėjo broliui. Todėl teisėjų kolegijai neatrodo tikėtina, kad atsakovas apie sandorio atlygintinumą nieko nežinojo. Juolab kad iš teismo ekspertizės išvados matyti, kad bute buvo atlikta remonto darbų už 7 001,52 Eur (be PVM), todėl 900 Eur suma, kurią teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta, sudaro gana nedidelę (apie 13 proc.) visų darbų kainos dalį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nesutikęs su šių darbų apimtimi ar kitaip prieštaravęs šių darbų atlikimui. Atsakovo sutikimas dėl sandorio yra preziumuojamas (CK 3.92 straipsnio 3 dalis) ir šios prezumpcijos jis nepaneigė.

43. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta ir aplinkybę, kad atsakovas neginčija kitų (jo buto remontui panaudotų medžiagų) išlaidų jo asmeninei nuosavybei pagerinti, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia sumažinti pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovei priteistą kompensaciją už atsakovo asmeninio turto pagerinimą iki 4 962,74 Eur (900 Eur + 9 025,48) / 2). Dėl šios priežasties bendra pirmosios instancijos teismo priteistų ieškovei kompensacijų suma mažinama iki 11 182,74 Eur (6 220 + 4 962,74)

Dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo

45. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo nesutikimo motyvų dėl nustatytos vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos. Atsakovo argumentai šiuo klausimu abstraktūs, nepateikti konkretūs nesutikimo motyvai, kurių pagrindu būtų galima suabejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vien tik atsakovo abejonės ir nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas dėl aptariamų klausimų.

46. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimą, detaliai motyvavo savo priimtą sprendimą. Teismas įvertino psichologų išvadas, vaiko nuomonę, kitą bylos medžiagą ir atsakovo argumentus, iškeltas abejones. Teismas pagrįstai vertino, kad vaikui šiuo metu reikia stabilumo. Juolab kad bylos nagrinėjimo metu vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, bet šis sprendimas nepasiteisino ir buvo pakeistas. Tėvų teisminio ginčo, kuris ir taip truko daugiau kaip 2 metus, dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos tęsimas (skiriant ekspertizę ar specialisto tyrimą), teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju būtų neatitikęs ir geriausių vaiko interesų, nes besitęsiantys tėvų konfliktai dėl vaiko paprastai neigiamai veikia ir patį vaiką, daro jam žalą. Pastebėtina, kad vaiko bendravimo su tėvu tvarka pagal nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nusistovėjusi ir nebuvo gauta duomenų, kad ji neatitiktų vaiko interesų. Taigi, atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas ar neteisingas išvadas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovu, kad skundžiamas teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo neatitinka geriausių vaiko interesų.

48. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija, kad nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. sausio 1 d. jis turėjo teikti vaikui ne mažesnį kaip 306 Eur išlaikymą, taip pat neginčija, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. jis turėjo teikti ne mažiau kaip 327 Eur išlaikymą. Ieškovė apeliacinio skundo dėl šios sprendimo dalies taip pat neteikė, teismo nustatytų išlaikymo dydžių įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus dėl išlaikymo dydžio, neturi pagrindo manyti, kad priteisto išlaikymo dydis neatitinka vaiko interesų. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstą vaiko išlaikymo, kurį turėjo teikti atsakovas, dydį. Pastebėtina, kad šis (išlaikymo, kuris atitinkamais laikotarpiais turėjo būti teikiamas vaikui, dydžio) klausimas pirmosios instancijos teisme nebeturi būti iš naujo sprendžiamas net ir apeliacinės instancijos teismui dėl žemiau nurodomų argumentų dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo nusprendus panaikinti ir perduoti nagrinėti iš naujo.

49. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo išlaikymas iš jo, be kita ko, priteistas nuo 2024 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2025 m. balandžio 29 d. Atsakovas taip pat teikia teismui papildomus įrodymus – mokėjimo kvitus, banko pavedimus už laikotarpį nuo 2024 m. vasario mėnesio iki 2025 m. balandžio mėnesio. Atsakovas nurodo, kad teikiami įrodymai patvirtina, jog atsakovas išlaikymą vaikui faktiškai teikė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteistas išlaikymas už minėtą laikotarpį yra nepagrįstas.

50. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

51. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020). Pabrėžtina, kad vien faktas, jog vaikas ginčo laikotarpiu gyveno su vienu iš tėvų, nėra pakankamas pagrindas priteisti išlaikymo įsiskolinimą iš antrojo, tačiau, nustačius šį faktą, pastarajam tektų pareiga įrodyti, jog visą šį laikotarpį jis tėviškas pareigas vykdė (vaiką išlaikė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 49 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2025).

52. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovo A nepilnametės dukros B išlaikymui priteisti 385 Eur periodinę išmoką, mokamą kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. Pareikštame ieškinyje ieškovė konkrečiai nenurodė, nuo kokio momento prašo priteisti išlaikymą nepilnamečiui vaikui, t. y. ar nuo sprendimo priėmimo dienos, ar nuo ieškinio pareiškimo dienos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių šiam neaiškumui pašalinti. Savo ruožtu ieškovė tik baigiamosiose kalbose sukonkretino, kad prašo priteisti išlaikymą nuo 2024 m. vasario 22 d., kai vaiko gyvenamoji vieta vėl buvo nustatyta su ieškove.

53. Ieškovė po 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. balandžio 8 d. prašymo dėl laikino išlaikymo priteisimo iš atsakovo neteikė. 2025 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje atsakovas teigė, kad po vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, jis teikė (teikia) vaikui išlaikymą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovui pateikti su tuo susijusių įrodymų. Be to, nors teismas turi teisę šeimos bylose dėl vaiko interesų viršyti pareikštus reikalavimus, tačiau teismas šiuo atveju nepaaiškino atsakovui ir neatkreipė jo dėmesį, kad planuoja naudotis minėta teise ir spręsti dėl išlaikymo priteisimo ne nuo teismo sprendimo priėmimo, o nuo ankstesnės datos (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove).

54. Dėl anksčiau paminėtų priežasčių atsakovui galėjo būti neaišku, kokia apimtimi teismo sprendimu bus sprendžiama dėl reikalavimo priteisti išlaikymą. Vadinasi, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai neteikdamas teismui įrodymų dėl išlaikymo teikimo už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo. Dėl šios priežasties atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai yra priimami.

55. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad klausimas, ar atsakovas nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. balandžio 29 d. tinkamai teikė išlaikymą vaikui, negali būti sprendžiamas vykdymo procese, nes antstoliui nėra suteikta teisė sumažinti teismo priteistą išlaikymą, įskaitant į jį atsakovo tiesiogiai vaikui skirtas išlaidas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-378/2019). Vadinasi, klausimas, ar atsakovas tinkamai teikė pakankamą išlaikymą (pagal pirmosios instancijos teismo nustatytus ir šalių neginčijamus dydžius) nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. balandžio 29 d., šalims nesutariant, šiuo atveju turi būti išspręstas teismo tvarka, konkrečiai nustatant ir priteisiant tik tokią išlaikymo sumą, kurios atsakovas minėtu laikotarpiu nesuteikė vaikui.

56. Atsižvelgiant į tai, kad dėl susiklosčiusios procesinės situacijos ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų proceso pirmosios instancijos teisme trūkumų, pirmosios instancijoje teisme nebuvo nagrinėjama, ar atsakovas teikė išlaikymą nuo 2024 m. vasario 22 d. iki teismo sprendimo priėmimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo už minėtą laikotarpį yra panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas šio klausimo (dėl atsakovo vaikui galbūt teikto išlaikymo nurodytu laikotarpiu) išnagrinėti negali, nes pirmosios instancijos teisme šis klausimas buvo visiškai nenagrinėtas, todėl jį išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, šalys netektų teisės į apeliaciją. Be to, nuo 2024 m. vasario 22 d. vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove, todėl, vadovaujantis CK 3.190 straipsnio 1 dalimi, būtent jai priklausė vaiko turto tvarkymo teisė. Vadinasi, šiuo atveju reikia įvertinti ne tik atsakovo pateiktus įrodymus dėl išlaidų vaikui, bet ir aiškintis, ar atsakovo teiktas išlaikymas vaikui buvo derinamas su ieškove, kokia apimtimi jis turėjo būti derinamas, ar ieškovė sutinka (sutiko) su atsakovo nurodytų sumų priskyrimu vaiko išlaikymui, ar ieškovė galėjo (gali) naudotis turtu, kuris atsakovo buvo įgytas už lėšas, kurias jis prašo priskirti vaiko išlaikymui, taip pat kuri dalis atsakovo patirtų išlaidų gali būti laikoma atsakovo teiktu išlaikymu (išlaikymas savo prigimtimi yra skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti), o kuri dalis atsakovo savanoriškai papildomai vaikui skirtomis lėšomis. Taigi, šiai bylos daliai tinkamai išnagrinėti reikia rinkti ir daug naujų įrodymų.

57. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinta ir perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi dėl visų šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių turės būti pasisakyta pirmosios instancijos teismui priimant galutinį teismo sprendimą šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui B kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 306,00 Eur nuo 2024 m. vasario 22 d. iki 2025 m. sausio 1 d., bei po 327 Eur nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. balandžio 29 d., taip pat sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sumažinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškovei D iš atsakovo A priteistą kompensaciją už nelygiomis dalimis padalytą turtą bei atsakovo asmeninio turto pagerinimą iki 11 182,74 Eur.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, be kita ko, ir sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui B kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 327 Eur nuo 2025 m. balandžio 29 d iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, palikti nepakeistą.