Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“ ir atsakovo A. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1864-480/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“ ieškinį atsakovams M. G. ir A. Š. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovo A. Š. priešieškinį atsakovui M. G. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl reikalavimo teisės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Ieškovė UAB „Vanesos turtas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 3 – 6), prašydama pripažinti 2012 m. kovo 22 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp A. Š. ir M. G. (toliau - Reikalavimo perleidimo sutartis arba ginčijamas sandoris) negaliojančia nuo jos sudarymo momento; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šia sutartimi atsakovas A. Š. naujajam kreditoriui atsakovui M. G. už 450 000 Lt perleido teisę gauti iš ieškovės 491 680 Lt ir įstatyme nustatyto dydžio procesines palūkanas. Perleistas reikalavimas kilo iš 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria A. Š. pardavė UAB „Vanesa“ dalį jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, bei 2010 m. spalio 1 d. sutarties, kuria UAB „Vanesa“ perleido UAB „Vanesos turtas“ iš A. Š. įsigytą turtą, naujajam savininkui perimant visus įsipareigojimus pagal 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau abi – pagrindinės sutartys). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-67/2014 paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. galutinį sprendimą, kuriuo 2012 m. vasario 23 d. preliminarus sprendimas pakeistas ir iš UAB „Vanesos turtas“ A. Š. pagrindinių sutarčių pagrindu priteista 400 000 Lt skola, 14 400 Lt bauda, procesinės palūkanos ir žyminis mokestis (prijungtos civ. b. Nr. 2-1662-485/2012 b. l. 143 – 149).

Ieškovė nurodė, jog naujasis kreditorius M. G. yra ieškovės konkurentės – UAB „Žemės matavimai“ – vadovas. UAB „Žemės matavimai“ ir M. G. turi 73,28 proc. balsų restruktūrizuojamoje UAB „Vanesos turtas“ nuo visų patvirtintų reikalavimų sumos, todėl turi sprendžiamą balsą ir, būdamas konkurencinės įmonės vadovu, sąmoningai žlugdo UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo procesą. Toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, konkrečiai – CK 1.101 straipsnio nuostatai, jog reikalavimo perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, taip pat Įmonių restruktūrizavimo įstatymo numatytiems restruktūrizavimo proceso tikslams. Pradinis kreditorius A. Š. periodiškai reikalauja iš ieškovės grąžinti jam pinigus, nes neprisimena, kokiomis aplinkybėmis buvo pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis su M. G., taip pat nėra gavęs apmokėjimo iš M. G. pagal menamą sutartį. Todėl tai buvo dėl apgaulės sudarytas sandoris.

Atsakovas A. Š. pareiškė priešieškinį (t. 1, b. l. 65 – 70), prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Reikalavimo teisės perleidimo sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal Reikalavimo perleidimo sutartį, priešingai nei joje nurodoma, iš M. G. 450 000 Lt grynaisiais jis nėra gavęs. Atsakovas M. G. pažadėjo šią sumą grąžinti, kuomet ji bus priteista iš UAB „Vanesos turtas“. Šią sumą priteisus iš UAB „Vanesos turtas“, jos M. G. negrąžino iki šiol, tokiu būdu apgavo A. Š., kuris, sudarydamas Reikalavimo perleidimo sutartį, buvo suklaidintas iš esmės. Todėl sandoris naikintinas kaip sudarytas dėl apgaulės bei kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.91 str., 1.81 str.). Minėtas sandoris negalioja ir dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), konkrečiai – dėl to, kad sudarytas nesilaikant šiuo atveju privalomos notarinės formos (CK 6.103 str.), taip pat dėl to, kad atsakovas M. G. nepranešė ieškovei apie perleistą reikalavimą (CK 6.109 str.), sudarytas sandoris pažeidžia imperatyviuosius teisės principus (CK 6.225 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškovės UAB „Vanesos turtas“ ieškinį ir atsakovo A. Š. priešieškinį atmetė, priteisė M. G. po 762,57 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės UAB „Vanesos turtas“ ir atsakovo A. Š.

Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, jog kreditoriaus asmuo jai turi esminę reikšmę (CK 6.101 str. 5 d.). Nėra pagrindo pripažinti, kad perleidus reikalavimą buvo labiau suvaržytos ieškovės teisės, nes pareiga mokėti skolą, baudą ieškovei kilo ne tik sutarties, bet ir įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Ieškovė apie ginčo reikalavimo teisės perleidimo sutartį vėliausiai galėjo būti informuota M. G. pareiškus finansinį reikalavimą UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo byloje, kuris buvo patvirtintas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi, dėl to atmestinas ir argumentas apie nepranešimą skolininkei apie reikalavimo perleidimą. Tvirtinant M. G. finansinį reikalavimą UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo byloje, ginčo nekilo. Reikalavimai vykdyti sutartį ar grąžinti teismo sprendimu jau priteistą skolą negali būti pripažįstami neatsiejamai susiję su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 str. 3 d.). Ieškovė nėra tiesioginis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas, todėl iškėlė bylą tokia teise naudodamasi netinkamai, kas sudaro savarankišką pagrindą jos reikalavimą atmesti.

Byloje nenustatyta, kad M. G. būtų atlikęs kokius nors tyčinius, nesąžiningus veiksmus, paskatinusius A. Š. sudaryti ne tokį sandorį (CK 1.91 str.). M. G. iš anksto paruoštą Reikalavimo perleidimo sutartį buvo palikęs A. Š. susipažinti, taigi šis turėjo visas įmanomas galimybes susipažinti su jos tekstu. Byloje apklaustos liudytojos A. K., V. Š. pažįstama nuo vaikystės, ir E. Š., kuri yra A. K. draugė, parodė, kad A. Š. pinigų negavo, tačiau iš jų parodymų seka, kad tiesiogiai pasirašant sandorį jos nedalyvavo, o jų parodymai prieštarauja ir paties A. Š. paaiškinimui, teigiančiam gavus 800 Lt. Garso įrašas, kuriuo atsakovas A. Š. įrodinėja negavęs pinigų, padarytas jau prasidėjus teismo procesui bei pažeidžiant įstatymus, negalėtų būti leistina įrodinėjimo priemonė. Teismas atsakovo argumentą dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo laikė nepagrįstu, nurodė, jog įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme, taip pat jog reikalavimas perleistas ne tik sutarties, bet ir teismo sprendimo pagrindu. Byloje nebuvo įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą (CK 1.81 str.). Nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir dėl prieštaravimo imperatyviesiems teisės principams (CK 6.225 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė UAB „Vanesos turtas“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vadovaujantis CK 6.103 straipsniu, Reikalavimo perleidimo sutartis privalėjo būti notariškai patvirtinta kaip ir pagrindinės sutartys, iš kurių kilo reikalavimo perleidimas. Šios sutarties pasirašymo metu galutinis teismo sprendimas, kuriuo iš ieškovės atsakovui A. Š. buvo priteista skola, dar nebuvo priimtas ir įsiteisėjęs. Šio reikalavimo nesilaikymas daro ginčijamą sutartį negaliojančia.Atsakovas M. G. nepranešė ieškovei apie perleistą reikalavimą, ieškovei apie tai nebuvo nieko žinoma ir ji negalėjo reikalauti ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu iš karto po sudarymo, todėl jis naikintinas ir CK 1.80 straipsnio bei 6.109 straipsnio pagrindais.

Atsakovas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

M. G. tyčia atliko akivaizdžius neteisėtus veiksmus, paskatinusius atsakovą A. Š. sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis norėjo, nes, kaip vėliau paaiškėjo, perėmė 491 680 Lt reikalavimą už 800 Lt, nors atsakovo A. Š. valia niekada nebuvo atiduoti didelės vertės žemės sklypo dalies kainą už menkavertę sumą. Teismas nepasisakė dėl argumento, jog atsakovas M. G. 450 000 Lt suma niekuomet nedisponavo. Teismas liudytojų paaiškinimų tinkamai neįvertino, nors netikėti liudytojų parodymais, kad ir silpnos įrodomosios galios, kaip pažymėjo teismas, nebuvo. Teismas neįvertino atsakovo M. G. nurodytos aplinkybės neva A. Š. sumokėtą 450 000 Lt sumą šis dar tą pačią dieną prie jo akių paskolino atsakovo M. G. draugui T. P. Teismas nenurodė, kokie teisės aktai pažeisti padarant garso įrašą, kuriame užfiksuota, jog 450 000 Lt M. G. A. Š. neperdavė. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, garso ir vaizdo įrašai yra leistina įrodinėjimo priemonė byloje. A. Š. pokalbis su M. G. užfiksuotas dar iki priešieškinio pateikimo teismui. A. Š. tik po šio pokalbio suvokė, jog M. G. niekada nesiruošia grąžinti 450 000 Lt. Teismas, nevertindamas garso įrašo (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo), pažeidė ir CPK 197 straipsnio 2 dalį, nes nevertino byloje didesnę galią turinčio įrodymo. Ginčijamas sandoris negalioja ir dėl notarinės formos nesilaikymo, nes ginčijamos sutarties pasirašymo metu galutinis teismo sprendimas, kuriuo iš ieškovės atsakovui A. Š. buvo priteista skola, dar nebuvo priimtas ir įsiteisėjęs. Atsakovas M. G. nepranešė skolininkei apie perleistą reikalavimą. Ginčijamas sandoris naikintinas ir CK 6.217 straipsnio pagrindu (sutarties nutraukimas dėl esminio pažeidimo) bei CK 1.81 straipsnio pagrindu (viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas). Teismas deramai neįvertino ir sandorio naikinimo CK 6.225 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsakovas M. G. atsiliepime į ieškovės UAB „Vanesos turtas“ apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad Reikalavimo teisės perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta notarine forma, nes šios sutarties dalykas yra Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. preliminariu sprendimu iš UAB „Vanesos turtas“ atsakovui A. Š. priteista skola ir bauda, kurios dydis vėliau buvo pakeistas įsiteisėjusiu 2012 m. rugsėjo 24 d. galutiniu sprendimu.Pagal CK 1.89 – 1.91 straipsnius reikalavimą pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu gali pareikšti tik asmuo, sudaręs sandorį esant nurodytoms aplinkybėms. Todėl apeliantė UAB „Vanesos turtas“ neturi teisės reikalauti pripažinti negaliojančia Kauno apygardos teismo teisėta pripažintos Reikalavimo perleidimo sutarties.

Atsakovas M. G. atsiliepime į atsakovo A. Š. apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojami atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą pateikti argumentai ir nurodomi šie papildomi argumentai:

Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1662-485/2012 konstatavo, jog reikalavimo perleidimas neprieštarauja jokiam įstatymui ir UAB „Vanesos turtas“ teisių nepažeidžia.Tai, kad A. Š. savarankiškai 2008 m. gegužės 16 d. sudarė su UAB „Vanesa“ sandorį, vėliau savarankiškai sudarė kitą sandorį, kuriuo UAB „Vanesa“ teisės ir pareigos iš 2008 m. gegužės 16 d. sutarties perleistos UAB „Vanesos turtas“, patvirtina, kad A. Š. suvokė tikrąją ginčijamo reikalavimo perleidimo sandorio, atskirų jo sąlygų esmę. Apeliantas neteisėtai darė garso įrašą, jis padarytas jau prasidėjus teismo procesui. A. Š., darydamas garso įrašą, specialiai pateikė M. G. tokius klausimus, jog gautų jam naudingus atsakymus.

Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus nėra gauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nustatyta, kad 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas A. Š. pardavė UAB „Vanesa“ dalį jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (prijungtos civ. b. Nr. 2-1662-485/2012 b. l. 6 – 18). Šios sutarties 6.3 punkte numatyta, jog ji kartu yra ir priėmimo–perdavimo aktas. 2010 m. spalio 1 d. sutartimi UAB „Vanesa“ perleido ieškovei UAB „Vanesos turtas“ iš atsakovo A. Š. įsigytą turtą, naujajam savininkui perimant visus įsipareigojimus pagal 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje ginčijama Reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas A. Š. perleido naujajam kreditoriui atsakovui M. G. savo teisę reikalauti iš UAB „Vanesos turtas“ 491 680 Lt ir įstatyme nustatyto dydžio procesines palūkanas (t. 1, b. l. 24 – 25).

Atsakovas A. Š. ir ieškovė UAB „Vanesos turtas“ ginčijo Reikalavimo perleidimo sutartį kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 str.), dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), taip pat pažeidžiančią bendruosius teisės principus (CK 6.225 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismui atsisakius pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, ieškovė ir atsakovas A. Š. pateikė apeliacinius skundus.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.)

Atsakovas M. G. atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1662-485/2012 konstatavo, jog reikalavimo perleidimas neprieštarauja jokiam įstatymui ir UAB „Vanesos turtas“ teisių nepažeidžia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu, nes, kaip matyti iš prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1662-485/2012 esančios minimos Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties (b. l. 163 – 164), ja buvo sprendžiamas išimtinai išieškotojo pakeitimo vykdymo procese klausimas, nesant pareikštų atskirų reikalavimų dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinių skundų argumentų, kuriais grindžiamas sandorio negaliojimas.

Ieškovė ir atsakovas A. Š. apeliaciniuose skunduose prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms, be kita ko, grindžia CK 6.103 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, numatančios, jog reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei, pažeidimu. Apeliantų teigimu, Reikalavimo perleidimo sutartis privalėjo būti patvirtinta, kaip ir pagrindinės sutartys, notariškai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantų argumentu.

Pirkimo–pardavimo sutartis susideda iš dviejų prievolių: daikto perdavimo ir pinigų sumokėjimo. Ginčo dėl daikto perdavimo prievolės tinkamo įvykdymo nagrinėjamu atveju nekilo. Prievolė perleisti nekilnojamąjį daiktą įvykdyta visiškai. Sistemiškai vertinant bendrąsias ir specialiąsias (nekilnojamojo daikto) pirkimą–pardavimą reglamentuojančias normas, darytina išvada, kad reikalavimas nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti notarine forma kyla dėl specifinio pirkimo–pardavimo sutarties dalyko – nekilnojamojo daikto – perleidimo, o ne dėl piniginės prievolės sumokėti už jį vykdymo. Byloje kilęs ginčas sietinas išimtinai su pinigine prievole, t. y. atsakovas A. Š. ginčijamu sandoriu perleido atsakovui M. G. tik teisę reikalauti, kad ieškovė UAB „Vanesos turtas“ (skolininkė) sumokėtų likusią nekilnojamojo daikto kainos dalį. Darytina išvada, kad šiuo atveju teismas pagrįstai netaikė CK 6.103 straipsnio reikalavimo, nes teisė reikalauti ir prievolė sumokėti daikto kainą neprivalo būti perleista notarine forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-228/2007). Priešingas šios teisės normos aiškinimas neatitiktų civilinių teisinių santykių teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų (CK 1.5 str.).

Apeliantų nuomone, atsakovas M. G. nepranešė ieškovei (skolininkei) apie perleistą reikalavimą, todėl sandoris naikintinas ir kaip prieštaraujantis CK 6.109 straipsniui, kurio 1 dalis numato, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pirmiausia pažymėtina, jog šios teisės normos dispozicija neįtvirtina sandorio negaliojimo pagrindo, nes nepranešimas skolininkui apie perleistą reikalavimo teisę lemia ne sandorio negaliojimą, o tai, kad reikalavimo perleidimo faktas prieš skolininką negali būti panaudotas. Antra, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovei apie reikalavimo perleidimo faktą vėliausiai tapo žinoma teismui patvirtinus ieškovės restruktūrizavimo byloje atsakovo M. G. reikalavimo teisę į ieškovę, dėl to šis apeliantų argumentas atmestinas ir kaip neatitinkantis bylos faktinių aplinkybių.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės (CK 1.91 str.)

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

Ginčijant sandorį dėl apgaulės, iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovo M. G. veiksmai kaip sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas, kuriuos atsakovas A. Š. nurodo ir vertina kaip įrodančius, kad atsakovas M. G. neketino vykdyti ginčijamo sandorio ir sudarančius pagrindą šį sandorį pripažinti negaliojančiu, šio sandorio sudarymo metu dar neegzistavo, t. y. net ir tuo atveju, jei sutikti su aiškinimu, kad pagal ginčijamą sandorį nebuvo visiškai atsiskaityta, tokie veiksmai atlikti po sandorio sudarymo, todėl negalėjo klaidinti ar turėti įtakos atsakovo A. Š. apsisprendimui sudaryti ar nesudaryti Reikalavimo perleidimo sutartį jos sudarymo metu. Pažymėtina, kad apeliantai ne tik nepateikia įrodymų, bet iš esmės ir nenurodo įtikinamų argumentų, jog M. G. jau ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo tikslą neatsiskaityti su A. Š. (jei su juo išties neatsiskaityta). Ieškovė UAB „Vanesos turtas“ ieškinio reikalavimą taip pat grindė išimtinai aplinkybėmis, buvusiomis po ginčijamo sandorio sudarymo, – atsakovo M. G. kaip konkuruojančios įmonės vadovo elgesiu, blokuojant sprendimų priėmimą ieškovės UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo byloje.

A. Š. priešieškinyje nurodė, jog M. G. žadėjo laimėti teisminį ginčą su ieškove UAB „Vanesos turtas“ su sąlyga, jog A. Š. jam perleis reikalavimo teisę ir pasirašys, jog Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytą sumą gavo; taip pat nurodė, jog laimėjus bylą, atsakovas M. G. žadėjo sumokėti 450 000 Lt atsakovui A. Š. už perleistą reikalavimo teisę, o ginčijamo sandorio sudarymo dieną sumokėjo tik 800 Lt (pastebėtina, kad Reikalavimo perleidimo sutartyje A. Š. patvirtino įrašu savo ranka 450 000 Lt sumos gavimą). Vadinasi, net ir pagal paties A. Š. nurodomas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes tuo atveju, jeigu jos pasitvirtintų, būtų akivaizdu, kad pagrindo konstatuoti apgaulę, lėmusią sandorio sudarymą, nebūtų – pagal A. Š. dėstomą įvykių versiją, pasirašydamas ginčijamą sandorį, jis suprato tiek sandorio teksto turinį, tiek tai, kad patvirtina gavęs pinigų sumą, nors jo dabartiniu teigimu jos nėra gavęs ir ją M. G. sumokės tik po to, kai teismas priteis skolą iš ieškovės. Tokiu atveju A. Š. elgesį būtų pagrindas pripažinti nulemtą ne M. G. tyčinių veiksmų, siekiant palenkti sudaryti sandorį, tačiau kaip paties A. Š. neatsargumo ir neapgalvotos rizikos prisiėmimo rezultatą. Neabejotina, jog šalių valia sudaryti ginčijamą sandorį jo sudarymo metu egzistavo (atsakovas A. Š. norėjo perleisti reikalavimą atsakovui M. G., o šis – jį perimti) nepriklausomai nuo to, kiek pinigų faktiškai buvo sumokėta sandorio sudarymo metu, ir tik vėlesnis, anot apeliantų, atsakovo M. G. netinkamas elgesys lėmė apsisprendimą ginčyti sandorį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti ginčijamą sandorį sudarytu apgaulės įtakoje nėra pagrindo iš esmės.

Dar daugiau, net ir šioje byloje A. Š., priešieškinyje jau kaltindamas M. G. apgaule, anksčiau teikdamas bendrą su M. G. atsiliepimą į ieškinį, pats pripažino, kad Reikalavimo perleidimo sutartis yra teisėta ir prašė ieškinį atmesti (t. 1, b.l. 38-39), t. y. atsiliepime patvirtino buvusią savo valią sandorio sudarymui ir tik po dviejų mėnesių apsigalvojo bei pareiškė priešieškinį. Teisėjų kolegijos neįtikina A. Š. teiginiai, kad jis nežinojo ar nesuvokė pasirašomo procesinio dokumento turinio.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Šiuo atveju tiek ieškinys, tiek priešieškinis reiškiamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsakovas A. Š. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria įrodymų, susijusių su (ne)atsiskaitymu, vertinimui, be kita ko, ir jo darytam garso įrašui. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio argumentai dėl pirmiau nurodytų motyvų nepaneigia išvados dėl apgaulės nebuvimo sandorio metu, dėl ko jie nėra teisiškai reikšmingi pareikštų reikalavimų dėl ginčijamo sandorio negaliojimo dėl apgaulės išsprendimui. Paminėtos aplinkybės galbūt galėtų turėti reikšmės sprendžiant atsiskaitymo klausimus, bet, neįrodžius egzistavusios apgaulės fakto ir dėl to valios trūkumų ginčijamo sandorio sudarymo metu, jos neturi reikšmės vertinant sandorio negaliojimo pagrindų buvimą. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamame garso įraše (net ir laikant jį tinkamu įrodymu leistinumo aspektu) tarp šalių pokalbio metu iš esmės vyksta ginčas dėl atsiskaitymo pagal Reikalavimo perleidimo sutartį tvarkos: kiek už perleistą reikalavimo teisę M. G. yra sumokėjęs A. Š., kokiomis proporcijomis jie tarėsi pasidalinti iš ieškovės UAB „Vanesos turtas“ gautiną pinigų sumą, tačiau šios aplinkybės niekaip neįrodo, jog ginčijamas sandoris sudarytas buvo dėl M. G. veiksmų tyčia suklaidinant A. Š. dėl esminių sandorio aplinkybių. Taigi, ir šis pateiktas įrodymas nei patvirtina, nei paneigia ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (CPK 177 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija šio ir kitų įrodymų, susijusių su apeliaciniame skunde nurodomu netinkamo atsiskaitymo faktu, įrodomosios svarbos, leistinumo aspektais išsamiau nepasisako.

Dėl kitų sandorio negaliojimo pagrindų

Reikalavimo perleidimo sutartis dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.) iš esmės ginčijama remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir ją ginčijant dėl apgaulės. Reikšmingų kitokių aplinkybių, dėl kurių ginčijamą sandorį būtų galima vertinti kaip pažeidžiantį būtent viešąją tvarką ir gerą moralę, apeliantai nenurodė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja esant nepagrįstą ir sandorio ginčijimą dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Apeliantų teigimu, ginčijamas sandoris negalioja ir dėl bendrųjų teisės principų pažeidimo (CK 6.225 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.225 straipsnio normos neįtvirtina konkrečių absoliučiai ar santykinai negaliojančios sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindų, todėl jos nėra ir negali būti savarankiškas sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindas. Konkrečius sutarties negaliojimo dėl valios ar išorinės valios išraiškos formos trūkumų pagrindus nustato kitos CK normos, įtvirtinančios konkrečius sutarties negaliojimo pagrindus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų apeliacinių skundų argumentai dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimo CK 6.225 straipsnio 1 dalies pagrindu yra teisiškai nepagrįsti.

Apibendrinant darytina išvada, jog pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija jų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.