Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-67/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-01-10
Bylos Nr.: 2A-67/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Donatas Šernas, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“
Ieškovas: A. Š.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Vanesa“

Kategorijos

42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
42.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-67/2014Procesinio sprendimo kategorija: 42.8; 42.9; 42.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1662-485/2012 pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vanesos turtas“ dėl skolos, baudos priteisimo. Trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vanesa“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vanesos turtas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 400 000 Lt skolos, 91 680 Lt baudos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, jog 2008 m. gegužės 16 d. jis su UAB „Vanesa“ sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo šiai bendrovei parduoti jam nuosavybės teise priklausančią 5,4016 ha dalį iš 5,5300 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), o UAB „Vanesa“, atstovaujama direktoriaus O. N., šią turto dalį nupirkti už 1 087 520 Lt. UAB „Vanesa“ 687 520 Lt ieškovui sumokėjo prieš pasirašant sutartį, o likusius 400 000 Lt liko skolinga ir įsipareigojo juos sumokėti iki 2009 m. sausio 1 d. Be to, UAB „Vanesa“, įsipareigojo mokėti 0,02 procentų dydžio baudą nuo visos nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą dieną iki pilno atsiskaitymo su ieškovu, praleidus terminą atsiskaityti iki 2009 m. sausio 1 d. 2010 m. spalio 1 d. Kauno m. 21-ajame notaro biure ieškovas parašė pareiškimą, Nr. reg. VL-3414, kuriuo sutiko, kad UAB „Vanesa“ 2010 m. spalio 1 d. sutartimi perleistų nuosavybės teise priklausantį turtą, pilnai neatsiskaičius su ieškovu, išliekant įsiskolinimui, ir kad naujas nuosavybės teisių perėmėjas UAB „Vanesos turtas“ perimtų visus įsipareigojimus pagal 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. VL-1988. Minėta 2010 m. spalio 1 d. pirkimo - pardavimo sutartimi UAB „Vanesos turtas“ ieškovui liko skolingas 400 000 Lt bei iki ieškinio pateikimo dienos susidariusią baudą - 91 680 Lt (skaičiuojant nuo 2009-01-01 iki ieškinio pateikimo dienos). Tokiu būdu atsakovo įsiskolinimas ieškovui 2012 m. vasario 20 dienai sudarė 491 680,00 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Atsakovas UAB „Vanesos turtas“ pateikė prieštaravimus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. preliminaraus sprendimo, kuriais prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimuose atsakovas nurodė, jog 2010 m. sausio 1 d. sutartimi nebuvo nustatyti atsakovo UAB „Vanesos turtas“ įsipareigojimai įvykdyti neįvykdytus UAB „Vanesa“ įsipareigojimus bei sumokėti baudą. Atsakovas už perkamą žemės sklypą sumokėjo sutartyje suderėtą kainą – 600 000 Lt, o kreditoriaus A. Š. atžvilgiu jokių įsipareigojimų neprisiėmė. Ieškovas turėjo pateikti duomenis, kad ieškovas reikalavo iš trečiojo asmens baudos sumokėjimo, tačiau jų nepateikė. Atsakovas, vadovaudamasis CPK 1.125 straipsniu, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui dėl 91 680 Lt baudos priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. galutiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. preliminarų sprendimą pakeitė, jo rezoliucinę dalį išdėstė taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB „Vanesos turtas“ ieškovui A. Š. 400 000 Lt skolą, 14 400 Lt baudą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (414 400 Lt), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. vasario 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 072 Lt žyminio mokesčio.“

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad jis jokių įsipareigojimų ieškovo atžvilgiu iš UAB „Vanesa“ 2010 m. spalio 1 d. pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartimi neperėmė. Nurodė, kad iš paties sutarties turinio matyti, jog ieškovas sutiko, kad jam UAB „Vanesa“ neišmokėta skola, perleidžiant turtą, pereitų UAB „Vanesos turtas“, taip pat ir UAB „Vanesos turtas“, patvirtindama sutartį, sutiko perimti visus įsipareigojimus pagal sutartį. Pažymėjo, kad yra akivaizdu, jog ieškovas, nebūdamas įsitikinęs, jog UAB „Vanesos turtas“ perims įsipareigojimą iš UAB „Vanesa“ sumokėti likusią skolos dalį, kaip kreditorius, nebūtų sutikęs su UAB „Vanesa“ ir UAB „Vanesos turtas“ sandoriu dėl turto perleidimo. Pripažino, kad šiuo atveju ieškovas sutiko dėl skolos perkėlimo, o skolos perėmėja UAB „Vanesos turtas“ sutiko perimti skolininko UAB „Vanesa“ 400 000 Lt skolą ieškovui (CK 6.116 str. 1 d.).

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pagal 2010 m. spalio 1 d. sutartį įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu pagal 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovas būtų savo prisiimtą prievolę įvykdęs, teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal 2010 m. spalio 1 d. sutartį, kuriai galioja 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo – pardavimo sutartyje aptartos sąlygos. Todėl teismas šią ieškinio dalį patenkino.

Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl baudos priteisimo negali būti tenkinamas visa apimtimi. Anot teismo, yra pagrindas priteisti baudą, kuri apskaičiuota už 6 mėnesius - t. y. 14 400 Lt. Nurodė, kad sutartį, kuria prisiėmė visus UAB „Vanesa“ įsipareigojimus ieškovui, kylančius iš sutarties, atsakovas UAB „Vanesos turtas“ pasirašė 2010 m. spalio 1 d., t. y. praėjus 2008 m. gegužės 16 d. sutartyje nurodytam skolos mokėjimo terminui (2009 m. sausio 1 d.). Kadangi dėl to, kad mokėjimo terminas pagal sutartį yra praleistas, UAB „Vanesos turtas“ pretenzijų UAB „Vanesa“ nereiškė, teismas laikė, kad atsakovas įsipareigojimus pagal 2008 m. gegužės 16 d. sutartį perėmė nuo 2010 m. spalio 1 d. Teismas sprendė, kad būtent nuo šio termino ir yra pagrindas skaičiuoti sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą dėl baudos priteisimo. Kadangi ieškovas į teismą kreipėsi 2012 m. vasario 22 d., teismas padarė išvadą, kad reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties terminas prasidėjo 2010 m. spalio 1 d. (CK 1.118 str. 1 d., 1.127 str. 2 d.) ir baigėsi 2011 m. balandžio 1 d. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė baudą, paskaičiuotą už 6 mėnesius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vanesos turtas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193, 6.115, 6.116, 6.118 straipsnių nuostatas. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad UAB „Vanesa“ ir UAB „Vanesos turtas“ sudarė susitarimą dėl reikalavimo perleidimo, skolos perkėlimo ar teisių ir pareigų perleidimo. Pažymi, kad į 2010 m. spalio 1 d. sutarties nuostatas, reglamentuojančias pirkėjo bei pardavėjo teises, nebuvo įtrauktas joks sandorio šalių susitarimas perleisti ir perimti 400 000 Lt skolą, sutartimi sandorio šalys tik susitarė parduoti ir nupirkti žemės sklypo dalį, už ją sumokant 600 000 Lt sumą, o ieškovas A. Š. tik davė sutikimą tokį sandorį sudaryti. Anot atsakovo, A. Š. sutikimas, kad UAB „Vanesa“ parduotų jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, nereiškia ir nepatvirtina UAB „Vanesos turto“ įsipareigojimo perimti UAB „Vanesa“ skolą. Rašte yra išreikštas tik pardavėjo sutikimas perleisti turtą, už kurį nėra atsiskaityta. Tam, kad galiotų skolos perkėlimas, buvo reikalingas UAB „Vanesos turtas“ sutikimas ir įsipareigojimas perimti skolą, tačiau tokio sutikimo jis nedavė.Teismas ginčo teisinius santykius nepagrįstai vertino kaip skolos perkėlimą, tokiu būdu pažeisdamas CK 6.115 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu, be to, skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinės formos (CK 6.115 str., 6.118 str.). Tačiau 2010 m. spalio 1 d. sutartyje skolos perkėlimas nepaminėtas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, sandorio šalys dėl skolos perkėlimo apskritai nesitarė. Ginčo teisiniams santykiams teismas privalėjo taikyti novaciją reglamentuojančias teisės normas. Tačiau tuo atveju, jeigu ginčo teisiniams santykiams pirmosios instancijos teismas būtų pritaikęs tinkamas teisės normas, ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nes joks aiškus ir konkretus susitarimas tarp pirminio ir naujojo žemės sklypo savininko dėl skolos perėmimo nebuvo sudarytas, nebuvo išreikšta valia perleisti ar prisiimti 400 000 Lt įsipareigojimus, nenurodytas pačių įsipareigojimų dydis, be to, sudarant 2010 m. spalio 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį, pirminės prievolės įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs, todėl novacija apskritai nebuvo galima. Pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas tikrųjų sandorio šalių ketinimų, pažeidė CK 6.193 straipsnio nuostatas. Teismas prioritetą suteikė pažodiniam sutarties punkto „Žymos“ aiškinimo principui, visiškai nekreipdamas dėmesio į sandorio šalių susitarimą bei tikslus. Anot atsakovo, faktiniai bylos duomenys, byloje pateiktos sutartys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas išreiškė valią atleisti skolininką UAB „Vanesa“ nuo prievolės įvykdymo, ją pakeisti kitu skolininku – atsakovu (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Be to, byloje nėra rašytinės sutarties, kurioje būtų išreikšta valia, kad UAB „Vanesa“ skola ieškovui perkeliama atsakovui UAB „Vanesos turtas“ ir pastarasis perima šią skolą, o UAB „Vanesa“ atleidžiama nuo prievolės ieškovui vykdymo.Teismas pažeidė CPK 12, 176, 177, 178, 185 straipsnių nuostatas. Nesant įrodymų apie tai, kad UAB „Vanesa“ ir UAB „Vanesos turtas“ susitarė dėl skolos perkėlimo ir / ar novacijos, vadovaudamasis vien tik ieškovo, kuris nebuvo sandorio šalis, sutikimu, kurio tekstas perkeltas į sutartį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skolos perkėlimas įvyko.Nėra pagrindo sutikti su teismu, kad ieškovas, nebūdamas įsitikinęs, kad UAB „Vanesos turtas“ perims iš UAB „Vanesa“ įsipareigojimą sumokėti likusią skolos dalį, kaip kreditorius, nebūtų sutikęs su UAB „Vanesa“ ir UAB „Vanesos turtas“ sandoriu dėl turto perleidimo. Anot atsakovo, šiuo atveju ieškovui nebuvo jokio skirtumo, kas valdys ar naudosis turtu, kuris jam jau nebepriklauso. Į bylą teismas privalėjo įtraukti notarą V. L., tvirtinusį 2010 m. spalio 1 d. pirkimo – pardavimo sandorį.Teismas neteisingai paskaičiavo ir nepagrįstai priteisė 4072 Lt dydžio žyminį mokestį. Byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka, todėl žyminis mokestis buvo 2072 Lt dydžio.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas A. Š. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis pagal 2010 m. spalio 1 d. sudarytą sutartį neperėmė pareigos sumokėti 400 000 Lt skolos. Sutarties turinys įrodo priešingai.Atsakovai teigia, kad nesant rašytinės skolos perkėlimo sutarties, skolos perkėlimo sutartis negali būti laikoma galiojančia, nes toks faktas nėra nustatytas ir skolos perkėlimą reglamentuojančios teisės normos šiuo atveju negali būti taikomos. Anot ieškovo, šalys savo valią perkelti skolą išreiškė 2010 m. spalio 1 d. sudarytoje sutartyje, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad nebuvo laikytasi rašytinės formos.Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad ieškovui nebuvo skirtumo, kas valdys ar naudosis turtu, kuris jam nebepriklauso. Iki skolos perkėlimo UAB „Vanesos turtas“. UAB „Vanesa“ buvo skolinga atsakovui 400 000 Lt, taigi ieškovui buvo svarbu, kad jo, kaip kreditoriaus, teisės būtų užtikrintos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (6-18 b. l.) ieškovas A. Š. pardavė UAB „Vanesa“ dalį jam nuosavybės teise priklausančio (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) už 1 087 520 Lt (11 b. l.). Sutartyje nustatyta, jog UAB „Vanesa“ sumokėjo pardavėjui 687 520 Lt prieš pasirašydamas sutartį, o likusius 400 000 Lt UAB „Vanesa“ lieka skolinga ir įsipareigoja juos sumokėti ieškovui iki 2009 m. sausio 1 d. (11 b. l.).

2010 m. spalio 1 d. UAB „Vanesa“ ir atsakovas UAB „Vanesos turtas“ sudarė pirkimo -pradavimo sutartį (toliau Sutartis 2), kuria UAB „Vanesa“ perleido UAB „Vanesos turtas“ iš ieškovo įsigytą turtą (21-25 b. l.). Sutartyje 2 nurodoma, jog ieškovas A. Š. sutinka, kad UAB „Vanesa“ perleistų turtą pilnai su juo neatsiskaičius ir sutinka, kad naujasis savininkas UAB „Vanesos turtas“ perimtų visus įsipareigojimus pagal sutartį (žr. sutarties „Žymos“). Toks ieškovo pareiškimas apie sutikimą buvo įformintas ir atskiru dokumentu bei patvirtintas notariškai (27 b. l.).

Byloje pareikštu ieškiniu ieškovas iš esmės prašė iš atsakovo UAB „Vanesos turtas“ priteisti pagal Sutartį 1 susidariusį įsiskolinimą.

Atsakovas UAB „Vanesos turtas“ apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Sutarties 2 sąlygų aiškinimu ir teigia, kad iš šios sutarties turinio negalima spręsti apie tai, jog jam buvo perkeltas įsiskolinimas, susidaręs pagal Sutartį 1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatą, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties tekstu, kad svarbiausia yra tai, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2002; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui taikant įstatyme įtvirtintus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia, buvusi joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus.

Kaip jau minėta, Sutarties 2 dalyje „Žymos“ nurodyta, kad kreditorius A. Š. sutinka, jog UAB „Vanesa“ perleistų turtą pilnai su juo neatsiskaičius, išliekant įsiskolinimui ir sutinka, kad naujasis savininkas UAB „Vanesos turtas“ perimtų visus įsipareigojimus pagal 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. VL – 1988 (21 b. l.). Šios sutarties ieškovas A. Š. nėra pasirašęs, tačiau Sutarties 2 dalyje „Žymos“ numatytą sutikimą ieškovas atskirai įformino 2010 m. spalio 1 d. notariškai patvirtintu pareiškimu (27 b. l.). Taigi, UAB „Vanesa“ ir UAB „Vanesos turtas“ Sutartyje 2 ir ieškovas atskirame notariškai patvirtintame pareiškime, nurodydami, kad A. Š. sutinka, kad turtas butų perleistas UAB „Vanesa“ visiškai neatsiskaičius pagal pradinę Sutartį 1 ir naujasis savininkas UAB „Vanesos turtas“ perimtų visus įsipareigojimus pagal Sutartį 1, aiškiai išreiškė valią ne tik dėl turto perleidimo, bet ir įsipareigojimų pagal Sutartį, tarp jų ir sumokėti skolą (UAB „Vanesa“ nesumokėtą žemės sklypo kainos dalį) bei baudą, atsakovui perleidimo/perėmimo. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Vanesos turtas“, patvirtindamas Sutartį 2 (jo atstovaujamajam pasirašius sutartį), sutiko perimti visus įsipareigojimus, kilusius iš Sutarties 1, taigi, ir perimti 400 000 Lt skolą, yra pagrįsta ir nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos sutarties sąlygas, neišsiaiškino tikrųjų sandorio šalių ir ieškovo ketinimų. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad buvo pasiektas susitarimas perleisti UAB „Vanesos turtas“ pagal Sutartį 1 susidariusį UAB „Vanesa“ įsiskolinimą. Be to, negalima nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad dėl Sutartyje 2 aptartų sąlygų nekyla abejonių, nes akivaizdu, jog ieškovas, kaip kreditorius, nebūdamas įsitikinęs, kad UAB „Vanesos turtas“ perims iš UAB „Vanesa“ įsipareigojimą sumokėti likusią skolos dalį, su UAB „Vanesa“ ir UAB „Vanesos turtas“ sudaromu sandoriu nebūtų sutikęs. Tokia išvada yra logiška, o atsakovas savo apeliaciniame skunde priešingai įrodyti nesiekia, todėl ja nėra pagrindo abejoti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisės normomis, reglamentuojančiomis skolos perkėlimą. Atsakovas teigia, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami kaip novacija.

Su tokia atsakovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad skolos perkėlimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl skolos perkėlimo instituto, yra konstatavęs, kad skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 str.), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Pasisakydamas dėl novacijos instituto, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad novacija yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Tai vieno ar kelių prievolės esminių elementų (prievolės šalies, dalyko, įvykdymo būdo) naujumas, dėl kurio visiškai arba iš dalies pasibaigia prievolė vienai ar visoms jos šalims. Prievolės šalies pasikeitimas kaip prievolės novacija yra kvalifikuojama tam tikrais atvejais. Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Kitas atvejis, numatytas šioje normoje kaip šalies novacija, yra ankstesnio kreditoriaus pakeitimas nauju, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui. Jeigu šalių pasikeitimas sutartyje neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal šalių konkrečią sutartį (CK 6.101, 6.115, kiti straipsniai). Dėl prievolės pasibaigimo novacija turi būti prievolės šalių susitarimas, nes ji nepreziumuojama ir turi būti aiškiai išreikšta. Jeigu yra prievolės šalies novacija, tai dėl jos turi susitarti pradinės ir naujos prievolės šalys, išskyrus atvejus, kai įstatymo nustatyta, kad tam tikrų asmenų sutikimas nereikalingas (pvz., CK 6.141 straipsnyje nustatytas atvejis, kai novacija galima be pradinio skolininko sutikimo). Šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas vienoje ar keliose sutartyse arba kitokiu būdu. Pvz., kreditoriaus pasikeitimas gali būti įforminamas atskira sutartimi, o kitose sutartyse gali būti įforminami naujo kreditoriaus santykiai su pagrindiniu skolininku ir papildomais skolininkais (įkaito davėju, laiduotoju ir kt.), arba visi prievolės dalyviai – kreditoriai (pradinis ir naujas) ir skolininkai (pagrindinis ir papildomas) – gali sudaryti vieną sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Byloje esant ginčui dėl skolos perkėlimo, novacijos faktų egzistavimo, jų įrodinėjimo pareiga tenka tokiais faktais besiremiančiai šaliai (CPK 12, 178 straipsniai).(žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012).

Pagal kasacinio teismo suformuotą novacijos instituto teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, dėl prievolės pasibaigimo novacijos būdu turi būti prievolės šalių susitarimas, jų suderintos valios pareiškimas, nedviprasmiškai išreikštas. Paprastai šalys, sudarydamos naują sutartį, joje nurodo, kad šios (naujos) sutarties sudarymas panaikina esamą ir sukuria naują prievolę, tačiau šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas keliose sutartyse arba kitokiu būdu. Nepriklausomai nuo pareiškimo būdo, novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007; kt.). Nors pradinio skolininko pakeitimas nauju galimas be pradinio skolininko sutikimo, tačiau ir šiuo atveju turi būti aiškiai išreikšta kreditoriaus valia dėl esamos prievolės pakeitimo kita prievole. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (CPK 178 straipsnis).

Taigi, skolos perkėlimo atveju nei prievolė, nei jos pagrindu atsiradęs reikalavimas, taip pat ir kreditorius nesikeičia, keičiasi tik skolininkas, vietoje kurio atsiranda naujas skolininkas, iki tol teisiniame santykyje nedalyvavęs.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Sutarties 2 ir notariškai patvirtinto ieškovo pareiškimo turinys leidžia pagrįstai teigti, kad nebuvo siekiama egzistuojančias pirkėjo prievoles pagal 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį (tarp jų, sumokėti šioje sutartyje nurodytą žemės sklypo kainą iki numatyto termino ir baudą, pažeidus šį terminą) panaikinti ir jos vietoje sukurti naują prievolę – t. y. nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad vyko prievolės novacija. Tai, kad nagrinėjamu atveju įvyko novacija, neįrodė ir ieškovas.

Be to, kaip pagrįstai teigia ieškovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą, savo valią perkelti UAB „Vanesa“ įsipareigojimus pagal Sutartį 1 (taigi, ir sumokėti skolą) šalys išreiškė rašytine forma (UAB „Vanesa“ ir UAB „Vanesos turtas“ Sutartyje 2, ieškovas, kaip kreditorius pagal Sutartį 1, atskirame pareiškime), todėl konstatuoti CK 6.118 straipsnyje numatyto reikalavimo pažeidimo nėra pagrindo. Kita vertus, Sutartis 2 ir ieškovo pareiškimas buvo net notariškai patvirtinti. Šiuo atveju atskiras ieškovo pareiškimas laikytinas kreditoriaus sutikimu perkelti skolą kitam skolininkui (CK 6.116 str.).

Dėl šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Sutartimi 2 atsakovas UAB „Vanesos turtas“ iš esmės taip pat įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu pagal Sutartį 1, Sutarties 2 pasirašymo metu skolos mokėjimo terminas jau buvo suėjęs, tačiau dėl šios aplinkybės atsakovas trečiajam asmeniui jokių pretenzijų nereiškė, be to, į bylą nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog atsakovas savo prisiimtą prievolę būtų įvykdęs, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimus priteisti skolą ir baudą pagal Sutartį 1, baudą priteisdamas, atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į bylą notarą V. L., tvirtinusį 2010 m. spalio 1 d. pirkimo – pardavimo sandorį.

Atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog sisteminis CPK 266 ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl notaro, tvirtinusio ginčo sutartį, teisių ir pareigų pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta, notaro padarytas įstatymų pažeidimas, tvirtinant sandorį, nėra nustatytas, todėl vien aplinkybė, kad į bylą nebuvo įtrauktas notaras, pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą nesudaro.

Negalima sutikti ir su atsakovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 4072 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).

Paduodamas ieškinį dėl skolos, baudos ir palūkanų priteisimo dokumentinio proceso tvarka šioje byloje, ieškovas sumokėjo CPK 425 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio žyminį mokestį, t. y. pusę tos žyminio mokesčio sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme bendrąja ginčo teisena. Taigi, nagrinėjamu atveju priteisdamas iš atsakovo ieškovui jo sumokėto žyminio mokesčio dalį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka, ir bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį) ieškovui iš atsakovo priteisė, laikydamasis CPK 93 straipsnyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis bei įstatymu pagrįstas išvadas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, yra pagrindas iš atsakovo ieškovui priteisti apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija tenkina ieškovo prašymą priteisti 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nes jis atitinka Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Vanesos turtas“ ieškovui A. Š. 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDonatas ŠernasVigintas Višinskis