Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėja Albina Rimdeikaitė, sekretoriaujant Reginai Mockevičienei, dalyvaujant ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“ atstovui G. S., atsakovams M. G. ir jo atstovui advokatui Tadui Dumbliauskui, A. Š. ir jo atstovui advokatui Tautvydui Tomkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“ ieškinį atsakovams M. G. ir A. Š. dėl reikalavimo perleidimo sutarties panaikinimo, atsakovo A. Š. priešieškinį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė RUAB „Vanesos turtas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti 2012-03-22 Reikalavimo teisės perleidimo sutartį tarp A. Š. ir M. G. apgaulės įtakoje sudarytu sandoriu negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-6).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys, priešieškinis atmestinas

Teismų praktikoje išaiškinta, kad cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimo sutarties dalykas iš esmės yra Kauno apygardos teismo 2012-02-23 preliminariu sprendimu iš UAB „Vanesos turtas“ ieškovui A. Š. priteista skola ir bauda, kurios dydis vėliau buvo pakeistas įsiteisėjusiu 2012-09-24 galutiniu sprendimu. Išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1662-485/2012 duomenų pagrindu nustatyta, kad 2008 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (6-18 b. l.) ieškovas A. Š. pardavė UAB „Vanesa“ dalį jam nuosavybės teise priklausančio (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) už 1 087 520 Lt (11 b. l.). Sutartyje nustatyta, jog UAB „Vanesa“ sumokėjo pardavėjui 687 520 Lt prieš pasirašydamas sutartį, o likusius 400 000 Lt UAB „Vanesa“ lieka skolinga ir įsipareigoja juos sumokėti ieškovui iki 2009 m. sausio 1 d. (11 b. l.). 2010 m. spalio 1 d. UAB „Vanesa“ ir atsakovas UAB „Vanesos turtas“ sudarė pirkimo - pradavimo sutartį (toliau Sutartis 2), kuria UAB „Vanesa“ perleido UAB „Vanesos turtas“ iš ieškovo įsigytą turtą (21-25 b. l.). Sutartyje 2 nurodoma, jog ieškovas A. Š. sutinka, kad UAB „Vanesa“ perleistų turtą pilnai su juo neatsiskaičius ir sutinka, kad naujasis savininkas UAB „Vanesos turtas“ perimtų visus įsipareigojimus pagal sutartį (žr. sutarties „Žymos“). Toks ieškovo pareiškimas apie sutikimą buvo įformintas ir atskiru dokumentu bei patvirtintas notariškai (27 b. l.). Byloje pareikštu ieškiniu ieškovas A. Š. iš esmės prašė iš atsakovo UAB „Vanesos turtas“ priteisti pagal Sutartį 1 susidariusį įsiskolinimą. Pažymėtina, kad nors Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu (2012-03-22) 2012-02-23 preliminarus teismo sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, kreditorius naujajam kreditoriui perleido reikalavimo teisę būtent tokios apimties, kokia ji buvo nurodyta preliminariame sprendime (400 000 Lt skola + 91 680 Lt bauda), sutartyje pažymėję, kad naujasis kreditorius siekia perimti kreditoriaus reikalavimą skolininkui pagal nurodytą pasirašytą 2010-10-01 pirkimo – pardavimo sutartį (šios sutarties C dalis). Nors ieškovės atstovas ir nurodė, kad apie reikalavimo perleidimo sandorį jis nebuvo informuotas ir jis sudarytas be ieškovės sutikimo, pažeidžia jos teises, nes kreditoriaus asmuo jai turi esminę reikšmę (CK 6.101 str. 5 d.), tačiau tokių aplinkybių jis neįrodė (CPK 12,178 str.). Nei 2008-05-16 sutartyje, nei 2010-10-01 sutartyje (civ. byla Nr. 2-1662-485/2012) nėra nuostatų, draudžiančių A. Š. perleisti jo teises, kylančias iš šių sutarčių, negavus rašytinio pirkėjo (UAB „Vanesa“, vėliau – UAB „Vanesos turtas“) sutikimo. Nėra pagrindo pripažinti, kad perleidus reikalavimą, buvo labiau suvaržytos ieškovės teisės, nes pareiga mokėti skolą, baudą ieškovei kilo ne tik sutarties, bet ir įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu. Po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo naujasis kreditorius turi lygiai tokias pačias teisės ir tokios pačios apimties, kaip ir prieš tai turėjęs pradinis kreditorius, o tai reiškia, jog cesionarijus perima ne tik pačią reikalavimo teisę ir su ja susijusias papildomas teises, bet ir visas pirminės sutarties nuostatas. Reikalavimo perleidimas niekaip neįtakoja pirminės sutarties nuostatų, jos galioja lygiai taip pat, kaip ir iki reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo, tačiau, pasikeitus prievolės šalimis, jos galioja tarp naujojo kreditoriaus ir skolininko. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. Bylos duomenimis, ieškovė apie Reikalavimo teisės perleidimo sutartį vėliausiai galėjo būti informuota M. G. pareiškus finansinį reikalavimą UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo byloje, kuris buvo patvirtintas 2014-11-05 nutartimi. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį, skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą, tačiau, kaip nustatyta LITEKO duomenimis, tvirtinant M. G. finansinį reikalavimą UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo byloje, ginčo nekilo, o patvirtintas finansinis reikalavimas yra mažesnės apimties, nei reikalavimo perleidimo sandoryje, įvertinant tai, kad galutiniu teismo sprendimu reikalavimas dėl baudos priteisimo nebuvo tenkinamas pilna apimtimi. Pažymėtina, kad ieškovei net ir turint restruktūrizuojamos įmonės statusą, kai šio instituto paskirtis Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatytų procedūrų visuma siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones, įsipareigojimus savo kreditoriams ji turi vykdyti šio įstatymo nustatyta tvarka (ĮRĮ 8, 13 str.). CK 6.102 straipsnio 3 dalis detalizuoja draudimo perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, turinį, tai yra nustato, jog negalima perleisti reikalavimo išlaikyti, atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t.t. Akivaizdu, kad reikalavimai vykdyti sutartį ar grąžinti teismo sprendimu jau priteistą skolą pagal nurodytas teisės normas negali būti pripažįstami neatsiejamai susiję su kreditoriaus asmeniu. Tai, kad, remiantis ieškovės atstovo argumentais, M. G. yra ieškovės konkurento vadovas ir nepalankus jai kreditorius, nėra pagrindo vertinti, jog reikalavimas neteisėtai perleistas CK 6.102 straipsnio 3 dalies prasme. Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, jog Reikalavimo teisės perleidimo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d., 6.101 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovė (skolininkė) reikalavimą dėl teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškė atsakovams (kreditoriui ir naujajam kreditoriui), tačiau ji nėra tiesioginis ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas, todėl teismas iš esmės sutinka su atsakovo M. G. argumentu, kad ieškovė RUAB „Vanesos turtas“ iškėlė bylą, tokia savo teise naudodamasi netinkamai, kas sudaro savarankišką pagrindą jos reikalavimą atmesti.

Ieškovė prašo reikalavimo teisės perleidimo sandorį pripažinti negaliojančiu ir CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl apgaulės. Pažymėtina, jog ieškovės atstovas sandorio negaliojimą nurodomu pagrindu įrodinėjo tik savo asmeniniu liudijimu. Pareikštu priešieškiniu tuo pačiu teisiniu pagrindu minėtą sandorį prašo pripažinti negaliojančiu ir atsakovas A. Š.. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog A. Š. 2012-03-22 reikalavimo teisės perleidimo sutartį prašo pripažinti negaliojančia kelias skirtingais sandorių negaliojimo teisiniais pagrindais, remdamasis iš esmės vienintele aplinkybe, jog šią sutartį jis pasirašė ir joje parašė apie 450 000 Lt gavimą faktiškai iš M. G. gavęs 800 Lt kaip avansą. Šią aplinkybę jis įrodinėja savo paaiškinimu, liudytojų A. K. ir E. Š. parodymais, 2015 m. gegužės 7 d. pokalbio su M. G. garso įrašu, užfiksuotu antstolio R. S. faktinių aplinkybių konstravimo protokole.

CK 1.91 straipsnyje, kuriuo savo reikalavimus grindžia ieškovė ir A. Š., reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Jau minėta, ieškovė sudarytą sandorį ginčija kaip sudarytą dėl apgaulės, o aplinkybes dėl apgaulės ieškovės atstovas įrodinėjo tik asmeniniu liudijimu. A. Š. nurodo, jog jo valia negalėjo būti perleistas 491 680 Lt reikalavimas už 800 Lt, t . y. gautą iš M. G. pinigų sumą.

Apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais. Byloje nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad M. G. būtų atlikęs kokius nors tyčinius, nesąžiningus veiksmus, paskatinusius A. Š. sudaryti ne tokį sandorį. 2015-09-24 teismo posėdžio metu A. Š. paaiškino, kad reikalavimo perleidimo sutartį pasirašė patarus T. P. ir M. G., kad šis padės laimėti skolos bylą, o M. G. jam sakė, kad pinigus atiduos, kai juos atgaus (prisiteis) iš G. S.. Kad padės atgauti skolą ir už tai galės nusipirkti žemę už tą pačią skolą, paaiškino ir M. G.. Skiriasi tik kiti atsakovų paaiškinimai: M. G. nurodė, kad sutartyje nurodytą pinigų sumą – 450 000 Lt grynais perdavė A. Š. jos pasirašymo metu, o A. Š. paaiškino, kad sutartyje apie pinigų gavimą pasirašė jų negavęs, manydamas, kad tokia sutartis be notaro negalios, ir tik vėliau suprato, kad buvo apgautas, nes neturi nei pinigų, nei reikalavimo teisės. Asmuo, nesilaikantis įstatymų reikalavimų, veikia savo rizika ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu ar netinkamu suvokimu (CK 1.6 str.). Byloje nėra duomenų, kad M. G. klaidintų A. Š., darytų jam poveikį ar būtų atlikęs kitokius tyčinius, nesąžiningus veiksmus, kurie būtų nulėmę A. Š. valią sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Priešingai, byloje nustatyta, kad A. Š. savo valia nusprendė sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutartį, taip tikėdamasis atgauti skolą už parduoto žemės sklypo dalį. Atsakovų paaiškinimais nustatyta, kad M. G. iš anksto paruoštą sutartį buvo palikęs A. Š. susipažinti, taigi šis turėjo visas įmanomas galimybes susipažinti su sutarties tekstu, įsitikinti, o prireikus ir pasitikslinti kreipiantis į specialistus (teisininkus) dėl jos teisėtumo. Ne tik sutarties 1.4 punkte numatyta, kad naujasis kreditorius sumoka 450 000 Lt sutarties pasirašymo metu grynais, bet ir sutarties pabaigoje yra A. Š. įrašas ranka, kad pinigus 450 000 Lt jis gavo. Byloje apklaustos liudytojos A. K., V. Š. pažįstama nuo vaikystės, ir E. Š., kuri yra A. K. draugė, parodė, kad A. Š. pinigų negavo, tačiau iš jų parodymų seka, kad tiesiogiai pasirašant sutartį jos nedalyvavo ir į tai per daug nesigilimo, sutarties teksto nežino, o jų parodymai prieštarauja ir pateis A. Š. paaiškinimui, teigiančiam gavus 800 Lt. Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis padarytas nepažeidžiant įstatymų. Tokia išlyga nustatyta todėl, kad apskritai įrodymu civilinėje byloje gali būti tik tokia informacija, kuri gauta, surinkta, ištirta ir įvertinta nepažeidžiant įstatymų ( CPK 177 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė ieškinį pareiškė 2015-04-20, ieškinio nuorašas 2015-04-23 buvo įteiktas A. Š.. Nors A. Š. dar ir nebuvo pareiškęs priešieškinio, tačiau pokalbio su M. G. (2015-05-07) slaptą garso įrašą padarė jau prasidėjus teismo procesui. Vadinasi, A. Š., jau prasidėjus teismo procesui, pats savo iniciatyva rinko įrodymus, šiam tikslui slapta panaudodamas garso įrašymo techniką. Toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys, bet ne privatus asmuo. Esant tokioms aplinkybėms, pats garso įrašas, padarytas jau prasidėjus teismo procesui bei pažeidžiant įstatymus, negalėtų būti leistina įrodinėjimo priemonė, o kadangi toks garso įrašas yra sudedamoji faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalis, spręsdamas ginčą teismas nesivadovauja 2015-06-22 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (CPK 185 str.). Taigi, byloje neįrodyta, kad M. G. veiksmuose yra CK 1. 91 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindai.

Jau minėta, CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 6.103 straipsnyje numatyta, jog Reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Tačiau pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Aptartas teisinis reglamentavimas ir faktinės bylos aplinkybės, kai kreditorius (A. Š.) naujajam kreditoriui (M. G.) perleido reikalavimo teisę ne vien 2008-05-16 ir 2010-10-01 sutarčių pagrindu (CK 6.393 str. 1 d.), o būtent tokios apimties, kokia ji buvo nurodyta preliminariame (nors ir neįsiteisėjusiame) sprendime, sutartyje išreikšta abiejų šalių valia dėl teisių ir pareigų perleidimo ir priėmimo sukūrė tarp A. Š. ir M. G. reikalavimo perleidimo teisinius santykius, o galiojanti teismo nutartis dėl M. G. finansinio reikalavimo aptvirtinimo UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį santykį, leidžia spręsti, jog nėra pagrindo reikalavimo teisės perleidimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1. 80 ir 6.103 straipsnių pagrindu.

Pagal CK 6.109 straipsnio 1 dalį, reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Nagrinėjamu atveju A. Š. ir M. G. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis nenustatė sąlygos, įpareigojančios M. G. informuoti skolininką apie perleidžiamą reikalavimą, su kuria būtų susietas reikalavimo teisės perėjimas M. G.. Kaip jau nustatyta byloje, ieškovė apie Reikalavimo teisės perleidimo sutartį vėliausiai galėjo būti informuota M. G. pareiškus finansinį reikalavimą UAB „Vanesos turtas“ restruktūrizavimo byloje, kuris buvo patvirtintas 2014-11-05 nutartimi. Dėl nurodyto, A. Š. vertinimas, kad reikalavimo perleidimo sandoris naikintinas pagal CK 1.80 ir 6.109 straipsnį, nes M. G. nepranešė UAB „Vanesos turtas“ apie perleistą reikalavimą, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

A. Š. reiškia reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento reikalavimo teisės perleidimo sutartį, nurodydamas, kad toks sandoris naikintinas ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies pagrindu.

CK 6.217 straipsnis reglamentuoja sutarties nutraukimą, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, pagal kuriuos teismas nustato, sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, ir tai nėra imperatyvus draudimas sudarant ginčo sandorį. Be to, pažymėtina, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties nutraukimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Aptartos įstatymo nuostatos ir faktinės bylos aplinkybės lemia, jog naikinti reikalavimo perleidimo sandorio pagal CK 1.80 straipsnio ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

A. Š. reikalavimo perleidimo sandorį prašo pripažinti negaliojančiu ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, nurodydamas, kad reikalavimo perleidimo sandoris sudarytas turint žinomai priešingą teisei tikslą, t. y. perimti 491 680 Lt reikalavimą apgaulės būdu už 800 Lt, siekiant jam nesumokėti likusios sumos iš viso.

Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Vadovaujantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Marijampolės apskrities VMI v. UAB „Kraitenė“, UAB „Auksaakė“, bylos Nr. 3K-3-62/2003). Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio ketinimų A. Š. neįrodo. A. Š., negalėdamas atgauti skolos iš UAB „Vanesos turtas“, sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį su M. G., pasiekti tikslą, kuris įstatymu nėra draudžiamas, todėl tokio sandorio sudarymo faktas neparodo jo prieštaravimo gerai moralei, nepakenkia ir A. Š.. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti reikalavimo teisės perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.

A. Š. prašo reikalavimo teisės perleidimo sandorį pripažinti negaliojančiu ir CK 6.225 straipsnio 1 dalies pagrindu.

CK 1.2 straipsnio 1 dalis numato, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 2 dalis). Kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.158 straipsnio 2 dalis). CK 6.225 straipsnio 1 dalis numato, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinių santykių subjektai yra varžomi ne tik tiesiogiai įstatyme įtvirtintų elgesio laisvės apribojimų, bet ir teisės principų. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji teisės principai įpareigoja įgyvendinant civilines teises ir atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Civiliniai santykiai turi būti tvarkomi nepažeidžiant jų reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 1.2 straipsnyje, inter alia subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kt. Civilinių teisių įgyvendinimas pažeidžiant imperatyviuosius teisės principus gali būti pagrindu konstatuoti teisės subjekto veiksmų neteisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andora“ v . BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2010).

Bylos įrodymai leidžia spręsta, kad reikalavimo perleidimo teisės sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, sutarties sąlygos ir jose nustatytos šalių teisės bei pareigos yra aiškios ir suprantamos, ir nors, kaip nustatyta šalių paaiškinimais, M. G. turi didesnę patirtį sandorių sudaryme, tačiau tam tikros patirties sutarčių sudaryme turėjo ir A. Š., nes tai buvo ne pirmas jo sudarytas sandoris, o A. Š. nėra tas asmuo, kuris dėl savo amžiaus ir išsilavinimo negalėjo suprasti sutarties sąlygų, ir, kaip jau minėta, jis turėjo visas įmanomas galimybes susipažinti su sutarties tekstu, įsitikinti, o prireikus ir pasitikslinti kreipiantis į specialistus (teisininkus) dėl jos teisėtumo. Be to, byloje nėra įrodymų, kurie leistų pagrįstai abejoti M. G. nesąžiningumu. Įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.225 straipsnio 1 dalis).

Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio, atsakovo priešieškinio, todėl jų reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.).

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis

Atsakovo M. G. atstovas prašė skirti CPK 95 straipsnyje numatytą baudą tiek RUAB „Vanesos turtas“, tiek ir A. Š. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nesąžiningai pareiškus ieškinį, priešieškinį.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ v. UAB „Koralita, bylos Nr. 3K-3-346/2012).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti RUAB „Vanesos turtas“, A. Š. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Vien tik aplinkybė, kad pateiktas ieškinys, priešieškinis pripažintini nepagrįstais, nereiškia, jog juos pateikę asmenys padavė kitu tikslu, nei siekdami apginti savo interesus. Tai savaime nepatvirtina nesąžiningumo ar sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Kadangi pateiktą ieškinį, priešieškinį kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesąžiningą, pareikštą ne siekiant apginti tariamai pažeistas teises, bet kitais tikslais, nėra pakankamo pagrindo, todėl nėra ir pagrindo RUAB „Vanesos turtas“, A. Š. taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas M. G. nurodo, kad už advokato teisinę pagalbą byloje sumokėjo 1525,14 Eur ir prašo šią sumą priteisti iš ieškovės, A. Š. (b. l. 62-63, 141-142). Teismas, spręsdamas ar atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, atsižvelgia į tai, kad atsakovo advokatas, atstovaudamas atsakovą, surašė atsiliepimą į ieškinį, priešieškinį, paruošė kito turinio dokumentų, atstovavo atsakovą posėdžiuose, kuriuose praleido 6 val., todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nauja redakcija TAR, 2015, Nr. 2015-03968) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas, maksimali šalies patirtų išlaidų už advokato pagalbą bendra suma būtų 4283,40 Eur (Rekomendacijų 8.2 p., 8.16 p., 8.18 p.). Taigi, prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, yra pagrįsta, todėl, ieškinį, priešieškinį atmetus, ji lygiomis dalimis po 762,57 Eur ir priteistina atsakovui M. G. iš ieškovės RUAB „Vanesos turtas“ ir A. Š. (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, todėl išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei nepriteistinos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų dalis (2,42 Eur) tenkanti atsakovui A. Š. taip pat nepriteistina, nes jos neviršija Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355(TAR, 2014, Nr. 2014-12793) patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 265 str., 270 str.

nusprendžia:

ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“ ieškinį ir atsakovo A. Š. priešieškinį atmesti.

Priteisti M. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos turtas“, į. k. 300074740, ir A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) po 762,57 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt du eurus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.