Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje Nr. e2-48-731/2018 byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovėms V. M., L. M., tretiesiems asmenims P. S., L. S. dėl bendrosios jungtinės veiklos metu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto nekilnojamojo turto priteisimo bei pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. S. nurodė, kad 2007 metais jis ir atsakovė V. M. nutarė apsigyventi kartu ir puoselėdami šeimos santykius, kartu investuodami kiekvienas savo asmenines lėšas, darbą, įsigyti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą bei gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Teigė, jog kiekvienas turėdami asmeninių lėšų, iš P. S. ir L. S. 2008 m. birželio 3 d. nekilnojamąjį turtą įsigijo už 25 000 Lt. Nurodė, kad sandorio sudarymo metu abu nebuvo nutraukę ankstesnių santuokų, todėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoris buvo sudarytas atsakovės V. M. dukters L. M. vardu bei sutarta, kad, nutraukus santuokas, nekilnojamojo turto įsigijimo faktas lygiomis dalimis bus įteisintas. Teigė, jog su V. M. aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl bendros jungtinės veiklos, ne tik įgyjant bendrą turtą, tačiau sutarė nedelsiant po turto įsigijimo šį turtą iš esmės rekonstruoti, jį pagerinant, tai darant lygiomis dalimis. Nurodė, kad jis su UAB Ūkio banko lizingu 2008 m. spalio 21 d. pasirašė Vartojimo kredito sutartį Nr. C810015184 statybinėms medžiagoms iš UAB „Senukų prekybos centras” įsigyti, o pagal 2009 m. liepos 7 d. kreditavimo sutartį DnB NORD banke jam ir V. M. buvo suteiktas 5 792,40 Eur kreditas. 2016 metų pabaigoje, baigiantis bendrai jungtinei veiklai, atsakovės atsisakė įforminti bendrą dalinę nuosavybę. Teigė, kad 2008 m. birželio 3 d. privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, dalyje dėl subjekto – pirkėjos, todėl sutartis pripažintina negaliojančia. Prašė teismą: 1) pripažinti, jog A. S. ir V. M. laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2016 m. gruodžio mėnesio vedė bendrą jungtinę veiklą, kurios metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį įgijo ir iš esmės pagerino žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1500 ha, 152 Eur rinkos vertės, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 630 Eur rinkos vertės, pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 139 Eur rinkos vertės, pastatą - ūkinį pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), 159 Eur rinkos vertės, inžinerinius statinius - kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2 Eur rinkos vertės, esančius (duomenys neskelbtini);

2) priteisti A. S. ir V. M. po 1/2 dalį žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, inžinierinių statinių - kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini);

3) pripažinti negaliojančia 2008 m. birželio 3 d. privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartį, kuria P. S. ir L. S. pardavė L. M. nekilnojamąjį turtą, - žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), dalyje dėl subjekto – pirkėjos L. M., bei pripažinti, jog 2008 m. birželio 3 d. privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp P. S. ir L. S. (kaip pardavėjų) bei A. S. ir V. M. (kaip pirkėjų).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. S. atsakovei L. M. bylinėjimosi išlaidas.

3. Teismas nustatė, kad 2008 m. birželio 3 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kuria P. S. ir L. S. pardavė L. M. nekilnojamąjį turtą, - žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini).

4. Įvertinęs šalių pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, teismas darė išvadą, jog labiau nuosekli, pagrįsta ir tikėtina yra atsakovių, o ne ieškovo A. S. versija dėl tikrųjų sutarties šalių ir konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad nuo 2007 m. iki 2016 m. gruodžio mėnesio vedė bendrą jungtinę veiklą su atsakove V. M., kurios metu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį įgijo ir iš esmės pagerino ginčo turtą.

5. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovas gyveno kartu su V. M. neduoda pagrindo ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį laikyti apsimestine bei daryti išvadą, kad buvo susitarimas bendromis lėšomis ir jėgomis įsigyti turtą kaip jungtinės veiklos rezultatą – bendrą nuosavybę. Konstatavo, jog A. S. neįrodė, kad buvo susitarimas dėl bendro būsto pirkimo, dėl šios nuosavybės perleidimo, jog jis realiai prisidėjo turėtomis lėšomis prie nekilnojamojo turto įsigijimo ir tuo metu turėjo tam tikrą pinigų sumą. Nurodė, kad ieškovo veiksmai, jog jis nesiekė turto perregistravimo savo vardu rodo, jog sutartis nebuvo apsimestinė, siekiant pridengti kitą, ieškovo manymu, tikrą sutartį. Darė išvadą, kad A. S. elgesys ir veiksmai, kreipimasis į banką negali būti vertinti kaip veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį dėl ginčo nekilnojamojo turto dalies įsigijimo. Duomenų, kad buvo sudarytas su V. M. kitas susitarimas dėl turto pirkimo, ieškovas nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).

6. Konstatavo, jog priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė L. M. nekilnojamąjį turtą visuomet laikė savo nuosavybe, sudarė sutartis su AB „Lietuvos draudimas“ bei kitomis paslaugų įmonėmis, mokėjo komunalinius mokesčius, rūpinosi turtu, ką patvirtina jos pateikti dokumentai bei V. M., trečiasis asmuo P. S.. Nustatyta, jog ginčo turto įsigijimui V. M. pinigų skolinosi iš N. Č., kuris parodė, jog A. S. nepažinojo ir jam pinigų nebūtų skolinęs. Trečiasis asmuo P. S. patvirtino, jog dėl namo pirkimo derėjosi su V. M., nes ji dirbo jam priklausančioje įmonėje ir turtą pardavė L. M.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovui neįrodžius, kad jis su atsakove V. M. buvo sudaręs jungtinės veiklos ar kitą sutartį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys buvo sudariusios apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį, jungtinės veiklos teisiniams santykiams pridengti.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kokias pajamas A. S. investavo į namo remontą, o teismo posėdžio metu jis negalėjo nurodyti nei kiek padidėjo nekilnojamojo turto vertė, nei kiek lėšų jis investavo į jo pagerinimą, kokiomis lėšomis disponavo, nurodė, jog lėšas už parduotą butą Panevėžyje išleido vaikams, maistui ir pan.. Be to, neginčijo, kad L. M. ir V. M. jį rėmė – iš byloje esančių mokėjimo pavedimų matyti, jog atsakovės ieškovui bankiniais pavedimais pervedė 20 855,90 Lt (6 040,29 Eur), o V. M. parodė, jog ji ir dukra leido A. S. gyventi name, jam susirgus, visokeriopai jį rėmė, pervedami pinigai buvo skirti turto rekonstrukcijai, Kredito Nr.1 ir Kredito Nr.2 dengimui, ieškovo pragyvenimui.

8. Teismas pažymėjo, jog byloje nesant tikslių duomenų apie tai, kiek lėšų investuota į namo remontą, negalima teigti, kad atsakovės vienos savo lėšomis finansavo namo remontą, nes iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad namui remontuoti statybines medžiagas pirko ir ieškovas. Nurodė, jog A. S. atsakovių prašymu ar savo iniciatyva atlikus ginčo turto remontą ir atsakovėms už atliktą darbą ieškovui esant skolingoms, ieškovas A. S. turi teisę, pateikdamas įrodymus, kreiptis į teismą, kad būtų apginta, jo manymu, pažeista teisė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas A. S. prašo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.

10. Tvirtina, jog ieškinyje nurodytas aplinkybes apie ginčo turto įsigijimą, jo bei atsakovės V. M. aiškų ir nedviprasmišką susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, ne tik įgyjant bendrą turtą, bet ir jį rekonstruojant, patvirtina objektyvūs byloje esantys įrodymai. Teigia, jog rekonstrukcijos darbams trūkstant lėšų, 2008 m. spalio 21 jis su UAB „Ūkio banko lizingas“ pasirašė Vartojimo kredito sutartį Nr. C810015184 statybinėms medžiagoms iš UAB „Senukų prekybos centras” Zarasuose įsigyti ir šis kreditas buvo grąžintos jo lėšomis. Teigia, jog 2009 m. liepos 7 d. jis ir V. M. priėmė bendrą sprendimą skolintis papildomų lėšų gyvenamojo namo rekonstrukcijai iš DnB NORD banko ir jiems pagal 2009 m. liepos 7 d. kreditavimo sutartį, iki 2014 m. birželio 30 d. buvo suteiktas 5 792,40 Eur kreditas, o gautos lėšos panaudotos gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Nurodo, kad jis ir V. M. apsigyveno ir kartu bendrai gyveno gyvenamajame name, naudojosi jo priklausiniais, (duomenys neskelbtini).

11. Nurodo, kad gyvenamojo namo rekonstrukcijos laikotarpiu nuo 2008 m. antros pusės iki 2015 metų buvo pastatytas antrasis gyvenamojo namo aukštas, jame įrengti du kambariai, visas gyvenamasis namas buvo apšiltintas, pakeista gyvenamojo namo išorės apdaila, langai, durys, stogas, įrengtos vidaus patalpos, sanitariniai mazgai, pilnai atnaujinant gyvenamąsias ir negyvenamas vidaus patalpas, be to, iš esmės sutvarkytas žemės sklypas, apsodinant jį želdiniais, įrengiant kiemo konstrukcijas, šiltnamį. Teigia, jog minėtus darbus atliko jis ir atsakovė V. M. bendromis ir kiekvieno asmeninėmis lėšomis, bendru darbu, vykdant bendrą susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos. Be to, ir skundžiamu teismo sprendimu yra nustatyta, kad jo darbas ir pagalba gyvenamojo namo remonte buvo ženklus ir tai pripažino atsakovės. Taip pat nustatyta, kad atsakovės vienos savo lėšomis nefinansavo namo remonto, nes iš byloje esančių rašytinių įrodymų gausos (PVM sąskaitų faktūrų, čekių, kvitų) matyti, kad namui remontuoti statybines medžiagas pirko ir jis.

12. Teigia, jog atsakovė L. M. sandorio sudarymo metu buvo 20 m. amžiaus, pajamų, kurių galėtų pakakti nekilnojamam turtui įsigyti, neturėjo, prie gyvenamojo namo ir jo priklausinių, žemės sklypo rekonstrukcijos, pagerinimų neprisidėjo ir gyvenamajame name negyveno, išskyrus tiek, kiek atvykdavo į svečius praleisti laisvalaikį. Apsimestinio sandorio aplinkybės atsakovei L. M. buvo žinomos, ji buvo prašoma šį sandorį sudaryti dėl motinos ir jo bendro apsisprendimo gyventi, nesant nutrauktoms jų santuokoms, siekiant išvengti formalumų, įgyjant šį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tvirtina, kad atsakovė L. M. gyvena ir dirba Vilniaus m., gyvenamuoju namu, jo priklausiniais ir žemės sklypu nesinaudoja, neprižiūri, faktiškai gyvenamajame name gyvena tik jis.

13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo įrodinėjimo taisyklių bei teismo praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad jo reikalavimas buvo grindžiamas rašytiniais įrodymais, liudytojų S. K., V. K., V. S., L. S. parodymais, tačiau teismas šiuos įrodymus atmetė, jų neįvertinęs, nors jie turi ryšį su įrodinėjimo dalyku ir nėra paneigti kitų įrodymų. Teigia, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis ir bendromis lėšomis, bendru jų pačiu darbu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės V. M. ir L. M. prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti bei iš apelianto A. S. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Nurodo, jog apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai apie tai, kad šalys buvo aiškiai ir nedviprasmiškai susitariusios dėl bendros jungtinės veiklos, kad lygiomis dalimis sumokėjo ir įsigijo nekilnojamąjį turtą, yra nepagrįsti. Teigia, jog liudytojo N. Č. ir trečiojo asmens P. S. parodymai, 2008 m. birželio 3 d. privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartis, jų pajamų deklaracijos, sudarytos būsto draudimo bei komunalinių paslaugų sutartys, apmokėjimai už jas bei kiti įrodymai patvirtina, jog turtas buvo įsigytas iš jų lėšų. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog prie turto įsigijimo apeliantas būtų prisidėjęs finansiškai.

16. Pažymi, kad atsakovė V. M. ir apeliantas nei žodžiu, nei raštu niekada nebuvo susitarę vesti bendros jungtinės veiklos bei pasidalinti turtą po 1/2 dalį. Tokio susitarimo apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė. Nurodo, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog tais atvejais kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje - įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Apeliantui nepateikus jokių įrodymų, aplinkybė, jog jis prie turto įsigijimo prisidėjo lygiomis dalimis, laikytina neįrodyta.

17. Tvirtina, jog apelianto teiginius apie tai, kad turto pagerinimai buvo vykdomi lygiomis dalimis, patvirtinančių įrodymų byloje nėra ir šie teiginiai yra nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, jog A. S. pats negalėjo nurodyti kiek investavo į turto pagerinimą, kiek padidėjo turto vertė. Byloje esantys įrodymai – bankiniai pavedimai, patvirtina, jog atsakovės A. S. rėmė finansiškai, jam susirgus slaugė, leido gyventi name bei naudotis jo priklausiniais. Vien tik bankiniais pavedimais laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2016 m. į A. S. sąskaitą pervedė 20 855,90 Lt (6 040,29 Eur), o šie pinigai buvo skirti rekonstrukcijai, kreditų dengimui, A. S. pragyvenimui.

18. Nurodo, jog A. S. teiginiai apie ginčo turto 2008 m. birželio 3 d. pirkimo -pardavimo sutarties apsimestinumą yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog sutartis nėra apsimestinis sandoris, o A. S. nesirūpino sutarties sudarymu, nedalyvavo sąlygų derinime ir tą posėdžio metu patvirtino trečiasis asmuo P. S.. 2009 m. A. S. ir atsakovei V. M. nutraukus ankstesnes santuokas, nebuvo sudaryta jokia turto perleidimo sutartis, o A. S. beveik 10 m. nereiškė jokių pretenzijų joms dėl turto nuosavybės teisių. Su pardavėjais P. S. ir L. S. atsiskaitė atsakovė L. M., savo lėšomis, nes turėjo galimybę disponuoti minėta pinigų suma. Teigia, jog A. S. neturėjo darbo, pajamų, todėl neturėjo galimybės sumokėti pardavėjams 1/2 turto kainos. Nurodo, jog 2008 m. birželio 3 d. priėmimo - perdavimo aktu turtas perduotas atsakovei L. M., kuri iškart turtą apdraudė, sudarė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, vykdė mokėjimus, o apeliantas nėra nei vienos komunalinių paslaugų sutarties šalis, nevykdė jokių mokėjimų, neprisidėjo prie turto priežiūros.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas A. S. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

20. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. įrodinėjo, jog 2007 metais jis ir atsakovė V. M. nutarė apsigyventi kartu ir puoselėdami šeimos santykius, kartu investuodami kiekvienas savo asmenines lėšas bei darbą įgyti nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad tiek jis, tiek atsakovė V. M. sandorio sudarymo metu nebuvo nutraukę ankstesnių santuokų, todėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoris buvo sudarytas atsakovės V. M. dukros L. M. vardu. Tvirtina, kad buvo susitarta, jog, nutraukus santuokas, nekilnojamojo turto įsigijimo faktas bus įteisintas lygiomis dalimis. Nurodė, kad šalis siejo šeiminiai santykiai bei buvo sutarta dėl bendros jungtinės veiklos, ne tik įgyjant bendrą turtą, tačiau ir jį pagerinant, todėl įgytas ginčo turtas turi būti pripažintas bendrąja nuosavybe, o žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartis, sudaryta tarp P. S. ir L. S. bei L. M. pripažinta apsimestiniu sandoriu dėl tikrųjų sandorio šalių neatitikimo. Atsikirsdamos į ieškinį, atsakovės nurodė, jog ginčo turtas buvo įsigytas iš jų lėšų ir byloje nėra duomenų, jog A. S. prie turto įsigijimo būtų finansiškai prisidėjęs. Teigė, jog priešingai, įrodymai patvirtina, kad jis jų buvo remiamas finansiškai, jam buvo leista gyventi name, naudotis namo priklausiniais, o šeiminių santykių tarp šalių iš esmės nebuvo.

21. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, jog ieškovas A. S. neįrodė, kad jis su V. M. buvo sudaręs jungtinės veiklos ar kokią kitą sutartį, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad šalys buvo sudariusios apsimestinę pirkimo - pardavimo sutartį, kad labiau nuosekli, pagrįsta ir tikėtina yra atsakovių, o ne A. S. versija dėl tikrųjų sutarties šalių. Konstatavo, jog ieškovas neįrodė turėjęs finansines galimybes ginčo turtui įsigyti. Teisėjų kolegija nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei išvadomis, nes jos padarytos netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus bei netinkamai pritaikius materialinės teisės normas.

22. Vadovaujantis CPK 176 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012 ir kt.).

23. Pirmosios instancijos teisme atsakovė V. M. nurodė, jog ginčo turtas buvo nupirktas dukters L. M. iniciatyva bei jos nuosavybėn, o A. S. ginčo name nuo jų įsikėlimo į namą 2008 metais gyveno iš esmės kaip draugas, kuris savo noru padėjo tvarkytis ginčo namą, o sandorio sudarymo metu dalyvavo tik kaip vairuotojas. Minėti teiginiai vertintini kritiškai, nes byloje esantys įrodymai leidžia konstatuoti esant labiau tikėtina, jog tarp šalių jungtinės veiklos santykiai buvo susiformavę, negu nebuvo ir, kad šalis siejo bendras interesas įgyti ginčo turtą savo nuosavybėn, jį rekonstruoti, pritaikant savo šeimos poreikiams, kas leidžia daryti išvadas apie ginčo turto sukūrimą.

24. Byloje nustatyta, jog A. S. bei V. M. 2007 metais pradėjo gyventi kartu atsakovės nuomojamame bute, kartu su atsakovės nepilnamečiais vaikais atsakove L. M. bei I. M.. Tiek A. S., tiek V. M. minėtu metu buvo faktinėse santuokose su trečiaisiais asmenimis ir šios santuokos nutrauktos tik 2009 metais. 2008 m. birželio 3 d. iš trečiųjų asmenų P. S. ir L. S., atsakovės V. M. dukters atsakovės L. M. vardu, buvo įgytas žemės sklypas bei gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini). Šis turtas 2008 m. - 2016 m. laikotarpiu buvo iš esmės pagerintas – rekonstruotas namo vidus, išorė, išplėstos gyvenamosios patalpos, sutvarkytas sklypas, pastatyti priklausiniai. A. S. teismui nurodė, kad šis turtas buvo įsigytas jo bei V. M. ir yra jų jungtinės veiklos rezultatas.

25. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. pirmosios instancijos teismui pateikė kvitus, sąskaitas iš kurių matyti, jog 2008 m. - 2012 m. laikotarpiu buvo perkamos įvairios statybai reikalingos medžiagos bei įrankiai. Dalis minėtų sąskaitų yra išrašytos A. S. vardu, dalis tik su perkančiojo asmens parašu. Vien iš pateiktų čekių, iš kurių galima identifikuoti, jog yra perkamos statybinės medžiagos, matyti, kad medžiagoms buvo išleista daugiau nei 12 115 Lt (1 t., b.l. 13, 16, 18-25, 28, 30, 45-65, 67-87). Byloje nėra duomenų, jog A. S. tuo pačiu laikotarpiu kitame objekte būtų vykdęs statybos darbus. Atsakovė V. M. taip pat neneigė, jog įgytos medžiagos bei įrankiai buvo naudojami rekonstruojant ginčo turtą ir tai buvo daroma ir A. S. lėšomis, tačiau teigė, kad A. S. buvo kompensuojama maistu, pinigais pragyvenimui (2017 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio protokolas). Be to, A. S. teismui pateikė 2008 m. balandžio 3 d. UAB „Senukų prekybos centras“ ir jo vardu sudarytą sutartį (1 t., b.l. 8), 2008 m. spalio 21 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. C810015184 (1 t., b.l. 88), sudarytą tarp UAB „Ūkio banko lizingas“ ir A. S. 5 000 Lt sumai, kurie buvo išmokėti A. S. pinigų išdavimo orderiu Nr. ZAI100000017 (1 t., b.l. 90) bei, pagal šalių paaiškinimus, buvo panaudoti ginčo turto rekonstravimo reikmėms. Be to, iš 2008 m. lapkričio 21 d. Pastovių mokėjimų pervedimų sutarties (1 t., b.l. 91) matyti, kad 5 000 Lt vartojimo kreditas buvo grąžinamas nurašant fiksuotą sumą iš A. S. sąskaitos iki 2011 m. spalio 31 d.. Byloje pateikta 2009 m. liepos 7 d. Kreditavimo sutartis Nr. 0300-2009-57842 (1 t., b.l. 93-95), iš kurios matyti, jog DnB NORD bankas A. S. bei V. M. suteikė 5 792,40 Eur kreditą 5 metų laikotarpiui. Byloje nepaneigta, jog paminėtomis lėšomis A. S. prisidėjo prie namo pagerinimo (CPK 178 straipsnis).

26. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, jog A. S. vardu buvo sudarytos kreditų sutartys iš esmės nevertino, tik nurodė, jog jo kreipimasis į banką negali būti vertinami kaip veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį bei konstatavo, jog A. S. neįrodė, jog jis turėjo finansines galimybes sumokėti sumą, lygią parduoto turto, ar jo dalies, vertei. Nors A. S. ieškinyje nurodė, kad ginčo turtą su V. M. pirko kiekvienas investavęs savo lėšas lygiomis dalimis, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, jog tai buvo jų skolinti pinigai. Bylos duomenimis nustatyta, to neneigia ir šalys, jog turtas buvo įsigytas už iš V. M. pusbrolio N. Č. paskolintas lėšas – 25 000 Lt, o asmeninės lėšos, kreditai buvo skirti namo rekonstrukcijai. Šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai – V. S., L. S., V. K., S. K.. Liudytojas N. Č. nurodė, jog pinigus skolino V. M., kaip artimai giminaitei, nes jos finansinė padėtis buvo sunki, buvo reikalingos lėšos gyvenamajam plotui įsigyti, o skolintis pinigų ji atvyko drauge su A. S., kaip savo nauju draugu. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, įsigijus pastatus, lėšų jų rekonstrukcijai atsakovės neturėjo.

27. Teismas iš esmės nevertino A. S. pateiktų įrodymų apie 2007 m. - 2009 m. laikotarpiu jo gautą darbo užmokestį, taip pat kitų duomenų, pagrindžiančių jo materialinę padėtį, nors byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad tiek namo įsigijimo laikotarpiu, tiek vykdant pagrindinius rekonstrukcijos darbus A. S. dirbo bei gavo ženklias pajamas, todėl finansiškai buvo pajėgus prisiimti naujus įsipareigojimus. Šią išvadą leidžia daryti ta aplinkybė, jog iš A. S. sąskaitos išrašo už 2007-2009 metus (4 t., b.l. 51, 84, 88,108) matyti, jog UAB „Altasa“ 2007 m. birželio 21 d. - 2008 m. balandžio 14 d. laikotarpiu jam pervedė 25 223,87 Lt ir šiuo laikotarpiu jis gavo 1 419,45 Lt Sodros išmokas. Iš Sodros duomenų bazės (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog A. S. laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 17 d. iki 2011 m. liepos 11 d. dirbo UAB „Zarasų autobusai“ bei jo darbo užmokestis sudarydavo 1 500 Lt - 2 000 Lt per mėnesį, 2012 m. sausio 19 d. – 2012 m. liepos 19 d. laikotarpiu A. S. dirbo UAB „Kalmija“ ir darbo užmokestis sudarė apie 1 500 Lt, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 12 d. iki 2014 m. sausio 26 d. gavo Sodros išmokas (apie 650 Lt), 2014 m. balandžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. - Sodros išmokos sudarė 711,94 Lt. 2013 m., 2015 m. A. S. dirbo epizodiškai, o nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. lapkričio 7 d. dirbo UAB „Lyderio grupė“. Be to, iš 2009 m. sausio 22 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties matyti, jog A. S. bei Z. S. Panevėžio mieste už 144 000 Lt pardavė butą ir lėšas pirkėja sumokėjo atskirai buvusiems sutuoktiniams, iš kurių 30 000 Lt buvo perduota A. S. (4 t., b.l. 60-61). Šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog gyvenamojo namo rekonstrukcijos metu (2008 -2015 m.) apeliantas turėjo asmeninių lėšų, be to, dirbo, gavo darbo užmokestį, kitas išmokas.

28. Byloje nustatyta, kad UAB „Degesa“ atsakovei V. M. per 2007-2008 m. išmokėjo 4 709,88 Lt, atskaičius mokesčius (2 t., b.l. 30). Iš V. M. metinių pajamų deklaracijų nustatyta, jog atsakovės metinės pajamos iki mokesčių 2008 metais buvo 8 102,88 Lt, 2009 metais – 7 689,73 Lt, 2011 metais – 6 219,05 Lt, 2012 metais – 6 935,24 Lt (2 t., b.l. 31-34). Iš bendruomenės Šlyninkos vandens malūnas pažymos (2 t., b.l. 25) nustatyta, jog V. M. 2011 metais buvo išmokėta 4 865,85 Lt darbo užmokesčio, 2012 metais – 5 914,28 Lt, 2013 metais už sausio, vasario mėnesius – 1 663,78 Lt. Nuo 2013 m. balandžio 7 d. V. M. dirbo The Good Food Company of Harefield Ltd. (2 t., b.l. 26). Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad V. M. finansinės galimybės neduoda pagrindo konstatuoti, jog jos vienos lėšomis buvo galima vykdyti rekonstrukcijos darbus. Kaip minėta aukščiau, vien pateiktais čekiais iš statybinėmis prekėmis prekiaujančių įmonių, 2008-2011 metais buvo įsigyta prekių už daugiau nei 12 115 Lt, neskaičiuojant sumų sąskaitose išrašytose A. S. vardu ar sąskaitose, kuriose nėra galima identifikuoti įsigytą prekę, kas iš esmės yra lygu V. M. tuo laikotarpiu gautoms pajamoms. Be to, įvertintina, jog šiuo laikotarpiu buvo paimti ir du kreditai, kurie taip pat turėjo būti grąžinami, o lėšų turėjo pakakti ir atsakovės bei jos vaikų pragyvenimui ir asmeninių poreikių tenkinimui.

29. Bylos duomenimis nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pajamų turėjo ir atsakovė L. M. – dirbant UAB „Degesa“ jos darbo užmokestis 2007 m. sudarė 1 461,31 Lt, 2008 m. – 1 202,83 Lt, 2009 m. – 1 667,24 Lt atskaičius mokesčius (2 t., b.l. 29). Iš pateiktos pažymos matyti, jog L. M. per trejus metus išdirbtas laikas UAB „Degesa“ sudaro 259 dienas už kurias jai iš viso buvo sumokėta 4 331,38 Lt, atskaičius mokesčius. L. M. nurodė, jog dirbdavo vasarą. Iš MTC radiologijos centro pažymos nustatyta, jog L. M. laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo išmokėta 46 055,20 Eur darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius (4 t., b.l. 136). Kaip matyti iš atsakovių į bylą pateiktų duomenų, laikotarpiu nuo 2010 metų L. M. dirbo Vilniuje ir gavo pajamas (4 t., b.l. 137-140), tačiau įrodymų, jog būtent šios pajamos buvo panaudotos ne asmeninių poreikių tenkinimui, o namo rekonstrukcijai ir įrengimui, nepateikta (CPK 178 straipsnis).

30. Pirmosios instancijos teisme atsakovės L. M. nurodytos aplinkybės, jog sodyboje tvarkėsi motina ir A. S., ji nesikišdavusi, liudytojų parodymai, jog atsakovė į namus grįždavo epizodiškai bei atsakovės V. M. gautos pajamos, nesudaro pagrindo išvadai, jog būtent atsakovių gautomis lėšomis buvo vykdomi pastato rekonstrukcijos darbai. Nors atsakovės teigia, kad L. M. prisidėjo prie namo rekonstrukcijos iš močiutės gautomis lėšomis, tačiau raštelis, kuriame nurodoma, jog L. M. močiutė 2008 m. gegužės 15 d. dovanojo 7 000 Lt, surašytas 2017 m. birželio 10 d., kokiam tikslui skirta dovana, nenurodoma, todėl konstatuoti, jog gautos lėšos buvo panaudotos namo rekonstrukcijai, nėra pakankamo pagrindo.

31. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai V. S., L. S., V. K., S. K., R. M., šalių pateiktos foto nuotraukos (3 t., b.l. 179-189, 4 t., 19-25, 65-82) patvirtina, jog įsigijus ginčo pastatus, kurio dalis prieš tai buvo pritaikyta parduotuvės reikmėms, buvo atlikta eilė darbų – pastatytas antras gyvenamojo namo aukštas, jame įrengti du kambariai, gyvenamasis namas apšiltintas, pakeista išorės apdaila, langai, durys, stogas, įrengtos vidaus patalpos, sanitariniai mazgai, namo vidus, sutvarkyta namo aplinka, įrengtos kiemo konstrukcijos, šiltnamis ir kt.. Bylos duomenys patvirtina, jog visi statybos ir kiti darbai buvo atliekami bendru A. S., atsakovių bei trečiųjų asmenų darbu, be to, dalis darbų atlikta A. S. iniciatyva, pavyzdžiui, ginčo langų keitimas, ką pirmosios instancijos teisme pripažino ir atsakovė V. M. (2017 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio protokolo 1.51.44 min.). Iš 2011 metais tarp ieškovo A. S. bei UAB „Jemesta“ sudarytos rangos sutarties (1 t., b.l. 10), pinigų priėmimo kvitų (1 t., 11-12) matyti, jog V. S. mokėjo už „PVC langus“ bei pagal pateiktus kvitus sumokėjo 950 Lt, sutarties suma 1 200 Lt. Byloje nustatyta, jog atliekant dalį darbų, darbu prisidėjo ir A. S. šeimos nariai – sūnus V. S., marti L. S., sesuo V. K., jos sutuoktinis S. K.. Be to, iš V. M. parodymų matyti, kad A. S. sesuo tam tikrą laikotarpį gyveno ginčo name. Liudytojai taip pat parodė, jog A. S. išsiskyrus su žmona bei pasidalijus turtą, jam tekę įvairūs baldai buvo pervežti į įsigytą namą.

32. Minėti liudytojai nurodė tarp A. S. bei V. M. buvus šeiminius ryšius, bendrą gyvenimą kartu, tai iš esmės teismui patvirtino ir liudytojas N. Č., pas kurį V. M. kartu su A. S. vyko pasiskolinti pinigų turto įsigijimui, liudytoja R. M.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ir pačios V. M. pozicija ir elgesys leidžia konstatuoti tarp šalių buvus jungtinę veiklą, nes 2013 m. atsakovė išvyko dirbti į Angliją, siuntė pinigus A. S. tiek remonto darbams tęsti, tiek jo asmeninėms reikmės, pragyvenimui, ypač pablogėjus jo sveikatai. Be to, A. S. ginčo name gyvena ir šiuo metu bei juo rūpinasi.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovių pozicija, jog ginčo namo įsigijimu suinteresuota buvo būtent L. M. ir žemės sklypas bei pastatai pirkti jos reikmėms, yra paneigta bylos duomenimis. Iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, jog ginčo turtą pagal savo poreikius bei galimybes tvarkė (rekonstravo), sprendimus dėl rekonstrukcijos apimties, atliekamų darbų eiliškumo, jų organizavimo, medžiagų parinkimo ir pan. priimdavo būtent V. M. ir A. S.. Būtent jie šioms reikmėms skolinosi lėšas iš banko bei grąžino kreditus, be to, name nuolatos gyveno. Teisėjų kolegija pažymi, jog pati L. M., apklausiama pirmosios instancijos teisme, negalėjo nurodyti kokie darbai buvo atliekami ginčo name, kiek į juos buvo investuota, taip pat parodė, jog pinigus A. S. pervesdavo prašoma motinos V. M., tačiau kam jie buvo naudojami, nurodyti negalėjo. Akivaizdu, jog pinigai A. S. buvo siunčiami V. M. iniciatyva, o ne L. M., siekiant atsiskaityti su apeliantu. Be to, L. M. nuo 2010 metų gyvena bei dirba Vilniaus m. ir, kaip pati nurodė, į namus ji atvykdavo savaitgaliais, per šventes ar atostogas, tai yra jame nuolatos negyveno. Byloje pateiktos komunalinių paslaugų teikimo, būsto draudimo sutartys sudarytos L. M. vardu, įmokų už suteiktas paslaugas kvitai (2 t., b.l. 18-21,36-40,42-120), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, pirmiau aptartų aplinkybių kontekste, įtakos sprendžiant dėl faktinio turto savininko (savininkų) neturi, nes turtui esant registruotam L. M. vardu, kiti asmenys neturėjo teisinio pagrindo sudaryti sutartis su komunalines ar draudimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Įvertinus, jog V. M. bei A. S. nebuvo nutraukę ankstesnių santuokų, darytina išvada, jog siekiant išvengti teisminių ginčų, 2008 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas su L. M..

34. Byloje nustatyta, kad nuo 2013 m. L. M. darė pavedimus į A. S. sąskaitą bei šiais pavedimais laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. pervedė 12 700 Lt ir 1 570 Eur (2 t., b.l. 142-163). Kitos atsakovių pateiktose vietinių mokėjimų nurodymų kopijose gavėjas nurodomas AB „Citadele“, Parex bankas (2 t., b.l. 121-141), todėl konstatuoti, jog šios lėšos skirtos A. S. negalima, o duomenų, jog sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė būtent A. S., byloje nėra. Be to, nėra aišku už ką buvo vykdomi mokėjimai. Iš atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, kad siunčiamos lėšos buvo skirtos rekonstrukcijai, kreditų dengimui, A. S. pragyvenimui, tačiau įvertintina aplinkybė, jog minėtu metu namo rekonstrukcija iš esmės jau buvo baigta. Įrodymų, jog minėtais pervedimais buvo grąžinamos namo rekonstrukcijai A. S. pasnaudotos asmeninės lėšos, duomenų nėra.

35. Teisėjų kolegija kaip įrodymų nevertina atsakovės V. M. pateiktų, 2017 metais surašytų, raštelių (4 t., 164-169), kuriuose įvairūs asmenys nurodo dirbę (padėję dirbti) įvairius darbus ginčo objekte bei, jog su jais atsiskaitė V. M.. Minėtuose rašteliuose yra dėstomi asmenų liudijimai apie tam tikrų aplinkybių buvimą (nebuvimą), kas prilygtų liudytojų parodymams, tačiau asmenims nesant apklaustiems teisme, vadovaujantis CPK nuostatomis, šiais įrodymais vadovautis nėra pagrindo.

36. Aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina buvus A. S. bei V. M. valią įsigyti ginčo turtą bei bendromis jėgomis jį rekonstruoti, pritaikyti savo šeimos poreikiams, veikiant faktinės jungtinės veiklos sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014 ir kt.). Vadovaujantis CK 6.970 straipsnio nuostatomis, bendroji nuosavybė yra kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015). Šalys dėl bendros jungtinės veiklos nesudarė rašytinės sutarties, tačiau nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog toks susitarimas nebuvo sudarytas žodžiu.

37. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, jog bylos duomenys nepatvirtina L. M. buvus faktine ginčo turto savininke bei tai, jog labiau tikėtina, kad ginčo turtas buvo įsigytas A. S. ir V. M. interesais ir būtent šie asmenys turtą faktiškai valdė bei lėmė jo likimą nuo pat įsigijimo momento, 2008 m. birželio 3 d. sudaryta privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartis, kuria P. S. ir L. S. pardavė L. M. nekilnojamąjį turtą, - žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei jo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), pripažintina apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu dėl tikrųjų sandorio šalių neatitikimo (CK 1.87 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pripažintina, kad privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp P. S. ir L. S. bei A. S. ir V. M..

38. Jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios. Šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga byloje tenka ja besiremiančiai šaliai. Kaip minėta, ginčo šalys jungtinės veiklos sutarties raštu nebuvo sudarę, tačiau kaip nurodyta aukščiau, pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalies nuostatas partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Byloje nepaneigti atsakovių teiginiai, jog įsigyjant ginčo turtą lėšos buvo skolintos V. M., tačiau nėra byloje neginčijamų duomenų ar šios lėšos buvo pilnai grąžintos ir kieno lėšomis, be to, nepaneigta, jog A. S. tiek darbu, tiek lėšomis pagerino turtą (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje neįrodyta, kad į bendrai sukurtą turtą vienas iš jų būtų prisidėjęs ženkliai didesne dalimi, nei kitas, taip pat pagal bylos duomenis negalima nustatyti, kokią konkrečią dalį į bendro turto sukūrimą investavo kiekvienas iš jų, todėl preziumuojama, kad abiejų šalių įnašai į ginčo turtą buvo lygūs (CK 4.73 straipsnio 3 dalis, 6.970 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgus į šias aplinkybes, konstatuotina, jog ginčo turtas A. S. ir V. M. priklauso po 1/2 dalį. Nors atsakovės teikė teismui duomenis, kad ginčo pastatų rinkos vertė po rekonstrukcijos pasikeitė nežymiai, tačiau byloje esantys duomenys, tame tarpe ir šalių foto nuotraukos patvirtina, jog 2008 m. birželio 3 d. įsigytas turtas iš esmės yra pagerintas ir tam panaudotos ženklios lėšos, viršijančios turto įsigijimui panaudotas lėšas. Ta aplinkybė, jog A. S. konkrečiai nenurodė kokio dydžio asmeninių lėšų sumą jis investavo rekonstruojant gyvenamąjį namą bei vykdant kitus turto pagerinimus, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog jo įnašas yra ženkliai mažesnis nei V. M..

39. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai atmetė A. S. ieškinį, todėl sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys tenkintinas. Konstatavus, jog ginčo turtą sandoriu A. S. ir V. M. iš P. S. ir L. S. įgijo lygiomis dalimis, papildomai priteisti apeliantui 1/2 d. ginčo turto netikslinga, nes 2008 m. birželio 3 d. sudarytą sandorį pripažinus apsimestiniu ieškovui (apeliantui) perkeliamos pirkėjo teisės į 1/2 d. turto.

40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. A. S., teikdamas teismui ieškinį, sumokėjo žyminį mokestį bei patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 98, 4 t., b.l. 85-87). Nuo 2018 m. sausio 16 d. A. S. buvo teikiama Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Pagal pateiktą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų šios išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 124,64 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 120,25 Eur (4 t., b.l. 182-184, 199). Patenkinus apeliacinį skundą, A. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos 554,17 Eur priteistinos iš atsakovių V. M. ir L. M. lygiomis dalimis.

41. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalis nuostatas bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo A. S. buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi A. S. teikiama Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, todėl valstybės naudai iš atsakovių V. M. ir L. M. lygiomis dalimis priteistina 244,89 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 34,51 Eur išlaidų, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų pirmosios instancijos teisme bei 23,42 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti.

Pripažinti apsimestine nuo sudarymo momento 2008 m. birželio 3 d. privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartį, kuria P. S. ir L. S. pardavė L. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą, - žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatus - ūkinius pastatus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinierinius statinius - kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), dalyje dėl subjekto – pirkėjos L. M. ir pripažinti, kad 2008 m. birželio 3 d. privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp P. S. ir L. S. bei A. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)

Pripažinti, jog A. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2016 m. gruodžio mėnesio vedė bendrą ūkį jungtinės veiklos pagrindu ir bendros dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis (po 1/2d.), 2008 m. birželio 3 d. privačios žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartimi iš P. S. ir L. S. nupirko nekilnojamąjį turtą, - 0,1500 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą - gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą - ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinierinius statinius - kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) ir jį pagerino.

Priteisti iš kiekvienos atsakovių V. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 277,08 Eur (du šimtus septyniasdešimt septynis eurus 8 ct) bylinėjimosi išlaidų A. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai bei po 122,45 Eur (šimtą dvidešimt du eurus 45 centus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630) ir po 28,96 Eur (dvidešimt aštuonis eurus 96 ct) bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660) valstybės naudai.