Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Toksika“ ir atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3969-910/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Toksika“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

28.2. Trečiojo asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimai dėl nuostolių, grindžiamų mokėtina 92 226,78 Eur delspinigių suma, 5 796,95 Eur suma dėl pablogėjusio kreditavimo, 3 192,09 Eur administracinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų suma, atmestini, nenustačius dėl šių nuostolių atsiradimo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

30. Ginčas byloje kilo, be kita ko, dėl atsakovės civilinės atsakomybės už viešųjų pirkimų organizavimą vykdant Europos Sąjungos fondų paramos pavojingų atliekų tvarkymo Lietuvoje projektą. Atsižvelgusi į apeliacinių skundų dalyką ir pagrindą, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo priteista 354 991,46 Eur dydžio grąžintina suma.

31. Apeliantė AVPA kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis 354 991,46 Eur dydžio grąžintina suma buvo pripažinta ieškovės nuostoliais. Apeliantės teigimu, įpareigojimas grąžinti Europos Sąjungos paramą negali būti laikomas ieškovės nuostoliais; o net ir pripažinus grąžintiną sumą nuostoliais, apeliantė už juos nėra atsakinga, nes už netinkamai įvykdytus viešuosius pirkimus yra atsakinga pati ieškovė.

32. Teisėjų kolegija, apeliantės argumentus, pateiktus žalos (nuostolių) sampratos ir šio instituto taikymo klausimais, atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008).

34. Šiuo atveju pritartina atsakovės pastebėjimams, kad ieškovė jos nurodomos žalos dar nėra faktiškai patyrusi, t. y. grąžinusi 354 991,46 Eur dydžio paramos. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė žalos nepatyrė.

35. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų. Galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas tuomet gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-378/2016, 49 punktas).

36. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis, vadovavosi šios nutarties 35 punkte nurodyta taisykle ir įvertino būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Nesutikti su šiomis teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes ieškovei prievolė grąžinti 354 991,46 Eur dydžio paramą yra reali ir vykdytina, kylanti iš imperatyvaus viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo ir prejudicinę bei res judicata galią turinčios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-284-492/2016. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas dėl būsimų ieškovės 354 991,46 Eur dydžio nuostolių realumo ir atsiradimo tikimybės padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

37. Teisėjų kolegija kitus atsakovės argumentus dėl negautos Europos Sąjungos paramos, kaip neatitinkančios žalos (nuostolių) sampratos, vertina kritiškai. Atsakovė savo argumentus grindžia iš esmės tik tuo, kad ieškovė yra įsipareigojusi vykdyti projektą ne tik paramos, bet ir savo lėšomis, todėl net jei parama yra mažesnė, ji vis viena gauna turtinę naudą. Be to, atsakovė akcentuoja, kad parama nėra apibrėžta ir priklauso nuo to, kaip įvykdomas projektas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovės argumentai neatitinka anksčiau šioje nutartyje nurodytos CK įtvirtintos žalos (nuostolių) sampratos ir šio instituto taikymo praktikos.

38. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Europos Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. DL/2003/3636 su pakeitimais, atliktais 2006 m. birželio 29 d., 2009 m. kovo 11 d. ir 2011 m. kovo 23 d., Europos Komisija iš ISPA / Sanglaudos fondo skyrė paramą projektui Nr. 2003/LT/16/P/PE/017 „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje“. Įgyvendinant šį projektą, atsakovė APVA, kaip atliekanti įgyvendinančios institucijos funkcijas, ir ieškovė UAB „Toksika“, kaip galutinė paramos gavėja, 2005 m. sausio 12 d. sudarė užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutartį. Užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutarties pagrindu ieškovė (galutinė paramos gavėja) įgijo teisę gauti paramą ir įgyvendinti projektą Nr. 2003/LT/16/P/PE/017 „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje“.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutarties pagrindu, atsižvelgiant į tokių sutarčių specifiką, esmę bei paskirtį, atsirado, be kita ko, ir pagrįsti ieškovės lūkesčiai, kad sutartis bus įgyvendinta tinkamai ir paramos iš jos nebus pareikalauta grąžinti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; kt.).

40. Teisėjų kolegija be kita ko atkreipia dėmesį ir tai, kad ieškovės pagrindinė akcininkė – valstybė, o konkrečiai – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, kuriai priklauso 92,5 proc. ieškovės akcijų. Anksčiau paminėta sutartis ir projektas buvo sudaryti dėl viešųjų paslaugų tiekimo, o ieškovė buvo paskirta juose dalyvauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. 19 „Dėl Valstybinės pavojingų atliekų tvarkymo 2006–2008 metų programos patvirtinimo“).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojamo ieškovės bet kuriuo atveju tenkinamo turtinio intereso, svarbu atsižvelgti į tai, kad ieškovė projekte dalyvauja iš esmės siekiant užtikrinti tinkamą viešųjų paslaugų pavojingų atliekų tvarkymo srityje tiekimą. Antai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarime yra nurodyta, kad neišspręsti alyvų, kurių sudėtyje yra daug kitų teršalų ir jų negalima apdoroti esamuose pramoniniuose įrenginiuose, tirpiklių, dažų, klijų, medicininių atliekų, tarp jų netinkamų naudoti vaistų, augalams apsaugoti skirtų cheminių medžiagų ir kitų panašių medžiagų tvarkymo klausimai. Siekiant išspręsti šią problemą, 2003 metais parengta pavojingų atliekų tvarkymo Lietuvoje projekto galimybių studija ir Europos Komisijai pateikta paraiška gauti ISPA/Sanglaudos fondo finansavimą. Europos Komisija šį projektą patvirtino pasirašydama finansinį memorandumą Nr. 2003/LT/16/P/PE/017. Projekto vertė – 18,8 mln. eurų. 65 procentus lėšų numatoma gauti iš ISPA/Sanglaudos fondo, kitos – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos. Projektą sudaro trys komponentai: pavojingų atliekų deginimo įrenginio statyba (galimybių studijoje išanalizuoti pavojingų atliekų eksporto ir deginimo įrenginio eksploatavimo Lietuvoje privalumai, trūkumai, galimybės ir sąnaudos; pagal ekspertų išvadas pavojingas atliekas deginti Lietuvoje būtų kur kas pigiau nei eksportuoti); pavojingų atliekų sąvartyno įrengimas; ir Aukštrakių odos pramonės sąvartyno sutvarkymas. Galutinis minėto projekto naudos gavėjas – UAB „Toksika“.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrįsti ieškovės lūkesčiai, jog sutartis bus įgyvendinta tinkamai ir paramos iš jos nebus pareikalauta grąžinti, yra aiškiai apibrėžti, nes byloje nustatyta, jog pagal projektą Europos Komisijoje buvo deklaruota 4 712 562,97 Eur išlaidų, iš šios sumos įsakymu taikyta finansinė pataisa – 1 178 140, 74 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, sėkmingas projekto įgyvendinimas viešosioms paslaugoms teikti buvo susijęs su įgyvendinančiosios institucijos ir galutinio paramos gavėjo veiksmų teisėtumu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde siekia įrodyti atsakovė, aptartame kontekste įgyvendinančiosios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) nulemtas galutinio paramos gavėjo intereso, t. y. pagrįsto tikėjimosi, kad paramos nebus pareikalauta grąžinti pažeidimas yra laikytinas galutinio paramos gavėjo patirta žala, o būtinybė grąžinti suteiktą paramos sumą – galutinio paramos gavėjo turtiniai praradimai (nuostoliai), kurie nevykdžiusios arba netinkamai vykdžiusios savo pareigas įgyvendinančiosios institucijos turi būti atlyginti (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

43. Sprendžiant dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde atsakovė iš esmės pakartoja savo pirmosios instancijos teismui pateiktą poziciją. Tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą apie deklaratyvų apeliacinio skundo pobūdį.

44. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, jame išsamiai aptartas atsakovės apeliaciniame skunde pakartotas argumentas, kad atsakovė de facto veikė kaip įgaliotoji perkančioji organizacija VPĮ 14 straipsnio prasme, todėl įgaliojančiai perkančiajai organizacijai, o ne pirkimą vykdžiusiai perkančiajai organizacijai kyla neigiami VPĮ pažeidimų padariniai.

45. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintų Europos Sąjungos sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių (toliau – Administravimo taisyklės) 11.8. punkte nustatyta, kad suderinusi su vadovaujančiąja ir tarpine institucijomis, sudaro su galutiniais paramos gavėjais pareigų ir atsakomybės įgyvendinant projektą sutartis. Administravimo taisyklių 12.1. punkte įtvirtinta įgyvendinančiosios institucijos teisė sudarant šių taisyklių 11.8 punkte nurodytą sutartį, perduoti galutiniam paramos gavėjui dalį 11.14 ir 11.15 punktuose nurodytų funkcijų; tačiau įgyvendinančioji institucija lieka atsakinga už tinkamo funkcijų atlikimo priežiūrą. Administravimo taisyklių 14 punkte yra apibrėžtos galutinio paramos gavėjo funkcijos. 14.4. punkte nustatyta, kad galutinis paramos gavėjas sudaro su įgyvendinančiąja institucija šių taisyklių 11.8 punkte numatytą sutartį ir laikosi jos nuostatų.

46. Taigi, iš anksčiau nurodytų Administravimo taisyklių nuostatų pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė turi teisę deleguoti dalį savo funkcijų, tačiau ieškovė (galutinis paramos gavėjas) tokių įgalinimų neturi. Atsakovei net ir delegavus dalį funkcijų, ji lieka atsakinga už tinkamo funkcijų atlikimo priežiūrą. Be to, Europos Komisijos sprendime Nr. 2003/LT/16/P/PE/017 dėl projekto „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje“ įgyvendinimo nustatyta, jog už projekto įgyvendinimą yra atsakinga AVPA. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos šalių sudarytoje užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutartyje (3 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde nepaneigta (ir neneigiama) ir ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesuteikė AVPA CK nustatyta tvarka įformintų įgaliojimų.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip pagrįstai padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys ir teisinis reglamentavimas nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsakovę laikyti įgaliotąja perkančiąja organizacija VPĮ 14 straipsnio taikymo prasme (CPK 185 straipsnis).

48. Atsakovė apeliaciniame skunde, neneigdama anksčiau nurodytų pagrįstų teismo išvadų, taip pat akcentuoja 2011 m. kovo 10 d. sudarytą užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutarties pakeitimą ir šiame pakeitime nurodytą AVPA dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose stebėtojo teisėmis. Teisėjų kolegija šiuos argumentus nepripažįsta teisiškai reikšmingais. Kaip nurodyta anksčiau, ginčas kilo iki nurodytų užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutarties pakeitimų, dėl 2007 m. rugpjūčio 16 d. paskelbto atviro konkurso „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pesticidų sutvarkymas, užterštų teritorijų ir dirvožemio sutvarkymas, sandėlių išvalymas“, pirkimo Nr. 54899. Taigi šalių pareigas dėl šio pirkimo apibrėžia ne 2011 m. kovo 10 d. sudarytas užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutarties pakeitimas, o 2005 m. sausio 12 d. užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutartis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir pritardama anksčiau nurodytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, teisėjų kolegija plačiau dėl šio argumento nepasisako.

49. Atsakovė taip pat teigia, kad ji negalėjo būti laikoma perkančiąja organizacija ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje negali būti vadovaujamasi atsakovės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-526-624/2018, nes nesutampa šios nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi.

50. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė yra pati atsakinga už kilusią žalą, nes pagal užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutarties 4 straipsnio 1 dalį, ji buvo atsakinga už kvalifikacinių atrankos kriterijų pagrįstumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pastarasis argumentas taip pat yra išsamiai aptartas skundžiamame sprendime. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakove, kad pagal užduočių ir atsakomybės paskirstymo sutarties 4 straipsnio 1 dalį ieškovei, buvo perduotos užduotys bei atsakomybė už kvalifikacinių atrankos kriterijų pagrįstumą. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju reikalavimas, kad tiekėjas turėtų Lietuvos kompetentingų institucijų išduotą licenciją pavojingų atliekų tvarkymo paslaugoms Lietuvoje teikti, turėjo būti nustatytas ne ieškovės, bet įtvirtintas teisės aktuose – galiojusio Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnyje, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 2, 5 punktuose. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patikrinimas, ar paraiškas dalyvauti pirkime pateikę tiekėjai atitinka pirkimo dokumentuose ir įstatymuose imperatyviai įtvirtintus kvalifikacinius atrankos kriterijus, buvo pirkimą organizavusios ir vykdžiusios atsakovės kompetencija bei pareiga pagal užduočių ir atsakomybės paskirstymo sutarties 3 straipsnio 1 dalį.

51. Atsakovė apeliaciniame skunde anksčiau nurodyto įstatyme nustatyto kvalifikacinio atrankos kriterijaus įtraukimą į pirkimo sąlygas priskiria ieškovės pareigoms pagal užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo sutarties 4 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su šiuo vertinimu nesutinka. Atkreiptinas atsakovės dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011, buvo nurodyta, jog aplinkybė, kad „[...] iš anksto žinomas iš imperatyviųjų teisės normų kylantis reikalavimas nebuvo tiesiogiai įrašytas konkurso sąlygose, neatleidžia konkurso dėl pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo dalyvių nuo prievolės turėti tokią licenciją ir ją pateikti“. Šiuo atveju, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dalyviai turėjo turėti licenciją ir ją pateikti, o atsakovei teko pareiga patikrinti, ar dalyviai atitinka imperatyviųjų teisės normų reikalavimus. Tuo labiau, iš 2011 m. gruodžio 14 d. nutarties išaiškinimų darytina išvada, kad toks patikrinimas turėjo būti atliktas nepriklausomai nuo to, ar iš imperatyviųjų teisės normų kylantis reikalavimas buvo įrašytas konkurso sąlygose. Be to, nepaneigti ir kiti 2011 m. gruodžio 14 d. nutartyje nurodyti neatitikimai, leidę abejoti konkursą laimėjusio tiekėjo atitiktimi jau nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams: kad tiekėjui SAVA GmbH&Co išduotas dokumentas Nr. eg0119 galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 26 d., t. y. jau buvo nebegaliojantis 2007 m. spalio 3 d. atplėšiant vokus; kad kitas dokumentas Nr. eg0119, išduotas SAVA GmbH&Co, galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 11 d., tačiau jame nenurodyta pavojingų atliekų tvarkymo veikla.

52. Nors atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011, nustatytomis aplinkybėmis ir išaiškinimais, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo administracinės bylos, užbaigtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-284-492/2016, šalimis, kurioje teismai, be kita ko, rėmėsi kasacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, todėl šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės nagrinėjamos civilinės bylos šalims turi tiek res judicata, tiek prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

53. Galiausiai atsakovė taip pat nurodo, kad 2 iš 3 pirkimo komisijos narių pasiūlė ieškovė, o tai turėjo esminę reikšmę viešajame pirkime priimtiems sprendimams. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu taip pat nesutinka. Bylos duomenimis nustatyta, kad viešuosius pirkimus organizavo AVPA, o ne ieškovė. Viešųjų pirkimų komisija buvo sudaryta atsakovės direktoriaus 2007 m. rugsėjo 24 d. įsakymu, o veikė remdamasi APVA direktoriaus 2006 m. liepos 11 d. patvirtintu Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamentu, todėl vykdė atsakovės nurodymus (žr. 2007 m. rugsėjo 24 d. įsakymo 2 punktą).

54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad viešųjų pirkimų komisijos pirmininkė, kuri organizuoja komisijos darbą, buvo atsakovės skirta (žr. 2007 m. rugsėjo 24 d. įsakymo 1.1 papunktį ir APVA direktoriaus 2006 m. liepos 11 d. patvirtinto Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamento 5 punktą), o kitus du viešųjų pirkimų komisijos narius ieškovė tik pasiūlė pagal atsakovės prašymą (žr. atsakovės 2007 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. APVA-3769). Tuo labiau, įvertinus bylos duomenis, matyti, kad ieškovės ir jos pasiūlytų kitų dviejų viešųjų pirkimų komisijos narių nesiejo jokie darbo ar kitokio pobūdžio pavaldumo santykiai. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarime Nr. 19 „Dėl Valstybinės pavojingų atliekų tvarkymo 2006–2008 metų programos patvirtinimo“ taip pat nurodyta, jog nutarimo priėmimo metu konkurso būdu jau buvo parinkti techninės pagalbos UAB „Toksika“ projektavimo ir konkurso dokumentacijos rengimo paslaugų teikėjai.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad komisijos sudėtis nagrinėjamu atveju tiesioginės teisinės reikšmės ginčui ir neturi, nes pirkimo metu galiojusioje VPĮ 16 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog komisija dirba pagal ją sudariusios organizacijos patvirtintą darbo reglamentą, yra jai atskaitinga ir vykdo tik raštiškas jos užduotis ir įpareigojimus; už komisijos veiksmus atsako ją sudariusi organizacija. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, teisėjų kolegija plačiau dėl šio argumento nepasisako.

56. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos duomenis, teisingai ir pagrįstai nustatė atsakovės civilinę atsakomybę už 354 991,46 Eur dydžio būsimų nuostolių ieškovei atsiradimą, todėl šią sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CK 6.246–6.249 straipsniai; CPK 185 straipsnis).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

57. Vertindama ieškovės apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų nuostolių dėl pablogėjusių kreditavimo sąlygų faktui ir dydžiui pagrįsti. Nors ieškovė akcentuoja AB SEB banko atstovų elektroninio laiko įrodomąją galią, iš kurio matyti, kad bankas iš tiesų nusprendė paskolos nesuteikti dėl ieškovės nurodytų priežasčių – teisminių ginčų dėl paramos, tačiau šios aplinkybės viso labo patvirtina banko sprendimą, tačiau nepatvirtina konkrečių paskolos sąlygų, dėl kurių buvo tartasi, ar tuo labiau, kad vėliau pratęsta kredito sutartis su AB DNB banku buvo sudaryta blogesnėmis sąlygomis, ką ir akcentavo pirmosios instancijos teismas. Šios teismo išvados nepaneigtos, todėl šią sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo (CK 6.249 straipsnis; (duomenys neskelbtini), 185 straipsniai).

58. Sprendžiant dėl 92 226,78 Eur nuostolių dėl priskaičiuotų delspinigių dėl taikytinos finansinės pataisos atlyginimo, teisėjų kolegija su ieškovės apeliacinio skundo argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti. Nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ji buvo įpareigota sugrąžinti finansinės pataisos sumą, kurios (lėšų ar jomis sukurto rezultato) apskritai niekada nebuvo gavusi (apeliacinio skundo 40 punktas), tačiau šie paaiškinimai prieštarauja tiek APVA direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakymui Nr. TI-101, kurio 2 punkte nustatyta, kad paramos lėšos buvo išmokėtos, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-284-492/2016 nurodytoms aplinkybėms. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi pripažinęs niekine ir negaliojančia pirkimo sutartį, nusprendė netaikyti restitucijos ir išsaugoti iš sutarties šalims kylančias teises ir pareigas, o pagal pirkimo sutartį Europos Komisijoje buvo deklaruota 4 712 562,97 Eur išlaidų, kurioms APVA direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. TI-101 atitinkamai buvo taikyta 1 178 140, 74 Eur dydžio finansinė pataisa. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad 2005 m. gegužės 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 590 patvirtintos Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklės. Taisyklių (2013 m. rugsėjo 11 d. redakcija) 4 punkte nustatyta, kad pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas yra sprendimas, įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos teismo sprendimas arba įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti projekto vykdytojui bankroto arba restruktūrizavimo bylą. Atitinkamai, ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad ji buvo įpareigota sugrąžinti finansinės pataisos sumą, kurios (lėšų ar jomis sukurto rezultato) apskritai niekada nebuvo gavusi, teisėjų kolegijos vertintinas itin kritiškai.

59. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovei nedelsiant neįvykdžius dėl jos neteisėtų veiksmų kilusios pareigos padengti finansinę pataisą, ji taip pat yra atsakinga ir už visas akcesorines tokios pareigos nevykdymo pasekmes, t. y. delspinigius. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šiuo atveju nepagrįstai plečiamai aiškina civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei APVA direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. TI-101 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties pagrindu kilo prievolė grąžinti 354 991,46 Eur dydžio paramą, o prievolės neįvykdžius nustatytu terminu – mokėti netesybas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė be pagrindo akcentuoja akcesorinį delspinigių pobūdį, nes pastarasis yra aktualus tik pačios ieškovės prievolės grąžinti paramos sumą netesyboms (delspinigiams), o nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atskirų ieškovės nuostolių, pasireiškusių ieškovės laiku neįvykdžius prievolės mokėtinų netesybų (delspinigių) forma, tokie nuostoliai priteistini tik įrodžius atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245–6.249 straipsniai).

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti šiuo klausimu padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas neteisingomis. Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ir teisingai nurodė, kad ieškovė nuo pat pažeidimo konstatavimo žinojo (turėjo žinoti), jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nepriklausomai nuo to, kas padaro pažeidimą (administruojanti institucija ar įgyvendinančioji institucija), lėšas, išmokėtas ir panaudotas pažeidžiant teisės aktus, turi grąžinti galutinis paramos gavėjas, o už vėlavimą grąžinti skaičiuojami 0,03 proc. dydžio delspinigiai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 4, 5, 11.5 punktai). Taigi, kaip vėlgi teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareigos mokėti delspinigius atsiradimas priklausė tik nuo ieškovės valios.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualus sąžiningumo reikalavimas, kaip fundamentalus civilinės teisės principas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Nuostolių dydis gali priklausyti nuo šalių sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Sąžiningumo principo reikalavimų nesilaikymas gali reikšti kreditoriaus kaltę dėl nuostolių atsiradimo ir atitinkamai – skolininko teisę reikalauti sumažinti iš jo priteistinų nuostolių atlyginimą arba apskritai atmesti kreditoriaus reikalavimą atlyginti nuostolius. Kreditoriaus kaltė dėl nuostolių atsiradimo gali būti konstatuota, kai kreditoriaus nesąžiningas, neteisėtas elgesys lėmė (visiškai ar iš dalies) nuostolių atsiradimą, taip pat, kai kreditorius nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių nuostoliams sumažinti arba užkirsti galimybę jiems padidėti. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Šiose normose įtvirtinta kreditoriaus pareiga elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininko prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, taip pat imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti. Kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).

62. Šiuo atveju, nors ieškovė akcentuoja, kad ieškovė finansinės pataisos sumokėjimu patirs reikšmingus finansinius praradimus, o jie, galbūt lemtų net ir jos nemokumą, tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi viešai skelbiamais ieškovės finansinės atskaitomybės duomenimis (prieiga internetu: http://www.toksika.lt/veiklos-ataskaita), nustatė, kad prievolės grąžinti 354 991,46 Eur dydžio paramą atsiradimo dieną (2016 m. sausio 25 d.) pagal viešai deklaruojamą 2016 m. kovo 31 d. ieškovės balansą, sudarytą 2016 m. balandžio 20 d., į jos balansą įrašyto turto vertė sudarė 30 859 561 Eur sumą, po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 373 909 Eur sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 594 879 Eur sumą. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, grąžintina 354 991,46 Eur dydžio parama buvo įtraukta į balansą (žr. 2016 m. kovo 31 d. ieškovės 2016 m. 3 mėn. finansinių ataskaitų aiškinamojo rašto 5 dalį), todėl, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus finansinius rodiklius, nelaikytina kelianti grėsmę ieškovės mokumui ar finansiniam stabilumui. Dėl šios priežasties paminėti bendro pobūdžio ieškovės paaiškinimai apie sudėtingą finansinę padėtį, sukliudžiusią įvykdyti prievolę grąžinti paramą, yra laikytini deklaratyviais ir neįrodytais ((duomenys neskelbtini) straipsnis, 179 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis).

63. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovei, nepriklausomai nuo atsakovės kaltų veiksmų, kilo prievolė grąžinti 354 991,46 Eur dydžio paramą pagal viešojo administravimo subjekto imperatyvų sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį. Ieškovė vėlgi, nepriklausomai nuo atsakovės kaltų veiksmų, dėl kurių ši prievolė kilo, neturėjo pasirinkimo vykdyti nurodytą prievolę ar ne. Atitinkamai, nuspręsdama prievolės nevykdyti, ieškovė prisiėmė ir prievolę mokėti APVA direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakyme Nr. TI-101 nustatyto dydžio delspinigius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė, be pateisinamų priežasčių delsdama įvykdyti savo asmeninę prievolę, pažeidė pareigą elgtis sąžiningai skolininkės atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininkės prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškinio dalį dėl ieškovės nuostolių, pasireiškusių priskaičiuotų delspinigių forma, atmetė (CK 6.259 straipsnio 2 dalis; CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir jos ribas, todėl apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

65. Atsižvelgiant į šios procesinės bylos procesinę baigtį, apeliantėms jų patirtų apeliacinių skundų ir sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinius skundus išlaidų atlyginimas neskirstytinas (CPK 93 straipsnis).

66. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija, galioja nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), konstatuoja, jog ieškovei iš atsakovės priteistina 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidoms už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą apeliacinės instancijos teisme atlyginti. Atsakovė iki paskirto teismo posėdžio pradžios duomenų apie patirtas išlaidas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Toksika“ (juridinio asmens kodas 244670310) iš atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (juridinio asmens kodas 288779560) 1 150 Eur (vieną tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apeliacinės instancijos teisme atlyginti.