Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 25S140699 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėja nuo 2022 m. gruodžio 19 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė). Nors atsakovas nurodo, kad per visą įdarbinimo laikotarpį po leidimo gyventi pakeitimo pareiškėjai nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir UAB (duomenys neskelbtini) pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti darbo užmokestis (1 000 Eur), tačiau atsakovas visiškai nesigilino į aplinkybes, kodėl buvo nemokamas darbo užmokestis ir iš ko gyvena pareiškėja. Pareiškėja (duomenys neskelbtini), pagimdė dukrą (duomenys neskelbtini) ir 2024 metais (laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.) pareiškėja gavo 11 759,54 eurus draudžiamų pajamų tiek darbo užmokesčio, tiek ir motinystės išmoką, bei kaip asmuo auginantis vaiką iki trejų metų. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) Lietuvoje pagimdė dar vieną dukrą (duomenys neskelbtini) ir 2025 metais (laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. birželio 18 d.) pareiškėja gavo 2 357,60 Eur draudžiamų pajamų, kurias sudaro vaiko priežiūros išmoka, kurią moka Valstybinio socialinio draudimo fondas. Taigi, pareiškėjos darbovietė nemoka pareiškėjai darbo užmokesčio, kadangi darbo užmokesčio nemokėjimą lėmė objektyvios aplinkybės – vaikų gimimas, vaikų priežiūros atostogos, kurių metu pareiškėja gavo išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo.

2.2. Be to, pareiškėja, būdama oficialiai įdarbinta UAB (duomenys neskelbtini), faktiškai dirbo ir iki išeidama vaiko auginimo ir priežiūros atostogų gavo atlyginimą. Pareiškėjos nedarbingumas vaiko priežiūros atostogų metu yra objektyvi priežastis, dėl kurios ji negavo darbo užmokesčio iš darbdavio, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pareiškėja dirbo pas darbdavį, darbui pas kurį buvo išduotas leidimas, be to gavo būtinas pajamas pragyvenimui Lietuvoje.

2.3. Sprendime nėra nurodyta ir pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja būtų iš anksto suplanavusi gimdyti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, siekdama šia teise piktnaudžiauti. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos finansinę padėtį vien pagal jai mokėtą darbo užmokestį ir darbo užmokesčio duomenis, bet neatsižvelgdamas į pareiškėjos gautas išmokas už vaikų auginimą, priežiūrą ir kitus pajamų šaltinius (išmokas vaikams, vaikų tėvo teikiamą išlaikymą tiek pareiškėjai, tiek jų vaikams), atliko tik formalų nurodytų aplinkybių vertinimą ir, išsamiai neišsiaiškinęs visų aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

2.4. Tai, kad pareiškėja susilaukė vaiko ir išėjo vaiko priežiūros atostogų, nereiškia, kad ji, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo tikslą suklaidinti atsakovą ir apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pateikė tikrovės neatitinkančius (neteisingus) duomenis.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėja, ketindama dirbti sekretore Bendrovėje, 2022 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai 2022 m. gruodžio 1 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. lapkričio 30 d., įteiktas įgaliotam asmeniui 2022 m. lapkričio 29 d. 2024 m. lapkričio 13 d. priimtas sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2024 m. gruodžio 1 d. pareiškėjai buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. lapkričio 30 d.

4.2. Pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, o ne šeimos susijungimo ar kitais Įstatyme numatytais pagrindais. Vadovaujantis jos ir darbdavio pateiktais dokumentais buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, t. y. pareiškėjos tikslas buvo darbas Lietuvoje, o darbdavys įsipareigojo, kad ji bus įdarbinta ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Tačiau atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad pareiškėja prašymo pateikimo metu jau buvo nėščia (vaikas gimė (duomenys neskelbtini), Azerbaidžano pilietė). Gavusi leidimą laikinai gyventi buvo įdarbinta 2022 m. gruodžio 19 d., o motinystės atostogų išėjo iki 2023 m. kovo 1 d. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, deklaruodama, kad ketina dirbti Lietuvoje, neatitinka tikrovės.

4.3. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. gruodžio 19 d. įdarbinta Bendrovėje. Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodyto dydžio (1 000 Eur) darbo užmokestis per laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 19 d. iki 2025 m. gegužės 31 d. buvo mokėtas tik nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. Užsienietei teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietė neplanuoja dirbti ir ketina eiti motinystės atostogų. Pareiškėja Lietuvoje susilaukė dviejų vaikų. Pareiškėjos vaikų tėvas yra Bendrovės direktorius S. G., pareiškėja ir Bendrovės direktorius deklaruoja gyvenamosios vietos adresą toje pačioje vietoje. Tarpininkavimo rašte Nr. 20220831-129180 buvo nurodyta, kad pareiškėjos atvykimo tikslas – ketina dirbti (dirba) pagal darbo sutartį ir jam (jai) reikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas, kad jo (jos) darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Darbdavys įsipareigojo įdarbinti užsienietį (-ę) pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi, nuo 2022 m. gruodžio iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (išskyrus laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d.) nei pareiškėja, nei Bendrovė / Bendrovės atstovas apie pasikeitusias aplinkybes dėl pareiškėjos neatitikimo Įstatymo reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie gaunamų pajamų dydį žinojo, todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėja siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi nevykdydama Įstatymo numatytų pareigų.

4.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1838-556/2024 nurodė, kad pareiškėjos prašyme deklaruotas tikslas – darbas Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvoje.

II.

5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino; panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 25S140699; priteisė pareiškėjos G. K. naudai 1024,10 Eur. bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2022 m. gruodžio 19 d. buvo įdarbinta tarpininkavimo raštą išdavusioje Bendrovėje ir jokių duomenų apie jos darbo sutarties nutraukimą nurodytu laikotarpiu nėra. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja už 2022 metus (laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 19 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.) gavo 385,71 eurų draudžiamų pajamų, už 2023 metus (laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) gavo 9 303,43 eurus draudžiamų pajamų. Be to, už 2024 metus (laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.) pareiškėja gavo 11 759,54 eurus draudžiamų pajamų tiek darbo užmokesčio, tiek ir motinystės išmoką, bei kaip asmuo auginantis vaiką iki trejų metų, už 2025 metus (laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. birželio 18 d.) pareiškėja gavo 2 357,60 eurų draudžiamų pajamų, kurias sudaro vaiko priežiūros išmoka ir kurią moka Valstybinio socialinio draudimo fondas.

7. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pritarti atsakovo padarytai išvadai, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėja faktiškai Bendrovėje nedirbo, nes byloje yra pateikti įrodymai apie tai, kad darbo sutartis su pareiškėja nebuvo nutraukta, be to, ji teisėtai naudojosi įstatymo jai suteikta teise į motinystės bei vaiko priežiūros atostogas. Tai reiškia, kad pareiškėjai naudojantis įstatymo suteiktomis teisėmis, atsakovo naudojamas argumentas dėl faktinio pareiškėjos darbo ar nedarbo Bendrovėje negali būti laikomas teisėtu pagrindu naikinti išduotą leidimą.

8. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti pagrįstomis atsakovo nurodytas aplinkybes, kad asmeniui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog ji dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja jokio kito atlyginimo negavo. Pareiškėja gavo darbo užmokestį bei motinystės ir vaiko priežiūros išmokas būdama tarpininkavusios Bendrovės darbuotoja, be to, būtent darbo sutarties, sudarytos su šia Bendrove, pagrindu.

9. Pareiškėjos darbovietės nemokėtą ar mokėtą mažesnį darbo užmokestį lėmė objektyvios aplinkybės – vaikų gimimas, vaikų priežiūros atostogos, kurių metu pareiškėja gavo išmokas iš Sodros, tačiau atsakovas neatsižvelgė į vaikų priežiūros atostogų laikotarpius, kaip į reikšmingą aplinkybę, darančią įtaką pareiškėjos finansinei padėčiai ir jos turimas lėšas pragyvenimui. Be to, pareiškėja, būdama oficialiai įdarbinta UAB (duomenys neskelbtini), faktiškai dirbo ir gavo atlyginimą iki išeidama vaiko auginimo ir priežiūros atostogų. Pareiškėjos nedarbingumas vaiko priežiūros atostogų metu yra objektyvi priežastis, dėl kurios ji negavo darbo užmokesčio iš darbdavio, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pareiškėja dirbo pas darbdavį, darbui pas kurį buvo išduotas leidimas, be to, gavo būtinas pajamas pragyvenimui Lietuvoje.

10. Vertindamas aplinkybę, kad pareiškėjai nebuvo visą laiką mokamas 1 000 eurų darbo užmokestis, teismas atsižvelgė į tai, kad dalį laiko pareiškėjai buvo mokamas neženkliai mažesnis darbo užmokestis (900 eurų), taip pat pareiškėjai buvo mokamos Valstybinio socialinio draudimo fondo išmokos, kurių dydis tiesiogiai nepriklauso nuo tarpininkavusios Bendrovės. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės neleidžia pripažinti, jog pareiškėja neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas akcentavo, kad pareiškėja, ketindama dirbti sekretore Bendrovėje, Migracijos departamentui prašymą pateikė 2022 m. rugpjūčio 31 d., o vaikas gimė (duomenys neskelbtini).Tai reiškia, kad tarp prašymo pateikimo ir vaiko gimimo yra pakankamai ilgas laiko tarpas, kuris neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėja teikė prašymą būdama nėščia ar žinodama, kad yra nėščia bei tokiu būdu siekdama pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbą Bendrovėje. Be to, byloje esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad pareiškėja dirbo Bendrovėje nuo 2022 m. gruodžio 19 d. iki 2023­­ m. vasario 28 d., t. y. laikotarpiu iki vaiko gimimo bei nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 16 d., t. y. iš esmės iš karto po pirmo vaiko gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki jos antro vaiko motinystės atostogų pradžios. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja siekė ne dirbti Bendrovėje, o buvo iš anksto suplanavusi gimdyti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, siekdama šia teise piktnaudžiauti.

12. Teismo vertinimu, atsakovo nurodytos administracinės bylos Nr. eA-1838-556/2024 negalima pripažinti analogiška, nes joje pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu likus maždaug dviem savaitėms iki vaiko gimimo, be to, buvo įdarbinta jau gimus vaikui ir kitą dieną po įdarbinimo išleista vaiko priežiūros atostogų. Tai reiškia, kad ji nei vienos dienos nedirbo Lietuvoje ir byloje nustatytos aplinkybės leido pripažinti, kad tokio tikslo net neturėjo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja tiek prieš gimstant vaikui, tiek jam gimus dirbo tarpininkavusioje Bendrovėje, gavo darbo užmokestį, be to, nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėja teikė prašymą žinodama, jog yra nėščia. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vadovautis atsakovo nurodytu teismo sprendimu.

III.

13. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

14.1. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

14.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai plečiamai aiškina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatas. Minėtos Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada nustačius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatytus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus Migracijos departamentas galėtų nenaikinti leidimo laikinai gyventi (pvz. nes asmuo buvo motinystės ar vaiko priežiūros atostogose).

14.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodo teisinio reglamentavimo, pagal kurį Migracijos departamentas turėjo pareigą nustatyti aplinkybes, dėl ko pareiškėjai nebuvo mokamas 1 000 Eur mėnesinis darbo užmokestis ir iš ko gyvena pareiškėja. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad pareiškėjai bus mokamas 1 000 Eur mėnesinis darbo užmokestis ir, kad pareiškėjos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją, jei pareiškėjai nustatyto dydžio atlyginimo / pragyvenimo lėšų negauna.

14.4. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai Bendrovėje įdarbintai nuo 2022 m. gruodžio 19 d. nei karto per visą įdarbinimo laikotarpį po leidimo gyventi pakeitimo nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 000 Eur, 2024 m. gruodžio mėn.– 2025 m. gegužės mėn. (iš viso 6 mėn.) pareiškėjai iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl pareiškėja nurodytu laikotarpiu Bendrovėje faktiškai nedirbo (neatliko sekretorės funkcijų Bendrovėje visą darbo laiką). Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjai bus mokamas 1 000 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai nei karto per panaikinto leidimo gyventi galiojimo laikotarpį nebuvo išmokėtas nustatyto dydžio darbo užmokestis, reiškia, kad pareiškėja Bendrovėje faktiškai nedirba, todėl ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjos deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės ir pareiškėja neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes pareiškėja Bendrovėje nedirba visos darbo laiko normos.

14.5. Aplinkybė, jog darbo sutartis su pareiškėja nebuvo nutraukta, neturi įtakos Sprendimo teisėtumui, nes Sprendimas šiuo pagrindu (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu) nebuvo priimtas.

14.6. Tiek prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek tarpininkavimo rašte nėra nurodyta, kad pareiškėja dirbs ne visą darbo laiką ar jai bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas 1 000 Eur mėnesinis atlyginimas kas mėnesį mokamas nebuvo, motinystės ir vaiko priežiūros išmokos nėra Bendrovės mokamas atlyginimas.

14.7. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, nustatytas teisės aktuose, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023). Užsieniečiui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.).

14.8. Įstatymas nenumato Migracijos departamentui diskrecijos teisės priimti sprendimą palikti užsienietei galiojantį leidimą laikinai gyventi tuo atveju, kai pažeidžiami imperatyvūs Įstatymo reikalavimai, tačiau moteris yra atostogose dėl nėštumo ir gimdymo ir / arba vaiko auginimo ir negauna jos nurodyto atlyginimo/pragyvenimo lėšų. Tokiu būdu galėtų būti sukuriamas precedentas atvykstančioms iš trečiųjų šalių užsienietėms piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir išsaugoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinkant imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Jeigu įstatymų leidėjas būtų siekęs numatyti, kad tokiais atvejais leidimas gyventi nebūtų naikinamas, tai būtų tokį pagrindą numatęs Įstatyme. Šiuo metu parengtas Įstatymo pakeitimo projektas, kuriame numatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Įstatymo 44¹ straipsnio pagrindu, gali neatitikti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ne ilgiau kaip 12 mėnesių dėl nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ir (arba) atostogų vaikui prižiūrėti, ligos ar negalios arba, kai užsienietis gauna motinystės, tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros išmoką ir visais nurodytais atvejais darbdavys nenutraukė darbo sutarties su užsieniečiu. Taigi, net ir naujai rengiamu Įstatymo pakeitimo projektu nėra siekiama taip liberalizuoti migracijos taisyklių, kad bet kuris užsienietis ilgą laiką dėl nėštumo, motinystės, tėvystės atostogų galėtų neatitikti Įstatymo sąlygų. Jeigu Įstatymas būtų priimtas, išimtis būtų taikoma tik aukštos kvalifikacijos darbuotojams (turintiems Europos Sąjungos mėlynąją kortelę, 44¹ str.), o ne užsieniečiams, turintiems leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu (Įstatymo 44 str.; būtent šiuo pagrindu pareiškėja turėjo leidimą gyventi).

14.9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

15. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

16. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas, priimdamas galutinį sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, turi įvertinti visas aplinkybes ir visus įrodymus, ši pareiga, be kita ko, kyla iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies. Šios pareigos atsakovas neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

17. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju nepasikeitė jokios su leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje susijusios aplinkybės, apie kuriais pareiškėja turėjo pareigą informuoti Departamentą. Pareiškėja buvo laikinai nedarbinga motinystės ir vaiko priežiūros atostogų metu ir šios aplinkybės nesuteikia pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Pareiškėja akcentuoja, kad niekada nebuvo atleista iš darbo UAB (duomenys neskelbtini), darbo užmokestį ir motinystės bei vaikų priežiūros išmokas gavo būtent darbo sutarties pagrindu. Pareiškėjos nedarbingumas yra objektyvi priežastis, dėl kurios ji negavo darbo užmokesčio iš darbdavio, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pareiškėja dirbo Bendrovėje ir gavo pajamas, būtinas pragyventi Lietuvoje.

19. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja piktnaudžiavo savo teisėmis ir sąmoningai nesilaikė įstatymo reikalavimų. Atsakovo sprendimas paikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, argumentuojant tuo, kad tokį leidimą turintis asmuo negali eiti motinystės ar vaiko priežiūros atostogų pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 30 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą.

20. Pareiškėja 2025 m. lapkričio 24 d. pateikė teismui prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus: pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir santuokos liudijimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje.

22. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino ginčijamą Sprendimą, konstatavęs, kad Departamentas neatliko išsamaus individualaus vertinimo, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies pagrindu; neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja ir Bendrovė, neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad darbo užmokesčio nemokėjimą lėmė objektyvios aplinkybės – vaikų gimimas, vaikų priežiūros atostogos, kurių metu pareiškėja gavo socialinio draudimo išmokas. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad iš bylos duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėja siekė ne dirbti Bendrovėje, o buvo iš anksto suplanavusi gimdyti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, siekdama šia teise piktnaudžiauti.

23. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai plečiamai aiškina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatas. Minėtos Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada nustačius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje numatytus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus Migracijos departamentas galėtų nenaikinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

25. Pareiškėja 2025 m. lapkričio 24 d. pateiktu prašymu prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus: pažymą apie 2025 m. rugsėjo-spalio mėnesiais apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir santuokos liudijimą.

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pateikiami įrodymai yra susiję su įrodinėjimo dalyku, jie negalėjo būti pateikti anksčiau, siekdama visapusiškai atskleisti bylai reikšmingas aplinkybes, tenkina pareiškėjos prašymą ir prideda prie bylos pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir santuokos liudijimą.

28. Byloje nustatyta, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis (50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2, 5, 14, ir 19 p.) atsižvelgiant į tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat duomenys, kuriuos pateikė juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės; pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Departamentas vertino, kad faktiškai pareiškėja nedirba Bendrovėje, tarpininkavusioje išduodant pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja ir tarpininkavusi Bendrovė, neatitinka tikrovės.

29. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties.

30. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar pareiškėja, kuriai darbo Bendrovėje metu gimė du vaikai ir ji įgijo teisę į nėštumo ir gimdymo atostogas bei atostogas vaikui prižiūrėti ir šiomis atostogomis pasinaudojo, atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui gyventi šalyje gauti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovo vertinimu, pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, turi faktiškai dirbti ir gauti pajamas iš darbo teisinių santykių, o naudodamasi gimdymo atostogomis bei atostogomis vaikui prižiūrėti ir negaudama pajamų iš darbo teisinių santykių pareiškėja šių sąlygų neatitinka, todėl leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, išduotas darbo pagrindu, turi būti panaikintas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja faktiškai Bendrovėje nedirba, atsakovas sprendė, kad pareiškėjos deklaruotas tikslas – dirbti Lietuvoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies nuostatas – neatitinka tikrovės.

31. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad vaikų gimimas yra objektyvios ir svarbios priežastys, dėl kurių pareiškėja kurį laiką nedirbo ir negavo pajamų iš darbo teisinių santykių. Pareiškėjos vertinimu, svarbu yra tai, kad darbo teisiniai santykiai nėra nutrūkę, jie tęsiasi, pareiškėja dirba Bendrovėje, o lėšas, reikalingas pragyventi Lietuvoje užtikrina, be kita ko, gaunamos socialinės išmokos. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas neįrodė, kad pareiškėja buvo iš anksto suplanavusi gimdyti vaikus, eiti vaiko priežiūros atostogų, siekdama šia teise piktnaudžiauti.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nuostatas yra konstatavęs, jog šioje teisės normoje nėra nurodyta, kad asmuo, kuriam pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas yra suteiktos tikslinės atostogos, ar asmuo, kuriam tam tikrą laiko tarpą mokamos išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (pavyzdžiui, nedarbingumo atveju), nėra dirbantis asmuo. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, tokiu atveju darbo santykiai su darbuotoju nenutrūksta, o darbo užmokestis jam nėra mokamas ne darbdavio iniciatyva, o teisės aktų nustatyta tvarka, dėl ko nėra pagrindo darbuotojo buvimo tikslinėse atostogose prilyginti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018, 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1239-492/2025).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas išaiškinimas yra aktualus ir taikant 44 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėją su Bendrove, tarpininkavusia išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sieja darbo teisiniai santykiai, o tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio darbo užmokesčio nemokėjimą atitinkamais laikotarpiais lėmė objektyvios aplinkybės – vaikų gimimas ir jų priežiūra. Šiuo laikotarpiu pareiškėja naudojosi Darbo kodekse numatyta teise į nėštumo ir gimdymo atostogas bei atostogas vaikui prižiūrėti ir gavo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytą išmoką. Byloje nustatyta, kad pareiškėja buvo įdarbinta tarpininkavimo raštą išdavusioje Bendrovėje 2022 m. gruodžio 19 d. ir jokių duomenų apie jos darbo sutarties nutraukimą nėra. Priešingai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad pareiškėja dirbo Bendrovėje nuo 2022 m. gruodžio 19 d. iki 2023 m. vasario 28 d., t. y. laikotarpiu iki vaiko gimimo bei nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 16 d., t. y. iš esmės iš karto po pirmo vaiko gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki jos antro vaiko motinystės atostogų pradžios. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių darbo teisiniai santykiai tęsiasi ir šiuo metu. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėja neatitinka sąlygų, nustatytų leidimui gyventi gauti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu; ji neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš bylos medžiagos taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, siekdama įsidarbinti Lietuvoje ir duomenys, kuriuos pateikė Bendrovė tarpininkavusi įdarbinant pareiškėją, neatitinka tikrovės. Vien tas faktas, kad pareiškėja naudojasi teise į tikslines nėštumo ir gimdymo atostogas bei atostogas vaikui prižiūrėti, įvertinus šį faktą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, t. y., kad pareiškėja įsidarbino tarpininkavusioje Bendrovėje, dirbo joje atitinkamais laikotarpiais iki vaikų gimimo ir po jų gimimo ir dirba šiuo metu, nesuteikia pagrindo vertinti, kad siekdama įsidarbinti, ji ir tarpininkaujanti Bendrovė teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie deklaruotą tikslą – siekį dirbti Lietuvoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie piktnaudžiavimą migracijos procedūromis šiuo atveju yra atsakovo tik prielaidos, kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal šios bylos faktines aplinkybes (pareiškėja pirmą kartą prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pateikė 2022 m. rugpjūčio 31 d., o pirmas vaikas gimė (duomenys neskelbtini)) nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos prašyme deklaruotas tikslas – darbas Lietuvos Respublikoje – neatitinka tikrovės.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, o pagal to paties 5 dalies 6 punktą – administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-398-968/2025 ir joje nurodytą teismų praktiką).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesilaikė pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, neatliko išsamaus individualaus vertinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas.

37. Viešojo administravimo įstatyme taip pat yra įtvirtintas proporcingumo principas, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 str. 10 p.). Proporcingumo principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą) (VAĮ 3 str. 5 ir 10 p.).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu; neturi pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje taip pat išvados dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje padarytos neįvertinus pareiškėjos individualios situacijos bei tokios priemonės taikymo būtinumo Įstatymu siekiamiems tikslams užtikrinti. Nėštumo ir gimdymo atostogų bei atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiu, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, darbo santykiai nenutrūksta, o darbo užmokestis nėra mokamas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojo tikslinių atostogų prilyginti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų nesilaikymui.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai jas įvertino, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį teismo sprendimą keisti ar naikinti, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

40. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, ji įgijo teisę į prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Bylos duomenimis pareiškėją byloje atstovavo advokatas Gilbertas Kinderevičius, kuris pareiškėjos vardu teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal pateiktą suteiktų paslaugų ataskaitą ir PVM sąskaitą faktūrą už atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjos advokatui mokėtina suma yra 1 258,40 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos atstovavimo išlaidos yra būtinos, pagrįstos, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos, 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl yra priteisiamos pareiškėjos naudai iš atsakovo Migracijos departamento.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai G. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 258,40 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.