- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-22
- Bylos Nr.
- eA-2476-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07763-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S107826 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
2.1. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Sprendimu buvo panaikintas dėl to, kad, kreipdamasis dėl jo išdavimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie Sprendime nurodytas aplinkybes ir jam nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti kilusias abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo. Atsakovas, pareiškėjo atžvilgiu padarydamas neigiamą išvadą dėl jo turimų lėšų, jo neapklausė, todėl pažeidė gero administravimo principą ir priėmė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų neatitinkantį Sprendimą.
2.3. Pareiškėjas nuo 2022 m. gegužės 31 d. dirba suvirintoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Boltensa“ (toliau – ir Bendrovė). Darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 740 Eur mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties pasirašymo metu buvo taikomas 2021 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 834, kuriame patvirtinta minimali mėnesinė alga – 730,00 Eur. Pareiškėjui buvo išduotas skaidriai dirbančiojo asmens identifikavimo kodas, kuris patvirtina oficialaus įdarbinimo pagal darbo sutartį faktą.
2.4. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktą, nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga. Sprendime nepagrįstai remiamasi darbo užmokesčio dydžiu tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas atostogavo. Pareiškėjas nuo sausio 15 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 19 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d., buvo neapmokamose atostogose, todėl atitinkamai kito ir jo darbo užmokesčio dydis.
2.5. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdraustojo asmens nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius taip priimdamas VAĮ 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį administracinį aktą.
2.6. Teisės aktai nenumato reikalavimo, jog Įstatymo 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti visą darbo dieną. Įstatymo V skirsnio nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių darbui Lietuvoje keliamus reikalavimus, taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis yra pakankamas jo poreikiams tenkinti, tą patvirtina ir 2023 m. liepos 21 d. UAB Paysera sąskaitos išrašas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
4.1. Sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. liepos 4 d. ir nei vieną mėnesį per visą darbo (tiek iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir po) Bendrovėje laikotarpį užsieniečiui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, t. y. nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. buvo mokama nuo 35,77 Eur iki 85,85 Eur.
4.2. Pareiškėjui nuo 2023 m. kovo mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA. Nuo 2023 m. pakilus MMA dydžiui iki 840 Eur, užsieniečio darbo užmokestis nuo 740 Eur turėjo pakilti iki 840 Eur, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečio darbo užmokestis siekė tik 365,22 Eur. Pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Įvertinus visas šias aplinkybes buvo konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
4.3. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis. Jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas net ir teismui pateikė tik raštišką paaiškinimą, kad jam užtenka Bendrovės mokamo atlyginimo, tačiau jokio kito dokumento, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas gauna pakankamas lėšas, nėra pateikęs. Pateikti banko išrašai taip pat nepatvirtina pareiškėjo gaunamų lėšų pakankamumo, nes iš jų neįmanoma nustatyti, ar jos skirtos pareiškėjui, ar nebuvo atlikti tik bankiniai pavedimai tarp jo ir kitų asmenų. Tačiau aiškiai matyti, kad Bendrovė, kurioje dirba pareiškėjas, atlyginimą mokėjo nestabiliai ir bankiniame pavedime nurodytos sumos neatsispindi Sodros duomenų išraše. Be to, pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 8 d. nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos.
4.4. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų dokumentų, kurie iš tiesų patvirtintų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) numatytus pagrindus dėl nemokamų atostogų suteikimo. DK 137 straipsnyje įstatymo leidėjas numatė konkrečius nemokamų atostogų suteikimo pagrindus, terminus ar įstaigą, kuri turi pateikti rekomendaciją dėl būtino buvimo nemokamose atostogose laiko. Vien prašymo pateikimas ar įrašymas į Sodros duomenis nepatvirtina pareiškėjo pagrįsto buvimo nemokamose atostogose. Be to, leidimas laikinai gyventi išduodamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, t. y. užsieniečiams dirbti, o ne nemokamai atostogauti, todėl buvo priimtas Sprendimas ir pareiškėjui panaikintas leidimas likinai gyventi.
4.5. Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir įstatymas. Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, net 4 mėnesius negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.
4.6. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:
6.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje suvirintoju dujomis ir elektra (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui 2022 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
6.2. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė 2023 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 23S25027 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Pareiškėjui 2023 m. kovo 16 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. gruodžio 11 d.
6.3. Pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. liepos 4 d., tačiau nei vieną mėnesį per visą darbo (tiek iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir po) Bendrovėje laikotarpį jam nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. kovo mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (365,22 Eur). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje.
6.4. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, ar šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.
6.5. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Įstatymo nuostatas (50 str. 1 d., 35 str. 1 d. 2 p.) ir nurodė, kad nėra ginčo, jog, pareiškėjui įsidarbinus Bendrovėje nuo 2022 m. liepos 4 d., jam nei vieną mėnesį per visą darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, be to, pareiškėjui nuo 2023 m. kovo mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (Lietuvos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 2023 m. MMA – 840 Eur; 2022 m. MMA 730 Eur).
8. Teismas konstatavo, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei įsipareigojo mokėti Bendrovė bei numatyta teisės aktais, dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
9. Teismas nurodė, kad vien įrašas apie pareiškėjo nedraudiminius laikotarpius, nenurodant nemokamų atostogų suteikimo priežasčių, ar / ir nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, nepatvirtina pareiškėjo pagrįsto buvimo nemokamose atostogose. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant teisės aktuose nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl neapmokamų atostogų priežasčių. Pareiškėjo nedraudiminis laikotarpis dėl tam tikrų asmeninių / šeimyninių priežasčių susidarė ganėtinai ilgas, už kurį jis negavo darbo užmokesčio, nes, tenkindamas savo ir artimųjų poreikius, pasinaudojo įstatymu suteikta galimybe pasinaudoti tikslinėmis (nemokamomis) atostogomis.
12.2. Įstatymas nereglamentuoja užsieniečių teisės gauti neapmokamas atostogas, todėl taikomas DK, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino DK nuostatų.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
14. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas nuo to momento kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi net 4 mėnesius negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi..
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, pareiškėjas šių pagrindų nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl neapmokamų atostogų priežasčių, be to, pareiškėjas turi tokią pat teisę į neapmokamas atostogas, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.
18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
20. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.).
21. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
22. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas nustatė, jog tiek pareiškėjo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 740 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui nei vieną darbo mėnesį sulygtas darbo užmokestis mokėtas nebuvo, o buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei MMA. Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nors turėjo pareigą deklaruoti per 1 mėnesį nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodęs, jog jo pragyvenimo lėšos yra tik darbo užmokestis.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pateiktame paaiškinime nurodė, kad neapmokamas atostogas jis paėmė tam, kad pailsėti nuo sunkaus fizinio darbo, o apeliaciniame skunde jau teigia, kad neapmokamas atostogas buvo priverstas paimti dėl to, kad tenkino savo ir artimųjų poreikius. Pareiškėjas paaiškinime taip pat teigė, kad gaunamo atlyginimo iš darbo jam pakanka tam, kad išlaikyti save ir šeimą.
24. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2022 m. – 740 Eur, 2023 m. – 840 Eur).
25. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jam pakako gaunamų lėšų (pareiškėjas taip pat pateikė sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. liepos 21 d.), teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad pareiškėjas prašyme suteikti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio pareiškėjas nenurodė.
26. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas turi teisę į neapmokamas atostogas, tačiau pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, tačiau iš pareiškėjo sąskaitos išrašo matyti, kad pareiškėjas gavo ir kitų lėšų, kurios negali būti priskiriamos reguliarioms pajamoms; pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio).
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, taigi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl Migracijos departamento nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.