Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S107826 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Sprendimu buvo panaikintas dėl to, kad, kreipdamasis dėl jo išdavimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) nustatytu pagrindu.

Prieštaraudamas Sprendimui nurodo, kad nebuvo tinkamai informuotas apie skunde numatytas aplinkybes ir jam nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti kilusias abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo. Atsakovas, pareiškėjo atžvilgiu padarydamas neigiamą išvadą dėl jo turimų lėšų, jo neapklausė, todėl pažeidė gero administravimo principą ir šioje dalyje priėmė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų neatitinkantį sprendimą. Pareiškėjas kritiška vertina atsakovo teiginį, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gegužės 31 d. dirba suvirintoju UAB „Boltensa“ (Bendrovė). Remiantis prie skundo pridedama 2022 m. gegužės 31 d. darbo sutartimi Nr. 46, darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 740,00 Eur mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties pasirašymo metu buvo taikomas 2021 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 834, kuriame patvirtinta minimali mėnesinė alga – 730,00 Eur. Taip pat pareiškėjui yra išduotas skaidriai dirbančiojo asmens identifikavimo kodas, kuris patvirtina oficialaus įdarbinimo pagal darbo sutartį faktą.

Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktą, nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi - viena minimali mėnesinė alga. Atsakovo priimtame Sprendime nepagrįstai remiamasi darbo užmokesčio dydžiu tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas atostogavo. Pagal Sodros išduotą UAB „Boltensa“ apdraustųjų asmenų nedraudiminį laikotarpį (per nurodytą laikotarpį) lentelę matyti, kad pareiškėjas nuo sausio 15 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 19 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d., buvo neapmokamose atostogose, todėl atitinkamai kito ir jo darbo užmokesčio dydis. Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdraustojo asmens nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius taip priimdamas VAĮ 8 straipsnio reikalavimų neatitinkantį administracinį aktą.

Pažymi, kad teisės aktai nenumato reikalavimo, jog UTPĮ 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti visą darbo dieną. Įstatymo V skirsnio nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių darbui Lietuvoje keliamus reikalavimus, taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis yra pakankamas jo poreikiams tenkinti, tą patvirtina ir 2023-07-21 UAB Paysera sąskaitos išrašas 2023-04-01 – 2023-07-21. Daro išvadą, kad Departamentas priėmė neteisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Sprendime buvo konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022-07-04 ir nei vieną mėnesį per visą darbo (tiek iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir po) Bendrovėje laikotarpį užsieniečiui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, t. y. nuo 2022-07-04 iki 2023-05-31 buvo mokama nuo 35,77 Eur iki 85,85 Eur. Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui nuo 2023 m. kovo mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA. Pažymi, kad nuo 2023 m. pakilus MMA dydžiui iki 840 Eur, užsieniečio darbo užmokestis nuo 740 Eur turėjo pakilti iki 840 Eur, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečio darbo užmokestis siekė tik 365,22 Eur. Užsieniečiui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Įvertinus visas šias aplinkybes buvo konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Taigi, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis. Jokių kitų pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvoje pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas net ir teismui pateikė tik raštišką paaiškinimą, kad jam užtenka Bendrovės mokamo atlyginimo, tačiau jokio kito dokumento, kuris patvirtintų, jog pareiškėjas gauna pakankamas lėšas, nėra pateikęs. Pateikti banko išrašai taip pat nepatvirtina pareiškėjo gaunamų lėšų pakankamumo, nes iš jų neįmanoma nustatyti, ar jos skirtos pareiškėjui, ar nebuvo atlikti tik bankiniai pavedimai tarp jo ir kitų asmenų. Tačiau aiškiai matyti, kad Bendrovė, kurioje dirba pareiškėjas, atlyginimą mokėjo nestabiliai ir bankiniame pavedime nurodytos sumos neatsispindi SODROS duomenų išraše. Be to, iš VSAT duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2022-11-08 nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos.

Dėl pareiškėjo nurodomų teiginių apie jam suteiktas atostogas nurodo, kad teismui pateikiami tik SODROS duomenys apie apdraustųjų asmenų nedraudiminius laikotarpius apie pareiškėją, tačiau nepateikiama jokių kitų dokumentų, kurie iš tiesų patvirtintų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) numatytus pagrindus dėl nemokamų atostogų suteikimo. Pažymi, kad DK 137 straipsnyje įstatymo leidėjas numatė konkrečius nemokamų atostogų suteikimo pagrindus, terminus ar įstaigą, kuri turi pateikti rekomendaciją dėl būtino buvimo nemokamose atostogose laiko. Taigi vien tik tokio prašymo pateikimas ar įrašymas į SODROS duomenis nepatvirtina pareiškėjo pagrįsto buvimo nemokamose atostogose. Be to, leidimas laikinai gyventi išduodamas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, t. y. užsieniečiams dirbti, o ne nemokamai atostogauti, todėl buvo priimtas pagrįstas sprendimas ir pareiškėjui panaikintas leidimas likinai gyventi.

Dėl teisės būti išklausytam, pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir įstatymas. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, taisyklių nepažeidė. Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, net 4 mėnesius negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 23S107826 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje suvirintoju dujomis ir elektra (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui 2022-12-05 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė 2023-03-09 sprendimą Nr. 23S25027 išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Pareiškėjui 2023-03-16 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760231917, galiojantis iki 2024-12-11.

Pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022-07-04, tačiau nei vieną mėnesį per visą darbo (tiek iki leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek ir po) Bendrovėje laikotarpį jam nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad užsieniečiui nuo 2023 m. kovo mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (365,22 Eur). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Dėl minėtų aplinkybių buvo konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Departamentas taip pat nenustatė, kad užsienietis turėtų ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, ar šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760231917, galiojantį iki 2024-12-11.

Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalį, leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas). Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei 5 punkte, pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui įsidarbinus Bendrovėje nuo 2022-07-04, jam nei vieną mėnesį per visą darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur. Nuo 2022-07-04 iki 2023-05-31 buvo mokama nuo 35,77 Eur iki 85,85 Eur darbo užmokestis. Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui nuo 2023 m. kovo mėn. (leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (Lietuvos Vyriausybės 2022-10-07 nutarimu Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 2023 m. MMA – 840 Eur; 2022 m. MMA 730 Eur).

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei įsipareigojo mokėti Bendrovė bei numatyta teisės aktais, dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą ginčija ir tuo aspektu, kad jam mažesnis atlyginimas, tam tikrais laikotarpiais, buvo mokamas todėl, kad jis buvo nemokamose atostogose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien įrašas SODROS duomenyse apie pareiškėjo nedraudiminius laikotarpius, nenurodant nemokamų atostogų suteikimo priežasčių, ar/ir nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, nepatvirtina pareiškėjo pagrįsto buvimo nemokamose atostogose. Pažymėtina, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį. Departamentas atitinkamai nebuvo informuotas. Todėl pareiškėjo argumentai, kad būtent Departamentas, prieš priimdamas Sprendimus, privalėjo pareiškėjui suteikti galimybę pateikti paaiškinimus bei pateikti papildomą informaciją apie jo buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes, vertintini nepagrįstais.

Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai taip pat vertintini nepagrįstais.

Pabrėžtina, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas priešingai neįrodė. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.