Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2014-08-29 tarp ieškovo UAB „Šiaulių lyra“ ir atsakovės R. B. buvo pasirašyta Patalpų subnuomos sutartis (5-9, 147-152, 158-161 b. l.), pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovei, subnuomos teise, vienerių metų laikotarpiui, naudoti negyvenamąsias patalpas 65,00 kv. m., esančias adresu (duomenys neskelbtini), subnuomininko veiklai: biurui (1.1, 1.3 p.), o atsakovė įsipareigojo sumokėti sutartyje numatytus nuomos, administravimo paslaugų, komunalinius mokesčius, o nesumokėjus nustatytu laiku mokesčių – mokėti už kiekvieną uždelstą dieną 0,05 proc. delspinigius nuo apskaičiuotos sumos (1.2.1 p., 1.2.2 p.). Iš pateikto 2014-08-29 Patalpų perdavimo-priėmimo akto bei PVM sąskaitų - faktūrų matyti, jog ieškovas perdavė atsakovei nuomojamas patalpas sutarties 2.1.1 p. pagrindu, t. y. savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, tuo tarpu atsakovė pagal išrašytas sąskaitas - faktūras nuomos ir administravimo paslaugos mokesčių laiku ir tinkamai nemokėjo ir liko skolinga ieškovui 715,72 Eur (86 b.l.). Nors atsakovė nurodė, kad išnuomotose patalpose ji gyveno ir siekė išsinuomoti ne biuro, o gyvenamąsias patalpas, iš šalių pateiktų patalpų subnuomos sutarčių originalų matyti, kad abiejuose sutarties originaluose 1.1 punkte žodis „negyvenamąsias“ yra taisytas nubraukiant „ne“ žodžio dalį, pabrauktas žodis biurui. Liudytoja apklausta D. D. patvirtino, kad atsakovė siūlė ieškovui pakeisti nuomos sutarties sąlygas ir nurodyti, kad nuomojamos gyvenamosios paskirties patalpos. Šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovė sutarties sudarymo metu siekė išsinuomoti patalpas gyvenimui. Tačiau iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra nuomojamos patalpos, yra prekybinis – administracinis pastatas (133 b. l.). Iš byloje pateikto 2014-09-01 patalpų perdavimo – priėmimo akto kopijos matyti, kad subnuomotojas įsipareigojo įrengti patalpų šildymą, subnuomotojas sutiko, kad subnuomininkė įsirengtų plautuvę ir pasikabintų žaliuzes (9 b. l.). Byloje pateiktas šalių pasirašytas 2014-10-09 šildymo – šaldymo įrenginio ir įrengto vandens įvado priėmimo – perdavimo aktas prie 2014-08-29 subnuomos sutarties patvirtina, kad atsakovės nuomojamose patalpose buvo įrengtas patalpų šildymo – šaldymo įrenginys, atsakovė savo lėšomis įrengė šalto vandens įvadą su vandens kontroliniu skaitliuku (162 b. l.). Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad patalpose buvo būtina atlikti papildomus darbus, kad jose būtų galima gyventi, teigė, kad ieškovas nevykdė savo žodinių įsipareigojimų dėl darbų atlikimo. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendžia, kad sutarties sudarymo metu atsakovė turėjo ir galėjo suvokti, kad jos nuomojamos patalpos yra negyvenamosios paskirties, siekiant jose gyventi, buvo būtina atlikti tam tikrus darbus, todėl sudaryta nuomos sutartis, nepaisant to, kad ji buvo sudaryta su fiziniu asmeniu, negali būti vertinama kaip gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (CK 6.576 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad tarp šalių susiklostė pastato nuomos teisiniai santykiai (CK 6.530 straipsnis).

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 52,37 Eur delspinigius. Delspinigių dydžiui pagrįsti ieškovas pateikė 2015-03-03 ir 2015-05-19 skolos ir delspinigių skaičiuotes (16, 86 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė po bylos iškėlimo sumokėjo ieškovui 221,48 Eur, todėl ieškovas šia suma sumažino savo reikalavimus dėl pagrindinės skolos priteisimo, tačiau pagal pateiktą 2015-05-19 lentelę, tikslindamas ieškinį papildomai priskaičiavo delspinigius už laikotarpį nuo 2015-03-03 iki 2015-05-19, t.y. skaičiavo delspinigius po bylos iškėlimo teisme. Atsakovė su ieškovo reikalavimu priteisti iš jos delspinigius nesutinka, nurodydama, kad sutarties tekstą parengė ieškovas, į sutartį buvo įrašyti mokesčiai, dėl kurių mokėjimo šalys nesitarė, nuomojamos patalpos netiko gyvenimui, ieškovas nevykdė savo žodinių įsipareigojimų, ieškovui atsisakius nutraukti subnuomos sutartį anksčiau laiko, ji patyrė išlaidų nuomodamasi kitas gyvenamąsias patalpas. Ieškovo atstovai teismo posėdyje patvirtino, kad sutartis buvo parengta ieškovo, tačiau visos sutarties sąlygos šalių buvo aptartos, jas buvo galimybė pakeisti, tačiau atsakovė, sudarydama sutartį, sutiko su visomis sutarties sąlygomis, taip pat ir su sąlygomis dėl sankcijų (delspinigių dydžio). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).

Nagrinėjamu atveju šalys sutartį sudarė laisva valia, niekieno neverčiamos, aptarė sutarties sąlygas, su sutartyje numatytu delspinigių dydžiu atsakovė sutiko. Kaip jau minėta, atsakovė sutiko nuomotis negyvenamąsias patalpas, kurios sutarties sudarymo metu nebuvo iš esmės pritaikytos gyventi, ir tuo pačiu prisiėmė tam tikrą riziką tuo atveju, jei ieškovas tinkamai neįvykdytų savo sutartinių įsipareigojimų ir būtų nepateisinti atsakovės lūkesčiai dėl patalpos būklės, pasirašydama sutartį, atsakovė sutiko mokėti joje nustatytus mokesčius ir netesybas. Sutartis abiejų šalių buvo vykdoma ir iki šiol nėra nutraukta, sutarties nuostatos neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymo normoms. CK nustato skirtingus pažeistų teisių gynimo būdus. Vienas iš įstatymuose numatytų pažeistų teisių gynimo būdų – netesybos (CK 6.71 str.), t. y. bauda arba delspinigiai. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013). Netesybų sąvoka nustatyta CK 6.71 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią nuostatą netesybos – įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai). Pažymėta, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, tarp jų ir dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kaip jau minėta, atsakovė nesutikimą su ieškovo reikalavimu priteisti delspinigius grindžia tuo, kad ji siekė išsinuomoti gyvenamąsias patalpas ir su ieškovu dėl administravimo bei PVM mokesčių mokėjimo, kai kurių kitų sutarties sąlygų mokėjimo nesitarė, tačiau šiuos mokesčius atsakovė sutinka mokėti, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti delspinigius iš atsakovės. Šie atsakovės nurodyti argumentai nepaneigia atsakovės pareigos vykdyti šalių susitarimą dėl delspinigių mokėjimo. Byloje įrodyta, kad atsakovė nevykdė Sutarties 3.2. punkte nustatytos pareigos mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už praeito mėnesio patarnavimus sumokėti iki einamojo mėnesio 10 dienos. Todėl ieškovas pagrįstai, vadovaudamasis Sutarties 4.1. punktu, reikalauja priteisti delspinigius iš atsakovės. Dėl delspinigių dydžio pažymėtina tai, kad delspinigiai yra skaičiuojami iki kreipimosi į teismą dienos, nuo kreipimosi į teismą dienos gali būti skaičiuojamos tik procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovas, tikslindamas ieškinį, nepagrįstai skaičiavo delspinigius po bylos iškėlimo teisme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, reikalavimas dėl delspinigių priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteistini 24,76 Eur delspinigiai pagal 2015-03-03 skolos ir delspinigių paskaičiavimo lentelę (16 b. l.).

Pagal CK 6.37 str. 2 d., 6.261 str. 1 d. skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, o praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas nurodo, kad nuomos sutartis turėtų būti vertintina kaip komercinis sandoris, todėl palūkanos turėtų būti skaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 3 d. - palūkanos, lygios vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normai, padidintai 8 procentiniais punktais (pagal Lietuvos banko viešai skelbiamus duomenis, 2014-07-01 vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma buvo 0,40, todėl atsakovė ieškovei privalo sumokėti 8,40 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Kaip minėta aukščiau atsakovė išsinuomojo negyvenamąsias patalpas. Iš pateiktos sutarties matyti, kad sutartis buvo sudaryta ne su juridiniu asmeniu ar jo atstovu, o su fiziniu asmeniu. Atsakovės pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys patvirtina, kad atsakovė nevykdo jokios komercinės, ūkinės veiklos (139-140 b.l.). Minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte, nurodoma, kad šis įstatymas netaikomas sandoriams su vartotojais, perkančiais prekes, paslaugas ar darbus nesusijusiems su verslu ar profesija savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, o 2 straipsnio 6 dalyje išaiškinta, kad šio įstatymo normų kontekste ūkio subjektu laikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-213-157/2015). Nesant duomenų, kad atsakovė yra ūkio subjektas, kuriam anksčiau minėtas įstatymas taikomas, ieškovas nepagrįstai prašo priteisti pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą skaičiuojamas palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis ieškinio reikalavimas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų buvo pareikštas ieškinyje, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo. Dėl to iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (740,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-03-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).