- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-14
- Bylos Nr.
- 2S-747-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02956-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Suinteresuotas asmuo
- kreditoriams AB, „Panevėžio energija“, AB „Panevėžio būstas“, VMI prie LR FM
- Kreditorius
- AB „Panevėžio energija“, AB „Panevėžio būstas“, VMI prie LR FM
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-747-544/2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugsėjo 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-3957-812/2016 dėl išieškojimo nukreipimo į paskutinį gyvenamąjį būstą pagal pareiškėjos V. S. pareiškimą, esant suinteresuotiems asmenims kreditoriams AB „Panevėžio energija“, AB „Panevėžio būstas“, VMI prie LR FM, taip pat V. S., S. S., antstoliui S. R.,,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. S. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio būsto – ½ dalies buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Panevėžys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ½ dalis buto priklauso sutuoktiniui ir kad tai yra jų paskutinis būstas, kuriame gyvena, kito nekilnojamojo turto ar kito vertingo turto neturi. Negali įvykdyti eilės savo prievolių, kurių vertė iki 3000 Eur, antstoliai vykdo skolų išieškojimą priverstine tvarka, todėl susidaro reali grėsmė, kad išieškojimas bus nukreiptas į jai priklausančią buto dalį. Antstolių vykdomi išieškojimai kreditorių AB „Panevėžio energija“, AB „Panevėžio butų ūkis“ naudai yra išieškojimai sumų, nesumokėtų už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. Nors nėra neįgali, dirba, neturi nepilnamečių vaikų, tačiau sustuoktinis nedirba, o ji yra socialiai remtinas asmuo, nes gauna minimalų darbo užmokestį, iš kurio yra išskaičiuojamos sumos pagal vykdomuosius raštus. Butas, kurio dalis jai priklauso, yra vieno kambario su bendro naudojimo patalpomis, todėl nėra galimybės butą realizuoti, pakeisti jį į mažesnį ir sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 663 str. 4 d., ir nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos V. S. prašymą atmetė. Nurodė, kad iš viso iš pareiškėjos priteistos ir nesumokėtos už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas solidariai su suinteresuotu asmeniu V. S. sudaro 3606,62 Eur (pagal pateiktus duomenis dėl solidarios skolos priteisimo) ir viršija įstatymo numatytą sumą (2030 Eur), nuo kurios galimas išieškojimo nukreipimas į skolininkui priklausantį būstą (CPK 663 str. 3d.). Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja naudojasi paslaugomis, tačiau ne kiekvieną mėnesį moka įmokas už sunaudotą elektros energiją ir vandenį bei šiukšlių išvežimą. Eilinės įmokos kreditoriams AB „Panevėžio energija“, AB „Panevėžio butų ūkis“ nėra mokamos, nors tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo gavo pajamas. Pagal vykdomuosius raštus iš pareiškėjos darbo užmokesčio išskaitomos tik susidariusios už praėjusius laikotarpius ir teismo priteistos skolos. Skolos kiekvienais metais didėja, priteisiamos skolos už naujus įmokų nemokėjimo laikotarpius, nors jos lieka nepadengtos dar nuo 2005 m. nesumokėtos skolos. Pareiškėja nurodė, kad bute gyvena jos pilnametė duktė S. S., tačiau nepateikė duomenų, kad ji, gyvendama bute, būtų prisidėjusi prie jo išlaikymo ar kad to padaryti negalėjo dėl svarių objektyvių priežasčių. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog įvertina pareiškėjos skolos dydį, bei tai, kad ji neturi pakankamai pajamų mokėti net eilines mėnesio įmokas už butui teikiamas komunalines paslaugas bei išlaiko nedirbantį sutuoktinį, o objektyvios priežastys, trukdančios pareiškėjos sutuoktiniui dirbti ir gauti pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas ir taip prisidėti prie būsto išlaikymo, nežinomos. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjai ir toliau naudojantis butu skolos tik didės, o tai leidžia daryti išvadą, kad uždraudimas išieškoti iš pareiškėjos paskutiniojo būsto iš esmės pažeistų pareiškėjos kreditorių interesus, neatitiktų teisėtų lūkesčių ir interesų apsaugos bei teisingumo ir sąžiningumo principų.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu apeliantė V. S. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą ir nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančios būsto dalies. Nurodo, kad skola, dėl kurios antstoliai vykdo išieškojimą, atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius bei komunalines paslaugas. Šiuo metu dėl nesumokėtų mokesčių yra taikomas paskutinio šeimos būsto areštas. Nors ji pati ir šeimos nariai nėra neįgalūs, tačiau yra socialiai remtinas asmuo, kadangi gauna minimalų darbo užmokestį, o sutuoktinis yra bedarbis. Taigi gaunamos pajamos nėra pakankamos šeimai pragyventi, dėl ko turėtų būti taikomos CPK 663 str. 4 d. nuostatos. Atskirajame skunde pabrėžiama ir tai, kad aplinkybės, jog pareiškėja yra laikytina socialiai remtinu asmeniu, nepaneigė ir pirmosios instancijos teismas. Antstoliui nukreipus išieškojimą į paskutinį šeimos būstą, gaunamos pajamos būtų nepakankamos išsinuomoti gyvenamąją vietą. Papildomai pabrėžiama, jog įsiskolinimai susidarė ne dėl piktybinio nemokėjimo, bet dėl prastos finansinės padėties, kai ilgai nerado darbo ir negavo pajamų. Nurodė, kad, nors šiuo metu gauna tam tikrą darbo užmokestį, tačiau didžioji jo dalis yra pervedama antstoliams pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus, todėl likusi užmokesčio dalis yra naudojama būtiniausiems buitiniams poreikiams patenkinti. Apeliantės vertinimu, ji yra tik nežymiai viršijusi CPK 663 str. 3 d. numatytą ribą, nuo kurios galima išieškoti iš paskutiniosios asmens gyvenamosios vietos. Tvirtina, jog teismas nepagrįstai jai nustatė pareigą įrodyti, kad ji galės padengti įsiskolinimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ji išlaiko savo nedirbantį sutuoktinį, yra nepagrįsta įrodymais, juo labiau, kad jie kaip sutuoktiniai faktiškai nebegyvena ir bendro ūkio neveda.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama nenukreipti išieškojimo į paskutinį jos gyvenamąjį būstą, kadangi yra socialiai remtinas asmuo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys bei pačios pareiškėjos pateikti duomenys nėra pakankami tam, jog būtų galima taikyti CPK 663 str. 4 d. numatytą išimtį ir nuspręsti neišieškoti skolos iš pareiškėjos būsto. Atskiruoju skundu pareiškėja tvirtina, kad jos socialinė padėtis yra sunki, dėl ko ji negali sumokėti susidariusios skolos, o gaunamo darbo užmokesčio nepakanka naujos gyvenamosios vietos nuomai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius, duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, atskirąjį skundą sprendžia, kad nagrinėjamu atveju išties nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjos prašymas nenukreipti išieškojimo į paskutinį jos gyvenamąjį būstą dėl sunkios socialinės padėties yra pagrįstas ir turėtų būti tenkinamas.
CPK 634 str. 2 d. nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 2030 Eur (CPK 663 str. 3d.). CPK 663 str. 4 d. reglamentuoja apribojimą išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas šias teisės normas, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007), kad CPK 634 str. 2 d. norma yra imperatyvi. CPK 663 str. 4 d. nuostatos yra skirtos apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinį gyvenamąjį būstą. Pagal šią teisės normą ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra invalidai (neįgalieji), socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties.
Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, V. S. ir pareiškėjai V. S. nuosavybės teise po ½ dalį priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiam butui yra taikomas areštas (8 b. l.) ir jis yra paskutinis pareiškėjos gyvenamasis būstas, kadangi pagal byloje esančius įrodymus ji jokio kito nekilnojamojo ar registruoto turto neturi (21 – 22, 23 b. l.). Iš antstolio A. R. 2015 m. rugsėjo 1 d. patvarkymo – pasiūlymo kreiptis į teismą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog jis pagal skirtingus vykdomuosius dokumentus, kurie buvo išduoti laikotarpiu nuo 2000 metų iki 2015 metų, vykdo išieškojimą iš solidarių skolininkų V. S. ir V. S. UAB „Panevėžio būstas“, AB „Panevėžio energija“ bei valstybės naudai (8 b. l.). Be to, antstolė V. Ž. taip pat vykdo išieškojimą AB „Panevėžio energija“ bei valstybės naudai iš skolininko V. S. pagal eilę vykdomųjų dokumentų, kurie išduoti laikotarpiu nuo 2000 metų iki 2006 metų (9 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina ir apeliantė neginčija teismo padarytos išvados, kad iš jos priteistų ir neapmokėtų įsiskolinimų suma už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas solidariai su suinteresuotu asmeniu V. S. sudaro 3606,62 Eur. Taigi byloje esantys duomenys įrodo, kad pareiškėjos solidarūs įsiskolinimai susidarė dėl nesumokėtų mokesčių už komunalines paslaugas, paskutiniam pareiškėjos gyvenamajam būstui yra taikomas areštas, o skolinių įsipareigojimų suma viršija įstatyme numatytą ribą, nuo kurios galima spręsti klausimą dėl išieškojimo iš gyvenamojo būsto, kuriame skolininkas gyvena. Šių aplinkybių pateiktu atskiruoju skundu neginčija ir pati pareiškėja V. S..
Tačiau apeliantė pateiktame atskirajame skunde tvirtina, jog ji yra socialiai remtina, o skoliniai įsipareigojimai nebuvo padengti dėl sunkios materialinės padėties, dėl ko yra pagrindas taikyti CPK 663 str. 4 d. numatytą išimtį ir nenukreipti išieškojimo į paskutinį pareiškėjos gyvenamąjį būstą. Su šiais atskirojo argumentais sutikti nėra pagrindo. Nors V. S. tvirtina, kad ji yra socialiai remtina, tačiau byloje esantys duomenys tokios išvados nepatvirtina. Iš bylos duomenų nustatyta, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu apeliantė dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gaudavo darbo užmokestį, iš kurio pagal vykdomuosius raštus buvo išskaičiuojamos lėšos (25 – 27, 33, 36 – 38 b. l.). Be to, pati pareiškėja pripažįsta, kad nėra neįgali bei neturi nepilnamečių vaikų. Vien tai, kad pareiškėja šiuo metu gauna artimesnį minimaliam darbo užmokestį, savaime neįrodo, jog ji yra socialiai remtinas asmuo, juo labiau, kad dalis skolų susidarė gerokai anksčiau (2005 metais), o byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjos gaunamas pajamas bei darbinę veiklą iki 2013 metų. Subjektyvus pareiškėjos savęs vertinimas socialiai remtinu asmeniu nėra pakankamas pagrindas taikyti CPK 663 str. 4 d. išimtį. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal byloje esančius duomens pareiškėjos sutuoktinis V. S. per paskutinių 5 metų laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. gavo socialinę pašalpą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą 182,46 Eur (630 Lt), 2015 m. gegužės 28 d. baigė profesinio mokymo kursus ir įgijo baldų apmušėjo kvalifikaciją, pagal kurią planuojamas įdarbinimas, o laikotarpiais nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. bei nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. gavo stipendiją bei nedarbo draudimo išmoką (39, 40, 41 – 42, 43). Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad tam tikrais laikotarpiais pajamas gaudavo ne tik pareiškėja, tačiau ir jos sutuoktinis, todėl apeliantė per įsiskolinimo susidarymo laikotarpį nebuvo vienintelė šeimoje gaunanti pajamas (pavyzdžiui Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-4236-812/2015). Atsižvelgiant į visus išdėstytus duomenis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėja yra socialiai remtinas asmuo.
Kartu pažymėtina ir tai, jog, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nenusprendė, jog pareiškėja yra socialiai remtinas asmuo. Iš skundžiamoje nutartyje nurodytų argumentų visumos akivaizdžiai matyti, jog teismas nenustatė visų pagrindų CPK 663 str. 4 d. numatytų išimtinių sąlygų, leidžiančių nenukreipti išieškojimo į paskutinį gyvenamąjį būstą, taikymui. Šiuo atveju papildomai pažymėtina, kad, nors pati pareiškėja atskirajame skunde tvirtina, jog su sutuoktiniu faktiškai nebegyvena ir bendro ūkio neveda (ką patvirtina ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu civilinėje byloje Nr. 2YT-6681-902/2016), tačiau atskirajame skunde ji pati buvo nurodžiusi, jog gauna tik minimalų darbo užmokestį, iš kurio atsiskaitoma pagal vykdomuosius raštus, o „sutuoktinis yra bedarbis, gaunamos pajamos nepakankamos šeimai pragyventi“ (79 b. l.), kas reiškia, jog pati apeliantė tuomet save ir sutuoktinį laikė šeima, kurios vienas narių neturi darbo. Taigi pirmosios instancijos teismas iš pačios apeliantės paaiškinimų turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėja išlaiko nedirbantį vyrą.
Kitas atskirojo skundo argumentas yra tas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjai pareigą įrodyti, jog ji, gyvendama areštuotame būste, sugebės tinkamai vykdyti savo prievoles. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai ir toliau naudojantis šiuo butu skolos tik didėtų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja nenuosekliai ir nesistemingai moka už komunalines paslaugas (44 – 46 b. l.), jos gaunamas darbo užmokestis nėra pakankamas susidariusiems įsiskolinimams padengti, o dalis skolų yra susidariusios ir neapmokėtos net nuo 2005 metų. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, apeliantė nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kokiu būdu ketina tinkamai vykdyti prievoles bei mokėti susidariusius įsiskolinimus. Todėl virš nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, priešingai nei tvirtina apeliantė, atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą, neįrodo įrodinėjimo pareigos perkėlimo ar naujos CPK 663 str. 4 d. nuostatų taikymo sąlygos įvedimo, kadangi pagal byloje esančius duomenis pareiškėja nepagrindė esminių CPK 663 str. 4 d. nuostatų taikymo sąlygų buvimo.
Papildomai pažymėtina, jog pareiškėja nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių, kaip ji siekia sumažinti ar mažina susidariusį įsiskolinimą kreditoriams. Apeliantė save subjektyviai vertina socialiai remtinu asmeniu ir tai neleidžia pagrįstai manyti, jog aktyviais veiksmais bus siekiama mažinti susidariusius finansinius įsipareigojimus. Šiuo atveju įvertinus pareiškėjos skolų sumą, gaunamas pajamas yra akivaizdu, kad iš kitų šaltinių, nei areštuotas butas, skolų nebūtų galimybės išieškoti. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad uždraudimas išieškoti iš pareiškėjos paskutiniojo būsto iš esmės pažeistų pareiškėjos kreditorių interesus, prieštarautų teisėtų lūkesčių ir interesų apsaugos bei teisingumo ir sąžiningumo principams.
Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, aplinkybė, jog pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio nepakaktų kito gyvenamojo būsto nuomai sumokėti, nėra teisiškai reikšmingas argumentas, sprendžiant klausimą dėl CPK 663 str. 4 d. numatytos išimties taikymo apeliantės atžvilgiu.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.