Marijampolės apylinkės teismo nutartis

Šalies argumentai

A. A. (toliau – ir pareiškėjas) skunde nurodė, jog 2024-05-06 per e-policijos portalą informavo policijos įstaigą apie įvykį kelyje, kuris sukėlė pavojų mano saugumui, būtent: 2024-05-02 apie 17 val. dviračiu važiavo keliu Vilkaviškis - Gražiškiai. Ties Klampučių gyvenviete, apie 17.20 val. pro jį dideliu greičiu, nesaugiu atstumu pravažiavo automobilis Citroen, tamsiai mėlynos spalvos, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Automobilis lenkimo metu važiavo 112 km/h greičiu (radaro duomenimis) ir nepagrįstai arti jo, dėl ko kilo reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Kaip įrodymą pateikė prietaiso Garmin Varia RCT715 vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kad automobilis jį lenkia nesaugiu atstumu, važiuodamas 112 km/h greičiu bei kirsdamas ištisinę juostą, taip pat nurodytos įvykio vietos tikslios koordinatės. 2024-05-06 raštu Marijampolės AVPK Vilkaviškio PK (toliau - Institucija) informavo, kad pagal jo pranešimą pradėta administracinė teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 420 straipsnio 1 dalį. 2024-05-21 Institucija priėmė nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną ROIK: 25263969872 (I kartas). Minėtą sprendimą 2024-06-14 skundu apskundė Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmams, skundą paduodamas per Instituciją. 2024-06-20 nutarimu Institucija pati pasinaikino savo nutarimą ir pradėjo administracinę teiseną. Šiuo nutarimu buvo pavesta atlikti tyrimo veiksmus: 1) išreikalauti iš A. A. vaizdo įrašą; 2) atlikti parodymų patikrinimą vietoje, fiksuojant transporto priemonių lenkimo pradžios ir pabaigos vietą bei kitus tyrimui reikšmingus duomenis, kaitų subraižant kelio vietos schemą, kurioje būtų fiksuotas kelio ženklinimas. Nurodė, kad „tik atlikus tyrimo veiksmus galima spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo/netaikymo.“ 2024-09-27 raštu buvo informuotas, kad sprendimas administracinėje byloje priimtas, asmuo nubaustas pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį 6 eurų bauda. Dėl atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį išvis nesprendė (II kartas). Institucijos sprendimą skundė Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmams. 2024-11-11 Marijampolės apylinkės teismas (Vilkaviškio rūmai) nutartimi jo skundą patenkino ir panaikino 2024-09-16 Institucijos sprendimą administraciniu nurodymu nubausti T. Ž. pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį. Institucija teismo nutartį skundė Kauno apygardos teismui, kuris 2025-01-09 neskundžiama nutartimi Institucijos skundą atmetė. Remiantis šiomis nutartimis, policija privalėjo jį pripažinti nukentėjusiuoju ir atlikti įvykio tyrimą pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Priėmus minėtas nutartis, policijos sprendimas nubausti asmenį tik pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį (dėl greičio viršijimo) nustojo galioti. 2025-01-23 nutarimu buvo pripažintas nukentėjusiuoju. 2025-01-23 Institucija priėmė nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, kuriuo konstatavo: administracinio nusižengimo teiseną, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (III kartas). Nutarimą 2025-02-06 skundu skundė Marijampolės apylinkės teismui. 2025-03-24 nutartimi Marijampolės apylinkės teismas jo skundą tenkino ir panaikino nutarimą nutraukti teiseną. Institucija nutartį skundė apeliacine tvarka. 2025-06-05 nutartimi Kauno apygardos teismas atmetė Institucijos apeliacinį skundą ir aiškiai konstatavo, kad kyla abejonių ar vairuotojo veiksmuose nėra ne tik pareiškėjo akcentuojamo KET 126 punkto pažeidimo, bet ir kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Teismas neabejojo, kad dideliu greičiu dviratininką lenkiantis automobilis sukuria stiprų oro srautą, kuris gali išbalansuoti dviratininką, netgi sukelti kritimą. Sprendžiant atsakomybės klausimą pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį turi būti vertinami ne tik atstumai, bet ir faktiškai sukeltas dviratininkui pavojus. Po šios nutarties Institucija neatlikinėjo jokių tyrimo veiksmų daugiau nei 2 mėnesius ir tik 2025-08-21 kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizių centrą su 2025-08-13 užduotimi atlikti objektų tyrimą. 2025-09-16 surašytas ekspertizės aktas. 2025-10-09 Institucija priėmė nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną (IV kartas). Iš pateiktos proceso eigos daugiau nei akivaizdu, kad Institucija deda visas pastangas, kad vairuotojas T. Ž. nebūtų patrauktas atsakomybėn - nuo pat tyrimo pradžios neigia faktines aplinkybes, tyrimą vilkina, siekiant sulaukti senaties termino (ištisus mėnesius neatlikinėja jokių tyrimo veiksmų). Su 2025-10-09 Institucijos nutarimu nutraukti administracinę teiseną nesutinka, jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes tyrimas atliktas neišsamiai, neatsižvelgta į esmines aplinkybes: už savo veiksmus vairuotojas nebaudžiamas pagal ANK, nors jis: 1) viršijo leistiną greitį (mano radaro duomenimis važiavo 112 km/h, ekspertizės duomenimis 103-111 km/h; antros ekspertizės duomenimis- 109 km/h lenkimo metu; 2) lenkė dviratininką nesilaikydamas KET 126 punkto reikalavimų (mažesniu nei 1,5 m atstumu); 3) lenkimą atliko kirsdamas ištisinę kelio juostą (ją kirsdamas grįžo į savo eismo juostą), pažeisdamas KET 117 punkto reikalavimus; 4) sukėlė pavojų lenkiamo dviratininko sveikatai ir gyvybei ( KET 4, 9 punktas- eismo dalyviai privalo būti atsargūs, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui). Dėl Institucijos 2025-10-09 nutarimo argumentų. Tyrėjas peržiūrėjęs jo pateiktą vaizdo įrašą ir pateikė faktinių aplinkybių vertinimą, atliko savo skaičiavimus ir nustatė, kad nuo automobilio iki dviratininko buvo daugiau nei 1,5 m. šoninis atstumas. Tyrėjas, net turėdamas 2025-09-23 ekspertizės aktą, vis tiek tvirtai laikosi ankstesnių asmeninių įsitikinimų- dviratininkas buvo lenkiamas netgi didesniu, nei KET 126 punktas reikalauja, šoniniu atstumu. Tai rodo, kad tyrėjo išankstinės nuomonės negali pakeisti jokie įrodymai. Be to tyrėjas cituoja 2025-09-23 ekspertizės aktą: automobilio Citroen C5 vairuotojo veiksmai, važiuodamas vidutiniu apie 109 km/h greičiu ir lenkdamas vidutiniu apie 32 km/h greičiu važiuojantį dviratininką, paliko apie 1,05 m šoninį tarpą tarp automobilio ir dviratininko, kas yra mažiau nei 1,5 m - buvo nepriimtini, tačiau, techniniu požiūriu, tikėtina, nesukėlė grėsmės eismo saugumui. Tyrėjui nekilo klausimų, dėl vairuotojo nepriimtinų veiksmų teisinio vertinimo. Tyrėjas cituoja KET 126 punktą ir nurodo lenkti dviratininką 1,5 m atstumu tik rekomenduojama, tai nėra pareiga. Sutiktina, kad įvykio metu galiojo KET 126 punktas. Akivaizdu, kad tyrėjui nėra žinoma teismų praktika, kaip KET 126 punktas koreliuoja su 9 punktu. Sutiktina, kad įvykio metu galioja KET 126 punkto redakcija, numačiusi rekomendaciją vairuotojams dviratininkus lenkti ne mažesniu kaip 1,5 m šoniniu atstumu. Jeigu Institucija mano, kad minėtoje situacijoje vairuotojas galėjo nesilaikyti KET rekomendacijos, turėtų pateikti argumentus. Argumentai turėtų rodyti, kad vairuotojas pasirinko mažinti šoninį lenkimo atstumą be menkiausio pavojaus eismo saugumui. Pvz.: vairuotojas galėjo mažinti šoninį atstumą, nes: kelio apšvietimas geras, dienos metas; kelio danga sausa; Vairuotojas privalėjo didinti lenkimo šoninį atstumą ar bent jau jo nemažinti, nes: važiavo ženkliai viršydamas leistiną greitį - 120 km/h (leistinas 90 km/h), lenkimo metu sumažino iki 109 km/h; didelis lenkime dalyvaujančių transporto priemonių greičių skirtumas: automobilis 109 km/h, dviratininkas 32km/h, skirtumas 77 km/h. Autoįvykių tyrimo praktikoje mirtinas kontaktas yra jau pasiekus 60 km/h greičių skirtumą; kelio situacija: vairuotojas matė ir žinojo, kad lenkimą atlieka prieš pat sankryžą, kur lenkimo metu bus priverstas kirsti ištisinę juostą; eismo neintensyvumas: iš paskos atvažiuoja kitas automobilis. Dėl nesaugaus lenkimo dviratininkui susimėčius, jis patektų būtent sekančiam automobiliui po ratais. Išvardintų kriterijų analizė rodo, kad šio įvykio metu vairuotojas, lenkdamas dviratininką, neturėjo jokio pagrindo mažinti rekomenduojamą šoninį atstumą, bet priešingai, netgi privalėjo jį didinti, o tiksliau - susilaikyti nuo lenkimo manevro sankryžoje ir lenkimą atlikti pasibaigus ištisinei eismo juostai. Tyrėjas cituoja ANK 420 straipsnio 1 dalies dispoziciją - alternatyvias veikas. Ir tiesiog konstatuoja - „iš medžiagos nenustatyta, kad būtų padarytas administracinis nusižengimas, kadangi administracinis nusižengimas yra kaltininko padaryta pavojinga veika, atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracine atsakomybė, požymiu.“ Tyrėjo manymu, asmuo atsakomybėn traukiamas tik tuomet, kai „nelieka jokios protingos abejonės, kad asmuo padarė veiką“. Tyrėjas neįvardijo, kokios protingos abejonės jam neleido vairuotojui taikyti atsakomybę. Vertinant visą procesą galima tik spėti, kad ta aplinkybė yra tyrėjo manymas, kad ne visų eismo dalyvių interesai yra saugomi įstatymais. Dėl 2025-09-16 ekspertizės akto Nr. 11-2382(25), 11- 2629 (25). Iš nutarimo turinio galima suprasti, kad tyrėjui šis ekspertizės aktas buvo esminis duomenų šaltinis, įrodantis, kad vairuotojas T. Ž. tiriamoje situacijoje neįvykdė jokio teisės pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Institucija, būdama susipažinusi su vaizdo įrašu, kuriame fiksuota, kad automobilis Citroen įrašo pradžioje važiuoja 123 km/h greičiu, o lenkimo metu- 112 km/h, net neprašo eksperto nustatyti automobilio greičio, o štai dviratininko - klausimas Nr. 4. Galimai institucija turėjo įtarimą, kad greitį viršijo ne automobilis, bet dviratininkas. ANK 569 straipsnio 5 dalis numato, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bet kuris įrodymų šaltinis, net ir ekspertizės aktas, turi būti vertinamas, o ne iš anksto preziumuojama jo įrodomoji reikšmė. Eksperto išvados: 1. Tikėtina, kad buvusioje kelio eismo situacijoje lenkimo metu automobilio „Citroen C5“ vairuotojas paliko apie 1,05 m. šoninį tarpą tarp automobilio dešinio šono (veidrodėlio) ir dviratininko kairiojo šono. Tikėtinos transporto priemonių padėtys pavaizduotos 8 pav. Pagal tai kyla klausimas, ar eksperto vartojama sąvoka „šoninis tarpas“ yra tapati KET 126 punkto sąvokai „šoninis lenkimo atstumas“. Ekspertas nurodo, kad „šoninis tarpas“ yra atstumas tarp automobilio dešinio šono (veidrodėlio) ir dviratininko kairio šono. Dviratininko šonas nėra labiausiai nuo dviratininko centrinės plokštumos nutolęs elementas, dar yra ranka, alkūnė ar dviračio vairas. Pastaruosius elementus kliudžius automobiliui būtų sukeltos sunkios pasekmės, taip pat, kaip ir kliudžius šoną. Eismo saugumo prasme svarbu nustatyti atstumą tarp galimų kontaktinių paviršių. Abejones sustiprina ir tai, kad ekspertas tiriamojoje dalyje vartoja dar vieną sąvoką - „dviratininko kairys gabaritas“. Be to eksperto nustatyto šoninio tarpo tikslumas kelia pagrįstų abejonių. Automobilio padėtis grafiškai pavaizduota 7 ir 8 pav.: automobilio ašinė linija beveik sutampa su ašine kelio linija (automobilis yra šiek tiek pasislinkęs į dviratininko pusę, tai yra, didesnė automobilio pusė yra toje pačioje eismo juostoje, kaip ir dviratininkas). Tuo galima įsitikinti ir peržiūrėjus vaizdo įrašą. Remiantis eksperto skaičiavimais, automobilis dešinės pusės ratais buvo nutolęs 2,3 m. nuo važiuojamosios dalies krašto. Eismo juostos plotis yra 3,0 m. Atitinkamai, iš eismo juostos pločio 3,0 m atėmus atstumą 2,3 m gauname automobilio plotį nuo dešinio rato krašto iki ašinės linijos - 0,7 m. Pagal grafinį automobilio pozicijos kelyje vaizdavimą, tie 0,7 m yra didesnioji automobilio pusė. Atitinkamai, automobilio plotis tarp išorinių ratų paviršių yra ne didesnis kaip 2 x0,7 m, tai yra 1,4 m. Šis rezultatas gan ženkliai prasilenkia su viešai prieinamais automobilio techniniais parametrais - 1,86 m. Kyla klausimas, dėl kokių priežasčių ekspertizės matmenys rodo, kad eismo įvykyje dalyvavo 0,4 m siauresnis automobilis Citroen C5, nei jis yra realybėje? 0,4 metro paklaida yra neleistinai didelė, kai eksperto išvadą dėl lenkimo saugumo nulėmė 0,05 metro (5 cm.). Jeigu ekspertas „nesiaurintų“ automobilio, rezultatas būtų visiškai kitoks. Viešais duomenimis (www.automoli.com/lt) automobilio Citroen C5 plotis 1860 mm, o su veidrodėliais 2096 mm. Atitinkamai, remiantis eksperto nustatyta ir schemoje pavaizduota automobilio padėtimi (sutampa automobilio ir kelio ašys) automobilis dviratininko važiavimo eismo juostoje užėmė 2,096 m 12= 1,048 m. Vertinant nustatytus duomenis, lenkimo metu atstumas tarp automobilio ir dviratininko šoninių, kontaktinių paviršių buvo: 3,0 m - 1,05 m - 1,048 m = 0,902 m. O tai yra 10 procentų mažiau už eksperto nustatytą saugų šoninį tarpą 1,0 m. 2. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Citroen C5“ vairuotojo veiksmai, -važiuodamas vidutiniu apie 109 km/h greičiu ir lenkdamas vidutiniu apie 32 km/h greičiu važiuojantį dviratininką, paliko apie 1,05 m šoninį tarpą tarp automobilio ir dviratininko, kas yra mažiau nei 1,5 m - buvo nepriimtina, tačiau, techniniu požiūriu, tikėtina, nesukėlė grėsmės eismo saugumui. Šiuo teiginiu taip pat ekspertas atsakė ir į tyrėjo klausimą ar lenkimas buvo pavojingas dviratininko sveikatai ir gyvybei. Grėsmės nesukėlė, vadinasi nepavojingas. Pagal tai kyla klausimas, ką ekspertas turėjo omenyje teigdamas, kad vairuotojo veiksmai-dviratininko lenkimas 1,05 m šoniniu tarpu „buvo nepriimtina“. Kam ir kodėl nepriimtina? Ekspertas teikia išvadą dėl tyrimo, reikalaujančio specialiųjų žinių. Neabejotinai, eksperto žinios nėra teisinės, nes teisės taikymo klausimu specialistas yra Institucija bei teismas. Ir ne techniniu aspektu, nes techniniu požiūriu, kaip teigia ekspertas- vairuotojo veiksmai, tikėtina, nesukėlė grėsmės eismo saugumui. Tada, kokiu aspektu vairuotojo veiksmai „nepriimtini“? Etniniu, kultūriniu, visuomeniniu, religiniu, sportiniu ar kokiu? Kokia teisinę reikšmę turi tas „nepriimtinumas“? Atkreipiu dėmesį, kaip ekspertas ištyrė ir nustatė, kad minėtas lenkimas „techniniu požiūriu, tikėtina, nesukėlė grėsmės eismo saugumui“. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, 6 lape, ekspertas pateikė formulę, kuria remiantis apskaičiuojamas saugus šoninis tarpas, automobiliui lenkiant dviratininką: l = 0,3+0,005(vl+v2) v1 yra automobilio greitis, o v2- dviratininko. Iš kur paimta ši formulė, bei jos konstantos, neaišku. Šiuo atveju: 0,3+0,005(109+32) = 1,005 m. Vertinant formulę, akivaizdu, kad rezultatui turi įtakos tik kintamųjų - automobilio ir dviratininko greičių suma (šiuo atveju- 141). Greičių pasiskirstymas tarp transporto priemonių neturi jokios reikšmės: tarkime automobilis būtų važiavęs 90 km/h, o jis (dviratininkas) dviračiu 51 km/h – vis tiek saugus šoninis tarpas yra 1,0 m. Net jeigu jis stovėtų, o automobilis pro jį pravažiuotų 141 km/h greičiu 1,0 m atstumu, vis tiek formulės rezultatas toks pat - 1,0 m ir techniniu požiūriu buvo saugu. Vieši statistiniai duomenys teigia, kad Lietuvoje dažniausia eismo įvykių priežastis yra nepasirinktas saugus ir (ar) viršytas leistinas greitis. Be to, kuo didesnis greitis, tuo sunkesnės pasekmės. Remiantis eksperto formule, vietinės reikšmės kelyje (eismo juostos plotis 3,0 m, greičio apribojimas 90 km/h) įprastą dviratininką, kuris paprastai važiuoja iki 20 km/h greičiu, automobilio vairuotojui yra saugu lenkti 1,0 m šoniniu tarpu, važiuojant 121 km/h greičiu. Kaip dviratininkas, patyręs panašius automobilių lenkimus, drįsta teigti, kad tai nėra saugu. Kita vertus, esant tokiems svariems, ekspertiniams teiginiams, kyla klausimas, kodėl vietinės reikšmės keliuose greitis ribojamas iki 90 km/h? Formulės pagrįstumas kelia abejonių ir kitais aspektais nes : nevertinami transporto priemonių 1) gabaritai ir 2) dviratininko masė. 1) Poveikis dviratininkui ypatingai priklauso nuo lenkiančios transporto priemonės gabaritų. Kuo didesni gabaritai, tuo didesnis oro srautas sukeliamas. Pvz.: tuo pačiu greičiu ir šoniniu tarpu lenkia mažas automobilis- VW Polo ir didelių gabaritų sunkvežimis- vilkikas Scania su kroviniu. Pagal formulę (transporto priemonės greitis 90 km/h, dviratininko 20 km/h) - saugus šoninis tarpas bus 0,85 m. - abiem atvejais. 2) Lenkiančio automobilio sukelto srauto poveikio rezultatas bus skirtingas atsižvelgiant į dviračio ir dviratininko bendrą masę. Pvz.: važiuoja dviratininkas- suaugęs vyras (bendra masė su dviračiu apie 100 kg) ir 12 m mergaitė (masė 40 kg). Pagal eksperto formulę, 90 km/h greičiu važiuojantis vilkikas su kroviniu lenks dviratininkus - „saugus“ šoninis tarpas abiem atvejais 0,85 m. Poveikis dviratininkams bus kardinaliai skirtingas - rizika būti srauto patrauktam po galiniais ratais ar nublokštam nuo sankasos yra daug didesnė lengvesniam dviratininkui. Ekspertizės išvados 7 punktas patvirtina- ekspertai oro srauto poveikio dviratininkui nevertino, nes tai ne jų kompetencijos klausimas. Automobilio pravažiavimas mažu atstumu pro dviratininką sukelia psichologinį poveikį-dviratininkas gali patirti išgąstį, stresą, susimėtyt ir patekti po sekančio automobilio ratais arba griūti ir susižaloti, be tiesioginio kontakto su automobiliu. Šis aspektas eksperto formulėje taip pat neatspindėtas. Kaip dera ekspertinis saugumo suvokimas su KET 126 punktu? KET 126 punktas numato, kad vairuotojas, važiuojantis greičiau nei 50 km/h, lenkdamas dviratininką privalo palikti ne mažesnį kaip 1,5 m šoninį atstumą. Pagal ekspertinę formulę, 60 km/h važiuojantis automobilis, 20 km/h važiuojantį dviratininką saugiai lenks 0,7 m šoniniu tarpu. Ar reikėtų manyti, kad įstatymų leidėjas grubiai suklydo ir vietoj 0,7 m nustatė nepagrįstai, net 2 kartus didesnį saugų šoninį atstumą 1,5 m.? Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes kyla pagrįstų abejonių ar ekspertas grėsmę eismo saugumui vertina taip pat, kaip tai daroma KET 126 punkte. Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad eksperto taikyta formulė visiškai neatspindi dviratininko saugumo poreikio eisme. Yra pagrindo manyti, kad ekspertas grėsmę eismo saugumui vertina kaip pavojų nukentėti automobilio vairuotojui, o galima žala dviratininkui laikoma nereikšminga. Eismo saugumo požiūriu automobilis ir dviratis nėra lygiavertės transporto priemonės, nes jų valdytojų galimybė nukentėti eisme yra kardinaliai skirtinga. Automobilis yra stabili, keturratė transporto priemonė su pasyviais (kėbulas, saugos diržai) ir aktyviais (elektroninės saugos sistemos- saugos pagalvės, ABS, ESP ir t.t.) saugumo elementai, kai tuo tarpu dviratis yra dviratė, nestabili transporto priemonė, varoma žmogaus raumenų jėga, judanti dėka jo balansavimo veiksmų, be fizinių barjerų, vairuotojui apsaugoti. Bet kokio kontakto su aplinkos objektais metu, vairuotojas yra apsaugotas automobilio kėbulo, o dviratininkas priverstas kontaktuoti betarpiškai kūnu. Iš to seka, kad dviratininko saugumo poreikiai žymiai didesni, nei automobilio vairuotojo. 1968 m. lapkričio 8 d. Vienos Kelių eismo konvencijos (Lietuvos Respublika ratifikavo 1991-11-20) 7 straipsnio 3 dalis numato, kad vairuotojai turi būti ypač atidūs labiausiai pažeidžiamiems eismo dalyviams, tokiems kaip pėstieji ir dviratininkai, ypač vaikams, pagyvenusio amžiaus žmonėms ir invalidams. Dviratininkų apsaugai Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas priėmė specialų teisės reguliavimą: Kelių eismo taisyklių 126 punktą. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 17 punktas numato, kad eismo saugumas - visuma kelių eismo ypatybių, rodančių, kiek eismo dalyviai yra apsaugoti nuo eismo įvykių ir jų padarinių. Iš to seka, kad tiek ekspertinio tyrimo metu (pvz.: naudojamoje šoninio tarpo formulėje), tiek ir teisiniame situacijos vertinime turi būti atsižvelgta į dviratininko didesnį pažeidžiamumą eisme. Vertinant eksperto pateiktą metodiką, akivaizdu, kad taip nėra. Į tyrėjo klausimą, ar dviratininkas laikėsi KET 57 punkto reikalavimų, ekspertas atsakė, kad tikėtina, kad dviratininkas dešiniu gabaritu buvo nutolęs 25 cm nuo važiuojamosios dalies dešinio krašto, o klausimui ar dviratininkas laikėsi KET 57 punkto reikalavimų, nereikia specialių eismo įvykių-vaizdo tyrimo srities žinių. Tai yra, klausimą paliko spręsti tyrėjui. Pastebėtina, kad tiriamojoje dalyje ekspertas šį klausimą sprendė (6 puslapio paskutinė pastraipa, 7 puslapio 1 pastraipa). Ekspertas cituoja KET 57 punktą, o po to 113 punktą, jį taip pat priskirdamas prie taisyklių, reglamentuojančių dviračių eismą: „kur kas lėčiau už leidžiamą didžiausią greitį važiuojantis vairuotojas (išskyrus tuos atvejus, kai jis suka į kairę arba apsisuka) privalo praleisti paskui jį greičiau važiuojančias transporto priemones, pasitraukdamas kuo labiau į dešinę.“ Reiktų suprasti, kad ekspertas citatą skiria dviratininkui, nes kaip žinia, pats nustatė, kad automobilio vairuotojas važiavo 109 km/h greičiu - gerokai didesniu, nei leistinas. Taigi, ekspertas mano, kad ir dviratininkas gali važiuoti maksimaliu leistinu greičiu - 90 km/h, o kai tokiu greičiu nevažiuoja, jis privalo praleisti tokius kaip Citroen C5, pasitraukdamas kuo labiau į dešinę. Iš esmės, tai yra eksperto užuomina, kad dviratininkas, nepasitraukdamas kiek įmanoma į dešinę (galimai į kelkraštį be asfalto dangos) trukdė normaliai pravažiuot Citroen C5, judančiam didesniu nei leistinas greitis. Esmė tame, kad dviratininko dalyvavimas eisme atskirai ir detaliai reglamentuotas KET VIII skyriuje, o 113 punktas yra skirtas automobilių vairuotojams. Neabejoja, kad ekspertas susipažinęs su KET reikalavimais. Į tyrėjo klausimą kokie oro srautai susidarė lenkiant dviratininką ir kaip jie veikė dviratininką, ekspertas atsakė: šio klausimo sprendimas nėra eismo įvykių ir vaizdų ekspertų kompetencija. Eksperto atsakymas daug ką paaiškina: ekspertai teikdami išvadas į jų kompetencijai priskiriamus klausimus, oro srauto poveikio dviratininkui nevertino (žiūrėti išvados 2 punktą). Ekspertas nepasisakė, kad dviratininkas nebuvo veikiamas automobilio sukelto oro srauto, tiesiog tai ne jo tyrimo laukas. Į tyrėjo klausimą, ar pagal nustatytas aplinkybes (greitį, atstumą) transporto priemonės sukeltas „vėjo šuoras“ privertė dviratininką staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, ekspertas atsakė: „atsakyta 2 ir 7 punktuose“. Kitaip tariant, lenkimas 1,05 m šoniniu tarpu nepriimtinas, tačiau techniniu požiūriu, tikėtina, nesukėlė grėsmės eismo saugumui, bet automobilio sukelto oro srauto nevertino, nes tai ne jo kompetencijoje. Į tyrėjo klausimą ar vairuotojas turėjo techninę galimybę grįžti į savo eismo juostą nekirsdamas ištisinės kelio ženklinimo linijos, ekspertas atsakė: nustatyti negali. Tiriamojoje dalyje (6 lapas, 2 pastraipa) ekspertas nurodė, kad „automobilis lenkimo manevro metu dviratininką privažiuoja horizontaliojo ženklinimo KET 1.6. pabaigoje ties paskutiniu brūkšniu“- ekspertas nurodo tikslią transporto priemonių vietą kelyje, kurią turi visas galimybes atvaizduoti schemoje 1 pav., kur yra tikslūs išmatavimai kelio ilgio atžvilgiu, tam kad toliau modeliuotų transporto priemonių judėjimą pagal žinomą jų greitį. Tačiau ekspertas persigalvoja - iš tirti pateiktos medžiagos negalima tiksliai nustatyti automobilio ir dviratininko padėčių kelio ilgio atžvilgiu lenkimo manevro metu ir dėl to negalima nustatyti, ar automobilis būtų užbaigęs lenkimo manevrą, nekirsdamas ištisinės ženklinimo linijos KET 1.1.“ Kaip matosi, vienu sakiniu ekspertas nustato transporto priemonių padėtį, o sekančiu sakiniu- jau nebegali nustatyti. Lieka taip ir neaišku, - ar kompetencijos klausimas, ar duomenų trūkumas neleido ekspertui nustatyti ar 4,829 m ilgio automobilis, važiuodamas 109 km/h greičiu ir galine dalimi esantis ties brūkšninės linijos galu, už kurio yra 2,95 m tarpas, o toliau ištisinė linija, galėjo sugrįžti į savo eismo juostą (Priedas Nr. 1)? Jeigu trūko duomenų, kokių ir dėl kokių priežasčių neprašė tyrėjo juos papildyti? Jeigu kompetencijos klausimas- tarkim, ekspertas gali įvertinti tik vaizdo medžiagoje matomus objektus ir programa „PC-Crash 15.0“ negali (o viešais duomenimis - GALI, o ir ekspertas spręsdamas kitus klausimus, puikiai tai pademonstravo) modeliuoti toliau sekusių įvykių? 7, 8 paveikslėliuose ekspertas automobilį schemoje pavaizduoti galėjo, tačiau kur automobilis buvo paskutiniame matomame kadre - jau nebegali. Klausimas, kas atėmė gebėjimus? Bet kuriuo atveju, eksperto negalėjimas nustatyti niekaip nepaneigia to, ką aš mačiau ir daviau parodymus: vairuotojas aplenkęs mane nuvažiavo per visą sankryžą kirsdamas ašinę ištisinę liniją. Ekspertizės aktas kelia nemažai klausimų ir abejonių. Turi pagrindo manyti, kad atsakymai į tyrėjo užduotus klausimus gali būti pakoreguoti ar patikslinti. Kas beje, jau yra įvykę: šioje byloje ekspertas R. M. pateikė 2024-09-09 ekspertizės aktą Nr. 11-1718 (24), kuriame teikė išvadą: lenkiančio automobilio Citroen judėjimo greitis 103-111 km/h, o štai 2025-09-16 ekspertizės akte tas pats ekspertas R. M. nustatė kur kas tiksliau: automobilis važiavo apie 109 km/h greičiu. Pripažintina, kad ekspertizės aktu nustatyta eilė svarbių objektyvių duomenų: - dviratininko padėtis kelyje: užėmė 1,05 m važiuojamosios dalies; - automobilio padėtis kelyje: jo ašis praktiškai sutapo su kelio ašimi (problema, tik tame, kad automobilį susiaurino 0,4 m); - transporto priemonių greitis: dviračio 32 km/h - tiek ir rodo prietaisas Garmin; automobilio greitis lenkimo metu 109 km/h, kai Garmin rodmenys buvo 112 km/h. Vadinasi prietaisas Garmin rodo 3 km/h daugiau, nei nustatė ekspertas. Tai Institucijai leis tvirtai automobilio greitį vertinti vaizdo įrašo pradžioje: 123 km/h, vadinasi buvo 120 km/h. Bet kuriuo atveju, šis ekspertizės aktas nepaneigia, kad vairuotojas tiriamu lenkimu sukėlė pavojingos situacijos dviratininkui, nes ekspertas net netyrė oro srauto ir psichologinio poveikio dviratininkui, o dėl tiesioginio kontakto ir taip buvo aišku, kad dviratininko nekliudė. Institucijai nekilo jokių abejonių dėl eksperto išvadų, nors ir liko eilė neatsakytų klausimų. Paprastai institucija tokiais atvejais aiškinasi su ekspertais, kokia papildoma medžiaga pateiktina, galbūt koreguotini klausimai, pagal eksperto kompetenciją, o nustatę, kad kreipėsi į ne tos kompetencijos ekspertą, užduotį skiria tam ekspertui, kuris gali pagal kompetenciją atsakyti klausimus. Šiuo atveju akivaizdu, kad Institucija siekė nustatyti vairuotojo nekaltumą (juk nebe reikalo jau tris kartus buvo tyrimą nutraukus) ir tam visiškai pakako išvados, kad šoninis tarpas 5 cm yra didesnis, nei reikia konstatuoti, kad lenkimas techniniu požiūriu nesukėlė pavojaus eismo saugumui. Atitinkamai, kiti Institucijos kelti klausimai tapo nebeaktualūs. Taigi, remdamasis aplinkybėmis, kurias jis betarpiškai stebėjo, bei kurias patvirtina jo pateiktas vaizdo įrašas bei iš dalies ekspertizės aktas, jis (pareiškėjas) teigia, kad vairuotojas įvykdė eilę grubių KET pažeidimų: viršijo leistiną 90 km/h greitį - važiavo 120-109 km/h (KET 131.1 punktas); dviratininką lenkė nesaugiu atstumu, mažesniu nei reikalauja KET 126 p. - 0,9 m.; lenkimo manevrą atliko neleistinoje kelio vietoje- kirsdamas kelio ištisinę juostą (KET 140.2, 140.7 punktas). Dėl šių vairuotojo veiksmų jis patyrė išgąstį, nusuko į kelkraštį ir sustojo. Už eilę grubių pažeidimų, kurie sukėlė realų pavojų jo sveikatai ir gyvybei, vairuotojui turėtų būti taikoma atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Dėl atsakomybės pagal ANK 420 straipsnio 1 dalies taikymo. Tiriamo įvykio kontekste, administracinė atsakomybė pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį vairuotojui taikytina net už 3 alternatyvias veikas: 1- vienu metu ar paeiliui padarė kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus, 2- lenkė vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti, 3- sukėlė pavojingą situaciją - privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Tam, kad asmuo būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti: I) ar vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus; II) ar lenkė neleistinoje vietoje; ar bent vienas iš įvykdytų KET pažeidimų sukėlė pavojingą situaciją arba keli iš jų kėlė grėsmę eismo saugumui; III) ar yra vairuotojo kaltė dėl pavojingos situacijos sukėlimo. I) automobilio Citroen C5, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojas įvykdė šiuos pažeidimus: 1) atliko dviratininko lenkimą, nesilaikydamas KET 126 p. reikalavimų: lenkė nesaugiu, 0,9 m šoniniu atstumu. KET 126 punktas numato imperatyvius reikalavimus vairuotojui lenkiant ar apvažiuojant dviratininką: tarp vairuojamos transporto priemonės ir nurodytų eismo dalyvių privalo palikti ne mažesnį kaip 1,0 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių važiavimo greitis ne didesnis kaip 50 km/h, ir ne mažesnį kaip 1,5 m šoninį atstumą, kai motorinių transporto priemonių greitis didesnis kaip 50 km/h. Įstatymas numato minimalų šoninį atstumą, kuris minimaliai atitinka lenkiamo dviratininko eismo saugumo poreikius. Vairuotojui nesuteikiamos jokios išlygos ar dispozicija šio reikalavimo nepaisyti ar jį mažinti savo nuožiūra. 2) pažeidė KET 4 (Eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu ) ir (KET 9 punktas) nesilaikė pareigos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių. Tai yra, vairuotojas, ignoravo dviratininko saugumo poreikius ir važiavo pro pat jį. 3) pažeidė KET 131.1 punktą- viršijo leistiną greitį (120-109 km/h); 4) lenkimą atliko neleistinoje vietoje- sankryžoje, kirsdamas ištisinę kelio ženklinimo juostą (KET 140.1 punktas). II) ar įvykis sukėlė pavojingą situaciją. Pavojinga situacija aiškiai apibrėžta ANK 420 straipsnio 1 dalyje: tai toks KET pažeidimas, privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Dėl lenkimo metu patirto streso bei automobilio sukelto oro srauto jis (pareiškėjas) buvo priverstas papildomai balansuoti, stabdyti ir sukti į kelkraštį, kas visiškai atitinka ANK 420 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytas nusižengimo pasekmes. Pavojingumą didina: automobilis važiavo viršindamas leistiną greitį (109 km/h). III) dėl vairuotojo kaltės ANK 7 straipsnis numato, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. 8 straipsnis numato, kad administracinis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. ANK 420 straipsnio 1 dalies sudėtis yra formali, nereikalaujanti pasekmių (turto sugadinimo, sveikatos sutrikdymo), todėl administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Teismų praktikoje yra aiškiai suformuotos ir nuolat teismų sprendimuose kartojamos taisyklės, kaip turi būti atskleistas administracinės teisės pažeidimą įvykdžiusio asmens kaltės turinys. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį nusižengimą (teisės pažeidimą), išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-7-29-746/2015, e2AT-16-693/2016, 2AT-50-303/2018, 2AT-43-495/2023, 2AT-37-511/2024, Nr. 2AT-17-697/2025.) Praktinis pavyzdys administracinio nusižengimo byloje dėl KET pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis e2AT-54-1214/2024): „Ž. B., aplenkdamas susidariusią automobilių spūstį iš dešinės, kirsdamas ištisinę kelio ženklinimo liniją, važiuodamas kelkraščiu ir užbrūkšniuotu plotu, žyminčiu nukreipimo saleles, suprato, kad daro Kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukeldamas pavojų eismo saugumui, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia (ANK 7 straipsnis, 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas).“ Kaip matome, teismas išvadą dėl pažeidėjo kaltės daro iš objektyvių duomenų- vairuotojo veiksmų. Preziumuojama, kad pažeidėjas suvokė savo veiksmų pavojingumą, neteisėtumą ir valingai juos atliko. Vairuotojas automobilį valdo ne tik sąmoningai, bet ir laikydamasis KET reikalavimų, kurių reikalavimai yra privalomi visiems vairuotojams Lietuvos Respublikos teritorijoje (KET 1 punktas). Šiuo atveju, vairuotojas, turintis teisę vairuoti transporto priemones (tikiuosi, kad tyrėjas šį faktą patikrino), bent minimaliai žino bendruosius KET reikalavimus: 4 p. - eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, 9 punktas - eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, bet specialiuosius - kaip privalomo lenkti ar apvažiuoti dviratininką (KET 126 punktas). Nenustatyta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad vairuotojas tiriamoje situacijoje automobilį valdė praradęs sąmonę, ar paveiktas išorinių jėgų, tai yra, prieš savo valią, todėl laikytina, kad vairuotojas turėjo galimybes suvokti, kad priekyje važiuoja dviratininkas, o jis valdydamas automobilį laisva valia pasirenka pro dviratininką pravažiuoti pro pat, tai yra nesilaikant minimalaus saugaus lenkimo šoninio atstumo. Šios aplinkybės objektyviai užfiksuotos vaizdo įraše. Net ir galimi vairuotojo parodymai, kad jis dviratininkui paliko saugų šoninį atstumą, tėra siekis išvengti atsakomybės. Vairuotojas eisme privalo būti dėmesingas ir atidus, o ne abejingas kitų eismo dalyvių atžvilgiu (KET 4, 9 punktai). Negebėjimas ar nenorėjimas tinkamai įvertinti šoninį lenkimo atstumą nešalina pareigos jo laikytis: vairuotojas privalo įsitikinti, kad laikosi šios taisyklės, o ne rizikuoti dviratininko sveikata ar gyvybe. Laikytina, kad vairuotojas pažeidimą įvykdė tyčia: suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti. Dėl pažeidimų įrodymų. ANK 567 straipsnis, numato, kad įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. ANK 569 straipsnio 2 dalis numato, kad įrodymus renka, prireikus skiria ekspertizę ar reikalauja specialisto išvados pareigūnai, atliekantys administracinio nusižengimo tyrimą. Įstatymas nenumato galimybės įrodinėjimo naštą perkelti nukentėjusiajam. Šiuo atveju Institucija negali pasiteisinti tuo, kad ekspertas neatsakė į klausimą dėl oro srauto, sukelto automobilio, poveikio dviratininkui, dėl to ar vairuotojas turėjo techninę galimybę sugrįžti į savo eismo juostą, nekirsdamas ištisinės linijos ir pan. Institucijos pareiga pasirinkti tinkamus ekspertus, kompetentingus atsakyti į tyrimui svarbius klausimus. Institucija procesinį sprendimą nutraukti administracinį tyrimą priėmė vengdama vykdyti ANK 567 straipsnyje numatytą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Dėl taikytinos teismų praktikos. Apskritai dėl ANK 420 straipsnio 1 dalies taikymo teismų praktika yra suformuota, tačiau dėl ANK 420 straipsnio 1 dalies taikymo už KET 126 punkto pažeidimą dėl pavojingo vairavimo dviratininkų atžvilgiu praktika yra negausi. Tik 2024-12-01 įsigaliojo KET 126 punkto redakcija, numatanti privalomą, o ne rekomenduojamą 1,5 m. šoninį lenkimo atstumą. Šiai dienai policijos vertinimas (bent Marijampolės AVPK) nepasikeitęs ir tai laikoma menkaverčiu pažeidimu, už kurį neturi būti taikoma administracinė atsakomybė pagal bet kurį ANK straipsnį. Esama teismų praktika yra suformuota būtent iš teisinio ginčo su Marijampolės AVPK. Iki šiol neteisėti Marijampolės AVPK padalinių nutarimai nutraukti teisenas buvo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo nutartimis. Situacijai vertinti ypatingai svarbios Kauno apygardos teismo nutartys: 1) 2025-06-05 nutartis administracinio nusižengimo byloje AN2-160-1049/2025 - teismas nustatė būtinumą atlikti išsamų tyrimą dėl KET 126 punkto pažeidimo; negali būti besąlygiškai atmesti dviratininko teiginiai dėl prarastos pusiausvyros, nes dideliu greičiu dviratininką lenkianti transporto priemonė išties sukelia stiprų oro srautą, kuris gali išbalansuoti dviratininką ir netgi sukelti kritimą; būtina vertinti faktiškai sukeltą pavojų dviratininkui ne tik KET 126 punkto kontekste bet ir KET 9 punktu, nustatančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti jiems pavojaus. 2) 2025-07-30 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. EAN2-233-999/2025-teismas kategoriškai pasisakė, kad analogiško įvykio dėl dviratininko lenkimo „negali būti kategoriškai tvirtinama, kad R. Č. veiksmuose nėra ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių“. Nesutiktina su apeliantės nuomone, jog tikslaus šoninio atstumo išmatavimas, nėra tikslingas, nes šiuo atveju reikia vertinti ne tik konkrečius atstumus, bet ir faktiškai dviratininkui sukeltą pavojų, būtina atsižvelgti ne tik į Kelių eismo taisyklių 126 punkto, bet ir į Kelių eismo taisyklių 9 punkto, numatančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, reikalavimus. Teismas taip pat nesutiko su pažeidėjo veiksmų kvalifikavimu ne pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, bet pagal 417 straipsnio 3 dalį. 3) 2025-08-05 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. EAN2-257-926/2025 - teismas pabrėžė, akivaizdu, kad KET 126 punkte aptartas reglamentavimas yra privalomas. Taip pat priešingai, nei nurodė Institucija apylinkės teismui pateiktame atsiliepime, išsamiai ir visapusiškai ištyrus įvykio aplinkybes ir nustačius, kad aptartų KET 126 punkto reikalavimų nesilaikymas būtų sukėlęs pavojingą situaciją (t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti), KET reikalavimus pažeidusiam asmeniui administracinė atsakomybė kiltų būtent pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Institucija procesinį sprendimą nutraukti administracinį tyrimą priėmė neteisingai taikydama įstatytą bei ignoruodama KET reikalavimus, faktines aplinkybes, diskriminuodama dviratininką kaip eismo dalyvį, todėl nutarimas nutraukti tyrimą yra neteisėtas ir naikintinas. Prašo panaikinti Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio r. PK 2025-10-09 nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną ir paskirti automobilio vairuotojui administracinę nuobaudą pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį arba grąžinti Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK bylą išsamiam tyrimui pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį atlikti.