Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

civilinio ieškovo Valstybės įmonės „X miškų urėdija“ atstovams L. Š., advokatui Arnui Paliukėnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir civilinio ieškovo Valstybės įmonės „X miškų urėdija“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir teisės dirbti valstybinėse įmonėse, įstaigose ar organizacijose darbą, susijusį su finansinių išteklių valdymu ir disponavimu, atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Taikant BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Nuteistajam V. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ir įpareigojimai: per keturi mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo atlikti 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, per šešis mėnesius sumokėti 10 MGL dydžio (1300 Lt) įmokų į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir per vienerius metus atlyginti Valstybės įmonei „X miškų urėdija“ padarytą turtinę žalą.

V. V. pagal BK 183 str. 1 d. dėl benzino ir dyzelinio kuro pasisavinimo, pagal BK 300 str. 1 d. dėl automobilių „M. B. V. X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „V-X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) suklastotų kelionės lapų panaudojimo, pagal BK 184 str. 2 d. ir BK 228 str. 2 d. dėl piktnaudžiavimo tarnyba pasisavinant benziną ir dyzelinį kurą, prekiaujant apvaliąja mediena, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. V. baudžiamoji byla pagal BK 300 str. 1 d. dėl atliktų darbų priėmimo akto suklastojimo ir panaudojimo nutraukta, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

Iš nuteistojo V. V. priteista 20 059,99 Lt žalos atlyginimo Valstybinei įmonei „X miškų urėdija“. Iš nuteistojo taip pat nuspręsta išieškoti 121,46 Lt teismo išlaidų valstybei.

Šioje byloje taip pat nuteistas A. M. ir išteisinta V. V., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad dirbdamas VĮ „X miškų urėdija“ urėdu, t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, VĮ „X miškų urėdijos“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir tuo padarė didelę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui, o būtent: pažeisdamas: -LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1,4,6 punktus, įpareigojančius nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, priimant sprendimus, vadovaujantis įstatymais, nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės ar savivaldybių nuosavybe kitokia tvarka ar mastu, negu nustatyta įstatymų ir kitų teisės aktų; -2006-02-01 Generalinio miško urėdo patvirtintų VĮ „X miškų urėdijos“ miškų urėdo pareiginių nuostatų 8,12,13,24 punktuose numatytas pareigas- miškų urėdas savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Aplinkos ministerijos, Miškų ir saugomų teritorijų departamento patvirtintais teisės aktais, Generalinės miškų urėdijos įsakymais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, miškų urėdijos įstatais, administracijos darbo reglamentu, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, priimta kolektyvine sutartimi ir pareiginiais nuostatais organizuoti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Aplinkos ministerijos bei Generalinės miškų urėdijos įsakymų ir nurodymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą; organizuoti miškų urėdijos patikėjimo teise valdomo valstybės turto apsaugą ir efektyvų naudojimą; organizuoti personalo veiklą taip, kad miškų urėdijos valdomi materialiniai ir finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai ir taupiai, organizuoti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Aplinkos ministerijos bei Generalinės miškų urėdijos įsakymų ir nurodymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą, pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo ir skaidrumo principus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi:

Jis 2007 – 2008 metų laikotarpyje, tiksliau nenustatytu laiku, VĮ „X miškų urėdijos“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas asmeninės turtinės naudos, nurodė VĮ „X miškų urėdijos“ meistrui A. M. kartu su jam pavaldžiais darbuotojais J. D., A. B., S. Č., V. B., D. B. bei V. J. darbo metu vykti urėdijos tarnybiniu automobiliu X, v/n (duomenys neskelbtini) neatlygintinai atlikti statybų darbus (voljero laukiniams žvėrims statyba, vielos tinklo tvoros statyba, baro sienos sodyboje statyba) A. V. priklausančioje kaimo turizmo sodyboje „LD“, esančioje (duomenys neskelbtini). Dėl tokių V. V. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojamos įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, sumenkintas valstybinės valdžios bei valstybės institucijos prestižas ir reputacija, diskredituotas asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, vardas.

Be to, jis 2007-12-28 VĮ „X miškų urėdijos“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad UAB „M“ pažeidė rašytinius sutartinius įsipareigojimus (2007-12-12 Statybos rangos sutartis Nr. X), piktnaudžiaudamas pasitikėjimu bei veikdamas priešingai tarnybos pareigoms ir įmonės interesams, netikrą dokumentą- atliktų darbų aktą Nr. X dėl paruošiamųjų darbų buitinių patalpų statybai Y. girininkijoje VĮ „X miškų urėdijoje“ patvirtino savo parašu, žinodamas, kad akte nurodytų darbų UAB „M“ neatliko, bei jį realizavo – pateikė VĮ „X miškų urėdijos“ buhalterijai. To pagrindu 2007-12-29 mokėjimo dokumentu Nr. X UAB „M“ buvo pervesta 20059, 99 Lt, dėl to VĮ „X miškų urėdijai“ buvo padaryta 20059,99 Lt turtinė žala, o valstybei ir Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos- didelė neturtinė žala- sumenkintas valstybinės valdžios bei valstybės institucijos prestižas ir reputacija, diskredituotas asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, vardas.

V. V. buvo kaltinamas dar ir tuo, kad jis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir tarnyba, iššvaistė svetimą jam patikėtą didelės vertės turtą, o būtent:

būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas VĮ „X miškų urėdija“ urėdu, pažeisdamas: LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 1,4,6 punktus, įpareigojančius nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, priimant sprendimus vadovaujantis įstatymais nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės ar savivaldybių nuosavybe kitokia tvarka ar mastu, negu nustatyta įstatymų ir kitų teisės aktų; -2006-02-01 Generalinio miško urėdo patvirtintų VĮ „X miškų urėdijos“ miškų urėdo pareiginių nuostatų 8,12,13,24 punktuose numatytas pareigas- miškų urėdas savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Aplinkos ministerijos, Miškų ir saugomų teritorijų departamento patvirtintais teisės aktais, Generalinės miškų urėdijos įsakymais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, miškų urėdijos įstatais, administracijos darbo reglamentu, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, priimta kolektyvine sutartimi ir pareiginiais nuostatais organizuoti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Aplinkos ministerijos bei Generalinės miškų urėdijos įsakymų ir nurodymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą; organizuoti miškų urėdijos patikėjimo teise valdomo valstybės turto apsaugą ir efektyvų naudojimą; organizuoti personalo veiklą taip, kad miškų urėdijos valdomi materialiniai ir finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai ir taupiai, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi ir laiku pateikti steigėjui ir finansų bei statistikos įstaigoms; organizuoti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Aplinkos ministerijos bei Generalinės miškų urėdijos įsakymų ir nurodymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą; -pažeisdamas valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybes, teisėtumo, teisingumo ir skaidrumo principus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

- laikotarpiu nuo 2008-03-20 iki 2009-04-09 VĮ „X miškų urėdijos“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, pažeisdamas LR aplinkos ministro 2008-09-29 įsakymu Nr. D1-504 patvirtintų Prekybos apvaliąją medieną taisyklių 59 punkte numatytas nuostatas- pirkėjai, nupirkę apvaliąją medieną didmeninės prekybos būdu, už šią nupirktą apvaliąją medieną atsiskaito per 15 kalendorinių dienų skaičiuojant nuo medienos pirkimo dokumentų išrašymo dienos bei 62 punkte numatytas nuostatas – pirkėjams, neatsiskaičiusiems už pateiktą medieną per sutartyje numatytą terminą, pasibaigus apmokėjimo terminui Pardavėjas per dvi dienas sustabdo medienos pardavimą, V. V., disponuodamas informacija apie UAB „E“, UAB „X“, UAB „RM“, UAB „G“, UAB „V“, UAB „B“ įsiskolinimus dėl apvaliosios medienos pirkimo, pažeisdamas aukščiau paminėtus normatyvinius aktus, veikdamas priešingai tarnybos pareigoms ir įmonės interesams, toliau parduodavo medieną minėtoms firmoms. Dėl tokių neteisėtų V. V. veiksmų VĮ „X miškų urėdijai“ padaryta 146 929,07Lt turtinė žala, o valstybei ir Generalinei miškų urėdijai“ prie Aplinkos ministerijos- didelė neturtinė žala- sumenkintas valstybinės valdžios bei valstybės institucijos prestižas ir reputacija, diskredituotas asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, vardas.

- laikotarpiu nuo 2008-03-20 iki 2009-04-09, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, VĮ „X miškų urėdijos“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pažeisdamas LR aplinkos ministro 2008-09-29 įsakymu Nr. D1-504 patvirtintų Prekybos apvaliąją medieną taisyklių 59 punkte numatytas nuostatas – pirkėjai, nupirkę apvaliąją medieną didmeninės prekybos būdu, už šią nupirktą apvaliąją medieną atsiskaito per 15 kalendorinių dienų, skaičiuojant nuo medienos pirkimo dokumentų išrašymo dienos; bei 62 punkte numatytas nuostatas – pirkėjams, neatsiskaičiusiems už pateiktą medieną per sutartyje numatytą terminą, pasibaigus apmokėjimo terminui Pardavėjas per dvi dienas sustabdo medienos pardavimą, disponuodamas informaciją apie pradelstus įsiskolinimus dėl apvaliosios medienos pardavimo, V. V. sistemingai, pažeisdamas aukščiau paminėtus normatyvinius aktus, neteisėtai pardavė apvaliąją medieną įsiskolinusiems pirkėjams, o pastariesiems neatsiskaičius su VĮ „X miškų urėdija“, iššvaistė svetimą – VĮ „X miškų urėdijai“ priklausantį, jo žinioje esantį didelės 146929,07 Lt vertės turtą: pagal PVM sąskaitą-faktūrą 2009-02-04 Serija IMU Nr. 800222 pardavė UAB „E“ 36,00 m³ apvaliosios medienos už 2880,00 Lt.; UAB „X“ pardavė 2008-07-11 22,29 m ³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009053 už 3469,50 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas Serija IMU Nr. 009054 už 573,39 Lt. (žala 4042,89lt); 2008-03-20 pardavė UAB „RM“ 30,78 m ³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 006673 už 4493,88 Lt.; UAB „G“ 2008-10-28 pardavė 17,42 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 008839 už 3309,80 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas 2008-10-28 Serija IMU Nr. 008840 už 308,33 Lt., 2008-10-31 pardavė 16,84 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009861 už 3199,60 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas 2008-10-31 Serija IMU Nr.009863 už 298,07 Lt., 2008-11-04 pardavė 18,66 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009683 už 3545,40 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas 2008-11-04 Serija IMU Nr. 009684 už 506,43 Lt., 2008-11-10 pardavė 20,55 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009659 už 3904,50 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas 2008-11-10 Serija IMU Nr.009660 už 514,08 Lt., 2008-11-17 pardavė 19,10 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 3629,00 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas 2008-11-17 Serija IMU Nr. 009689 už 477,81 Lt. (žala 19013,05); UAB „V“ 2009-03-05 pardavė 15,70 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 800322 už 2198,00 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas 2009-03-05 Serija IMU Nr. 800323 už 149,46 Lt., 2009-04-09 pardavė 20,79 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 800590 už 2769,10 Lt., šiai medienai nugabenti suteikė transportavimo paslaugas 2009-04-09 Serija IMU Nr. 800591 už 197,92 Lt. (žala 5314,48lt); UAB „B“ 2008-10-06 pardavė 35,26 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009249 už 5832,00 Lt, 2008-10-07 pardavė 83,99 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009477 už 13722,00 Lt., 2008-10-07 pardavė 33,26 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009252 už 5433,00 Lt., 2008-10-08 pardavė 82,44 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009475 už 13456,50 Lt., 2008-10-09 pardavė 87,29 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009483 už 14246,25 Lt., 2008-10-09 pardavė 38,05 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009485 už 6223,25 Lt., 2008-10-10 pardavė 73,84 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009554 už 12474,00 Lt., 2008-11-13 pardavė 124,27 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009981 už 20477,75 Lt., 2008-11-14 pardavė 125,72 m³ apvalios medienos Serija IMU Nr. 009978 už 20419,25 Lt ( žala 111184,77 Lt).

Dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir didelės vertės svetimo turto iššvaistymo prekiaujant apvaliąja mediena teismas V. V. pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje teismas nurodė, kad prekiaujant apvaliąja mediena žala urėdijai kaltinimo apimtyje buvo padaryta dėl to, kad pirkėjams mediena buvo tiekiama po to, kai jie per Generalinio urėdo patvirtintose prekybos apvaliąja mediena taisyklėse nurodytą terminą nebuvo atsiskaitę už anksčiau patiektąją medieną. Tačiau už prekybos apvaliąja mediena organizavimą ir prekybos taisyklių laikymąsi VĮ „X miškų urėdijoje“ byloje nagrinėjamu laikotarpiu buvo atsakingas urėdo pavaduotojas medienos ruošai ir prekybai V. B.. Sutinkamai su jo pareigybine instrukcija būtent jis, o ne urėdu dirbęs V. V. privalėjo stabdyti medienos tiekimą esant įsiskolinimui. To neneigė ir liudytoju apklaustas pats V. B., pastarąją aplinkybę įrodo ir tai, kad būtent V. B. už prekybos taisyklių pažeidimus buvo skiriamos drausimės nuobaudos, tokią nuobaudą V. B. buvo paskyręs ir V. V. urėdo pareigose pakeitęs A. A.. Tuo tarpu V. V. drausmine tvarka darbdavio buvo baudžiamas iš esmės už nepakankamą jam pavaldžių darbuotojų kontrolę jiems vykdant prekybos apvaliąja mediena taisyklių reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. V. būtų kam nors pardavęs jo vadovaujamai miškų urėdijai priklausančią medieną asmeniškai, to nežinant ir nedalyvaujant V. B.. Teismas nurodė, jog esant tokioms aplinkybėms, V. V., nebūdamas asmeniu, tiesiogiai urėdijoje atsakingu už prekybos mediena taisyklių laikymąsi, o tuo pačiu ir asmeniu, kurio žinioje yra pardavimui skirtas urėdijos turtas – apvalioji mediena, negali būti ir jam šioje dalyje inkriminuoto nusikaltimų – turto iššvaistymo jį parduodant bei toje apimtyje ir piktnaudžiavimo tarnyba– vykdytojas. Dėl šios priežasties teismas V. V. šioje dalyje išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta veika (piktnaudžiavimas) yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ar viršija įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Ši veika, padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Subjektyviuosius požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas. BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. padarinių – didelės žalos – kilimas yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl kiekvienu atveju konstatuojant BK 228 straipsnyje numatytos veikos požymius, turi būti nustatomi konkretūs tokios veikos padariniai. Piktnaudžiavimas gali pasireikšti tiek ilgalaikiu, sistemingu tarnybos pareigų netinkamu vykdymu, tiek vienkartiniu poelgiu.

Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir tokiu savo veikimu ar neveikimu padaro didelę žalą valstybei (ar kitiems BK 228 straipsnio dispozicijoje nurodytiems asmenims). Faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dažniausiai patvirtina aplinkybės, kad toks asmuo, veikdamas (arba neveikdamas) atitinkamu būdu pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-354-511-2015, 2K-35-697/2016 ir kt.).

Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, o kvalifikuotas piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, padaromas tik tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104/2013). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei ar kitiems BK 228 straipsnio dispozicijoje nurodytiems subjektams, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–310/2010, 2K-100/2014). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-370-677/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinio pobūdžio žala yra vertinamasis požymis ir ji paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013, 2K-100/2014, 2K-354-511/2015, 2K-198-693/2016 ir kt.).

Šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad abi veikas V. V. padarė dirbdamas VĮ „X miškų urėdija“ urėdu, t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu (BK 230 str.). Ir pasinaudodamas įmonės, kuriai pats vadovavo, darbuotojų darbu asmeniniais tikslais (kaltinime nurodyti asmenys darbo metu iš tikrųjų dirbo V. V. sodyboje, už tą darbą gaudami darbo užmokestį iš urėdijos, tų darbuotojų gabenimui į sodybą buvo naudojamas tarnybinis transportas), ir pasirašydamas atliktų darbų aktą, bet žinodamas, kad UAB „M“ tų darbų neatliko, V. V. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi pažeisdamas kaltinimuose nurodytų teisės aktų reikalavimus, dėl to kilo pavojingi padariniai – didelė žala valstybei ir juridiniam asmeniui. Tarp V. V. padarytų veikų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Išnagrinėti įrodymai ir jais nustatytos bylos aplinkybės taip pat patvirtina ir tai, kad V. V. suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala BK 228 str. dispozicijoje nurodytiems subjektams ir šios žalos norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Teisingai nustatęs abiejų V. V. veikų piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai nustatė ir dar vieno būtino BK 228 str. numatytos veikos sudėties požymio, t. y. veikos padarinių – didelės žalos – kilimą. Nuosprendyje teismas įvertino konkrečias abiejų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad abiem atvejais V. V. grubiai nusižengė tarnybinėms veiklos principams, jų esmei ir turiniui, dėl jo veikų buvo sumenkintas valstybinės valdžios bei valstybės institucijų – VĮ „X miškų urėdijos“ ir Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos – prestižas ir reputacija, buvo diskredituotas asmens, prilyginto valstybės tarnautojui vardas. UAB „M“ dėl V. V. veikos nepagrįstai ir neteisėtai sumokėjus pinigus už darbus, kurių ši bendrovė neatliko, VĮ „X miškų urėdija“ buvo padaryta dar ir turtinė žala. Nors šios turtinės žalos (20059,99 Lt) teismas didele nepripažino, jos padarymas turėjo reikšmės vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, ypač įvertinant tai, kad šiuo atveju neteisėtas pinigų sumokėjimas už darbus, kurie nebuvo atlikti, faktiškai turi ir dar vieno nusikaltimo, t. y. svetimo turto iššvaistymo požymių. Apibendrinant jau aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abu kartus piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, V. V. padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir Generalinei miškų urėdijai. Tokia išvada neprieštarauja jau įtvirtintai teisminei praktikai.

Pirmosios instancijos teismas abejose V. V. veikose nustatė visus būtinus BK 228 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl pagrįstai jį pripažino kaltu. Neabejotinai nustatyta, kad naudodamasis urėdijos darbuotojų darbu savo sodyboje V. V. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės naudos, todėl šią jo nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 228 str. 2 d. Tačiau dėl kitos V. V. veikos, t .y. jo nurodymo išmokėti pinigus UAB „M“ už darbus, kurių ši bendrovė neatliko, teismas padarė kitokią išvadą. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog nėra įrodymų, kad kaltininkas turėjo arba siekė turėti kokios nors asmeninės naudos. Todėl teismas iš kaltinimo V. V. pašalino nusikaltimą kvalifikuojantį požymį, V. V. nusikalstamą veiką iš BK 228 str. 2 d. perkvalifikavo ir pripažino jį kaltu pagal BK 228 str. 1 d.

Iš nuteistojo V. V. apeliacinio skundo matosi, kad dalis nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų siejami būtent su tuo, kad teismas perkvalifikavo nusikalstamą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą. Apelianto nuomone, taip pakeisdamas kaltinimą teismas pažeidė jo teisę į gynybą ir BPK 256 str. reikalavimus. Tačiau šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija irgi atmeta. Šie apelianto argumentai atmetami dėl kelių priežasčių.

Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir jo apskundimo apeliacine tvarka, įstatymų leidėjas pakeitė BPK 255 ir 256 straipsnius, nustatančius bylos nagrinėjimo teisme ribas ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme taisykles ir tvarką. Pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BPK 255 str. 1 d. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota teisiamajame posėdyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šiuo metu galiojančios reakcijos BPK 256 str. 1 d. nurodoma, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, šio prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. Tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusios BPK 255 str. 2 dalyje buvo nurodoma, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusios redakcijos BPK 256 str. 1 d. buvo nurodoma, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodoma, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. To paties straipsnio 3 dalyje buvo nurodoma, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. To paties straipsnio 4 dalyje buvo nurodoma, kad šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kalti­nime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įsta­tymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengi­mą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplin­kybės.

BPK 4 str. 1 d. yra nurodyta, kad proceso tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. O tai reiškia, kad nors BPK 255 ir 256 straipsniai buvo keičiami ir šiuo metu galioja jau nurodytos šių straipsnių naujos redakcijos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teismui priimant skundžiamą nuosprendį, taip pat ir apeliacinių skundų padavimo šioje byloje metu baudžiamasis procesas vyko pagal tuo metu galiojusius baudžiamojo proceso įstatymus. O bylos nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme irgi nustatė tuo metu galiojusios redakcijos BPK 255 ir 256 straipsniai.

Pažymėtina dar ir tai, kad jau po skundžiamo nuosprendžio V. V. byloje priėmimo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarė: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje nustatyta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikavęs vieną jo nusikalstamą veiką iš BK 228 str. 2 d. į BK 228 str. 1 d., pažeidė BPK 256 str. reikalavimus, o tuo pačiu ir nuteistojo teisę į gynybą. Sprendžiant klausimą, ar šiuo atveju teismas iš tikrųjų pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, kuriais jis pats grindžia tokius savo skunde dėstomus teiginius. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad BPK 256 str. yra aiškiai nurodyti subjektai, kurie gali prašyti pakeisti veikos kvalifikavimą. Šiame straipsnyje nenurodyta, kad teismas pats savo iniciatyva gali keisti veikos kvalifikavimą, nepaisant to, kad veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą.

Iš to, kas dėstoma nuteistojo apeliaciniame skunde, matosi, kad apeliantas, teigdamas, kad pats teismas savo iniciatyva apskritai neturi teisės bet kokiais atvejais pakeisti kaltinimo ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, taip pat ir pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą., klaidingai aiškina baudžiamojo proceso įstatymus. Iš tikrųjų ir šiuo metu galiojantys, ir V. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme galioję įstatymai tokią galimybę numato ir numatė. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymai numato ir numatė atvejus, kada teismas savo iniciatyva gali pakeisti kaltinimą, nesant dėl to paduotiems prokuroro, privataus kaltintojo arba nukentėjusiojo prašymams. Baudžiamojo proceso įstatymai taip pat nustato ir nustatė skirtingas kaltinimo pakeikimo taisykles bei tvarką priklausomai nuo to, ar yra keičiamos kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės, ar keičiamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. V. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme galiojusios redakcijos BPK 255 str. 2 d. draudė kaltinamąjį nuteisti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį tik sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, taip pat draudė kaltinamąjį nuteisti dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jei apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tuo metu galiojusios redakcijos BPK 256 str. 1,2,3 dalyse buvo numatyta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo tvarka tais atvejais, kai dėl tokių pakeitimų pateikiami prokuroro, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo rašytiniai prašymai. Tačiau BPK 256 str. 4 d. buvo nurodyta, kad šio straipsnio 1,2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Tai reiškia, kad pagal šį baudžiamojo proceso įstatymą jame numatytais atvejais, kaltinime nurodytą nusikalstamų veikų perkvalifikuoti turėjo teisę teismas savo iniciatyva net ir nesant dėl to paduotiems kitų nagrinėjimo teisme dalyvių prašymų ir netaikant jokių kitų BPK 256 str. 1,2,3 dalyse nurodomų reikalavimų. Pažymėtina tai, kad teismo teisė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką savo iniciatyva BPK 256 str. 4 d. numatytais atvejais buvo įtvirtinta ir tuo metu galiojusioje teisminėje praktikoje. Be to, apie tokią teismo teisę ne kartą pažymėta ir tame pačiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime. Jau buvo paminėta, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcijos BPK 256 str. 4 d. nuostatos iš dalies buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2,6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau net ir po šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pagal BPK 256 str. teismams išliko galimybė savo iniciatyva perkvalifikuoti nusikalstamą veiką netaikant BPK 256 str. 1,2 ir 3 dalių nuostatų, tačiau tik tais atvejais, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu ne tik iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, bet ir kai nenustatomi kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme.

Pagal BK 228 str. 2 d. atsako tas, kad padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Tai reiškia, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojama ta pati piktnaudžiavimo nusikalstama veika tais atvejais, kai nustatomas vienintelis šią nusikalstą veiką kvalifikuojantis požymis.

Palyginus nusikalstamos veikos, už kurią teismas nuteisė V. V. pagal BK 228 str. 1 d., aprašymą šioje byloje surašytame kaltinamajame akte ir šios nusikalstamos veikos aprašymą skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, matosi, kad šie aprašymai iš esmės niekuo nesiskiria, išskrus tai, jog kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad šią nusikalstamą veiką V. V. padarė „veikdamas kartu su UAB „M“ statybų vadovu J. R..“. Ši kaltinimo dalis skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje jau nenurodyta. Nors dėl to nuosprendyje nepasisakyta, tačiau toks kaltinimo pakeitimas, akivaizdu, jog siejamas su tuo, kad dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2013 m. balandžio 17 d. nutartimi baudžiamoji byla J. R. buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad J. R. paminėjimas aprašant V. V. nusikalstamą veiką kaltinamajame akte iš viso negali būti siejamas su V. V. pareikštu kaltinimu pagal BK 228 str. 2 d. J. R. šioje byloje buvo kaltinamas, o po to byla prieš jį nutraukta tik pagal BK 300 str. 1 d. Pagal BK 300 str. 1 d. dėl atliktų darbų priėmimo akto suklastojimo ir panaudojimo buvo kaltinamas ir pats V. V., kuriam dėl šio kaltinimo byla, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, irgi buvo nutraukta, tačiau ne teismo nutartimi, kaip J. R., o skundžiamu nuosprendžiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nors V. V. dėl neatliktų darbų apmokėjimo UAB „M“ buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 228 str. 2 d., aprašant šią nusikalstamą veiką kaltinamajame akte iš viso nieko nenurodoma apie tai, kad V. V. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Tai reiškia, kad kaltinime iš viso nebuvo nurodytas šis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, todėl galima tik spėlioti, kodėl kaltinimas V. V. buvo pareikštas pagal BK 228 str. 2 d., o ne pagal BK 228 str. 1 d. Įvertinus visas jau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkvalifikuodamas V. V. nusikalstamą veiką iš BK 228 str. 2 d. į BK 228 str. 1 d., teismas šią veiką perkvalifikavo pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą. Be to, dėl tokio veikos perkvalifikavimo nepasikeitė ne tik esminės, bet ir jokios kitos nusikalstamos veikos aplinkybės. Šiuo atveju teismas, perkvalifikavęs V. V. nusikalstamą veiką, tiesiog tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstęs tokias pačias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurios buvo išdėstytos ir kaltinamajame akte. Dėl to kas išdėstyta, daroma išvada, kad perkvalifikuodamas V. V. nusikalstamą veiką teismas tuo metu galiojusios redakcijos BPK 256 str. reikalavimų, taip pat nuteistojo V. V. teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir jo teisės į gynybą nepažeidė. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad bet kokios abejonės dėl nuteistojo teisės žinoti, kuo jis kaltinamas ir jo teisės į gynybą užtikrinimo buvo pašalintos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu, nuteistasis turėjo teisę apskųsti jį apeliacine tvarka ir šią savo teisę realizavo. Apeliaciniame skunde jis išdėstė argumentus ne tik dėl baudžiamojo proceso įstatymų taikymo perkvalifikuojant jo nusikalstamą veiką, tačiau apskundė ir tą apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 str. 1 d. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas ir nuteistasis V. V. buvo apklaustas papildomai. Nuteistasis turėjo galimybę ir dėl pakeisto kaltinimo duoti parodymus, taip pat ir apie bet kokias naujas bylos aplinkybes. Šios apklausos metu apeliantas tokių aplinkybių neišdėstė, tačiau nors jo apeliacinis skundas ir buvo pripažintas nepagrįstu, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka į jo papildomos apklausos metu duotus parodymus buvo atsižvelgta.

Šioje nutartyje jau buvo konstatuota ir tai, kad nurodytą V. V. nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 228 str. 1 d., teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Pagal BK 184 str. 2 d. ir BK 228 str. 2 d. dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi prekiaujant apvaliąja mediena teismas V. V. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl šios nuosprendžio dalies paduotą civilinio ieškovo VĮ „X miškų urėdija“ apeliacinį skundą kolegija taip pat atmeta.

Kaltinimai pagal BK 184 str. 2 d. ir BK 228 str. 2 d., dėl kurių teismas V. V. išteisino, išsamiai išdėstyti ir skundžiamame nuosprendyje, ir šioje nutartyje.

Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokuroras pateikė teismui rašytinį prašymą dėl kaltinimo V. V. pakeitimo. Šiame prašyme nurodoma, kad iš kaltinimo pagal BK 184 str. 2 d. dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo šalinami tie prekybos taisyklių pažeidimų atvejai, kai įmonės su urėdija atsiskaitė ir tais atvejais žala urėdijai nepadaryta. Be to, šiame prašyme kaltinime V. V. nurodytas penkias pavienes nusikalstamas veikas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi prašoma kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

Šių kaltinimų pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d. esmė ta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu ir kitomis aplinkybėmis V. V., pažeisdamas kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, disponuodamas informacija apie praleistus įsiskolinimus dėl apvaliosios medienos pardavimo, neteisėtai pardavė apvaliąją medieną įsiskolinusiems pirkėjams, o šiems su urėdija neatsiskaičius, tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės VĮ „X miškų urėdijai“ priklausiantį turtą. Be to, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, iššvaistydamas didelės vertės svetimą turtą, V. V. tais pačiais veiksmais dar ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės ar kitos asmeninės naudos, padarydamas VĮ „X miškų urėdijai“ tokio paties dydžio turtinę žalą, o valstybei ir Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos – didelę neturtinę žalą, nes buvo sumenkintas valstybinės valdžios bei valstybės institucijos prestižas ir reputacija, diskredituotas asmens, prilyginto valstybės tarnautojui, vardas. Kaltinamajame akte buvo nurodoma, kad svetimo turto iššvaistymu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi V. V. VĮ „X miškų urėdijai“ padarė 420381,73 Lt dydžio turtinę žalą. Jau nurodytame prokuroro pateiktame prašyme dėl kaltinimų V. V. pakeitimo šios turtinės žalos dydis buvo sumažintas iki 146929,07 Lt.

Pirmosios instancijos teisme dėl šių kaltinimų V. V. neprisipažino. Jis parodė, kad savo įsakymu prekybą mediena buvo perdavęs vykdyti kitam urėdijos darbuotojui V. B.. V. V. parodė, kad kaltės dėl prekybos mediena taisyklių pažeidimo nepripažįsta, nes tas pats V. B. už prekybą mediena buvo atsakingas dar ir pagal savo pareiginius nuostatus. Jam pačiam prekybos mediena tvarka žinoma, žinojo ir apie apmokėjimų už parduotą medieną skolas, tačiau apie tai, kad V. B. medieną toliau pardavinėjo toms įmonėms, kurios buvo įsiskolinusios, jam žinoma nebuvo. Nors V. B. taip darė sistemingai, jo apie tai neinformuodavo. Už prekyba mediena taisyklių pažeidimus jis pats kelis kartus skyrė V. B. drausmines nuobaudas.

Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo ir kitus kaltinamajame akte išdėstytus duomenis. Buvo apklausti liudytojai V. B., A. A., L. I., V. R., G. G., A. V., J. K., G. V., I. M., T. Ž., M. T., Ž. A., A. T. ir V. P., taip pat išnagrinėtos medienos pirkimo – pardavimo sutartys, V. V. pasirašyti įsakymai, pareiginiai nuostatai ir kiti bylos dokumentai. Ir nuteistojo V. V., ir visų liudytojų parodymai, taip pat kiti išnagrinėti įrodymai išsamiai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Įvertinęs išnagrinėtų įrodymų visumą, teismas nuosprendyje padarė keletą išvadų. Nuosprendyje nurodoma, kad prekiaujant apvaliąja mediena žala urėdijai buvo padaryta dėl to, kad mediena ir toliau buvo teikiama tiems pirkėjams, kurie dar nebūdavo atsiskaitę per prekybos mediena taisyklėse nurodytus terminus už medieną, kuri jiems buvo parduota anksčiau. Tačiau teismas nustatė, kad už prekybos apvaliąja mediena organizavimą ir tos prekybos taisyklių laikymąsi VĮ „X miškų urėdijoje“ pagal pareigines instrukcijas buvo atsakingas ne urėdas V. V., o urėdo pavaduotojas medienos ruošai ir prekybai V. B.. Būtent jis pagal pareiginius nuostatus ir privalėjo stabdyti medienos tiekimą esant įsiskolinimams. To neneigė ir pats teisme apklaustas liudytojas V. B.. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad už prekybos mediena taisyklių pažeidimus būtent V. B. buvo skiriamos drausminės nuobaudos, tokią nuobaudą V. B. paskyrė netgi po V. V. urėdu pradėjęs dirbti A. A.. Tuo tarpu pačiam V. V. drausimės nuobaudos buvo skiriamos už nepakankamą jam pavaldžių urėdijos darbuotojų kontrolę. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. V. būtų perdavęs medieną kam nors pats asmeniškai, to nežinant ir nedalyvaujant V. B.. Dėl viso to teismas padarė išvadą, kad V. V. nebuvo asmeniu, urėdijoje tiesiogiai atsakingu už prekybos mediena taisyklių laikymąsi. Be to, urėdijai priklausantis turtas – mediena – nebuvo ir V. V. žinioje. Todėl V. V. negalėjo būti jam pareikštuose kaltinimuose nurodytų nusikaltimų – turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – vykdytoju. Nustatęs tokias bylos aplinkybes, teismas dėl nurodytų kaltinimų V. V. pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis ieškovas VĮ „X miškų urėdija“ apeliaciniame skunde su šia nuosprendžio dalimi nesutinka, prašo nuosprendžio dalį dėl V. V. išteisinimo pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat priteisti civiliniam ieškovui V. V. nusikaltimais padarytos turtinės žalos atlyginimą.

Civilinio ieškovo VĮ „X miškų urėdija“ apeliaciniame skunde nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentai šioje nutartyje jau buvo išdėstyti, todėl jie nekartojami. Tačiau išnagrinėjusi visus šiuos argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie teismo išvadų, dėl kurių V. V. dėl nurodytų kaltinimų buvo išteisintas, nepaneigia. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad už prekyba apvaliąja mediena buvo atsakingas ne V. V., o urėdo pavaduotojas V. B.. Apelianto nuomone, tokią teismo išvadą paneigia V. V. įsakymai dėl medienos pirkėjų skolų sąskaitų bei medienos pirkėjų ir jų atstovų parodymai. Skunde nurodomi konkretūs urėdo įsakymai, kuriuose nurodoma, kad urėdijos buhalterė sprendimus dėl pradelstų įsiskolinimų išaiškinimo eigos priima kartu su urėdijos vadovais, o V. B. sprendimus dėl tų įsiskolinimų išaiškinimo eigos priima su urėdu. Nurodoma ir apie tai, jog pats V. V. pripažino, jog sąmoningai priėmė sprendimą pažeisti urėdijai privalomas prekybos mediena taisykles. Skunde dėstomi ir argumentai apie tai, kad V. V. pats tiesiogiai kontroliavo pradelstų įsiskolinimų klausimus. Skunde daroma išvada, kad V. B. sprendimų dėl medienos pardavimo įsiskolinusiems pirkėjams nebūtų galėjęs priimti be V. V. žinios. Kad prekybos mediena taisyklių pažeidimai buvo daromi sąmoningai, apelianto nuomone, rodo tai, kad V. V. buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. V. drausmines nuobaudas V. B. skirdavo tik po to, kai būdavo nubaudžiamas pats V. V.. Apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad V. V. paskirtų drausminių nuobaudų už prekybos mediena taisyklių pažeidimus pagrįstumą patvirtina teismo sprendimas civilinėje byloje. Taip pat nurodoma, kad pagal V. V. pasirašytų miškų urėdo pareiginių nuostatų 8 p., 14 p., 24 p. miškų urėdas savo veikloje privalo vadovautis Aplinkos ministerijos patvirtintais teisės aktais, privalo kontroliuoti urėdo pavaduotojus, privalo organizuoti Aplinkos ministerijos įsakymų savalaikį ir teisingą įgyvendinimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vykdydamas prekybą mediena su įmonėmis, turinčiomis įsiskolinimų, pažeisdamas savo pareiginių nuostatų reikalavimus, V. V. padarė urėdijai turtinę žalą.

Išnagrinėjusi visus išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad nei vienas iš jų skundžiamame nuosprendyje išdėstytų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Apie tai, kas atsako pagal BK 228 straipsnį dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, taip pat apie šio nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius šioje teismo nutartyje jau buvo išdėstyta. Tuo tarpu pagal BK 184 str. 2 d. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar buvusį po žinioje didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisės aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos, perleidžia tretiesiems asmenims. Iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo.

Pagal galiojančią teismų praktiką BK 184 str. numatyto nusikaltimo subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius, t. y. kai kaltininkas turto atžvilgiu turi specialius įgaliojimus. Svetimo turto iššvaistymo subjektais gali būti asmenys, kuriems tas turtas yra patikėtas arba esantis jo žinioje. Patikėtas turtas – užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltinamasis turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskiriami įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veikslo sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą.

Kaip ir BK 228 str. numatyto nusikaltimo (piktnaudžiavimo), taip ir turto iššvaistymo (BK 184 str.) sudėtis yra materiali, todėl padarinių, t. y. turtinės žalos kilimas, yra būtinasis turto iššvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymis. Atsakomybė ir pagal BK 228 str., ir pagal BK 184 str. galima taip pat tik nustačius priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. V. išteisinimo dėl nurodytų kaltinimų, nes išnagrinėtais įrodymais iš tikrųjų nebuvo nustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sudėčių požymiai. Be to, dalis kaltinimuose ir civilinio ieškovo apeliaciniame skunde dėstomų teiginių tiesiog neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaltinimuose ir apeliaciniame skunde pirmiausia be jokio pagrindo nurodoma, kad V. V. vykdė prekybą mediena. Byloje iš tikrųjų yra apvaliosios medienos pirkimo – pardavimo metinės arba ilgalaikės sutartys, kurias su medienos pirkėjais tikrai sudarė ir jas pasirašė VĮ „X miškų urėdiją“ atstovaujantis urėdas V. V.. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad išnagrinėti įrodymai nepatvirtina nei vieno atvejo, kai V. V. pats asmeniškai būtų pardavęs ar kitokiu būdu perleidęs medieną pirkėjams ar kitiems tretiesiems asmenims. Tokių teismo išvadų nepaneigia ne tik išnagrinėti įrodymai, bet ir civilinio ieškovo apeliacinio skundo argumentai. Skundžiamame nuosprendyje taip pat visiškai pagrįstai nurodoma, kad pagal pareiginius nuostatus už prekybos apvaliąja mediena organizavimą buvo atsakingas ne urėdas V. V., o urėdo pavaduotojas medienos ruošai ir prekybai V. B.. Tokia išvada taip pat nepaneigta. Be to, kolegijos nuomone, nepagrįsta ir kaltinimo dalis dėl to, kad prekybai skiriama apvalioji mediena buvo ne tik urėdo V. V. žinioje, bet ši mediena buvo ir jam patikėtas svetimas, urėdijai priklausantis turtas. Iš dalies galima sutikti su tuo, kad V. V., būdamas urėdu, t. y. valstybės įmonės vadovu, užimamų pareigų pagrindu turėjo teisė duoti valdingus nurodymus dėl urėdijai priklausiančio turto. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. V. tokius nurodymus būtų davęs už prekybos mediena organizavimą tiesiogiai atsakingam savo pavaduotojui V. B.. Tuo tarpu kaltinimo dalis, kad apvalioji mediena buvo V. V. patikėtas urėdijos turtas, yra visiškai nepagrįsta, nes užimamų pareigų pagrindu šis turtas buvo ne urėdo V. V., o jo pavaduotojo V. B. teisėtame valdyme ir būtent V. B., o ne V. V. šio turto atžvilgiu turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad pagal savo pareiginius nuostatus V. V., kaip valstybės įmonės vadovas, turėjo pareigą užtikrinti tinkamą teisės aktų laikymąsi, taip pat ir pareigą kontroliuoti kitų įmonės darbuotojų, taip pat ir urėdo pavaduotojo V. B. veiklą. Tačiau net ir konstatavus, kad V. V. savo pareigų tinkamai neatliko, neužtikrino tinkamo teisės aktų laikymosi ir nepakankamai kontroliavo savo pavaldinius, toks netinkamas savo pareigų atlikimas negali būti siejamas su urėdijai padaryta žala dėl medienos perdavimo įsiskolinusioms įmonėms. Šiuo atveju tarp V. V. veikos ir padarinių – turtinės žalos urėdijai – nėra priežastinio ryšio. Civilinio ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma dar ir apie tai, jog bylos aplinkybės tariamai patvirtina, kad prekyba apvaliąja mediena pažeidžiant prekybos taisykles negalėjo vykti be V. V. žinios. Faktiškai tai reiškia, kad apeliaciniame skunde nurodoma apie tariamą V. V. ir jo pavaduotojo V. B. bendrininkavimą. Tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, be to, ir pačiame apeliaciniame skunde apie tai dėstoma tik kaip apie prielaidą. Pažymėtina dar ir tai, kad urėdo pavaduotojui V. B., tiesiogiai atsakingam už prekybos apvaliąja mediena organizavimą, šioje byloje nebuvo pareikšti jokie kaltinimai ir jis teisme buvo apklaustas tik liudytoju.

Dėl viso to, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas V. V. pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d. dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir turto iššvaistymo prekiaujant mediena pagrįstai išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Naikinti šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo. Pripažinus pagrįstu V. V. išteisinimą, nėra pagrindo ir tenkinti civilinį ieškinį dėl VĮ „X miškų urėdija“ padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas V. V. bausmes teismas nepažeidė BK 41 str. 2 d. ir BK 54 str. 1 d., 2 d. reikalavimų. Bausmės paskirtos atsižvelgiant į visas BK 54 str. 2 d. nurodomas aplinkybes, įvertinus ir padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, ir duomenis, apibūdinančius kaltininko asmenybę. Pagal BK 228 str. 1 d. V. V. paskyrė ne laisvės atėmimo bausmę, o švelnesnės rūšies bausmę, o pagal BK 228 str. 2 d. laisvės atėmimo bausmę, kuri mažesnė už sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkį. Be to, teismas taikė BK 75 str. ir atidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo. Pažymėtina dar ir tai, kad švelninti paskirtas bausmes nuteistasis paduotame apeliaciniame skunde neprašo.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo ir įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 256 str. netinkamo pritaikymo jau buvo išnagrinėti, pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Jokių kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija irgi nenustatė.

Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kai kuriuos netikslumus ir klaidas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

Išteisinęs V. V. pagal BK 183 str. 1 d. dėl benzino ir dyzelinio kuro pasisavinimo, taip pat pagal BK 228 str. 2 d. ir BK 184 str. 2 d. dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir svetimo turto iššvaistymo prekiaujant mediena, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai nurodė, kad pagal šiuos kaltinimus pareikšti VĮ „X miškų urėdija“ civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo paliekami nenagrinėti (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Tačiau toks sprendimas neišdėstytas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nors pagal BPK 307 str. 6 d. 1 p. reikalavimus sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo turi būti nurodomas. Be to, iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad paskyręs V. V. pagal BK 228 str. 1 d. teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimo 3 metams bausmę, po to, vadovaujantis BK 63 str. 3 d., subendrindamas bausmes visiško bausmių sudėjimo būdu, teismas paskyrė V. V. galutinę subendrintą laisvės atėmimo 1 metams ir 6 mėnesiams bausmę ir atėmimą teisės dirbti tam tikrą darbą jau tik 2 metams. Vis dėlto teisėjų kolegija šiuos skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies trūkumus vertina tik techninėmis klaidomis, dėl kurių keisti nuosprendį nėra pagrindo. Nurodytos techninės klaidos gali būti ištaisytos nuosprendžio vykdymo metu BPK 361, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. V. ir civilinio ieškovo Valstybės įmonės „X miškų urėdija“ apeliacinius skundus atmesti.