Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams K. G. S., J. S. ir A. S. dėl sandorių bei paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje atsakovų pusėje – notarė S. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15.6. Atsakovai mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra reikalingas – ieškovas kelia išimtinai teisės taikymo klausimus, faktinės aplinkybės nėra ginčijamos, šalys teisinius argumentus išdėstė procesiniuose dokumentuose, todėl byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

16. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

17. Apeliantas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

19. Nagrinėjamos bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pateikę rašytinius įrodymus, ieškovas nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

20. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. balandžio 16 d. Paveldėjimo teisių pirkimo – pardavimo sutartimis J. S. ir K. G. S. pardavė A. S. paveldėjimo teises, atsiradusias po tėvo V. A. S. (duomenys neskelbtini) mirties. Pagal sutarčių nuostatas, pirkėjas kiekvienam iš pardavėjų turėjo sumokėti po 30 000 Lt, o pastarieji įsipareigojo pateikti notarui pareiškimus dėl palikimo atsisakymo.

21. Atsakovai J. S. ir K. G. S., 2014 m. balandžio 16 d. ir 2014 m. birželio 6 d. pareiškimais notarui, palikimo atsisakė (paveldėjimo bylos 7-8 p.). Atsakovas A. S. 2014 m. balandžio 16 d. pareiškimu notarui, palikimą priėmė, o 2014 m. liepos 21 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi, paveldėjimo teises padovanojo motinai E. S. (paveldėjimo bylos 3-6 p.).

22. 2014 m. liepos 25 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu E. S. paveldėjo ½ buto ir ½ žemės sklypo, po V. A. S. mirties (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 12-15), o į kitą ½ turto dalį E. S. išduotas Nuosavybės teisės liudijimas.

23. E. S. mirus (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 188), palikimą pagal įstatymą priėmė jos sūnus A. S., jam 2018 m. balandžio 23 d. išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (2 t., b. l. 24-26).

24. Vilniaus apygardos teisme 2015 m. kovo 15 d. iškelta civilinė byla pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams K. S., J. S., J. S. dėl skolos grąžinimo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui 2015 m. kovo 23 d. nutartimi, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų K. S. ir J. S. turto areštas.

25. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimu, ieškinys atsakovų K. G. S. ir J. S. atžvilgiu patenkintas, J. S. atžvilgiu atmestas. Teismas nusprendė priteisti ieškovo A. M. naudai solidariai iš atsakovų K. G. S. ir J. S. pagal 2002 m. vasario 20 d. ir 2004 m. lapkričio 17 d. susitarimą 57 924 Eur skolos, bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Iš atsakovo K. G. S., ieškovo A. M. naudai; priteisė, pagal 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. liepos 25 d., 2011 m. spalio 11 d. paskolos sutartis – 14 191,38 Eur skolos; pagal 2012 m. gegužės 9 d. sutartį – 7 819,74 Eur skolos; bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Dėl ginčo esmės

26. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu ginčija K. G. S. ir J. S. veiksmus, t. y. po atsakovų tėvo mirties atsiradusio palikimo atsisakymą ir po šio atsisakymo sudarytus kitus sandorius (paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria atsakovas A. S. padovanojo teises motinai ir atsakovų K. G. ir J. S. palikimo nepriėmimą po motinos mirties), kurių pagrindu turtas atiteko apelianto skolininkų broliui. Atsakovai savo nesutikimą su šiuo apelianto reikalavimu, be kita ko, grindė tuo, kad jų atsisakymas priimti palikimą negali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes atsakovai turėjo teisę patys nuspręsti priimti ar ne po tėvo ar motinos mirties atsiradusio palikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai, pasinaudodami jiems įstatymo suteikta teise atsisakyti priimti palikimą po jų tėvo mirties, o motinos mirties palikimo nepriėmė neatlikdami jokių veiksmų, iš esmės atsisakė galimybės paveldimo turto dalimi pagerinti savo turtinę padėtį ir tuo padidinti savo mokumą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad palikimo nepriėmimo būdas, t. y. ar palikimą priimti atsisakyta pareiškimu, paduotu palikimo atsiradimo vietos notarui, ar neveikimu – neatliekant CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų palikimo priėmimo klausimu, nėra svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007). Pažymėtina, jog atsisakydami palikimo, atsakovai nepažeidė paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Tačiau asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, o įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.5 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Šiuo atveju atsakovai aiškiai išreiškė savo valią sudaryti vienašalį palikimo atsisakymo sandorį po tėvo mirties ir priėmė sprendimą jau šiai bylai esant teisme nesikreipti dėl palikimo priėmimo į notarą po motinos mirties. Nurodyti atsakovų valiniai sandoriai gali būti ginčijama CK 6.66 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad apeliantas netinkamai gina savo teises, o turėtų pareikšti netiesioginį ieškinį, yra teisiškai nepagrįsti.

27. Visi atsakovai akcentuoja, kad 2014-04-16 sutartimis J. S. ir K. G. S. pardavė A. S. paveldėjimo teises, todėl nėra galimybės patenkinti apelianto ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad nurodytos sutartys nėra šios bylos ginčo dalykas. Be to, po šių sutarčių sudarymo atsakovai K. G. S. ir J. S. atsisakė palikimo ir būtent tokie atsakovų K. G. S. ir J. S. veiksmai po palikimo atsisakymo sudaryti sandoriai lėmė tai, kad apeliantas prarado galimybę nukreipti išieškojimą į turtą, kurį galėjo paveldėti apelianto skolininkai.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-485/2010).

30. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas dėl skolos priteisimo į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2015 m. kovo 16 d., o jo reikalavimas buvo pripažintas neabejotinu ir galiojančiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2017 m. liepos 5 d. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas į teismą dėl skolos pagal paskolos sutartį priteisimo kreipėsi jau po atsakovų sprendimo atsisakyti priimti palikimą ir po to sudaryti kiti visi šioje byloje ginčijami sandoriai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kada atsakovų prievolė apeliantui atsirado ir turėjo būti įvykdyta. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, kuris, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas su žalos padarymu ir pan. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiuo nagrinėjimu atveju nustatyta, kad apeliantas 2002-02-20 sudaryta paskolos sutartimi atsakovams K. G. S. ir J. S. paskolino 55 000 JAV dolerių (218 531,50 Lt (pagal tuometinį Lietuvos banko nustatytą kursą 1 JAV doleris = 3 9733Lt)). Atsakovai pasiskolintą pinigų sumą įsipareigojo grąžinti iki 2002-12-20, tačiau grąžino tik 18 531,50 Lt. Atsakovai matydami, kad nustatytu laiku skolos ieškovui negrąžins, pasiūlė pakeisti sutartį ir atidėti likusios skolos grąžinimo terminą. Ieškovui sutikus 2004-11-17 šalys pakeitė pirminę paskolos sutartį nauja paskolos sutartimi, pagal kurią atsakovai įsipareigojo 200 000 Lt skolos likutį (218 531,5 Lt – 18 531,5 Lt) grąžinti iki 2005-06-01. 2004-11-17 atsakovų surašytas ir pasirašytas paskolos raštelis, kuriame pastarieji įpareigoja grąžinti 200 000 Lt skolą iki 2005-06-01. 2011-06-09 raštelyje K. S. nurodė gavęs iš A. M. 18 000 Lt ir šią sumą įsipareigojo gražinti iki pirmo pareikalavimo per dvi darbo dienas. 2011-07-25 raštelyje K. S. nurodė pasiskolinęs iš A. M. 18 000 Lt ir įsipareigojo visą paskolą gražinti ieškovui pareikalavus per vieną savaitę nuo pareikalavimo dienos. 2011-10-11 raštelyje K. S. nurodė gavęs iš A. M. 10 000 Lt ir šią sumą įsipareigojo gražinti per vieną savaitę nuo pareikalavimo. 2011-05-09 raštelyje K. S. nurodė pasiskolinęs iš A. M. 27 000 Lt ir visą sumą įsipareigojo gražinti iki 2012-06-15. Kad skola nustatytu terminu grąžinta nebuvo, ginčo dėl to nėra. Tuo pagrindu buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimas, o Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nors ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, tačiau atsakovams gerai buvo žinoma, kad terminas sumokėti skolą jau buvo pradelstas. Taigi, ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovų prievolė apeliantui jau buvo atsiradusi ir turėjo būti įvykdyta dar 2012 metais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pirmąją actio Pauliana sąlygą. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas taip pat prašo 2018-04-23 paveldėjimo teisės liudijimą pripažinti negaliojančiu. Šis liudijimas buvo išduotas apelianto skolininkams atsisakius palikimo po motinos mirties. Šis ginčijamas sandoris išduotas, kuris buvo nulemtas skolininkų veiksmų, jau esant įsiteisėjusiam sprendimui, kuriuo apelianto naudai iš dviejų atsakovų buvo priteista skola.

31. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.

32. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ –reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 str.).

33. Nagrinėjamu atveju atsakovai K. G. S. ir J. S. palikimo po tėvo mirties atsisakymo metu įsiskolinimo apeliantui nebuvo padengę. Apeliantas savo ieškinyje nurodė, kad šie atsakovai yra nemokūs. Atsakovai šios aplinkybės neneigė. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai K. G. S. ir J. S. neturėdami galimybių atsiskaityti su apeliantu, t. y. būdami nemokūs, po tėvo mirties atsisakė priimti palikimą. Vėliau jau bylą nagrinėjant teisme palikimo nepriėmė ir po motinos mirties, dėl ko apeliantas turėjo tikslinti ieškinį ir ginčyti nurodytą atsakovų veiksmus šiems nepriimant palikimo. Palikimą priėmė jų brolis A. S., kuris po 3 mėnesių paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi paveldėtą turtą perleido savo motinai. Po motinos mirties (duomenys neskelbtini)atsakovai K. G. S. ir J. S., būdami nemokūs (šios aplinkybės jie neneigė) palikimo vėl nepriėmė, taip dar kartą apsunkindami apeliantui galimybę išsiieškoti skolas iš jų turto. Paveldėjimo liudijimas po motinos mirties buvo išduotas tik vieninteliam priimti palikimą pareiškusiam priimti įpėdiniui A. S., kuris nėra apelianto skolininkas. Darytina išvada, kad atsakovai tikslingai siekė atlikti tokius veiksmus ir sudaryti sandorius pradedant nuo palikimo atsisakymo po jų tėvo mirties ir palikimo nepriėmimas po motinos ir tėvo mirties, kad apsunkintų apelianto kaip kreditoriaus teises išsiieškoti skolą iš paveldėto turto.

34. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-17/2006).

35. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismo sprendimas ir kt., ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę. CK 6.66 str. įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Prieš atsisakydami tėvo palikimo, taip pat nepriimdami palikimo po motinos mirties, atsakovai turėjo įsiskolinimą apeliantui. Tokie nurodytų atsakovų veiksmai buvo nulemti ne kokio nors būtinumo, o laisvo atsakovų apsisprendimo nepriimti palikimo. Nors visi atsakovai vieningai teigia, jog atsakovų šeimoje jau gerokai anksčiau, dar esant gyviems abiem atsakovų tėvams, buvo nuspręsta, jog butas po tėvų mirties atiteks A. S.. Tačiau tokią tėvų valią buvo įmanoma įgyvendinti ir kitais būdais, vienas iš jų testamento sudarymas, kuriuo visas turtas jau po tėvo mirties būtų paliktas atsakovui A. S.. Darytina išvada, kad nebuvo būtinumo nemokiems apelianto skolininkams nepriimti atsiradusio palikimo po jų tėvų mirties.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

36. Šioje byloje aktuali CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtina prezumpcija, kad skolininkas buvo nesąžiningas, jeigu sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. CK 3.135 straipsnyje nurodyta, jog artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Šiuo atveju visi trys atsakovai yra broliai. Prezumpcija byloje nebuvo paneigta. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto skolininkai buvo nemokūs ir visi atsakovai žinojo, kad du iš atsakovų yra skolingi apeliantui, spęstina, jog visi atsakovai buvo nesąžiningi. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog tarp visų trijų brolių buvo susitarimas dėl jų veiksmų sekos ir turto perleidimo atsakovui A. S., kuris nėra apelianto skolininkas, dėl turto perleidimo atsakovo A. S. nuosavybėn.

Dėl ieškinio senaties termino

37. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino klausimas actio Pauliana ieškinio pareiškimo atveju yra reglamentuojamas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą, byloje pirmiausia turi būti nustatyta, kada apeliantas sužinojo (turėjo sužinoti), apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

38. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017, 34 punktas).

39. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).

40. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013).

41. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovai nurodo, kad patikslintas ieškinys, kuriame pirmą kartą suformuluotas reikalavimas (ir kuris buvo priimtas) pripažinti negaliojančiu 2018-04-23 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, pareikštas 2019-07-03, t.y. praleidus ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad ieškovas neginčija aplinkybės, jog apie ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą neabejotinai žinojo 2018-06-14 (2020-05-25 apeliacinis skundas). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių atsakovų argumentų pažymi, kad apelianto šioje byloje tikslas buvo nukreipti išieškojimą į nesąžiningų skolininkų turtą. Tai patvirtina pirminiai ieškovo ieškiniais, kuriais jis siekė pripažinti negaliojančiais atsakovų sandorius atsisakyti priimti palikimą po jų tėvo mirties. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovų motina taip pat į bylą buvo įtraukta atsakove. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas reikalavimą dėl 2018-04-23 paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu buvo pateikęs dar 2018-07-27. Tačiau ieškinys priimtas nebuvo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliantas dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 4 d. nutartimi skundžiamą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-907-866/2019 panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas aiškintinas aplinkybes, 2019 m. birželio 19 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio dalykui patikslinti. Ieškovas, pasinaudodamas šia teise pareiškė ieškinį 2019-07-03, kuriuo, be kita ko, prašė 2018-04-23 paveldėjimo teisės liudijimą pripažinti negaliojančiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovas savo teise nepiktnaudžiavo, o aktyviai savo pažeistą teisę gynė teisme. Tik sužinojęs iš VĮ „Registrų centras“ duomenų apie 2018-06-14 ginčo sandorį, jau po 13 dienų pareiškė reikalavimą pripažinti jį negaliojančiu (2018-07-27). Tačiau, kaip minėta, šis reikalavimas priimtas nebuvo. Vėliau šis reikalavimas byloje pareikštas negalėjo būti, nes byla apeliacinės instancijos teisme (2018-10-12 iki 2019-06-04). Bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliantas dar kartą (2019-07-04) pareiškė reikalavimą dėl 2018-04-23 paveldėjimo teisės liudijimą pripažinti negaliojančiu. Tačiau grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apelianto ieškinys su patikslintu reikalavimu panaikinti 2018-06-14 sandorį buvo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą (apie 10 dienų). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, jog CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas 2018-04-23 sandoriui ginčyti atnaujintinas, nes jo praleidimą lėmė išvardytos svarbios priežastys.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais tikslingumo

42. Šioje byloje nustatyta, kad ieškinio pareikšti reikalavimai dėl 2014-04-16, 2014-06-06, 2014-07-21 sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti iki šioje byloje atsakovės E. S. mirties. Atsakovams J. S. ir K. G. S. atsisakius palikimo po jų tėvo mirties, palikimas atiteko jų broliui A. S.. Savo ruožtu 2014 m. balandžio 16 d. atsakovas J. S. atsakovas atsisakė jam priklausančios palikimo dalies. Po tokių atsakovų veiksmų visas turtas atiteko atsakovų motinai E. S.. Apelianto reikalavimai panaikinti šiuos sandorius buvo aktualūs iki atsakovės E. S. mirties. Mirus atsakovei ginčo turtas nuosavybės teise perėjo atsakovui A. S..

43. Pažymėtina, jog po atsakovės E. S. mirties apelianto skolininkams dar kartą atsirado galimybė pagerinti savo turtinę padėtį ir priimti po jos mirties atsiradusį palikimą (buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje dalis). Tuo atveju, jei visi trys atsakovai būtų priėmę palikimą, jie būtų paveldėję po 1/3 dalis buto. Tačiau atsakovai J. S. ir K. G. S. elgėsi pasyviai – palikimo jie nepriėmė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, jog joks sandoris, o tokiu yra laikomas ir sprendimas palikimo priėmimo ar nepriėmimo klausimu – vienašalis sandoris, negali pažeisti kitų asmenų subjektinių teisių ir teisėtų interesų. Jeigu sudarytas sandoris pažeidžia kitų asmenų subjektines teises ar teisėtus interesus, nėra svarbios tokio sandorio sudarymo aplinkybės, konkrečiai - su sandorį sudariusio asmens valios išreiškimu susijusios aplinkybės, sandoris pripažintinas negaliojančiu atitinkamu ieškinio pagrindą sudarančio sandorio negaliojimo pagrindu. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, iš jų viseto sprendžia, kad būtent paskutinis vienašalis sandoris, kuriuo atsakovai J. S. ir K. G. S. būdami apeliantui skolingi daugiau nei 57 924 Eur, nepriėmė jiems priklausančios pagal įstatymą savo motinos E. S. palikimo dalies, pažeidė kreditoriaus, šiuo atveju apelianto teises, nes antstolis negalės nukreipti išieškojimo į šį turtą. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovų galimybės vykdyti savo prievoles apeliantui reikšmingai pasunkėjo. Pažymėtina, jog įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, byloje nepateikta (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, byloje neįrodyta, kad atsakovai privalėjo nepriimti palikimo. Atsakovų atsisakymas nuo palikimo pažeidė apelianto (kreditoriaus) teises ir skolininkai apie tai tikrai žinojo. J. S. ir K. G. S. palikimo nepriėmus, motinos turtą paveldėjo kitas atsakovas, t. y. vienašalis sandoris sudarytas artimo giminaičio naudai, ir šiuo atveju nesvarbu ar buvo sąžiningi palikimą priėmę asmenys (CK 6.66 straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovų J. S. ir K. G. S. vienašalis sandoris (nepriimti palikimo) pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos.

44. Byloje nustačius, kad įpėdiniai neteisėtai, piktnaudžiaudami savo teise nepriimti palikimo, pažeidė kitų asmenų teises ir interesus - bylos atveju ieškovės, pažeistos asmens teisės turi būti ginamos. Susidaręs įsiskolinimas turi būti tenkinamas, išieškojimą nukreipiant į tas turto dalis, kurios dėl neteisėtu pripažinto sandorio vykdymo perėjo atsakovui A. S..

45. Akcentuotina, jog apeliantas, ginčydamas atsakovų J. S. ir K. G. S. atsisakymą priimti palikimą, atsiradusį po motinos mirties, prašo panaikinti notaro išduotą paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu apelianto teisė bus apginta pripažinus nurodytų atsakovų atisakymą (nepriėmimą) palikimo, atsiradusio po jų motinos mirties ir vykdymą nukreipiant į atsakovui A. S. nuosavybės teise priklausančio turto, kuris lygiomis dalimis turėjo atitekti visiems trims atsakovams, dalis. Tuo labiau, kad apeliantas apeliaciniame skunde taip pat pripažįsta, kad jo teisių apgynimą užtikrintų išieškojimo vykdymo proceso tvarka nukreipimas į atsakovams priklausančias 2/3 dalis buto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo panaikinti atsakovų visus ginčijamus sandorius, kurie buvo sudaryti iki E. S. mirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pažeista teisė bus apginta panaikinus atsakovų vienašalį sandorį (palikimo nepriėmimą) ir nukreipus skolos išieškojimą į buto, esantį atsakovo A. S. valdyme, 2/3 dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

47. Apeliantas, ginčydamas atsakovų sudarytus sandorius, siekė nukreipti skolos išieškojimą į atsakovui A. S. šiuo metu priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šiuo atveju spręstina, jog byla iš esmės išnagrinėta apelianto naudai. Todėl visos jo patirtos išlaidos priteisiamos lygiomis dalimis iš trijų atsakovų.

48. Bylos duomenimis ieškovas patyrė 777,47 Eur žyminio mokesčio už pradinį ieškinį (t. 1, b. l. 22), 288 Eur žyminio mokesčio už patikslintą ieškinį (t.1, b.l. 102), 818,47 Eur už apeliacinį skundą bylą nagrinėjant pirmąjį kartą (t.2, b.l 79), 400 Eur už advokato paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 78), 50 Eur žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ((t.2, b. l. 180). Viso ieškovas patyrė 2 333,94 Eur, todėl šios išlaidos priteisiamos lygiomis dalimis iš trijų atsakovų, t .y po 777,98 Eur.

49. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 799 Eur žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą bylą nagrinėjant antrą kartą (t.3, b.l. 61, 81) Taip pat ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1500 Eur. Šios išlaidos (2299 Eur), kurios buvo patirtos apeliacinės instancijos teisme taip pat lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovų, t .y. po 766,33 Eur.

50. Ieškinį patenkinus, iš atsakovų lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistinos pirmosios instancijos teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro šalių ir teismo procesinių dokumentų siuntimas, viso 99,21 Eur, t. y. po 33,07 Eur. (LR CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. G. S., a .k. (duomenys neskelbtini) atsisakymą (nepriėmimą) palikimo, atsiradusio po jų motinos E. S., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties.

Nukreipti išieškojimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2161-232/2016, kuriuo iš atsakovų J. S. ir K. G. S. ieškovo naudai priteista skola, į atsakovui A. S. pagal 2018 m. balandžio 23 d. Vilniaus miesto 29-ojo notaro biuro notarės S. Š. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 1515 paveldėtą ir jo valdyme esančio buto (adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2/3 dalis.

Civilinę bylą dalyje pagal ieškovo A. M. ieškinį dalyje dėl 2014 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisių pagal įstatymą liudijimo Nr. 2500 pripažinimo negaliojančiu dalyje dėl ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m. sav., nutraukti ieškovui atsisakius nuo reikalavimo šioje dalyje.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų K. G. S., a .k. (duomenys neskelbtini) J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 2 333,94 Eur bylinėjimosi, t .y po 777,98 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų K. G. S., a .k. (duomenys neskelbtini) J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 99,21 Eur, t. y. po 33,07 Eur iš kiekvieno atsakovo teismo išlaidų, kurios sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660, gavėju Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos, bei teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.“

Priteisti ieškovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų K. G. S., a .k. (duomenys neskelbtini) J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 2299 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, t .y. po 766,33 Eur iš kiekvieno atsakovo.