Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eA2-85-457/2018 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei D. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

I. V. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei D. A. (buvusiai B.) prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės 34754,40 Eur (buvęs atitikmuo 120000 Lt) skolos; 2) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį, advokato pagalbos išlaidas).

Ieškovas nurodė, kad pagal 2008 m. spalio 15 d. Beprocentinės paskolos sutartį paskolino atsakovei 120000 Lt, kas atitinka 34754,40 Eur, namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) renovacijai. Minėtos paskolos sutarties 3.2. punkte buvo numatyta, kad atsakovė skolą grąžins iki 2009 m. gruodžio 31 d. Ieškovas pažymėjo, kad tarpusavio susitarimu nustatytu laiku paskolos gavėja skolos negrąžino, su ieškovu visiškai nebendrauja, todėl ieškovas yra priverstas kreiptis į teismą dėl susidariusios skolos sumos priteisimo.

Ieškovas pažymėjo, jog 2009 m. spalio 20 d. šalys sudarė dar vieną sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo perrašyti jai priklausančio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto patalpas (išskyrus baro patalpas) ieškovui, kadangi yra iš jo pasiskolinusi 120000 Lt (34754,40 Eur). Tokiu būdu atsakovė pasirašytinai patvirtino, kad paskolos pinigus iš ieškovo yra gavusi ir yra ieškovui skolinga būtent tokią pinigų sumą. 2009 m. spalio 20 d. sutartis taip pat nėra įvykdyta.

Pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimu už akių (atsakovei nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį) ieškovo ieškinys buvo patenkintas visiškai; iš atsakovės D. A. ieškovui priteista 34754,40 Eur skola, 738 Eur žyminio mokesčio, 1210 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

2017 m. balandžio 12 d. teisme buvo gautas atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo, kuriame atsakovė prašė: 1) pratęsti prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015 padavimo terminą; 2) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015; 3) panaikinti 2015 m. spalio 5 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. Š. ieškinį atmesti; 4) priteisti iš ieškovo V. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad ieškovo pateikta 2008 m. spalio 15 d. Beprocentinė paskolos sutartis nepatvirtina paskolinių teisinių santykių sukūrimo, nes nepatvirtina pinigų perdavimo atsakovei fakto. Atsakovei pinigai nebuvo reikalingi. Atsakovė pabrėžė, kad nors 2008 m. spalio 15 d. Beprocentinės paskolos sutartis apibrėžta konkrečia paskolos grąžinimo data (2009 m. spalio 15 d.), ieškovas iki šiol jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, nesiėmė jokių veiksmų savo tariamai pažeistai teisei ginti, o protingas ir sąžiningas asmuo, esant sandoriui dėl didelės pinigų sumos paskolinimo, tikrai seniai būtų ėmęsis veiksmų skolai susigrąžinti. Atsakovė nurodė, kad šalims skiriantis, ieškovas smurtaudamas, prievarta, vienu kartu išgavo atsakovės parašą ant savo paruoštų sutarčių, nebuvo taip, kad atsakovė savo valia pasirašytų 2008 m. spalio 15 d. Beprocentinės paskolos sutartį, o po metų – dar ir 2009 m. spalio 20 d. sutartį dėl įsipareigojimo perleisti turtą.

Pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi procesas civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015 buvo atnaujintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2018 m. kovo 6 d. sprendimu nusprendė: 1) panaikinti 2015 m. spalio 5 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015 ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. Š. ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovo V. Š. 2008,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės D. A. naudai; 3) panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones areštuoti 34754,40 Eur sumai atsakovei D. A. (B.), paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, leidžiant naudotis nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu, tačiau uždraudžiant jį parduoti ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims, jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, kitose kredito įstaigose ar pas kitus asmenis, bet kur esančius atsakovei priklausančius grynuosius pinigus, vertybinius popierius ir atsakovei priklausančias turtines teises, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu; 4) išaiškinti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra pagrindas antstolio patvarkymu nutraukti vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad atnaujinęs procesą, pagal ieškovo, atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad 2008 m. spalio 15 d., Š., tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta Beprocentinės paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino 120000 Lt atsakovei namo renovacijai. Ieškovas įsipareigojo iš karto išmokėti visą paskolos sumą atsakovei tik pasirašius šią sutartį, o atsakovė įsipareigojo paimti paskolą ir ją grąžinti iki 2009 m. gruodžio 31 d. 2009 m. spalio 20 d. tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta sutartis, kuria atsakovė, jai teisiškai priklausančio namo, išmokėjusi banko paskolą, pirmo aukšto patalpas (išskyrus baro patalpas) įsipareigojo perrašyti ieškovui, nes yra pasiskolinusi iš jo 120000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų konstatuota, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė paskolos teisniai santykiai, reikia įrodyti egzistuojant esmines paskolos sutarties sąlygas, t. y. įrodyti paskolos dalyko, šiuo konkrečiu atveju 120000 Lt perdavimą atsakovės nuosavybėn ir atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovui tokią pat pinigų sumą. Paskolos sutartyje nebuvo užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovei faktas, todėl, atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ieškovas turėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas paaiškino, kad paskolos sutarties pasirašymas ir pinigų perskaičiavimas vyko bare, tačiau tai patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė. Atsakovė nurodė, kad jos parašai ant paskolos sutarties ir 2009 m. spalio 20 d. sutarties buvo uždėti tuo pačiu metu, jie buvo išgauti prieš ją naudojant psichologinį smurtą, 120000 Lt ji realiai negavo, tačiau ir atsakovė negalėjo pateikti jos parodymus patvirtinančių įrodymų. 120000 Lt perdavimo atsakovei fakto nepatvirtino nei bylos apklausti liudytojai.

Teismas, įvertinęs ieškovo byloje duotus paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, darė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog 2008 m. spalio 15 d., skaičiuojant nuo 2002 metų, jis galėjo būti sutaupęs 120000 Lt. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į ieškovo byloje pateiktus įrodymus, kurie pagrindžia jo gaunamas pajamas laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2008 m. spalio 15 d., ir net skaičiuojant, kad taupymui ieškovas būtų pasidėjęs visą gaunamą darbo užmokestį ir dienpinigius, ieškovas nebūtų sutaupęs 120000 Lt.

Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, darė išvadą, kad labiau tikėtina yra tai, kad po paskolos sutarties pasirašymo jokia pinigų suma atsakovei realiai nebuvo perduota. Labiau tikėtina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė, gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, abu pagal savo išgales prisidėjo prie namo renovacijos žymiai anksčiau nei buvo sudaryta paskolos sutartis. Galimai paskolos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovas (apeliantas) V. Š. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti ir iš atsakovės D. A. ieškovo naudai priteisti 34754,40 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas (apeliantas) nurodė, kad paskolos sutartis yra pasirašyta abiejų ją sudariusių šalių. Paskolos sutartis įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta ir yra galiojanti. A. D. A., laikydama 2008 m. spalio 15 d. paskolos sutartį negaliojančia, turėjo ją priešieškiniu ginčyti ir atitinkamai turėjo pareigą byloje įrodyti, kad pinigų negavo.

Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad ieškovas privalėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą. Šiuo atveju, pirmos instancijos teismas, pripažindamas, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, iš esmės peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kadangi atsakovė nereiškė byloje jokiu priešpriešinių reikalavimų dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ar nesudaryta. Sutartis laikytina galiojanti ir šalims kelianti teisines pasekmes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisė ginčyti paskolos sutartį turi paskolos gavėjas, bet ne teismas ex oficio. Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai už atsakovę nustatinėjo tam tikras aplinkybes ir, nesant tokio reikalavimo, pripažino paskolos sutartį nesudaryta, nors teismas neturėjo jokio pagrindo būti aktyvus.

Ieškovas (apeliantas) nurodė, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Šiuo atveju teismas netinkamai vertino ginčo sandorį ir be jokio pagrindo jį pripažino niekiniu, nesudarytu, nesivadovavo CK 1.78 straipsnio nuostatomis, kadangi: 1) niekiniais sandoriai gali būti laikomi tik tada, kai yra konstatuojami įstatyme nustatyti pagrindai, o konkrečiai tik tokie sandoriai, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Šiuo atveju tokie pagrindai neegzistavo (sandoris buvo rašytinės formos, pasirašytas abiejų šalių, aptartas pinigų perdavimo ir grąžinimo momentas ir pan.); 2) atsakovė priešieškiniu paskolos sutarties neginčijo, tik bandė įrodinėti, kad pinigai jai nebuvo perduoti; 3) paskolos sutartis šioje byloje laikytina nuginčijamu sandoriu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo suformuotoje teismų praktikoje yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai ginčo sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, t. y. nėra akivaizdžiai pažeidžiantis imperatyvias teisės normas, viešąją tvarką ir gerą moralę, teismai neturi jokio teisinio pagrindo spręsti sutarčių teisėtumo klausimo ex officio.

Ieškovas (apeliantas) pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad byloje buvo pateiktas atsakovės prievolių, kilusių iš paskolos sutarties, įvykdymo užtikrinimas – 2009 m. spalio 20 d. sutartis, pagal kurią atsakovė pripažino, kad iš ieškovo yra pasiskolinusi 120000 Lt, tačiau jų negrąžino, todėl leidžia jam naudotis namu ir aplink esančia žeme, taip pat įsipareigoja perrašyti (perleisti) ieškovo nuosavybėn pirmo aukšto patalpas (išskyrus baro patalpas). Teismas šio įrodymo ginčo kontekste visiškai nevertino, nors jis iš esmės susijęs su paskolos sutarties galiojimu, pripažinimu ir atsakovės, kaip paskolos gavėjos, sąžiningumu.

Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo suabsoliutino tai, kad paskolos sutartyje tiesiogiai ir konkrečiai nėra įrašo apie pinigų perdavimą, tačiau iš esmės nevertino arba vertino netinkamai vėlesnius atsakovės (paskolos gavėjos) patvirtinimus apie skolą ir sutikimą užtikrinti savo prievolės įvykdymą (2009-10-20 susitarimas), aplinkybes, susijusias su namo renovacija, atsakovės finansine padėtimi, liudytojų parodymus. Tuo tarpu atsakovo finansines galimybes paskolinti tokio dydžio paskolos sumą patvirtina byloje pateikti įrodymai ir ieškovo paaiškinimai. Kadangi nuo tam tikrų sandorių sudarymo ir/ar pajamų gavimo (ieškovui priklausančių transporto priemonių pardavimas) vyko daugiau kaip prieš dešimtmetį, tai visų tai pagrindžiančių įrodymų ieškovas nebuvo išsaugojęs ir tokios pareigos neturėjo, tačiau vien dėl to atmesti ieškovo paaiškinimus, kaip nepagrįstus, manytina, nebuvo teisinga.

Atsiliepdama į ieškovo (apelianto) apeliacinį skundą, atsakovė prašė: 1) ieškovo (apelianto) apeliacinį skundą atmesti; 2) priteisti iš ieškovo (apelianto) bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad paskolos sutartyje pinigų perdavimo faktas nėra fiksuotas, nei viena paskolos sutarties teksto dalis negali būti aiškinama kaip patvirtinanti pinigų perdavimą atsakovei; kad paskolos sutartyje nėra jokių įrašų apie pinigų perdavimą atsakovei, o kitokių įrodymų apie pinigų perdavimą ieškovas (apeliantas) taip pat nepateikė. Atsakovė akcentavo, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo sukurti, atsakovei paskola nebuvo suteikta, todėl ji neturi prievolės grąžinti ieškovo (apelianto) reikalaujamą sumą. Atsakovė įrodė, kad nėra jokių aplinkybių, pagal kurias būtų galima spręsti, kad po 2008 m. spalio 15 d. į jai priklausantį namą būtų investuota 120000 Lt ar ji tokią sumą būtų išleidusi kitiems poreikiams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo (apelianto) V. Š. ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. spalio 15 d. tarp ieškovo (skolintojo) V. Š. ir atsakovės (skolininkės) D. B. (A.) buvo sudaryta Beprocentinės paskolos sutartis. Sutarties 1. punkte buvo numatyta, kad skolintojas paskolina skolininkei 120000 Lt namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini)., renovacijai; sutarties 2. punkte numatyta, jog skolintojas įsipareigoja iš karto išmokėti visą paskolos sumą skolininkei tik pasirašius šią sutartį; sutarties 3 punkte – skolininkė įsipareigoja paimti paskolą ir grąžinti ją iki 2009 m. gruodžio 31 d. 2009 m. spalio 20 d. tarp V. Š. ir D. B. buvo sudaryta sutartis, kuria sutarta, jog atsakovė jai priklausančio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) išmokėjus banko paskolą, įsipareigoja perrašyti pirmo aukšto patalpas (išskyrus baro patalpas) ieškovui V. Š., kadangi yra pasiskolinusi iš jo 120000 Lt; sutartyje nurodyta, jog nuo šios dienos atsakovė leidžia ieškovui naudotis namo patalpomis ir aplink namą esančia žeme ir visais kitais pastatais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (2.875 straipsnio 3 dalis). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, įrodyti pinigų perdavimo faktą turi paskolos davėjas; kai skolos dokumentas patvirtina pinigų perdavimą, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą turi paskolos gavėjas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kaip matyti iš 2008 m. spalio 15 d. Beprocentinės paskolos sutarties, joje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovei faktas. Atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei minėtas teisės normas, susijusias su paskolos teisiniais santykiais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju tai, jog paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigus paskolos gavėja (atsakovė) gavo, įrodyti privalėjo paskolos davėjas (ieškovas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017). Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiga įrodyti, kad atsakovei D. A. buvo paskolinta 120000 Lt suma, nagrinėjamu atveju tenka ieškovui V. Š..

Atsakovė nurodė, kad ieškovo pateikta 2008 m. spalio 15 d. Beprocentinės paskolos sutartis nepatvirtina paskolinių teisinių santykių sukūrimo, kadangi nepatvirtina pinigų perdavimo atsakovei fakto. Atsakovė teigia, jog paskolos pinigų ji realiai negavo, o parašai tiek ant 2008 m. spalio 15 d. Beprocentinės paskolos sutarties, tiek ant 2009 m. spalio 20 d. sutarties buvo išgauti prievarta, naudojant psichologinį smurtą.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovei nurodžius, jog pinigų ji realiai negavo, išsamiai išanalizavo ir ištyrė ieškovo V. Š. pateiktus paaiškinimus bei rašytinius įrodymus ir sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad 2008 m. spalio 15 d., skaičiuojant nuo 2002 metų, jis galėjo būti sutaupęs 120 000 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo byloje pateiktus įrodymus, kurie pagrindžia jo gaunamas pajamas laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2008 m. spalio 15 d., vertino, jog net skaičiuojant, kad taupymui ieškovas būtų pasidėjęs visą gaunamą darbo užmokestį ir dienpinigius, jis nebūtų sutaupęs 120 000 Lt (22 000 Lt (už parduotą namą)+20 000 Lt (paskola iš H.)+31 222,85 (2007 m. balandžio-gruodžio mėnesiais gautas darbo užmokestis ir dienpinigiai)+42 091,94 (2008 m. sausio-spalio mėnesiais gautas darbo užmokestis ir dienpinigiai)=115 314,79 Lt).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo teiktus rašytinius įrodymus (tarp šalių sudarytą sutartį, 2008 m. gruodžio 11 d. paskolos sutartį, 2007 m. gruodžio 29 d. vartojimo kredito sutartį, gautą darbo užmokestį) bei ieškovo byloje pateiktus paaiškinimus (tiek gautų pajamų, tiek paskolos sutarties sudarymo klausimais), atsakovės pateiktus paaiškinimus paskolos sudarymo, 2009 m. spalio 20 d. sutarties sudarymo klausimais, pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų parodymus, sprendžia, jog šiuo atveju teismas, įvertinęs įrodymų visetą, negali konstatuoti, jog įsitikino, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog po Beprocentinės paskolos pasirašymo, atsakovei buvo perduota Beprocentinės paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma.

Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei į kasacinio teismo praktiką, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad būtent ieškovas privalėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog paskolos suma buvo realiai perduota atsakovei, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė CK 6.875 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ar nesudaryta nesprendė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovui (paskolos davėjui) neįrodžius pinigų perdavimo fakto, pirmosios instancijos teismas ieškovo (apelianto) V. Š. ieškinį atmetė pagrįstai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog ieškovo (apelianto) V. Š. apeliacinis skundas atmestinas, spręstinas klausimas dėl atsakovės D. A. bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Nustatyta, kad kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė pateikė 2018 m. balandžio 6 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), kurios suma 847 Eur bei 2018 m. balandžio 9 d. mokėjimo nurodymą, liudijantį apie 848,40 Eur dydžio sumos sumokėjimą advokatei. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymą „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ Nr. 1R-85 (nauja redakcija nuo 2015-03-20) 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymų nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės D. A. patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos ( 847 Eur) priteistinos iš ieškovo V. Š..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 847 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atsakovės D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.