Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei D. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 34 754,40 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidas.

Joniškio rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 5 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1094-874/2015 ir priėmė sprendimą už akių, kuriuo visiškai patenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 34 754,40 Eur skolos, 738 Eur žyminio mokesčio bei 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1 t., b. l. 35–36).

Atsakovė D. A. (buvusi B.) pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015. Nurodė, kad prašymas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nes pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normų taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (1 t., b. l. 50–54).

2017 m. birželio 14 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nutartimi procesas civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015 buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu teisiniu pagrindu (1 t., b. l. 82–83).

Liudytoja J. L. parodė, kad ieškovas ir atsakovė yra jos kaimynai. Ji maždaug nuo 2000 metų pradėjo juos matyti kartu. Ieškovas gyveno bute, kuriame buvo biblioteka ir kurioje ji dirbo, šį butą jam buvo nupirkusi jo mama. Tame pačiame bute kartu gyveno ir atsakovė su savo dukra. Ieškovą ir atsakovę kartu matė iki maždaug 2010 metų. Ieškovo ir atsakovės namas nuo 2008 metų buvo rekonstruojamas, ji praeidama pro šalį, matė, kad vyksta statybos – vyko stogo keitimo darbai, atsirado pavėsinė, namas buvo paaukštintas. Pradėtus darbus pamatė 2008 m. pavasarį, tikslios datos negali nurodyti. Ji, nešiodama balsavimo lapelius, matė, kad viduje yra pasikeitusi aplinka. Baras tame name atsirado gal 2006 metais, tikslios datos pasakyti negali. Buvo pakeisti namo langai, tačiau negali pasakyti, kada tai buvo padaryta, galėjo būti 2008-2009 metais. Ji matydavo, kad ieškovas ir atsakovė kartu išeina, kartu pareina, kartu išvažiuoja ir kartu parvažiuoja, iš šių aplinkybių ji padarė išvadą, kad ieškovas ir atsakovė yra šeima. Namas yra ieškovo, nes jis daug dirbo, daug laiko prie jo leido. Ieškovas važiuodavo dirbti, o atsakovė dirbo bare. Tas namas šiuo metu nėra baigtas tvarkyti. Remontas truko apie metus laiko, darbus atliko kažkokie vyrai.

Liudytojas E. K. parodė, kad pažįsta tiek ieškovą, tiek atsakovę. Ieškovą pažįsta nuo 2000 metų, nes pastarasis dirbo jo įmonėje UAB „D.“ vairuotoju-ekspeditoriumi, šiose pareigose dirbo 2005-2009 metais. Ieškovo pajamas sudarė minimalus darbo užmokestis ir komandiruotpinigiai, tai per mėnesį susidarydavo apie 5000-6000 Lt. Ieškovas gyveno šeimoje kartu su atsakove (duomenys neskelbtini). Ieškovas gyveno kartu su atsakove, vedė bendrą ūkį, bare tvarkėsi kartu. Baras buvo tame pačiame kaime. Jis lankydavosi pas juos, jie bendravo šeimomis. Pastatas, kuriame buvo baras, buvo nukentėjęs nuo gaisro, jį reikėjo remontuoti. Ieškovas ir atsakovė ruošėsi tame name gyventi, todėl keitė stogą. Atsakovė neturėjo pinigų iš ko daryti remontą, viską darė ieškovas, pastarasis pirko medžiagas. Jis patarė jiems pasirašyti paskolos sutartį, nes ieškovas ir atsakovė nebuvo vedę, o ieškovas viską darė atsakovės namui. Paskolos suma buvo lygi ieškovo įdėtiems pinigams. Realiai, tie pinigai buvo įdėti į tą namą, duoti atsakovei. Jam teko matyti namą remonto momentu – buvo uždėtas šlaitinis stogas, gegnės, baras buvo atremontuotas, kitoje pusėje – sienos, grindys sutvarkytos. Atsakovė pajamas galėjo gauti tik iš baro. Jo manymu, atsakovė savo lėšomis nebūtų galėjusi atlikti tokio remonto. Namo remontui buvo naudojamos naujos medžiagos, reikėjo daug investicijų. Jis iš ieškovo sužinojo, kad namas tapo atsakovės, jis mano, kad tai atsitiko neatlygintinai. Jo žiniomis, ieškovas ir atsakovė tarpusavyje susitarė ir susirašė paskolos sutartį.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimas už akių naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Proceso atnaujinimo instituto tikslas – ištaisyti įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje teisines klaidas. Proceso atnaujinimas byloje yra įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo procesinė galimybė, atliekama CPK XVIII skyriaus normų nustatyta tvarka ir sąlygomis tada, kai nelieka galimybės patikrinti konkretų teismo procesinį sprendimą teismų instancine tvarka.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, 2017 m. birželio 14 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nutartimi procesas civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015 buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu teisiniu pagrindu, t. y. teismas padarė išvadą, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 5 d. priimdamas sprendimą už akių, atliko formalų vienos šalies pateiktų įrodymų vertinimą, nesiaiškino, kad pinigai pagal 2008 m. spalio 15 d. beprocentinę paskolos sutartį atsakovei buvo perduoti, kokie buvo ieškovo tariamai turėtų 120 000 Lt dydžio pajamų šaltiniai, ar buvo daroma namo rekonstrukcija, kieno lėšomis ir kiek į ją buvo investuota pinigų, kokia buvo tikroji šalių valia pasirašant 2008 m. spalio 15 d. beprocentinę paskolos sutartį bei 2009 m. spalio 20 d. sutartį, todėl galėjo padaryti aiškią Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.873 straipsnio 1 dalies, 6.870 straipsnio 2 dalies taikymo klaidą, kas galėjo nulemti neteisingo sprendimo priėmimą.

Teismas, atnaujinęs procesą, pagal ieškovo, atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad 2008 m. spalio 15 d., Šiauliuose, tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta beprocentinės paskolos sutartis (toliau – Paskolos sutartis), kurios objektas – skolintojas, t. y. ieškovas, paskolina 120 000 Lt skolininkui, t. y. atsakovei, namo renovacijai, namas randasi (duomenys neskelbtini), skolintojas, t. y. ieškovas, įsipareigoja iš karto išmokėti visą paskolos sumą skolininkui, t. y. atsakovei, tik pasirašius šią sutartį; skolininkas, t. y. atsakovė, įsipareigoja paimti paskolą ir ją grąžinti iki 2009 m. gruodžio 31 d. (1 t., b. l. 10). 2009 m. spalio 20 d. tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta sutartis, kuria atsakovė, jai teisiškai priklausantį namą, kuris yra (duomenys neskelbtini), išmokėjusi banko paskolą, įsipareigojo perrašyti pirmo aukšto patalpas (išskyrus baro patalpas) teisiškai ieškovui, nes yra pasiskolinusi iš jo 120 000 Lt. Nuo šios dienos jam leidžia naudotis namo patalpomis ir aplink namą esančią žeme ir visais kitais pastatais (1 t., b. l. 11).

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi, įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, koreguodamas ir plėtodamas paskolos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad paprastai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008); kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, įrodyti pinigų perdavimo faktą turi paskolos davėjas; kai skolos dokumentas patvirtina pinigų perdavimą, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą turi paskolos gavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo. Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875straipsnio 3 dalis).

Tam, kad konstatuoti, jog tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai, reikia įrodyti egzistuojant esmines paskolos sutarties sąlygas, t. y. įrodyti paskolos dalyko, šiuo konkrečiu atveju 120 000 Lt, perdavimą atsakovės nuosavybėn ir atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovui tokią pat pinigų sumą. Kaip matyti iš 2008 m. spalio 15 d. Paskolos sutarties, joje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovei faktas, todėl, atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ieškovas turėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas paaiškino, kad Paskolos sutarties pasirašymas ir pinigų perskaičiavimas vyko bare, tačiau tai patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė. Atsakovė nurodė, kad jos parašai ant Paskolos sutarties ir 2009 m. spalio 20 d. sutarties buvo uždėti tuo pačiu metu, jie buvo išgauti prieš ją naudojant psichologinį smurtą, ji realiai negavo iš ieškovo 120 000 Lt, tačiau ir atsakovė negalėjo pateikti jos parodymus patvirtinančių įrodymų. 120 000 Lt perdavimo atsakovei fakto nepatvirtino nei byloje apklausti liudytojai J. L. ir E. K..

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas aiškino, kad jis nuo 2002 metų pradėjo taupyti pinigus namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris anksčiau priklausė jam, tačiau 2002 m. spalio 30 d. jis jį pardavė atsakovei, rekonstrukcijai, ir iki 2008 m. spalio 15 d., kuomet buvo pasirašyta Paskolos sutartis, jis sutaupė 120 000 Lt. Ieškovo teigimu, tai, kad 2008 m. spalio 15 d. jis buvo sutaupęs 120 000 Lt patvirtina:

1) 22 000 Lt jis gavo 2002 m. spalio 30 d. namą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavęs atsakovei. Tai patvirtina byloje pateikta 2002 m. spalio 30 d. sutartis sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, bei banko sąskaitos išrašai;

2) 30 000 Lt paskolą jis gavo iš kredito unijos „Savas rūpestis“. Tačiau iš pateiktos Paskolos sutarties Nr. 08-00121 matyti, kad ieškovas su kredito unija „Savas rūpestis“ paskolos sutartį sudarė ir 30 000 Lt paskolą gavo 2008 m. gruodžio 11 d., t. y. jau po paskolos suteikimo atsakovei dienos;

3) 20 000 Lt paskolą jis gavo iš Hansabankas. Tai patvirtina byloje pateikta Swedbank, AB, informacija, kad 2007 m. gruodžio 29 d. Vartojimo kredito sutartimi Nr. 07-151391-VA, ieškovui buvo suteiktas vartojimo kreditas;

4) gaunamos pajamos iš ieškovo V. Š. individualios įmonės veiklos. Pasak ieškovo, jo įmonės mėnesio apyvarta buvo apie 10 000-15 000 Lt, tačiau ieškovas byloje nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų;

5) gaunamos pajamos iš ieškovo iš užsienio parsivežtų ir parduotų transporto priemonių, tačiau ieškovas nepateikė jokių tai įrodančių dokumentų;

6) 2006 m. jis pardavė jam priklausančias transporto priemones – kraną už 28 000 Lt, sunkvežimį „VOLVO“ už 16 000 Lt, kamazą už 8000-12 000 Lt, tačiau įrodymų dėl šių transporto priemonių turėjimo, pardavimo, nurodytų lėšų gavimo ieškovas teismui nepateikė;

7) gaunamas darbo užmokestis ir dienpinigiai jam dirbant tolimųjų reisų vairuotoju. Ieškovas byloje pateikė tik pažymas apie gautą darbo užmokestį ir dienpinigius jam dirbant UAB „D.“. Iš 2017 m. birželio 23 d. UAB „D.“ pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad ieškovo 2007 metų balandžio-gruodžio mėnesiais vidutinis darbo užmokestis buvo 682,65 Lt (6143,85 Lt/9 mėnesių), o 2008 m. sausio-spalio mėnesiais – 968,26 Lt (9682,54 Lt/10). Iš UAB „Jūsų finansininkas“ pateiktos 2017 m. birželio 23 d. pažymos matyti, kad ieškovo 2007 m. balandžio-gruodžio mėnesiais vidutinis dienpinigių dydis buvo 2786,55 Lt (25079/9), o 2008 m. sausio-spalio mėnesiais vidutinis dienpinigių dydis buvo 3240,84 Lt (32408,40/10). Taigi, 2007 m. balandžio-gruodžio mėnesiais vidutinis ieškovo darbo užmokestis su dienpinigiais siekė 3469,20 Lt per mėnesį (682,65+2786,55), o 2008 m. sausio-spalio mėnesiais – 4209,10 Lt per mėnesį (968,26+3240,84).

Motyvuojamoji dalis

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).

Teismas, įvertinęs ieškovo byloje duotus paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad 2008 m. spalio 15 d., skaičiuojant nuo 2002 metų, jis galėjo būti sutaupęs 120 000 Lt. Atsižvelgiant į ieškovo byloje pateiktus įrodymus, kurie pagrindžia jo gaunamas pajamas laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2008 m. spalio 15 d., ir net skaičiuojant, kad taupymui ieškovas būtų pasidėjęs visą gaunamą darbo užmokestį ir dienpinigius, ieškovas nebūtų sutaupęs 120 000 Lt (22 000 Lt (už parduotą namą)+20 000 Lt (paskola iš Hansabankas)+31 222,85 (2007 m. balandžio-gruodžio mėnesiais gautas darbo užmokestis ir dienpinigiai)+42 091,94 (2008 m. sausio-spalio mėnesiais gautas darbo užmokestis ir dienpinigiai)=115 314,79 Lt). Be to, teismui abejotini pasirodė ieškovo parodymai, kad jis, gyvendamas atskirai nuo savo mamos, visus uždirbtus ir taupomus pinigus veždavo ir laikydavo savo mamos namuose, spintoje.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, bylose dėl paskolos grąžinimo, į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Praktikoje skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2014, kuria suvienodinta nagrinėjamu klausimu formuojama kasacinio teismo praktika, kasacinio teismo išaiškinta, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.

2008 m. spalio 15 d. sudarytoje Paskolos sutartyje tarp ieškovo ir atsakovo, jos sudarymo vieta nurodyta – Šiauliai, nors ieškovas nurodė, kad ji buvo sudaryta bare, t. y. (duomenys neskelbtini). Sutarties objektas – skolintojas (ieškovas) paskolina 120 000 Lt skolininkui (atsakovei) namo renovacijai. Žodis „paskolina“ pavartotas esamuoju laiku, kas leidžia daryti išvadą, kad nurodyta pinigų suma atsakovei perduodama paskolos pasirašymo momentu, t. y. 2008 m. spalio 15 d. Paskolos sutartimi skolintojas (ieškovas) įsipareigoja iš karto išmokėti visą paskolos sumą skolininkui (atsakovei) tik pasirašius šią sutartį. Gramatiškai aiškinant šią Paskolos sutartį, turėjo būti taip – 2008 m. spalio 15 d. bare pasirašius paskolos sutartį, ieškovui ir atsakovei padėjus parašus, ieškovas turėjo perduoti 120 000 Lt atsakovei, o atsakovė pinigus turėjo paimti. Tačiau teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad labiau tikėtina yra tai, kad po Paskolos sutarties pasirašymo jokia pinigų suma realiai atsakovei nebuvo perduota.

Atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimą, kad namo renovacijos darbai buvo pradėti po Paskolos sutarties pasirašymo, liudytojos J. L. parodymus, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2008 metų buvo rekonstruojamas – keičiamas stogas, keičiami langai, namas buvo paaukštintas, t. y. darbai atliekami iki Paskolos pasirašymo; į liudytojo E. K. parodymus, kad jis patarė ieškovui sudaryti paskolos sutartį, nes ieškovas su atsakove nebuvo vedę, o ieškovas viską darė atsakovei priklausančiam namui, be to, paskolos suma buvo lygi ieškovo įdėtiems pinigams; įvertinant atsakovės byloje pateiktus mokėjimo kvitus, iš kurių matyti, kad įvairios statybinės medžiagos buvo perkamos nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2008 m. spalio 22 d., teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė, gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, abu pagal savo išgales prisidėjo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos žymiai anksčiau nei buvo sudaryta Paskolos sutartis, galimai, Paskolos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių. Taigi, nenustačius, kad 120 000 Lt 2008 m. spalio 15 d. buvo realiai perduoti atsakovei, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.

Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimas už akių naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 738 Eur žyminio mokesčio ir 1270,50 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Atsakovei teisme atstovavo ir teisines konsultacijas teikė advokatė D. B., kuriai atsakovė sumokėjo iš viso 1270,50 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys yra atmestinas, iš ieškovo atsakovei priteistina 2008,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas taip pat pažymi, jog panaikintas sprendimas kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis dokumentas, ir kuris buvo vykdymo pagrindas, yra pagrindas nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0071/15/00492/1 (CPK 629 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Vykdomąją bylą nutraukia antstolis savo patvarkymu (CPK 630 straipsnio 1 dalis), todėl sprendimas išsiųstinas antstoliui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, teismas

nusprendžia:

panaikinti 2015 m. spalio 5 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-1094-874/2015 ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. Š. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 2008,50 Eur (du tūkstančius aštuonis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones areštuoti 34754,40 Eur sumai atsakovei D. A. (B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, leidžiant naudotis nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu, tačiau uždraudžiant jį parduoti ar kitu būdu perleisti tretiesiems asmenims, jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, kitose kredito įstaigose ar pas kitus asmenis, bet kur esančius atsakovei priklausančius grynuosius pinigus, vertybinius popierius ir atsakovei priklausančias turtines teises, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu.

Išaiškinti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra pagrindas antstolio patvarkymu nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0071/15/00492/1.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo galima apskųsti Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose.