Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovei V. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

15. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai priteisti 68,43 Eur skolos už negrąžintą įrangą, 1,45 Eur įsiskolinimo administravimo mokesčio, iš dalies patenkintas reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Sprendimo dalies, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl 7,40 Eur skolos išieškojimo ir administravimo ikiteismine tvarka išlaidų priteisimo, ieškovė neginčija, todėl jos teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).

16. Reikalavimą dėl 68,43 Eur skolos už negrąžintą įrangą pirmosios instancijos teismas atmetė, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padaręs išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovė įrangą pradinei kreditorei yra grąžinusi. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino ieškovės pateiktus įrodymus, jog įranga nebuvo grąžinta, ir sprendimą priėmė vadovaudamasis tik atsakovės paaiškinimais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie prieštaravo vienas kitam. Taigi apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu dėl netinkamo įrodymų vertinimo priimant skundžiamą sprendimą.

18. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2019 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

19. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, jog tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau išdėstytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

24. Sprendžiant ginčą dėl įrangos grąžinimo yra reikšmingas ir pačios paslaugos teikėjos (pradinės kreditorės) elgesys gavus atsakovės prašymą dėl sutarties nutraukimo. 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymu atsakovė įsipareigojo tą pačią dieną (t. y. 2018 m. rugsėjo 27 d.) apmokėti už iki sutarties nutraukimo dienos suteiktas paslaugas, pradinės kreditorės turėtas išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu (jeigu yra nutraukiama sutartis nesibaigus nustatytam minimaliam naudojimosi paslaugomis terminui) ir negrąžintos įrangos vertę. Atsižvelgiant į pradinę kreditorę ir atsakovę siejusių santykių pobūdį (t. y. vartojimo teisiniai santykiai (CK 6.228¹ straipsnis)) ir iš to kylančią paslaugos teikėjos (pradinės kreditorės) pareigą suteikti vartotojui teisingą ir išsamią informaciją, susijusią su sutarties nutraukimu ir iš to kylančiomis pasekmėmis, paslaugos teikėja (jos darbuotoja), priimdama vartotojos (atsakovės) prašymą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodytas terminas dar tą pačią dieną atsiskaityti už paslaugas ir negrąžintą įrangą (kaip jau minėta, šis prašymas buvo užpildytas paslaugos tiekėjos darbuotojas), turėjo patikrinti prašyme nurodytą informaciją dėl įrangos grąžinimo ir, esant negrąžintai įrangai, įspėti atsakovę apie jai kylančią pareigą atlyginti negrąžintos įrangos vertę bei aiškiai nurodyti, kokią sumą atsakovė privalo sumokėti už negrąžintą įrangą. Tačiau duomenų, kad pradinės kreditorės darbuotoja būtų tai padariusi, byloje nėra.

25. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pradinės kreditorės ir atsakovės sutartiniuose dokumentuose buvo nustatyti kitokie atsiskaitymo už paslaugas ir negrąžintą įrangą terminai. Gi kaip nustatyta iš byloje esančio pradinės kreditorės 2020 m. rugpjūčio 6 d. parengto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, 2018 m. rugsėjo 30 d., t. y. jau po sutartinių santykių pasibaigimo ir termino atlyginti negrąžintos įrangos vertę pabaigos (tuo atveju, jeigu įranga buvo negrąžinta), atsakovei buvo išrašyta sąskaita tik 4,49 Eur sumai, t. y. už 2018 m. rugsėjo mėn. suteiktas paslaugas. Todėl tiek pradinės kreditorės darbuotojos veiksmai atsakovės prašymo priėmimo metu, tiek ir nurodyto dydžio sąskaitos išrašymas leidžia teigti, kad pasibaigus sutartiniams santykiams tarp pradinės kreditorės ir atsakovės pradinė kreditorė jokių pretenzijų atsakovei dėl negrąžintos įrangos neturėjo. Sąskaitą už negrąžintą įrangą pradinė kreditorė atsakovei išrašė tik 2019 m. kovo 31 d. (PVM sąskaita faktūra Serija AA Nr. 03030491), t. y. praėjus net pusei metų po sutartinių santykių pabaigos. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra tik duomenys apie šios sąskaitos išrašymą, tačiau duomenų, jog ši sąskaita atsakovei buvo pateikta apmokėti, byloje nėra. Kitų duomenų, kad per visą laikotarpį nuo sutartinių santykių su atsakove pabaigos iki reikalavimo teisės perleidimo sutarties su ieškove sudarymo pradinė kreditorė reiškė atsakovei pretenzijas dėl negrąžintos įrangos, byloje nėra. Nors į bylą yra pateiktas 2019 m. birželio 21 d. pranešimas atsakovei dėl neapmokėtos skolos likučio, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu kategoriškai tvirtino, kad jokių pretenzijų (informacijos apie esamą įsiskolinimą) iš pradinės kreditorės po sutartinių santykių pabaigos niekada negavo. Įrodymų, kad minėtas pranešimas atsakovei buvo faktiškai išsiųstas, byloje nėra. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pradinės kreditorės elgesį po sutarties nutraukimo visiškai pagrįstai įvertino kaip aplinkybę, keliančią abejonių reiškiamo reikalavimo dėl skolos už negrąžintą įrangą pagrįstumu.

26. Dėl ieškovės skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šalių paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Vertinant šalių paaiškinimus reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009).

27. Kaip nustatyta iš bylos duomenų, atsakovė viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad paslaugos teikėjui priklausančią įrangą yra grąžinusi. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė keitė savo paaiškinimus dėl įrangos grąžinimo momento, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti. 2020 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje duodama paaiškinimus atsakovė nurodė, kad įrangą ji grąžino tuo metu, kai paslaugas teikė dar UAB „Mikrovisatos TV“, tai galėjo būti apie 2008 m., išsamiai nurodė įrangos grąžinimo priežastis ir aplinkybes (2020 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 34 min. iki 35 min. 50 sek., nuo 42 min. iki 42 min. 40 sek.). Tai, kad įrangą ji grąžino gerokai prieš sutarties nutraukimą, atsakovė pakartojo ir baigiamosiose kalbose (2020 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 46 min. 18 sek. iki 48 min.). Pažymėtina, kad ir 2020 m. rugpjūčio 19 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog įrangą grąžino būtent UAB „Mikrovisatos TV“ (2020 m. rugpjūčio 19 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas: nuo 3 min. 45 sek. iki 3 min. 51 sek.). Vien tai, kad bylos nagrinėjimo metu nurodytos įrangos grąžinimo aplinkybės ir jos grąžinimo momentas neatitinka atsakovės 2018 m. rugsėjo 27 d. prašyme nurodytos įrangos grąžinimo datos, nesudaro pagrindo atsakovės paaiškinimus vertinti kaip nepatikimus, nes, kaip nustatyta byloje, šį prašymą parengė pradinės kreditorės darbuotoja (taigi įrašė ir įrangos grąžinimo datą), o atsakovė prašymą tik pasirašė. Kartu pažymėtina, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. prašyme nurodytos įrangos grąžinimo datos neatitikimas atsakovės nurodytoms įrangos grąžinimo aplinkybėms nėra pagrindas abejoti ir šiame prašyme esančio įrašo dėl įrangos grąžinimo teisingumu. Kaip nurodė atsakovė teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, grąžinus įrangą paslaugų teikėjai joks tai patvirtinantis dokumentas atsakovei nebuvo išduotas, įranga, atsakovės tvirtinimu, buvo grąžinta prieš daug laiko, todėl visiškai tikėtina, kad atsakovė negalėjo nurodyti tikslios įrangos grąžinimo datos, nes jos neatsiminė, ir į 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymą tokia įrangos grąžinimo data (2018 m. rugsėjo 27 d.) buvo įrašyta tiesiog patvirtinant faktą, kad pašymo pateikimo dieną įranga jau yra grąžinta.

28. Nepagrįstais pripažintini ir skundo argumentai, kad atsakovė tyčia ir tikslingai nurodė išgalvotas faktines aplinkybes tam, jog pagerintų savo padėtį bei suklaidintų teismą. Atsakovės sąmoningą siekį klaidinti teismą ieškovė grindžia tuo, kad atsakovės į bylą pateiktame prašyme dėl paslaugų teikimo nutraukimo yra padaryti įrašai „skolų nėra“, „sumokėta vietoje“, „apmokėta“, kurių nėra ieškovės į bylą pateiktame prašymo egzemplioriuje. Tačiau atsakovė dar 2020 m. rugpjūčio 19 d. parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, kad šiuos įrašus padarė pati. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad šiais savo ranka darytais įrašais ji siekė klaidinti teismą.

29. Pažymėtina, kad atsakovė, teikdama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, aiškiai nurodė aplinkybes dėl įrangos grąžinimo, t. y. jog name, kuriame ji gyvena, įrengus anteną, papildoma įranga naudotis teikiamomis televizijos retransliavimo paslaugomis tapo nereikalinga ir tuometinės paslaugų teikėjos darbuotojos prašymu ji įrangą grąžino. Gi ieškovė, nors jos atstovas baigiamosiose kalbose pirmosios instancijos teisme ir kėlė abejones dėl to, ar galėjo atsakovė iki 2018 m. naudotis teikiamomis paslaugomis, neturėdama tam reikalingos įrangos, jokių šiuos atsakovės paaiškinimus paneigiančių argumentų ir įrodymų, t. y. kad tik turėdama papildomą įrangą atsakovė iki sutarties nutraukimo galėjo naudotis teikiamomis televizijos retransliavimo paslaugomis, nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė.

30. Nesutiktina ir su ieškovės argumentais, kad tik perdavimo – priėmimo aktas yra tinkamas įrodymas įrangos grąžinimo faktui patvirtinti. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Susitarime nėra nurodyta, kaip atsakovė įsipareigoja grąžinti jai perduotą naudotis įrangą, t. y. nėra nurodoma, kad įrangos grąžinimas turi būti įforminamas įrangos priėmimo – perdavimo aktu. Taigi įrangos grąžinimo faktą atsakovė gali įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl tai, kad atsakovė nepateikė nustatytos formos įrangos grąžinimo akto (kurio pavyzdį ieškovė pateikė į bylą), nėra pagrindas atsakovės įrodinėjamą įrangos grąžinimo aplinkybę pripažinti neįrodyta, juolab įvertinus tai, jog įrangą atsakovė nurodo grąžinusi ne pradinei kreditorei UAB „Cgates“ (kurios parengto įrangos grąžinimo akto pavyzdys yra pateiktas į bylą), bet UAB „Mikrovisatos TV“.

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir ištyręs visus bylai reikšmingus įrodymus, įvertinęs faktines bylos aplinkybes (pradinės kreditorės veiksmus po sutartinių santykių pabaigos), vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstai sprendė, jog atsakovė įrangą yra grąžinusi. Tokia teismo išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis, padaryta įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pakankamumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), o ne remiantis vien tik atsakovės paaiškinimais, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo nagrinėjamoje byloje atmestini kaip nepagrįsti.

32. Apeliaciniu skundu atsakovė taip pat prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 1,45 Eur įsiskolinimo administravimo mokesčio. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė, konstatavęs reikalavimo dėl skolos už negrąžintą įrangą nepagrįstumą. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą vertino kaip išvestinį reikalavimą iš reikalavimo dėl skolos už negrąžintą įrangą priteisimo. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad dėl to, jog reikalavimas už negrąžintą įrangą atmestas nepagrįstai, ieškovei turi būti priteista visa prašoma 1,45 Eur įsiskolinimo administravimo mokesčio suma. Jokių savarankiškų argumentų dėl sprendimo dalies, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl įsiskolinimo administravimo mokesčio priteisimo, nepagrįstumo, ieškovė nenurodė. Atsižvelgiant į tokį ieškovės nurodytą apeliacinio skundo pagrindą dėl šios sprendimo dalies panaikinimo, į tai, kad nenustatyta pagrindo pakeisti ar panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl skolos už negrąžintą įrangą pritiesimo, keisti ar naikinti sprendimo dalį dėl įsiskolinimo administravimo mokesčio priteisimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

33. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinamas išvestinį reikalavimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), palūkanas apskaičiavo tik nuo priteistos 4,49 Eur skolos už suteiktas paslaugas sumos. Apeliacinio skundo argumentus dėl sprendimo dalies netenkinti ieškovės reikalavimų dėl skolos už negrąžintą įrangą ir įsiskolinimo administravimo mokesčio priteisimo pripažinus nepagrįstais, keisti aptariamą teismo sprendimo dalį nėra pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai palūkanas apskaičiavo tik nuo įsiskolinimo už paslaugas sumos, o palūkanų apskaičiavimo teisingumo ieškovė neginčija.

34. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat ginčija sprendimo dalies, kuria ieškovei buvo priteistas tik dalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priteisė ieškovei ne visų jos turėtų išlaidų, bet tik išlaidų, proporcingų patenkintai ieškinio daliai, atlyginimą. Skundo argumentus pripažinęs nepagrįstais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti ar keisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taip pat nėra pagrindo.

35. Apibendrinęs visa tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad keisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.