Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-102-853/2019 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui M. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

8.5. Nagrinėjamoje byloje, atsakovas, įrodinėdamas pinigų grąžinimą ieškovui, pateikė tai patvirtinantį dokumentą, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai išsprendė bylą, remdamasis joje esančiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

10. Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. tarp paskolos davėjo A. Č. ir paskolos gavėjo M. V. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią A. Č. (apeliantas) paskolino M. V. (atsakovui) 14 000 Lt (4 054,68 Eur). Sutarties 4 punkte buvo numatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti visą 14 000 Lt paskolos sumą iki 2011-02-11 kartu su 7 proc. palūkanomis. Sutarties 9 punkte numatyta, kad negrąžinus skolos, paskolos gavėjas moka 10 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško skolos padengimo. Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu ir nurodė, kad atsakovas netinkamai vykdė paskolos sutartį, todėl yra skolingas ieškovui 4 054,68 Eur negrąžintos paskolos, 1 704 Eur palūkanų (7 proc. mėnesinių palūkanų už laikotarpį nuo 2010-08-17 iki 2011-02-11), 5 proc. metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011-02-11 iki 2018-09-14 – 1 520,48 Eur bei 10 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško skolos išieškojimo. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad paskolą yra grąžinęs, o paskolos grąžinimo faktą įrodo įrašas ant kitos paskolos sutarties lapo pusės. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 341,75 Eur skolos, 51,26 Eur palūkanų, 10 proc. metinių palūkanų nuo 393,01 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško skolos išieškojimo, 8,43 Eur žyminio mokesčio, teismas taip pat priteisė iš ieškovo A. Č. atsakovui M. V. 183,14 Eur bylinėjimosi išlaidų. A. Č. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą.

Dėl paskolos pagal 2010-08-17 sutartį grąžinimo

11. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.

12. Pažymėtina, jog teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, paskolos sutartis yra realinė, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino.

13. Nagrinėjamu atveju byloje šalys neginčija, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. paskolos sutartimi apeliantas A. Č. suteikė atsakovui M. V. paskolą, šį faktą patvirtino šalys teismo posėdžio metu, be to, paskolos sutartyje M. V. yra pasirašęs, kad gavo pinigus. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas M. V. yra grąžinęs skolą pagal 2010 m. rugpjūčio 17 d. paskolos sutartį (toliau – Paskolos Sutartis). Kaip minėta, byloje nustatyta, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartis ir 2008-03-13 bei 2008-05-08. Šiomis sutartimis M. V. iš A. Č. pasiskolino po 5 000 Lt (1 448,1 Eur) su 7 procentų mėnesio palūkanomis. Ant teismui pateikto Paskolos sutarties originalo antros lapo pusės padaryti įrašai, kuriuose nurodyta, kad M. V. yra grąžinęs A. Č. pinigus pagal sudarytas 2008-05-08 ir 2008-03-13 sutartis. Šie įrašai padaryti 2010-08-17 bei patvirtinti šalių parašais. A. P. sutarties lapo pusėje taip pat padarytas ir trečias įrašas, kuriuo nurodyta, jog „Bendrai sumokėta iki 2012-09-05 13 800 Lt A. Č.“, įrašas padarytas 2012-09-05, pasirašytas apelianto. Aplinkybę, kad šis įrašas darytas apelianto A. Č. ranka patvirtino ir pats apeliantas 2018-12-20 teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašo laikas 12 min. 10 sek.).

14. Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ant Paskolos sutarties antros pusės padaryti įrašai yra dėl visai kitų paskolos sutarčių, t. y. dėl paskolų, kurios buvo paimtos 2008-05-08 ir 2008-03-13; 2019-09-05 apelianto darytas įrašas apie bendrai sumokėtą 13 800 Lt (3 996,76 Eur) sumą yra tik įrašas, papildantis pirmuosius du įrašus, t. y., kad bendrai už abi paskolas, kurios buvo paimtos ir sugrąžintos 2008 metais, yra bendrai sumokėta 13 800 Lt (3 996,76 Eur). Apeliantas nurodo, kad šis įrašas padarytas 2012-09-05, kadangi tą dieną pas apeliantą į namus atvažiavo M. V. ir pasakė, jog yra kviečiamas liudyti baudžiamojoje byloje, kurioje A. Č. buvo kaltinamas neteisėtu pinigų skolinimu ir prašė parašyti, kiek jis už abi paskolas, kurios buvo paimtos 2008 metais ir dėl kurių jis kviečiamas liudyti teisme, yra sumokėjęs A. Č..

15. Pažymėtina, jog faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad įrašai dėl 2008-03-13 ir 2008-05-08 paskolų, padaryti 2010-08-17 Paskolos sutarties antroje lapo pusėje buvo padaryti dėl to, kad M. V. buvo kviečiamas liudyti baudžiamojoje byloje, kurioje apeliantas A. Č. buvo kaltinamas neteisėtu paskolų suteikimu fiziniams asmenims. Minėtas įrašas Paskolos sutartyje padarytas 2012-09-05. Iš ieškovo į bylą pateikto 2012-11-20 teisiamojo posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-785/2013 matyti, kad M. V. liudijo baudžiamojoje byloje, kurioje A. Č. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. Duodamas parodymus M. V. patvirtino, kad pažįsta A. Č. ir kad yra skolinęsis iš jo pinigų, taip pat nurodė, kad pinigus pagal tas paskolos sutartis yra grąžinęs. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis protokolas nepatvirtina aplinkybių, kad 2012-09-05 įrašas buvo padarytas būtent dėl 2008-03-13 ir 2008-05-08 sutarčių. Be to, 2010-08-17 Paskolos sutartyje, kaip minėta, padaryti dar du įrašai, kurie patvirtina, kad M. V. yra grąžinęs A. Č. pinigus pagal 2008-03-13 ir 2008-05-08 sudarytas paskolos sutartis, įrašų padarymo data – 2010-08-17. Tai, kad šį faktą patvirtinantis įrašas buvo padarytas A. Č., 2018-10-24 teismo posėdyje patvirtino ir apeliantas. Tokios byloje esančios aplinkybės leidžia teismui vertinti, jog labiau tikėtina aplinkybė, kad 2012-09-05 padarytas įrašas, kuriuo teigiama, kad „Bendrai sumokėta iki 2012-09-05 13 800 Lt“ nėra padarytas siekiant papildomai patvirtinti paskolų grąžinimą pagal 2008 m. paskolos sutartis. Taip pat kaip neįrodytas atmetamas ir apelianto argumentas, kad pastarasis įrašas Paskolos sutartyje yra papildantis aukščiau padarytus įrašus apie 2008 m. paskolų grąžinimą.

17. Kaip minėta, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog yra labiau tikėtina, jog atsakovas M. V. paskolą pagal 2010-08-17 Paskolos sutartį yra grąžinęs.

Dėl 7 procentų mėnesinių palūkanų priteisimo

18. Apeliantas nurodo, kad atsakovas M. V. pinigus 2010-08-17 Paskolos sutartimi skolinosi su 7 procentų mėnesinėmis palūkanomis, pažymi, kad anksčiau M. V. tokios palūkanos buvo priimtinos, su tokiomis palūkanomis M. V. iš apelianto pinigus skolinosi pagal 2008 m. paskolos sutartis, be to, M. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad jam pagal 2010-08-17 Paskolos sutartį buvo taikoma vienintelė lengvata – galimybė 1 000 Lt grąžinti vėliau. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

19. Nagrinėjamu atveju iš 2010-08-17 Paskolos sutarties 4 punkto matyti, kad Gavėjas (M. V.) įsipareigoja grąžinti visą 14 000 Lt paskolos sumą iki 2011-02-11 kartu su 7 proc. palūkanomis. Tačiau iš 2008-03-13 bei 2008-05-08 paskolos sutarčių matyti, kad šiomis sutartimis M. V. jam suteiktus pinigus įsipareigojo grąžinti su 7 proc. mėnesio palūkanomis. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad A. Č. 2013-07-25 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-785/2013 buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str. 1 d., kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu (aktuali redakcija). Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-19-519/2014 pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendį, patikslino A. Č. suformuluotame kaltinime nusikalstamos veikos laikotarpį nurodant, kad A. Č. neteisėta finansine veikla vertėsi laikotarpiu nuo 1996 m. vasario 3 d. iki 2008 m. gegužės 8 d. Iš šių aplinkybių matyti, kad apeliantas A. Č. pinigų skolinimu vertėsi daugiau nei 12 metų ir tai leidžia spręsti, kad A. Č. turėjo pakankamai patirties suteikdamas paskolas įvairiems asmenims, suprato paskolos sutarčių esmę. Todėl apelianto argumentas, kad jis tiesiog pamiršo Paskolos sutartyje nurodyti, jog pinigai skolinami su 7 proc. mėnesio palūkanomis, yra atmetamas kaip nepagrįstas. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog 2010-08-17 sutartyje nesant įrašo, kad pinigai yra skolinami su 7 proc. mėnesio palūkanomis, laikytina, kad atsakovas turėjo ieškovui grąžinti iš viso 14 980 Lt (4 338,51 Eur), iš kurių 980 Lt sudaro 7 proc. palūkanos, nurodytos Paskolos sutarties 4 punkte. Nustačius, kad apeliantas paskolos sutarties antroje lapo pusėje nurodė, jog bendrai iki 2012-09-05 yra sumokėta 13 800 Lt, darytina išvada, kad atsakovo skola pagal 2010 m. rugpjūčio 17 d. sutartį yra 1 180 Lt (341,75 Eur).

20. Apeliantas taip pat nurodo, kad nesutinka, jog jo prašomoms priteisti 7 proc. mėnesinėms palūkanoms būtų taikomas senaties terminas, tačiau sutinka dėl senaties termino taikymo 5 procentams metinių palūkanų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas laikė, kad atsakovo skola apeliantui pagal 2010-08-17 sutartį yra 1 180 Lt (341,75 Eur), iš kurių 200 Lt (57,92 Eur) sudaro skola ir 980 Lt (3383,74 Eur) palūkanos pagal Paskolos sutarties 4 punktą. Teismas nurodė, kad ieškovo prašomos priteisti 7 procentų mėnesinės palūkanos (kaip ieškinyje nurodė ieškovas) atskirai kaip reikalavimas nepriteisiamos, kadangi skola paskaičiuota su 7 procentų palūkanomis, priteisiamomis prie negrąžintos skolos. Nagrinėjamu atveju apeliantui neįrodžius, kad 2010-08-17 Paskolos sutartimi šalys susitarė dėl 7 procentų mėnesinių palūkanų, nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo priteisti 7 procentus mėnesinių palūkanų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme bei baigiamųjų kalbų

21. Apeliantas nurodo, jog teismo prašė ieškovui nenaudingo sprendimo priėmimo atveju iš ieškovo priteisti tik pusę bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai, kadangi dėl atsakovo nedalyvavimo parengiamajame posėdyje nebuvo galima pereiti į bylos nagrinėjimo iš esmės stadiją. Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovo atstovas nebuvo pasirengęs bylos nagrinėjimui. Apelianto nuomone jo prašymas mažinti iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidas per pusę, yra pagrįstas.

22. CPK 93 str. 1 d. numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 str. 1 d. nurodyta, kad Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 93 str. 2 d. nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 93 str. 4 d. teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

23. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyti du kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nurodytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: šalių procesinis elgesys bei bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Jis yra tinkamas tuomet, kai proceso šalis sąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir vykdo įstatymo bei teismo nustatytas procesines pareigas. Šalių pareiga elgtis sąžiningai ir tokio elgesio standartas pateikti CPK 42 straipsnio 5 dalyje: šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-248/2017).

24. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu į ieškovo ieškinį nurodė, kad bylą ves per advokatą J. M.. Atsakovas taip pat buvo pateikęs prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nurodė, kad dirba užsienyje, atvykti į teismo posėdį negali. Telšių apylinkės teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi pripažino atsakovo M. V. dalyvavimą byloje būtinu, paskyrė teismo posėdžio datą 2018-12-20, kuriame atsakovas dalyvavimo, davė parodymus, atsakė į ieškovo klausimus. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nevilkino bylos nagrinėjimo. CPK 51 str. 1 d. numatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Taigi, asmuo turi teisę pasirinkti kokiu būdu dalyvauti byloje, vesti bylą pats arba per atstovą. Be to, nagrinėjamu atveju, teismui pripažinus atsakovo dalyvavimą būtinu, atsakovas teismo paskirtą datą atvyko į bylos nagrinėjimą. Todėl pripažintina, kad apelianto reikalavimas mažinti bylinėjimosi išlaidas dėl netinkamo atsakovo naudojimosi procesinėmis teisėmis yra nepagrįstas.

25. CPK 253 str. 2 d. numatyta, kad baigiamosiose kalbose pirmi kalba ieškovas ir jo atstovas, po to – atsakovas ir jo atstovas. Apelianto nuomone, tai, kad šioje byloje per baigiamąsias kalbas pirma pasisakė atsakovo atstovas, o tik po to – atsakovas, yra CPK 253 str. 2 d. pažeidimas.

26. Pagal CPK 51 straipsnį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Atstovavimas – tai specifinė veiklos rūšis, reikalaujanti ne tik laiko, bet ir specialių teisės žinių. Proceso šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys dažniausiai tokių žinių neturi. Dėl to norėdami geriau apginti savo teises ir interesus, jie kviečiasi į pagalbą advokatus ar kitus asmenis – atstovus. Asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų apsauga ir gynimas nėra vienintelis atstovavimo tikslas. Atstovai, įgyvendindami kooperacijos civiliniame procese principą, taip pat padeda teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje. Dėl to atstovavimas laikomas viena iš teisės į tinkamą procesą garantijų. Pažymėtina, kad atsakovui nėra draudžiama tartis su savo atstovu byloje, rinktis savo gynybinę poziciją ir pan., todėl nėra laikytina proceso pažeidimu tai, kad atsakovas naudojosi atstovo pagalba ir patarimais bei tai, kad baigiamosiose kalbose savo atstovaujamojo naudai pirmasis pasisakė M. V. advokatas. Atsižvelgus į išdėstytą, šis apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (peticija Nr. 16034/90); mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (peticija Nr. 20772/92); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

28. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, surinktus duomenis, šalių paaiškinimus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinį skundą atmetus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, iš apelianto A. Č. priteistinos bylinėjimosi išlaidos atsakovui M. V.. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas M. V. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jį atstovavusiam advokatui sumokėjo 500 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi atsakovo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, atsakovui iš apelianto priteistina 500 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. Č. atsakovui M. V. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.