Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, Z. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal trečiojo asmens Z. T. netiesioginį ieškinį, pareikštą atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sibela“ vardu, pareiškėjui A. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Teismas nenustatė sąlygų Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu. Teismas nurodė, kad ginčo Turto pardavimo kaina nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo pažeistos kreditorių teisės. Nors Turtas ir buvo pardavinėjamas už žymiai didesnę sumą, tačiau jis parduotas nebuvo, byloje nėra duomenų ir apie rastus potencialius pirkėjus. Tai, kad sandorio šalių sutarta kaina atitinka Turto rinkos kainą, pagrindžia UAB „Ober-Haus“ Turto vertės nustatymo pažyma, kurioje nustatyta, jog 2024 m. rugpjūčio 29 d. Turto rinkos vertė – 268 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad iš Kredito unijos dokumentų matyti, jog Bendrovė teikė paraišką gauti 1 500 000 Eur kreditą, tačiau vėliau paraišką patikslino ir gavo tik 85 000 Eur. Teismas įvertino, kad Turto pardavimo sutartis nebuvo tipinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, o joje buvo numatyta pardavėjos atpirkimo teisė per nustatytą laikotarpį nupirkti Turtą atgal už tą pačią pardavimo kainą (260 000 Eur). Buvusi Bendrovės akcininkė paliudijo, kad ji prašė pareiškėjo tokios sumos, kuri buvo reikalinga tęsti ligoninės įrengimo darbus. Bendrovė pasirinko pastato neremontuoti, o pinigines lėšas, be kita ko, paskirstė Bendrovės akcininkams. Teismas pažymėjo, kad neatmestina, jog Nuomos sutartis būtų atnešusi Bendrovei naudą, jeigu Bendrovė būtų atlikusi Turto remontą ir jį atpirkusi, o tai, jog Bendrovė to nepadarė, nėra pareiškėjo kaltė ar kitokio pobūdžio jo nesąžiningumas. Teismas nesutiko su teiginiais, kad 60 000 Eur metinis nuomos mokestis yra neadekvačiai didelis, nes, remiantis pareiškėjo pateikta konsultacija, Turto rinkos nuomos kaina jo nuomos metu buvo 3 Eur / 3,50 Eur už kv. m per mėnesį, bendras plotas 1 512,92 kv. m, taigi, maksimali nuomos kaina per metus – 63 542,64 Eur, t. y. artima Nuomos sutartimi nustatytai nuomos kainai.

13. Teismas atmetė reikalavimą Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo juridinio asmens (Bendrovės) teisnumui (CK 1.82 straipsnis). Teismo vertinimu, kreditorė neįrodė ir net neįrodinėjo visų būtinų CK 1.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų. Kreditorė neįrodė, kad Nuomos sutartis prieštarauja Bendrovės, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslams. Nustatyta, jog Bendrovė siekė toliau naudotis patalpomis, suremontuoti pastatą, padidinti jo vertę ir atpirkti, tam buvo sudaryta ginčo Nuomos sutartis. Kreditorė neįrodė pareiškėjo nesąžiningumo, pareiškėjas buvo asmuo, nesusijęs su Bendrove, sandorių sąlygos buvo suderintos derybų būdu.

14. Teismas nurodė, kad, atmetus kreditorės reikalavimą dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, atmestinas ir prašymas dėl restitucijos taikymo. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į kreditorės reikalavimą ir argumentus, restitucijos taikymas apskritai negalimas. Kreditorės teigimu, patalpų nuomos mokesčiu buvo tariamai pridengtos palūkanos už paskolą, t. y. kreditorė neteigė ir neįrodinėjo, kad pareiškėjas 60 000 Eur gavo be pagrindo. Todėl net pripažinus Nuomos sutartį negaliojančia, taikant restituciją, 60 000 Eur negalėtų būti priteista iš pareiškėjo, nes, pagal kreditorės teiginius, pareiškėjas juos įgijo kitu pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15. Apeliaciniu skundu Z. T. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2023 m. sausio 10 d. patalpų nuomos sutartį, taikyti restituciją ir priteisti Bendrovei iš pareiškėjo 60 000 Eur bei 12,25 proc. palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas netinkamai išaiškino nuomos sutarties sampratą ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, nepagrįstai nevertino visų šalių sudarytų sutarčių kartu, šalių veiksmų prieš ir po ginčijamos sutarties sudarymo, kurie, vertinami ne atsietai, o kartu, patvirtina, kad ginčo Nuomos sutartis buvo fiktyvi ir pažeidė tiek Bendrovės, tiek jos kreditorių teises.

15.2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nuomos sutartimi nuomininkas turi įgyti teisę bei naudoti nuomojamą daiktą pagal jo paskirtį, o byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo sutartimi tariamai išnuomotas gydymo paskirties pastatas iki šiol nėra renovuotas, jame nėra įrengtos pastatui naudoti pagal paskirtį būtinos ir privalomos sistemos (elektros tinklai, šildymo sistema, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai), neįrengta vidaus apdaila. Toks pastatas negalėjo būti naudojamas pagal jo paskirtį ir, atitinkamai, negalėjo būti nuomojamas. Atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kad pagal sutartį kaip nuomos mokesčio mokėjimas buvo įskaitytas dalies kainos sumokėjimas, pagrįstai galima teigti, jog Nuomos sutarties tikrasis tikslas buvo imituoti atsiskaitymą pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

15.3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pastatas realiai nebuvo naudojamas pagal jo paskirtį. Įsipareigojimas mokėti komunalinius mokesčius ir jų mokėjimas, ar pastato apdraudimas, nėra esminės nuomos sutarties sąlygos, todėl tokių sąlygų vykdymas negali būti vertinamas kaip patvirtinantis nuomos sutarties, kaip tokios, vykdymą. Bendrovės įsipareigojimai mokėti komunalinius mokesčius, apdrausti pastatą, yra pateisinami atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo sutartyje numatytą atpirkimo teisės įgyvendinimo galimybę, tačiau nepagrindžia nuomos santykių. Tariamai išsinuomotu Turtu nebuvo naudojamasi pagal jo paskirtį ir iš jo negauta jokios naudos; dėl to ir nebuvo reiškiama jokių pretenzijų, tai pagrįstai leidžia teigti, jog šalys neketino sudaryti ir nevykdė nuomos, kaip tokios, sutarties. Teismas išvadas dėl Nuomos sutarties tikslų grindžia prielaidomis, o teismo įvardijami po sutarties sudarymo Bendrovės atlikti veiksmai, pagal pardavimo sandorį gautų lėšų panaudojimas ne patalpų remontui ir patalpų vertės didinimui, o, be kita ko, paskolų akcininkams grąžinimui, paneigia šias teismo prielaidas.

15.4. Teismas netinkamai aiškino ir pritaikė CK 6.66 straipsnio nuostatas. Spręsdamas dėl actio Pauliana sąlygų (ne)buvimo, teismas neatsižvelgė ir (ar) netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Teismas ginčo Nuomos sutartį turėjo vertinti kartu su pirkimo–pardavimo sutartimi. Nuomos sutartimi buvo imituotas nuomos mokesčio sumokėjimas, taip sumažinant galimybę gauti kainos dalį už parduotą nekilnojamąjį Turtą. Nuomos sutartimi Bendrovė negavo jokios naudos, o tik prisiėmė prievoles pareiškėjo atžvilgiu. Teismas turėjo kritiškai įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie tariamą Nuomos sutarties objekto nuomos rinkos kainą, nes toks turtas (nebaigtas įrengti) negali būti naudojamas pagal jo paskirtį ir dėl to negalėjo būti išnuomojamas bei turėti nuomos rinkos kainą. Atsižvelgiant į tai, prievolės kaip nuomos mokestį sumokėti 60 000 Eur prisiėmimas ir šios sumos įskaitymas pagal pirkimo–pardavimo sutartį už netinkamo naudoti pagal paskirtį turto priėmimą pažeidė Bendrovės teises. Jau sudarydama Nuomos sutartį Bendrovė buvo nemoki, neabejotinai žinojo, kad negalės atsiskaityti su visais kreditoriais, tačiau vis tiek sudarė tokią sutartį. Pareiškėjas, kaip nekilnojamojo turto srityje besispecializuojantis verslininkas, PVM mokėtojas, išmanantis nekilnojamojo turto veiklą ir sandorių naudingumą, suvokė, kad tokiu sandoriu pažeidžia kitų asmenų (kreditorių) interesus, todėl negali būti laikomas sąžiningu. Atsižvelgiant į tai, kad Nuomos sutartimi Bendrovė negavo jokios naudos, tokia sutartis gali būti vertinama kaip neatlygintina, todėl Nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia nepaisant pareiškėjo (ne)sąžiningumo.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą BUAB „Sibela“ prašo atmesti apeliacinį skundą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas įvertino visas bylos aplinkybes, ginčo sandorį įvertino kompleksiškai, atsižvelgdamas į pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo sandoris buvo vykdomas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti sandorį tariamu. Aplinkybė, kad patalpose nevykdoma veikla, nereiškia, jog jomis nėra naudojamasi. Po ginčo sutarties sudarymo patalpose buvo vykdomi tam tikri darbai, sandėliuojami Bendrovės daiktai.

16.2. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ginčo sutartimi Bendrovė negavo jokios naudos, buvo pažeistos kreditorių teisės ir pan. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo sutartimi Bendrovės mokumas nebuvo sumažintas, nuomos kaina atitiko rinkos vertę. Turto nuoma buvo viena iš kompleksinio Turto pardavimo ir nuomos sutarties sąlygų, tam, kad Bendrovė turėtų teisinį patalpų valdymo ir remonto atlikimo pagrindą. Be to, vien tik rinkos vertei neatitinkantis sandoris nėra savaime negaliojantis actio Pauliana pagrindu.

16.3. Teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nėra atsakingas, jog Bendrovės sandoris būtų naudingas – tai Bendrovės vadovų ir akcininkų atsakomybė.

16.4. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantės argumentai dėl per mažos Turto pardavimo kainos neturi teisinės reikšmės, nes šioje byloje nėra ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliantė nepateikia teisinių argumentų, kurie paneigtų teismo akcentuotą aplinkybę, jog pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo tipinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, kai turtas parduodamas be jokių apribojimų ir pirkėjas turi nevaržomą teisę disponuoti įsigytu turto nuo sutarties sudarymo dienos. Pateikta Turto vertės nustatymo pažyma, kurioje nurodyta Turto rinkos vertė atitinka Turto pardavimo kainą. Apeliantės argumentas, kad vertinimo pažyma turėjo būti vertintina kritiškai, nes nebaigtas įrengti Turtas negali būti nuomojamas bei turėti rinkos kainą, nepagrįstas, nes turto ar verslo vertinimo ataskaita yra laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

16.5. Apeliantės argumentai prieštarauja vieni kitiems. Vertinant pirkimo–pardavimo kainą, teigiama, kad Turtas parduotas už per mažą kainą, tuo tarpu pasisakant dėl Turto nuomos kainos, teigiama, kad turto nuomos kaina per didelė.

17. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas A. P. prašo skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.

17.1. Teismas pagrįstai atmetė apeliantės teiginius dėl Nuomos sutarties fiktyvumo. Nuomos sutartis buvo vykdoma, nuomos objektu esantis Turtas buvo perduotas Bendrovei, taigi, sutartis nebuvo fiktyvi. Bendrovė, vykdydama Nuomos sutartį, apdraudė Turtą, pareiškėjas reikalavo, kad Bendrovė apmokėtų komunalines paslaugas, susijusias su Turtu, nupjautų žolę, sumokėtų už šiukšlių išvežimą. Liudytojais byloje apklausti asmenys nurodė, kad po Nuomos sutarties sudarymo ginčo patalpose vykdė tam tikrus darbus, sandėliavo daiktus. Grąžindama Turtą, nemokumo administratorė grąžino pareiškėjui raktus ir Turto dokumentus. Aplinkybės, kad išnuomotas Turtas buvo Bendrovės žinioje, Bendrovė faktiškai juo naudojosi, ir tai, jog Bendrovė sumokėjo nuomos mokestį, patvirtina faktinį Nuomos sutarties vykdymą. Nuomos sutartyje nebuvo nustatyta nuomos objekto naudojimo paskirtis, todėl Bendrovė turėjo teisę savo nuožiūra naudoti išnuomotą Turtą, nepažeidžiant Nuomos sutarties ir teisės aktų reikalavimų. Bendrovė sprendė, ar nuomotis ir kokiam tikslui nuomotis patalpas. Nuomos objekto būklė sprendžiant dėl sutarties pripažinimo (ne)fiktyvia neturi teisinės reikšmės. Aplinkybė, kad dėl nuomos objekto nebuvo pareikštos jokios pretenzijos, reiškia ne tai, jog sutartis buvo nevykdoma ir fiktyvi, o tai, kad nuomos objektas tiko nuomininkui. Pirkimo–pardavimo sutartis nėra nuginčyta ir nėra ginčijama šioje byloje, todėl nėra pagrindo laikyti, kad Nuomos sutartis buvo fiktyvi, kai jos sudarymas numatytas notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje.

17.2. Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti Nuomos sutartį prieštaraujančia juridinio asmens (Bendrovės) veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Apeliantė neįrodė, kad ginčo Nuomos sutartis prieštaravo Bendrovės, kaip privataus juridinio asmens veiklos, tikslams, o teiginius, kad Turto nuomos kaina buvo per didelė, paneigė byloje esanti Turto vertinimo ataskaita. Nepaneigtas preziumuojamas pareiškėjo (nuomotojo) sąžiningumas. Sprendžiant dėl Nuomos sandorio finansinio (ne)naudingumo, sandorį reikia vertinti ne vien tik atsižvelgiant į Turto nuomos rinkos kainą, bet kompleksiškai su pardavimo sutartimi, kurioje numatyta atpirkimo teisė. Bendrovė siekė suremontuoti pastatą, padidinti jo vertę ir atpirkti, o šiems planams įgyvendinti Bendrovei buvo reikalingos patalpos, kurias ji naudojo pagal ginčo Nuomos sutartį. Teisės aktai nenustato ir teismų praktikoje nėra suformuotos tokios taisyklės, kad Turtas gali būti išnuomotas tik už kainą, kuri yra lygi Turto nuomos rinkos kainai. Šalys yra laisvos derėtis ir susitarti dėl konkretaus Turto nuomos sąlygų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad net nustačius, jog sandoris buvo nuostolingas, tačiau neįrodžius kitos sandorio šalies nesąžiningumo, nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu; atsiranda pagrindas spręsti juridinio asmens (Bendrovės) valdymo organų atsakomybės klausimą. Pareiškėja, kaip kreditorė, nepatenka į CK 1.82 straipsnio 3 dalyje numatytų asmenų, kurie gali reikšti tokį ieškinį, sąrašą. Kreditorė neįrodė, kad Bendrovė turi reikalavimo teisę į pareiškėją, kurios nepagrįstai neįgyvendina, taigi, kreditorė negali reikšti reikalavimo CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.

17.3. Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti Nuomos sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis). Nuomos sandoriu Bendrovės mokumas nebuvo sumažintas, nes nuomos kaina atitiko rinkos vertę, o pardavimo sandoris nėra ginčijamas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad paties Turto pardavimo kaina buvo per maža, nors vien tik rinkos vertei neatitinkantis sandoris nedaro jo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Bendrovė turėjo tikslą suremontuoti pastatą, padidinti jo vertę ir atpirkti. Sutarčių sudarymo metu Turtas buvo įkeistas kredito unijai, o Bendrovė turėjo iš kreditavimo sutarties kylantį 83 084,48 Eur finansinį įsipareigojimą, kuris, sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, buvo padengtas, nes pareiškėjas dalį Turto kainos pervedė kredito unijai. Pirkimo–pardavimo sutarties ir Nuomos sutarties sudarymas Bendrovei buvo naudingas, padėjo išvengti kredito sutarties nutraukimo ir Turto pardavimo iš varžytinių. Apeliantė neįrodė pareiškėjo nesąžiningumo sudarant Nuomos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas BUAB „Sibela“ kreditorės Bendrovės vardu pareikštas netiesioginis ieškinys dėl Bendrovės ir jai kreditoriaus reikalavimus pareiškusio pareiškėjo 2023 m. sausio 10 d. sudarytos nekilnojamojo turto nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje pareikštu netiesioginiu ieškiniu kreditorė (apeliantė) prašė pripažinti negaliojančia Turto nuomos sutartį CK 1.80, 1.81, 1.82, 1.86, 1.87, 1.91, 6.66 straipsniuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškinio reikalavimus atmetė. Apeliaciniu skundu kreditorė, skųsdama teismo išvadas, argumentuoja, kad ginčo Nuomos sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia kaip tariamasis sandoris (CK 1.86 straipsnis), apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis), actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

24. 2023 m. sausio 10 d. pareiškėjas (nuomotojas) ir Bendrovė (nuomininkė) pasirašė patalpų nuomos sutartį, kuria pareiškėjas išnuomojo Bendrovei Turtą už metinį 60 000 Eur nuomos mokestį. Pagal sutarties 1.3 papunktį, nuomininkė kiekvieną mėnesį moka nuomojamo pastato komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Minimalus nuomos terminas nustatytas nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2024 m. sausio 9 d. Nuomos sutarties 3.1 papunktyje nustatyta, kad 60 000 Eur nuomos mokesčio dalis šalių susitarimu yra užskaitoma kaip šalių priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, t. y. nuo sutarties sudarymo pareiškėjo piniginė prievolė pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti 60 000 Eur yra įvykdyta ir Bendrovės prievolė pagal nuomos sutartį sumokėti 60 000 Eur nuomos mokesčio yra įvykdyta. Sutarties 3.2 papunktyje nustatyta, kad nuomininkė moka mokesčius už komunalines paslaugas bei rinkliavas, susijusias su nuomojamų pastatų eksploatacija, paslaugų tiekėjams. Sutarties 3.4 papunktyje nustatyta, kad nuomininkė (Bendrovė) apdraudžia nuomojamus pastatus visam nuomos laikotarpiui, naudos gavėju nurodydama pareiškėją. Sutarties 7.2 papunktyje nustatyta, kad, pasibaigus sutarties terminui, nuomininkei pageidaujant, o nuomotojui neprieštaraujant, sutartis gali būti pratęsta šalims sutarus naujus terminus.

25. Išnuomotas Turtas – 1 512,92 kv. m bendrojo ploto gydymo paskirties pastatas–profilaktoriumas su priklausiniais ir žemės sklypu, pradėtas renovuoti, tačiau darbai nebaigti, pastate nėra įrengtos sistemos (elektros tinklai, šildymo sistema, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai), neįrengta vidaus apdaila.

26. Bendrovė sudarė Turto draudimo sutartį. Byloje pateikti duomenys, kad nuomos laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Bendrovę, reikalaudamas tinkamai vykdyti Nuomos sutartį – apmokėti su Turtu susijusias komunalines paslaugas, nupjauti žolę, sumokėti už šiukšlių išvežimą. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė būtų ginčijusi savo prievolę atlikti šiuos veiksmus.

27. Liudytojais byloje apklausti buvęs Bendrovės vadovas M. P. (vadovavęs Bendrovei Turto pirkimo–pardavimo ir Turto nuomos sudarymo laikotarpiu, pasirašęs nurodytus sandorius), V. L. nurodė, kad Bendrovė po Nuomos sutarties sudarymo ginčo patalpose vykdė tam tikrus darbus, sandėliavo daiktus; paaiškino, jog sutarčių sudarymo tikslas buvo Bendrovei toliau naudotis Turtu, suremontuoti pastatą, padidinti jo vertę ir jį atpirkti. Sutarčių sudarymo metu Turtas buvo įkeistas kredito unijai, o Bendrovė turėjo iš kreditavimo sutarties kylantį 83 084,48 Eur finansinį įsipareigojimą. 2022 m. gruodžio 15 d. kredito unija buvo pareiškusi Bendrovei pretenzijas dėl kredito sutarties nevykdymo (3 899,01 Eur pradelstas mokėjimas). Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, kreditas buvo padengtas, pareiškėjas dalį Turto kainos pervedė kredito unijai, taip visiškai įvykdydamas Bendrovės įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Dėl likusios pinigų sumos – Bendrovė pasirinko pastato neremontuoti, o pinigines lėšas paskirstė Bendrovės akcininkams.

28. 2024 m. liepos 5 d. Bendrovės nemokumo administratorė pranešimu pareiškėjui nurodė, kad Nuomos sutartis nebus toliau vykdoma. Pareiškėjas 2024 m. liepos 7 d. informavo, kad Bendrovė iki šiol naudojasi Turtu. Bendrovės nemokumo administratorė ir pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu nutraukė Nuomos sutartį; Bendrovė grąžino pareiškėjui patalpų raktus bei dokumentus.

29. 2024 m. spalio 18 d. UAB „CRE pro“ parengtoje konsultacijoje dėl galimos rinkos kainos nurodyta, kad 2023 m. sausio 10 d. galima Turto (esamos būklės turto, t. y. turto, kuris buvo nuomos objektu) rinkos nuomos kaina buvo 3–3,50 Eur / kv. m per mėnesį; atitinkamai, metinė Turto nuomos rinkos kaina (be PVM) galėjo būti nuo 54 465,12 Eur iki 63 542,64 Eur.

30. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų susijęs su Bendrove ar buvusiu jos vadovu Turto sandorių sudarymo momentu, išskyrus tai, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas buvo suteikęs Bendrovei 100 000 Eur paskolą. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

31. 2024 m. rugsėjo 25 d. Bendrovės kreditorė Z. T. pateikė netiesioginį ieškinį Bendrovės vardu, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos 2023 m. sausio 10 d. Nuomos sutartį ir taikyti restituciją – priteisti Bendrovei iš pareiškėjo A. P. 60 000 Eur bei 12,25 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti, pripažįstant Nuomos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kaip tariamąjį, apsimestinį ir Bendrovės bei jos kreditorių teises pažeidžiantį sandorį, bei taikant restituciją.

Dėl Nuomos sutarties (ne)pripažinimo tariamuoju sandoriu

32. Grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar atsirado nuomos sutarties teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, ar Bendrovė realiai įgijo atitinkamas nuomos sutartimi sukeliamas teises ir pareigas. Apeliantės teigimu, esminis nuomos sutarties padarinys – įgyjama teisė naudotis daiktu pagal jo paskirtį ir atitinkamas to daikto naudojimas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nuomos sutartimi nuomininkas turi įgyti teisę bei naudoti nuomojamą daiktą pagal jo paskirtį, o nagrinėjamu atveju Nuomos sutartimi buvęs pastatas dėl jo būklės negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį ir nebuvo Bendrovės naudojamas. Dėl to Nuomos sutartis pripažintina tariamuoju sandoriu.

35. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.).

36. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

37. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką aiškinant tik dėl akių sudaryto sandorio turinį, įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog Nuomos sutartis būtų sudaryta tik dėl akių ar kad ja nebuvo sukurtos nuomos sutarties turinį atitikusios teisinės pasekmės.

38. CK įtvirtinta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). CK 6.530 straipsnyje nustatyta, kad pagal pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartį nuomotojas įsipareigoja už užmokestį perduoti nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti arba laikinai naudoti pastatą, statinį ar įrenginį, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (straipsnio 1 dalis). Taigi, nuomos sutartimi daikto savininkas – nuomotojas, už atlyginimą perduoda nuomininkui nuosavybės teisę sudarančias teises – teisę valdyti ir naudoti daiktą. Teisė valdyti – tai daikto turėjimas savo žinioje, turint teisę daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį, teisė naudoti – tai teisė gauti iš daikto naudos, kuria pasireiškia daikto ekonominis naudingumas (Taminskas, A. Nuosavybės teisė. Civilinė teisė. Vadovėlis. Antrasis pataisytas leidimas. Kaunas: Vijusta, 1998, p. 259).

39. CK 6.535 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, nuomotojo pareiga perduoti pastatą, statinį ar įrenginį nuomininkui laikoma įvykdyta, kai pastatas, statinys ar įrenginys faktiškai perduodamas nuomininkui arba pasirašomas perdavimo–priėmimo aktas (šio straipsnio 2 dalis); pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal šio straipsnio nustatytas taisykles (šio straipsnio 4 dalis).

40. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2023 m. sausio 10 d. šalys sudarė Turto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu Bendrovė pardavė Turtą pareiškėjui, su sąlyga, jog pardavėja (Bendrovė) turės teisę atpirkti Turtą iš pareiškėjo iki 2024 m. sausio 9 d. Turto pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat buvo numatyta, kad šalys dėl Turto sudarys atskirą Turto nuomos sutartį. Tą pačią dieną, 2023 m. sausio 10 d., šalys sudarė ir Turto nuomos sutartį. Nuomos sutartyje šalys nustatė, kad: Turtas išnuomojamas nuo 2023 m. sausio 10 d. iki 2024 m. sausio 9 d. (sutarties 2.1 papunktis); nuomininkė kiekvieną mėnesį moka komunalinius ir kitų paslaugų mokesčius (sutarties 1.3, 3.2 papunkčiai); nuomininkė įsipareigojo apdrausti nuomojamus pastatus visam nuomos laikotarpiui, naudos gavėju nurodydama nuomotoją (pareiškėją) (sutarties 3.4 papunktis); nuomininkė įsipareigojo savo lėšomis atlikti nuomojamų patalpų bei vidaus inžinierinių tinklų priežiūrą ir einamąjį remontą (sutarties 4.2.5 papunktis); šalys susitarė, jog nuomininkės patalpų pagerinimo išlaidos nebus atlyginamos (sutarties 4.1.2 papunktis).

41. Byloje nustatyta, kad 2024 m. liepos 5 d. Bendrovės nemokumo administratorė pranešimu pareiškėjui nurodė, jog Nuomos sutartis nebus toliau vykdoma. Pareiškėjas 2024 m. liepos 7 d. informavo, kad Bendrovė iki šiol naudojasi Turtu. Bendrovės nemokumo administratorė ir pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu nutraukė Nuomos sutartį ir Bendrovė grąžino pareiškėjui patalpų raktus bei dokumentus.

42. Nagrinėjamoje situacijoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tą pačią dieną dėl to paties Turto buvo sudarytos dvi sutartys: pirkimo–pardavimo (kuri nėra ginčijama) ir Nuomos. Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2025 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-403/2025 55 punktas).

43. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad po Turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo parduotų pastatų raktai ir dokumentai liko Bendrovės (pardavėjos) dispozicijoje; jog Bendrovė apdraudė Turtą, t. y. vykdė Nuomos sutarties 3.4 papunktyje nustatytą prievolę; kad pareiškėjui reiškiant pretenzijas Bendrovei dėl Turto priežiūros bei su Turtu susijusių mokesčių mokėjimo, Bendrovė neginčijo šių savo prievolių, t. y. pripažino Nuomos sutarties 1.3, 3.2 papunkčiuose nustatytas pareigas; jog Bendrovei iškėlus bankroto bylą, nemokumo administratorė ir pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu nutraukė Nuomos sutartį ir Bendrovė grąžino pareiškėjui patalpų raktus bei dokumentus, t. y. Turtas buvo grąžintas pareiškėjui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, sudarius Turto pirkimo–pardavimo sutartį, Turtas nebuvo perduotas jo įgijėjui – pareiškėjui, o iki 2024 m. rugpjūčio 7 d., kai Bendrovės nemokumo administratorė perdavė Turtą pareiškėjui, išliko Turto pardavėjos – Bendrovės, dispozicijoje, kuri Nuomos sutarties pagrindu ir laikotarpiu išlaikė teisę daryti Turtui fizinį bei ūkinį poveikį, gauti iš nuomojamo Turto naudą, pripažino savo prievoles nuomos laikotarpiu vykdyti su Turto priežiūra susijusias pareigas. Duomenų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog Turto nuomos laikotarpiu Turto valdymo ir (ar) naudojimo teises iš tikrųjų išlaikė bei įgyvendino Turto savininkas – pareiškėjas ar kiti asmenys, nėra.

44. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylos medžiaga patvirtina, jog sudaryta Nuomos sutartimi Bendrovė įgijo realias teises bei pareigas – atitinkamam laikotarpiui išlaikė teises valdyti ir (ar) naudoti Turtą, t. y. daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį, nors Turtą buvo pardavusi. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsirado nuomos sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – Nuomos sutarties dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, kurios buvo vykdomos. Atitinkamai, neįrodyta, jog šalys būtų simuliavusios Nuomos sutarties sudarymą ir nuomos sandorio formą atitinkančius veiksmus atlikusios tik formaliai.

45. Byloje nėra ginčo dėl to, kad išnuomoti pastatai yra remontuotini ir nuomos laikotarpiu pagal savo būklę negalėjo būti naudojami pagal viešajame registre įregistruotą jų paskirtį, tačiau, priešingai nei argumentuoja apeliantė, ši aplinkybė savaime nepatvirtina apeliantės teiginių dėl Nuomos sutarties, kaip tariamojo sandorio, vertinimo.

46. Viena vertus, nepaneigti byloje esantys duomenys, kad nuomos laikotarpiu Bendrovė, o ne pareiškėjas, valdė ir naudojosi ginčo Turtu – buvo jį apdraudusi, mokėjo susijusius komunalinius mokesčius, neneigė savo pareigos Turtą tvarkyti bei prižiūrėti, Bendrovės dispozicijoje buvo patalpų raktai bei dokumentai. Taip pat nėra paneigti duomenys, kad patalpos buvo naudojamos sandėliuojant Bendrovei priklausiusius daiktus.

47. Kita vertus, aplinkybės, kad išsinuomotas turtas nėra ar negali būti naudojamas pagal viešajame registre įregistruotą jo paskirtį, ar kad iš išsinuomoto turto dėl jo būklės negali būti gauta didžiausia galima jo ekonominė nauda, savaime nesuponuoja tokio turto nuomos sandorio fiktyvumo, nes nuomos sutartimi šalys susitaria dėl teisės valdyti ir naudoti atitinkamą turtą perdavimo, o nuomos sutarties pagrindu perduodamas turtas pirmiausia turi atitikti sutartyje aptartus ir šalių sutartus bei joms priimtinus reikalavimus (požymius bei būklę). Šiuo atveju, įvertinus Nuomos sutarties turinį ir nuomos sutartį sudariusių subjektų elgesį, nėra pagrindo nustatyti, kad Turtas būtų neatitikęs šalių sutartos ir Nuomos sutartyje nurodytos būklės – byloje nėra duomenų, kad nuomininkė Bendrovė būtų reiškusi pretenzijas pareiškėjui dėl Turto būklės. Civilinėje teisėje leidžiama viskas, kas neuždrausta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2010), todėl sandorio šalys gali susitarti ir dėl to, kad nuomojamas daiktas neprivalo atitikti atitinkamų viešosios teisės tokios paskirties daiktui keliamų reikalavimų, jog nuomojamą daiktą tam, kad jis galėtų būti naudojamas pagal atitinkamą viešajame registre apibrėžtą nekilnojamojo daikto paskirtį, pagerins (suremontuos) daikto nuomininkas ar kitų panašaus pobūdžio šalių valia suderintų sąlygų. Taip pat, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad nuomininkas išnuomoto daikto nenaudoja ar neišnaudoja jo ekonominio potencialo teikti naudą, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tariamąjį nuomos sandorį, jei tokios išvados nepatvirtina kitos byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su šalių valios simuliacija siekiant sukurti vaizdą apie sudarytą sutartį, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tiek byloje pateikta rašytinė medžiaga, tiek jos pagrindu nustatytas Nuomos sutartį sudariusių subjektų elgesys patvirtina, kad Turtas buvo realiai perduotas nuomininkei, kuri galėjo juo naudotis ir jį valdyti, pripažino savo prievoles nuomos laikotarpiu juo rūpintis, mokėti einamuosius mokesčius ir pan. Dėl to vien aplinkybė, kad Turtas nebuvo ir (ar) negalėjo būti naudojamas pagal viešajame registre įregistruotą jo paskirtį, nėra pakankama sutarčiai pripažinti tariamuoju sandoriu.

48. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju apeliantė Nuomos sutarties fiktyvumo, t. y. to, kad sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, neįrodė (CPK 12, 178 straipsnis).

Dėl Nuomos sutarties (ne)pripažinimo apsimestiniu sandoriu

49. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei teigdama, kad Nuomos sutartis buvo fiktyvi, apeliantė taip pat argumentuoja, jog Nuomos sutartis sudaryta siekiant pridengti susitarimą dėl Turto pirkimo–pardavimo sutarties kainos sumažinimo.

50. CK 1.87 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas). Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo turinį, nenustatė pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad apeliantė nagrinėjamu atveju neįrodė, jog Nuomos sutartis buvo apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti šalių susitarimą dėl mažesnės Turto pirkimo–pardavimo kainos.

53. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju dėl to paties Turto buvo sudarytos dvi sutartys: pirkimo–pardavimo ir Nuomos. Pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta Bendrovės akcininkėms, tarp jų – ir apeliantei, nusprendus parduoti Turtą už 260 000 Eur kainą. Vykdant šį akcininkių sprendimą, buvo sudaryta notaro patvirtinta Turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nustatant atsiskaitymo už Turtą tvarką, tiesiogiai ir aiškiai nurodyta Nuomos sutartis, nuomos kaina ir įskaitoma 60 000 Eur kainos už parduodamą Turtą ir jo nuomos mokesčio suma (pirkimo–pardavimo sutarties 4.2.1, 12.2 papunkčiai). Pirkimo–pardavimo sutartis nėra ginčijama. Taigi, šalių valia sudaryti Nuomos sutartį ir suderinta nuomos kaina bei jos įskaitymas yra viešai ir aiškiai įtvirtinti notaro patvirtintoje ir neginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad dėl ginčo Turto būtų buvęs sudarytas neviešinamas ir tikrųjų šalių ketinimų neatitikęs Nuomos sandoris.

54. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės paaiškinimus dėl, jos teigimu, tikrosios šalių valios sudarant Nuomos sutartį sumažinti Turto pardavimo kainą. Tokius teiginius paneigia Nuomos sutartį sudariusių subjektų elgesys: kaip buvo aptarta pirmiau, Nuomos sutartis buvo vykdoma – Turtas buvo perduotas nuomininkei ir jos valdomas. Šalių pasirašytų sutarčių turinys, elgesys jas vykdant ir aplinkybės, susijusios su Bendrovės įsipareigojimų kredito įstaigai vykdymu, atitiko pareiškėjo ir liudytojų paaiškinimus, kad Nuomos sutartimi buvo siekta gauti reikalingų lėšų, išlaikyti galimybę valdyti Turtą ir (ar) jį naudoti, tuo laikotarpiu atlikti tolesnius renovacijos darbus ir vėliau Turtą atpirkti. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį civilinio proceso šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis), teisėjų kolegija neturi pagrindo situaciją vertinti išimtinai pagal subjektyvius apeliantės paaiškinimus, kurių ne tik nepatvirtina objektyvūs faktiniai byloje surinkti duomenys, tačiau paneigia kitų byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimai.

55. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nebuvo paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog Turto nuomos sutartimi iš tiesų buvo siekta pridengti sandorį dėl Turto pirkimo–pardavimo kainos sumažinimo ar kad kompleksiškai sudarytose pirkimo–pardavimo ir Nuomos sutartyse išreikštoji valia neatitiko tikrųjų šalių ketinimų (CPK 12, 178 straipsnis).

Dėl Nuomos sutarties (ne)pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu

56. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (straipsnio 1 dalis); dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (straipsnio 2 dalis).

57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008). Siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-170-407/2024; kt.).

58. Pabrėžtina, kad pirmiau aptartų būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų buvimas turi būti nustatytas šiuo pagrindu ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. pakankamų actio Pauliana sąlygų visetas turi būti nustatomas ginčijamo sandorio sudarymo momentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

59. Būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimą turi įrodyti ieškovas (kreditorius), prašantis naikinti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Įstatyme nustatytais atvejais ši įrodinėjimo pareiga perskirstoma taikant įtvirtintas prezumpcijas (pvz., CK 6.67 straipsnis), tačiau tai nepaneigia ieškovo pareigos įrodyti esant kitas būtinąsias nurodyto teisinio instituto taikymo sąlygas.

60. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė neįrodė esant visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas Nuomos sutarčiai pripažinti negaliojančia. Grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė argumentuoja, kad Nuomos sutartimi Bendrovė negavo jokios naudos, tik prisiėmė prievoles; pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus apie Nuomos sutarties objekto nuomos rinkos kainą; aplinkybės, kad tuometinis Bendrovės vadovas 2024 m. balandžio 17 d. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti Bendrovei nemokumo (bankroto) bylą, patvirtinta, jog jau sudarydama Nuomos sutartį Bendrovė buvo nemoki; pareiškėjas, kaip nekilnojamojo turto srityje besispecializuojantis verslininkas, PVM mokėtojas, išmanantis nekilnojamojo turto veiklą ir sandorių naudingumą, suvokė, kad tokiu sandoriu pažeidžia kitų asmenų (Bendrovės kreditorių) interesus, todėl negali būti laikomas sąžiningu.

61. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos.

62. Pirma, apeliantė neįrodė, kad ginčijamas nuomos sandoris pažeidė jos, kaip Bendrovės kreditorės, teises.

63. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K3-176/2008). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-262/2008).

64. Nagrinėjamu atveju apeliantė neteigia, kad Turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas pažeidė Bendrovės kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus. Bylos duomenys patvirtina, jog Turto pirkimo–pardavimo sutartimi gauta suma buvo panaudota, be kita ko, dengiant Bendrovės įsipareigojimus kredito unijai, kurios reikalavimams užtikrinti Turtas buvo įkeistas, taip pat, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir ši aplinkybė nėra ginčijama, likusi gautų lėšų dalis buvo paskirstyta Bendrovės akcininkams. Kaip jau buvo aptarta, Turto pirkimo–pardavimo ir Nuomos sutartys aiškintinos kartu, o Turto nuomos sutarties sudarymas, nuomos kaina, Turto pirkimo–pardavimo kainos dalies įskaitymas su nuomos kaina buvo įtvirtinti Turto pirkimo–pardavimo sutartyje. Turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notarine forma ir nėra ginčijama.

65. Apeliantė, grįsdama teiginius dėl kreditorių teisių pažeidimo, nesutinka su Turto nuomos sutarties kaina, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pareiškėjas, faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog 60 000 Eur nuomos mokestis per metus neatitiko nuomos rinkos kainos, nepateikė (CPK 177 straipsnis), taip pat neprašė paskirti ekspertizės Turto nuomos rinkos kainai nustatyti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 2024 m. spalio 18 d. UAB „CRE pro“ parengta konsultacija dėl galimos rinkos kainos Nr. 2024/10-01K, kuria nustatyta, kad 2023 m. sausio 10 d. galima Turto rinkos metinė nuomos kaina (be PVM) galėjo būti nuo 54 465,12 Eur iki 63 542,64 Eur. Atitinkamai, nenustatyta duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti ginčo Nuomos sutartimi nustatytos 60 000 Eur metinės nuomos kainos protingumu, sąžiningumu bei pagrįstumu.

66. Aplinkybė, kad buvęs Bendrovės vadovas 2024 m. balandžio 17 d. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti Bendrovei nemokumo (bankroto) bylą, priešingai nei teigia apeliantė, savaime nepatvirtinta, jog 2023 m. sausio 10 d. sudarydama Nuomos sutartį Bendrovė buvo nemoki (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad šiuos įvykius skiria apie 15 mėnesių laikotarpis, be papildomų duomenų nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog Bendrovė buvo nemoki Nuomos sutarties sudarymo momentu. Tuo tarpu apeliantė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti nepateikė.

67. Antra, apeliantė nepagrindė, kad Bendrovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo nuomos sandorio.

68. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčijamo sandorio sudarymo (ne)privalomumo sąlyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-88/2013; 2021 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje e3K-7-69-313/2021). Privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

69. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad iki Turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo Bendrovė buvo sulauksi pretenzijų iš kredito unijos dėl tinkamo įsipareigojimų nevykdymo. Sudarant Turto pirkimo–pardavimo sutartį, į ją buvo įtraukta Turto nuomos sutarties sudarymo sąlyga, nustatytas nuomos mokesčio dydis ir sąlyga dėl jo įskaitymo į Turto pirkimo–pardavimo kainą. Buvęs Bendrovės vadovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad sandorių tikslas buvo už pardavus Turtą gautas lėšas suremontuoti Turtą, padidinti jo vertę ir per metus išpirkti jį už pardavimo kainą. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog susiklosčiusios faktinės aplinkybės lėmė Turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, o šioje sutartyje, kaip minėta, nustatytos sąlygos, susijusios su nuomos sutarties sudarymu. Notaro patvirtinta Turto pirkimo–pardavimo sutartis nėra ginčijama, sukūrė Bendrovei teises ir pareigas, kurios turėjo būti vykdomos. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad Nuomos sutartis neprivalėjo būti sudaryta – buvusią būtinybę sudaryti šį sandorį suponavo tiek faktinės aplinkybės, tiek pirkimo–pardavimo sutarties turinys. Apeliantė šių aplinkybių nepaneigė ir priešingai neįrodė.

70. Trečia, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė pareiškėjo nesąžiningumo sudarant Nuomos sutartį.

71. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012). Ieškovas, siekdamas ieškinio patenkinimo, turi dvi alternatyvas: pirma, įrodyti šalių nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka (šiuo atveju įrodinėjimo naštą siekiant paneigti ieškovo sąžiningumo prezumpciją turi ieškovas (kreditorius), pareiškęs netiesioginį ieškinį); antra, užuot įrodinėjęs šalių nesąžiningumą bendra tvarka, gali įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą. Įrodžius šias aplinkybes, šalių nesąžiningumas bus preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti jų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio tektų pačioms ginčijamo sandorio šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012).

72. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad iki Turto pirkimo–pardavimo ir Nuomos sutarties sudarymo, 2022 m. rugsėjo 9 d., buvęs Bendrovės vadovas pareiškėjui raštu patvirtino, jog Bendrovė pradelstų įsiskolinimų neturi, išskyrus kreditą kredito unijai, kreditą pačiam pareiškėjui ir einamuosius mokestinius įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad pareiškėjas veikė pakankamai apdairiai, siekdamas įvertinti Bendrovės finansinę būklę ir ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, taip pat įvertinti kitų Bendrovės kreditorių teisių užtikrinimo klausimą. Byloje nėra duomenų ir nebuvo įrodinėjama esant CK 6.67 straipsnyje nustatytų pareiškėjo nesąžiningumo prezumpcijų. Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis tiek apie Turto rinkos vertę, tiek apie Turto nuomos rinkos vertę ginčo sandorių sudarymo metu, įvertinus nepaneigtą šių verčių atitiktį Nuomos sutartyje nustatytai nuomos kainai, nėra pagrindo abejoti teismo išvada, kad pareiškėjo sąžiningumas sudarant Nuomos sutartį nebuvo paneigtas.

73. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad Nuomos sutartį galima laikyti neatlygintine, o tai, apeliantės teigimu, sudarytų teisinį pagrindą nevertinti pareiškėjo sąžiningumo sudarant Nuomos sutartį actio Pauliana taikymo kontekste. Atlygis už Turto nuomą tiesiogiai įtvirtintas ir nurodytas tiek Turto pirkimo–pardavimo sutartyje, nustatant atsiskaitymo už parduodamą turtą tvarką, tiek Nuomos sutartyje. Nėra ginčo dėl to, kad Turto pirkimo–pardavimo kainos dalis buvo įskaityta į metinį nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį. Taigi, apeliantės teiginiai dėl Nuomos sutarties neatlygintinumo neatitinka nei sutarčių turinio, nei jų vykdymo aplinkybių. Aplinkybė, kad, kaip teigia apeliantė, Nuomos sutartis nebuvo Bendrovei naudinga, nepaneigia fakto, jog nuoma buvo atlygintinė ir už ją sumokėtas 60 000 Eur metinis nuomos mokestis.

74. Nenustačius būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus dėl Nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti šios išvados teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl procesinės bylos baigties

75. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylos aplinkybes, teisingai pritaikė byloje aktualų teisinį reguliavimą ir vadovavosi aktualia teismų praktika, todėl padarė pagrįstas išvadas. Apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo apskųstą sprendimą panaikinti ar pakeisti. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

76. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

77. Bendrovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjas A. P. pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 299 Eur bylinėjimosi išlaidų, apmokant advokato teisines paslaugas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Bendrovė ir pareiškėjas prašo priteisti jiems jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš apeliantės.

78. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes.

79. Nagrinėjamu atveju Bendrovės ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos išlaidoms teisinėms paslaugoms atlyginti neviršija nustatytų Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose, nėra nepagrįstai didelės, todėl priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Z. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 299 Eur (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš Z. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Sibela“ (juridinio asmens kodas 303301905) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.