Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Laima Lubauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-643-348-2014;

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00252-2012-2;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Albino Antanaičio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Marius Žukauskas, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam E. K., jo gynėjai advokatei Renatai Vilčiauskienei, nukentėjusiajam M. B., jo atstovei advokatei Vitalijai Smolenskienei, civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui G. K., civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokatei Sandrai Pilkauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš civilinės atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista: 3209,90 Lt turtinės ir 17250 Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam M. B. ir 43325,70 Lt Kauno teritorinei ligonių kasai.

Iš civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 12750 Lt nukentėjusiajam M. B. neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo E. K. priteista nukentėjusiajam M. B. 2000 Lt proceso išlaidų atlyginimui už jam suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 12 d. apie 16 val. 20 min. (duomenys neskelbtini), vairuodamas UAB „(duomenys nesklebtini)“ priklausantį automobilį Mercedes Benz 809, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 125 punkto reikalavimą, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, t.y. vairuodamas automobilį žvyrkeliu, prieš kelio posūkį į kairę, įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę ir susidūrė su priešingos kryptimi savo važiuojamosios dalies puse važiuojančiu automobiliu Opel Astra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu M. B., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl kairio šlaunikaulio lūžimo, kairio alkūnkaulio lūžimo, dešinės girnelės atviro lūžimo, kairio stipinkaulio išnirimo, muštinės žaizdos dešinio kelio srityje M. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, nes kairės kojos sužalojimų pasėkoje išsivystė kairės kojos giliųjų venų flebitas ir tromboflebitas, plaučių embolija, kuri yra gyvybiškai pavojinga būsena.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nebuvo atskleista objektyvi tiesa, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Skunde pažymima ir tai, kad net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas laikyti jį kaltu, skirti realią su laisvės atėmimu susijusią bausmę pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, net ir atidedant jos vykdymą, būtų neteisinga. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BK 55 straipsnio nuostata, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Skiriant laisvės atėmimo bausmę, turi būti pakankamai motyvuota. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į neatsargią nusikalstamą veiką bei pirmą kartą teisiamo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, turėtų būti skirtina BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė - bauda, jos dydį nustatant nedidesnį nei bausmės vidurkis, baudą sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo iškviesti apklausai specialistą L. U., vienasmeniškai pateikusį išvadas dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Tuo tarpu kyla pagrįstų abejonių, kaip nukentėjusiajam dėl 2012-06-12 eismo įvykio 2012-11-19 nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, 2013-01-16 pavirto į sunkų sveikatos sutrikdymą. Šioje byloje yra surinkta neišsami informacija apie Opel Astra vairuotojo būklę po eismo įvykio dėl galimo girtumo (kraujas girtumui nustatyti paimtas ne iš karto po eismo įvykio), todėl tikslinga išreikalauti duomenis iš Kauno klinikų apie nukentėjusiojo pirminės apžiūros būklę: greitosios medicininės pagalbos gydytojų apžiūros duomenis, taip pat pirminės apžiūros ligoninėje duomenis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. K., jo gynėja ir civilinis atsakovas bei jų atstovė advokatė prašo apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusysis M. B. ir jo atstovė advokatė prašo skundų netenkinti, nes jie nepagrįsti. Prokurorė taip pat prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas atmetamas. Nuosprendžio dalis naikintina toje dalyje, kuria nuteistajam E. K. paskirta bausmė. Apygardos teismas, išytręs bylos duomenis ir įvertinęs kaltinamojo asmenybę, padarė išvadą, kad E. K. neteisingai paskirta bausmės rūšis, todėl nuosprendis turi būti pakeistas, panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant ir paskirta kita bausmės rūšis ( LR BPK 328 str. 2p.).

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl E. K. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad abiejuose apeliaciniuose skunduose yra suformuluoti iš esmės tapatūs reikalavimai, t. y. prašoma Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendį panaikinti, todėl teisėjų kolegija paduotus apeliacinius skundus vertina ir dėl jų pasisako kartu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai E. K., nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatyta.

Skunduose E. K. nekaltumas iš esmės grindžiamas teismui pateiktomis nepriklausomo tyrimo išvadomis, kurios prieštarauja atliktai teismo ekspertizei. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant patikrinti apelianto keliamas versijas bei išsklaidyti abejones, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kviesti ekspertai savo anksčiau duotoms išvadoms paaiškinti bei papildyti.

Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, specialistui V. L. atlikus tyrimą, pasitvirtino nukentėjusiojo M. B. versija, kad nuteistasis E. K. vairuodamas automobilį žvyrkeliu, prieš kelio posūkį į kairę, įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę ir susidūrė su priešinga kryptimi savo važiuojamosios dalies puse važiuojančiu automobiliu „Opel Astra“. Specialistai, remdamiesi jiems pateikta medžiaga, padarė išvadą, jog šio eismo įvykio kilimą savo veiksmais, važiuodamas priešingos krypties eismui skirta važiuojamosios dalies puse, nepalikdamas tarpo iš šono saugiam apsilenkimui su automobiliu „Opel Astra“ ir su juo susidūrė, - sąlygojo automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas E. K..

Tą patį patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurią atliko specialistas V. Š. Išvadoje nurodė, kad šio eismo įvykio eiga tikėtina buvo tokia: automobilio Mercedes Benz vairuotojas važiuodamas žvyrkeliu link Prienų, kelio posūkyje į kairę nesuvaldė automobilio, dėl ko pastarasis sukdamasis prieš laikrodžio rodyklę į priešpriešinio eismo juostą ir judėdamas apie 31 km/h greičiu, susidūrė su priešpriešiais apie 41 km/h greičiu važiavusio ir dalinai į šalikelę įvažiavusio M. B. automobiliu Opel Astra. Susidūrimo metu automobilis Opel Astra buvo sustabdytas ir automobilio Mercedes Benz besisukančio prieš laikrodžio rodyklę, dešiniuoju šonu į priekį, buvo nustumtas nuo kelio sankasos jos kairėje pusėje. Techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, kad automobilio ,,Mercedes Benz” vairuotojas nesuvaldė automobilio, kuris, įvažiavęs į kairę kelio pusę, užtvėrė kelią priešpriešiais važiavusiam automobiliui ,,Opel Astra”, kurį vairavo M. B..

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teises aktyviai dalyvauti įrodinėjimo procese. Nuteistojo gynėjas, pasinaudodamas turimomis procesinėmis teisėmis, kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtin)“ su prašymu atlikti tyrimą dėl ginčijamo eismo įvykio. 2013-04-12 specialistas V. M. pateikė išvadą (duomenys neskelbtini). Ši privataus eksperto parengta išvada buvo pateikta tirti kaip įrodymas baudžiamojoje byloje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio išvados laikomos konsultacinėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-465/2010, 2K-436/2010, 2K-626/2011 ir kt.), jos turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų pagrįstumą, ryšį su kitais byloje ištirtais įrodymais. 2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikos apžvalgoje konstatuota, jog nepaisant to, kaip pavadintas privatus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas (dažniausiai vadinamas „specialisto išvada“), proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 str. prasme, o jų surašytas dokumentas pagal BPK 88 str. nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 str. specialisto išvada. Šio dokumento esmė atskleista Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Taigi, aptariamas dokumentas turėtų būti vadinamas konsultacine išvada.

Minėtoje konsultacinėje išvadoje pateiktus teiginius, kad automobilis „Opel Astra“ važiavo iš dalies priešingos krypties eismui skirta kelio puse paneigia vieninga pirmos instancijos teisme išanalizuotų įrodymų grandinė: įvykio vietos apžiūros protokolas su priedais (t. 1, b. l. 8-15), transporto priemonės apžiūros ir techninio stovio patikrinimo protokolas (t. 1, b. l. 16-19), specialisto išvada (t. 1, b. l. 56-61), ekspertizės aktas (t. 2, b. l. 76-82), liudytojų parodymai. Tai, kad pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo aplinkybė, jog automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas nesuvaldė automobilio, kuris įvažiavęs kairę kelio pusę, užtvėrė kelią priešpriešais važiavusiam automobiliui „Opel Astra“, patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1788(12). Pats nukentėjusysis M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad jis vienas su automobiliu ,,Opel Astra” važiavo iš Užuguosčio kaimo į Antavežio kaimą, kur jis susidūrė su kitu automobiliu. Jo važiavimo greitis buvo apie 40–50 km/h, kelio danga – žvirkelis. Jis važiavo į įkalnę, dešine kelio puse, ir vienu metu net kabino šalikelės žolės, o ant kalno yra dar vingis. Jis dažnai važiuoja šiuo keliu ir žino, kad šis kelio ruožas yra pavojingas, todėl važiavo atsargiai.

Vis dėlto, esant prieštaravimams tarp Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados Nr. 11-1788 (12) ir privataus eksperto V. M. išvados, pirmos instancijos teismas paskyrė eismo įvykio ekspertizę, kilusioms abejonėms pašalinti. Ekspertizės akte Nr. 11-2051 (13) pateikta išvada, jog šio eismo įvykio kilimą savo veiksmais važiuodamas priešingos krypties eismui skirta važiuojamosios dalies puse, nepalikdamas tarpo iš šono saugiam prasilenkimui su automobiliu „Opel Astra“ ir su juo susidūrė, - sąlygojo automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas E. K. Kelio skersinis ir išilginis nuolydis esminės įtakos eismo įvykio kilimui neturėjo (T. 2, b. l. 76-82). Taigi minėtas ekspertizės aktas neprieštarauja specialisto išvadai Nr. 11-1788 (12) ir patvirtina ankstesnes išvadas. Todėl dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtomis oficialiomis ekspertų išvadomis, o konsultacinę išvadą įvertino kritiškai. Apygardos teismas taip pat nesutinka su skundo argumentais, jog ekspertai nesusipažino su jiems pateikta medžiaga, neįvertino, kad sunkesnis automobilis važiavo nuokalne, o lengvesnis įkalne. Minėtas išvadas pateikė ekspertai įspėti dėl atsakomybės pagal BPK 163 str. ir pagal BK 235 str., turintys ekspertinio darbo stažą, transporto trasologijos ekspertų kvalifikacijas, pateikė išsamias ir argumentuotas išvadas, todėl teismas jomis netikėti neturi jokio pagrindo.

Kartu su kaltinamuoju po darbo važiavę apklausti liudytojai G. L., K. B. parodė, kad kaltinamasis važiavo savo dešiniu kelio kraštu, o automobilis „Opel Astra“ viduriu kelio, po smūgio kaltinamojo vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“ stovėjo skersai kelio, o automobilis Opel Astra buvo nustumtas į kelkraštį, kadangi automobilis Mercedes Benz sunkesnis. Kartu su kaltinamuoju važiavęs liudytojas V. P. parodė, jog kelio nestebėjo, todėl tik pajuto smūgį. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad liudytojų G. L. ir K. B. parodymai prieštarauja ir ekspertizės akte konstatuotoms aplinkybėms, todėl šių liudytojų parodymai vertinami kaip bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, kadangi jie ir kaltinamasis – bendradarbiai, o civilinis atsakovas – jų darbdavys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju buvo apklaustas ekspertas L. U., kuris patvirtino specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas išvadas bei paaiškino, kad plaučių embolija buvo pagrindas nukentėjusiajam traktuoti sunkų sveikatos sutrikdymą. Embolija pasireiškė nuo susirgimo sunkumo, jai pasireiškiant gali būti ir vėlyvos pasekmės.Šiuo atveju embolijos simptomai atsirado po dviejų savaičių po traumos. Po traumų jei yra lūžę ilgieji kaulai, gydytojai skiria priešembolinį gydymą, šiuo konkrečiu atveju priešembolinis gydimas buvo paskirtas. Ekspertas patvirtino, kad tromboembolija, nesvarbu kokios rūšies, yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertas teigia, kad jei nebūtų lūžio, tai nebūtų ir embolijos. Nurodo, kad pagal pateiktus dokumentus jam nekilo abejonių ir buvo aišku, kad nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos surtikdymas.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada bei liudytoju apklausto eksperto L. U. parodymais teismas neturi pagrindo abejoti. Teismo medicinos specialisto išvadoje (T.1. b. l. 85-87) M. B. konstatuota kairio šlaunikaulio lūžimas, kairio alkūnkaulio lūžimas, dešinės girnelės atviras lūžimas, kairio stipinkaulio išnirimas, muštinė žaizda dešinio kelio srityje padaryta kieto buko daikto poveikyje. Kairės kojos sužalojimų pasėkoje išsivystė kairės kojos giliųjų venų flebitas ir tromboflebitas, plaučių embolija, kuri yra gyvybiškai pavojinga būsena, todėl vertintina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Kaip nepagrįstas atmetamas skundo argumentas, kad nukentėjusysis M. B. galimai vairavo neblaivus. Kaip matyti iš bylos medžiagoje pateiktos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), M. B. kraujyje etilo alkoholio nerasta (T1, b. l. 96). Aplinkybė, kad automobilyje „Opel Astra“ buvo rasti buteliai, nėra pagrindas abejoti specialisto išvada ir kelti klausimus dėl asmens blaivumo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju skirti papildomą ekspertizę nėra objektyvaus pagrindo, kadangi abejonių dėl pateiktų Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvados bei ekspertizės akto nėra. Nors skunduose teigiama, kad išvados surašytos neturint duomenų apie kai kurias aplinkybes, tačiau ekspertai pateidami išvadas tokių aplinkybių nenurodė, turimų duomenų jiems pakako išsamiam tyrimų atlikimui. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog siekiant nustatyti bei išsiaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, minėtoje byloje buvo tinkamai įvertinti teismui pateikti įrodymai ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis E. K. padarė jam inkriminuojamą BK 281 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, apylinkės teismas jo kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde keliamas bausmės individualizavimo klausimas, apeliantas prašo tuo atveju, jei nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę, paskiriant ne su laisvės atėmimu susijusią bausmę, o baudą.

BK 281 str. 3 d. sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę kaltinamajam, teismas šios bausmės rūšies skyrimo nemotyvavo. Apylinkės teismas nuosprendyje neišdėstė argumentų, kodėl E. K. negali būti skiriamos švelnėsnės bausmės rūšis.

Laisvės atėmimas yra griežčiausia iš BK 281 straipsnio sankcijose numatytų bausmių rūšių, todėl teismų praktikoje paprastai skiriama tais atvejais, kai nustatomas didesnis padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo pavojingumas, pavyzdžiui, kai kaltininkas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šiurkščiai pažeidžia kelių eismo taisykles ir dėl to žūsta žmogus ar būna sunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata. Kolegijos manymu, tokia bausmė, net ir atidedant jos vykdymą, kaltinamajam yra per griežta. Nuteistasis savo skunde prašo skirti švelniausią pagal BK 281 str. 3 d. sankciją bausmę – baudą. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu apygardos teismas sutinka. Apygardos teismas, skirdamas kitą bausmės rūšį, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str.: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus, stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes

E. K. padarė neatsargų nusikaltimą, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nusikalto pirmą kartą, nusikaltimas baigtas. Galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių jo atžvilgiu nenustatyta.

Kolegijos manymu, skirti realią su laisvės atėmimu susijusią bausmę už neatsargų nusikaltimą E. K., net ir atidedant jos vykdymą, būtų neteisinga. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos prievartos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Baudžiamojo įstatymo taikymas turi užtikrinti proporcingą, nuolatinį ir teisingą atsaką sunkiems teisinių gėrių pažeidimams, kad viešai patvirtintų baudžiamojo įstatymo normų laikymosi būtinumą. Pažymėtina, kad nė vienas iš BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą. Kolegija laiko, kad su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas E. K. būtų teisinga bausmės rūšis, kuri padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį, būtų realizuotas teisingumo principas ir nebūtų pažeisti bausmės siekiami tikslai, kurių vienas yra – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Toks kolegijos sprendimas neprieštarauja teismų praktikoje priimtiems sprendimams, pavyzdžiui, pagal BK 281 str. 3 d. už sunkų sveikatos sutrikdymą kaltinamajam paskirtos baudos, ir tokie sprendimai palikti galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151/2013, Nr. 2K-658/2012, Nr. 2K-390/2012. Įvertinus tai, kad E. K. skiriama švelniausia pagal straipsnio sankciją bausmės rūšis, baudos dydis kaltinamajam parenkamas šiek tiek didesnis nei bausmės vidurkis (BK 47 str. 3 d. 5 p.).

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama argumentams apie tai, kad civilinis ieškovai neįrodė neturtinės žalos. Skunde teigiama, kad nukentėjusysis yra darbingas, jam nėra nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo motyvus laiko nepagrįstais. Aukštesnės instancijos teismas taip pat atmeta civilinio atsakovo UAB“(duomenys neskelbtini)“ apeliacinių skundų teiginius dėl pernelyg didelio priteisto civilinio ieškinio. Remiantis BPK 44 str. 10 d., 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Apylinkės teismas nusprendė iš civilinio atsakovo priteisti 12 750,00 Lt (dvylika tūkstančių septynis šimtus penkiasdešimt litų). Aukštesnysis teismas su tokia teismo išvada ir nuosprendyje nurodytais argumentais visiškai sutinka ir jų nekartoja. Pažymi, kad dvasiniai išgyvenimai būna patys skaudžiausi, įrodyti jų dydį yra neįmanoma, nes jis neišmatuojamas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat pažymėtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti ir nustatyti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad sprendžiant su vertinamaisiais aspektais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą ir toliau formuojamą teismų praktiką, kuri jau patikrinta ir įtvirtinta ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundo teiginiai, kad nebuvo vertinta sunki civilinio atsakovo finansinė būklė, atmetami. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.

Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Nagrinėjamu atveju kilę padariniai buvo ilgalaikiai. Priteista suma teisėjų kolegijos vertinama kaip atitinkanti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, todėl jos mažinti nėra teisinio pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, įrodymų vertinimo dėl E. K. kaltės nustatymo nepažeidė, taip pat, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiosiojo teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų neutralizavimui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė pateikė pinigų priėmimo kvitą (T. 2, b. l. 159), iš kurio matyti, kad 2014-07-02 nukentėjusysis M. B. advokatei už atstovavimą sumokėjo 1000 Lt. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo E. K. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniai skundai yra atmetami, todėl nuteistasis E. K. privalo atlyginti nukentėjusiajam M. B. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.). Nors atmetamas ir civilinio atsakovo apeliacinis skundas, BPK nenumato galimybės proceso išlaidų išieškoti iš šios šalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. K. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė - laisvės atėmimas 1 m. 6 mėn. (vieneriems metams šešiems mėnesiams), kurios vykdymas, taikant baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, atidėtas 1 m. 6 mėn. (vieneriems metams šešiems mėnesiams) įpareigojant tęsti darbą, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - 7 MGL dydžio (910 Lt) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

E. K. už nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 3 d., padarymą paskirti 50 MGL dydžio (6500 Lt) baudą, kas atitinka 1882 EUR.

Įpareigoti E. K. paskirtą baudą 6500Lt kas atitinka 1882 EUR sumokėti į teritorinę Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš E. K. priteisti M. B. 1000 Lt (tūkstantį litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.