Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir K. B. paskirta 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas K. B. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. gruodžio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 28 d.

(Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. U., V. R. ir K. B. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai solidariai priteistas 271,76 Eur žalos atlyginimas.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. U., V. R. ir K. B. nukentėjusiajam R. V. solidariai priteistas 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 1 000 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. spalio 27 d. teismo nutartimi K. B. taikytas laikinas nuosavybės teisės – teisės į pinigines lėšas, esančias jo vardu atsidarytose banko sąskaitose, – apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl žalos atlyginimo įvykdymo.

Nuteistajam K. B. paskirta kardomoji priemonė – namų areštas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu buvo nuteisti taip pat D. U. ir V. R., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai paduoti nebuvo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. U., K. B. ir V. R. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2019 m. rugsėjo 25 d., apie 0.50 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g., gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme, K. B. su V. R. laikant R. V. už rankų ir taip atėmus galimybę priešintis, D. U. tyčia rankomis sudavė R. V. ne mažiau kaip vieną kartą į galvos sritį, taip padarydami dešinio skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio (dešinės akiduobės vidinės ir apatinės sienelių) lūžį, poodines dešinio skruosto ir paakio kraujosruvas bei kraujo išsiliejimą po dešinės akies obuolio jungine. Šie sužalojimai nukentėjusiajam R. V. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. Nuteistasis K. B. apeliaciniame skunde pakartotinai aptaria savo parodymus, duotus tiek teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Jis prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir paskirti jam 30 parų (arešto) bausmę, viešuosius darbus arba baudą. Nuteistasis nurodo, jog yra vienintelis šeimos maitintojas, nes žmona augina kūdikį ir yra bedarbė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas netenkinamas, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl K. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą arešto bausmę pakeisti švelnesne, t. y. paskirti mažiau parų arešto arba viešuosius darbus ar baudą. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, t. y. ar nuteistajam K. B. buvo paskirta teisinga bausmė ir ar nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jos švelninti.

7. Nors nuteistasis K. B. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – K. B. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat nusikalstamą veiką padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

8. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybes, jog K. B. yra ne kartą teistas (t. 2, b. l. 129–139; t. 5, b. l. 5–16), jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesulaikė net ir už ankstesnius nusikaltimus paskirtos pačios griežčiausios bausmės. Pažymėtina, kad K. B. buvo teistas ir už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas (fizinio smurto vartojimą), be to, naujas nusikalstamas veikas K. B. padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, t. y. būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), o tai laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Labai svarbu atkreipti dėmesį, jog K. B. nusikalstamą veiką padarė praėjus vos tris mėnesiams po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, t. y. buvo paleistas 2019 m. birželio 20 d. (t. 2, b. l. 137; t. 5, b. l. 13). Ši aplinkybė rodo, jog nusikalstamų veikų darymas nebėra atsitiktinis įvykis nuteistojo gyvenime, o greičiau dėsninga jo pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė, be to, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų matyti, jog nuteistojo K. B. nusikalstamos veikos sunkėja, t. y. ankstesnės buvo nukreiptos vien tik į objektą, susijusį su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir finansų sistema, o paskutinėmis jau pažeidžiami du objektai – ne vien minėtieji, bet ir asmens sveikata. Aptarti duomenys rodo, jog nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų.

9. Be to, K. B. yra ne kartą baustas administracine tvarka, o nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančią administracinę nuobaudą (t. 2, b. l. 127–128), papildomai pastebėtina, jog K. B. jam paskirtų administracinių nuobaudų neįvykdė, t. y. baudų nesumokėjo. Ši aplinkybė leidžia atkreipti dėmesį, jog K. B. tikėtina gali jam paskirtos baudos bausmės nevykdyti, nors šiuo metu jau turi darbą (t. 2, b. l. 126). Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog asmuo po nusikalstamos veikos padarymo įsidarbino (t. 5, b. l. 37–39), savaime nemažina jo padaryto nusikaltimo pavojingumo ir neleidžia teisiniu požiūriu kitaip vertinti jo veiksmų. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis turi šeimą ir yra vienintelis maitintojas, pažymėtina, kad šeimą jis turėjo ir nusikaltimo padarymo metu (t. 2, b. l. 124), tačiau tai jo nesulaikė nuo teisei priešingų veiksmų atlikimo, be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tiek į darbinę, tiek į šeiminę nuteistojo padėtį atsižvelgė. Taigi visos aptartos aplinkybės iš tiesų labiau neigiamai charakterizuoja K. B. asmenybę, ankstesnis nusikalstamas veikimas rodo jo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, taip pat aptartos aplinkybės leidžia pripažinti, kad nuteistojo pataisos procesas be laisvės suvaržymo nebūtų itin efektyvus ir kad jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, jog pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių.

10. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti, paskyrus švelnesnę bausmę negu areštas. Priešingai, bausmės švelninimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo K. B. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ir kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, laisvės suvaržymas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą.

11. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, kad šios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek įstatymo taikymo galimybes, tiek visas bylos aplinkybes. Teisės taikymo aspektu paskirtoji arešto bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, todėl nelaikytina per griežta. Pirmosios instancijos teismas K. B. atveju proporcingumo principo įgyvendinimą užtikrino, paskirdamas nors ir maksimaliam terminui, tačiau ne pačią griežčiausią bausmę. Be to, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog konfliktas kilo dėl asmeninių nesutarimų, nors truko trumpai, tačiau nuteistieji nukentėjusiojo neatsiprašė, žalos neatlygino, o nukentėjusysis dėl sužalojimo buvo nedarbingas. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad K. B. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

12. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų D. U., K. B. ir V. R. solidariai nukentėjusiajam R. V. buvo priteista 1 000 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 105 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad, jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Vadovaudamasis šia nuostata, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti byloje nustatytas aplinkybes ir baudžiamojo proceso išlaidas nuteistiesiems paskirstyti dalimis, tačiau pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą pažeidė, priimdamas sprendimą proceso išlaidas iš nuteistųjų D. U., K. B. ir V. R. priteisti solidariai. Vis dėlto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, apeliacinės instancijos teisme nustatant proceso išlaidų konkrečias dalis, kurios turi būti priteisiamos iš kiekvieno nuteistojo, gali būti pažeidžiamas non reformatio in peius principas (draudimo sunkinti skundą padavusio asmens padėtį principas). Ištaisius dėl proceso išlaidų pritesimo padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, nuteistojo K. B. teisinė padėtis nepagerėtų. Kadangi apeliacinis skundas nėra paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, teisėjų kolegija šios klaidos ištaisyti negali. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė, t. y. teismas turi teisę priimti sprendimus dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje (BPK 361 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.