Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-10 · Administracinė byla Nr. I-2917-281/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-10
Bylos Nr.
I-2917-281/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01506-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
D. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2917-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01506-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. A. 2018-04-30 teismui paštu pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 900 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Paaiškino, kad nuo 2011-04-20 iki 2015-09-16 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kameros yra neremontuotos ir avarinės būklės. Kamerų bendras plotas siekė nuo 6,90 m² iki 7,94 m², kuriose buvo laikoma iki 3 asmenų. Nuo 2015-09-02 iki 2015-09-16 pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju kameroje Nr. 233, kurios bendras plotas yra 6,90 m². Teigia, kad kameros Nr. 233 plotą mažino inventorius ir sanitarinis mazgas, todėl nebuvo užtikrintas 3,6 m² plotas. Nurodo, kad negalėjo laisvai judėti, turėjo didžiąją laiko dalį sėdėti arba gulėti, dėl to turi vartoti vaistus, nes išsivystė hemorojus. Kameroje esantis tualetas atitvertas apie 150 cm aukščio ir apie 100 cm pločio mūrine sienele nuo gyvenamosios erdvės, tačiau nėra atitvertas nuo kameros durų, todėl buvo matomas budinčių pareigūnų pro duryse įrengtą stebėjimo langelį. Be to, sanitarinis mazgas neturi atskiros ventiliacijos. Nurodo, kad kiekvieną dieną prausdavosi kameroje esančioje praustuvėje, kuri visiškai neatitverta, todėl nuolatos buvo matomas nuogas kito asmens, esančio kameroje bei budinčių pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė dvasinių sunkumų, išgyvenimų, sveikatos sutrikdymą, jautėsi nepagrįstai baudžiamas, žeminamas ir kankinamas.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–20).

Paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų (administracinė byla Nr. I-10838-968/2015, proc. Nr. 3-61-3-04360-2015-4) laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2015-09-02. Pareiškėjo skundas 2016-06-16 sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, tenkintas iš dalies, priteisiant 4 150 Eur. Nurodo, kad pareiškėjas 2018-04-30 skundu kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2011-04-20 iki 2015-09-16. Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, vienam asmeniui tenkantis plotas pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus laikotarpiais nuo 2015-08-26 iki 2015-08-28 ir nuo 2015-08-30 iki 2015-09-15. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 metų su UAB ,,Dezinfa“, nuo 2015 metų su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigia, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti. Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekdami užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai, kurie ir negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Visiems atvykstantiems į Lukiškių TI-K yra atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Lukiškių TI-K suteikiama galimybė kartą per savaitę iki 15 minučių visą kūną prausti po šiltu dušu. Suimtiesiems ir nuteistiesiems išreiškus norą žodžiu ar raštu, suteikiamas socialinis darbas ir užimtumas, galimybė mankštintis mankštos kambaryje bei galimybė susitikti su dvasininkais. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei valandą mankštintis ar pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemelius tvarko suimtieji ir nuteistieji. Lukiškių TI-K pareigūnai su suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja laikydamiesi etikos principų. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-04-20 iki 2015-09-16 sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pažymėtina, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje privalo tikrinti, ar nėra procesinės prielaidos, kuriai esant ginčo nagrinėjimas teisme yra negalimas, t. y. teismas privalo tikrinti, ar teisme nėra išnagrinėtas ginčas, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1194-14).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-4047-968/2016 pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 2016-06-16 priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Nurodytoje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-08-12 iki 2015-09-02. Pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-4047-968/2016 skundėsi analogiškomis netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K, kaip ir nagrinėjamos administracinės bylos atveju. Nustačius nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-4047-968/2016 dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2917-281/2018 apimtyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2013-08-12 iki 2015-09-02 buvo laikomas kamerose, kurių įrengimas galimai neatitiko teisės aktų reikalavimų, nutrauktina. Atsižvelgiant į tai, teismas toliau nagrinės pareiškėjo reikalavimus dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2011-04-20 iki 2013-08-11, taip pat nuo 2015-09-03 iki 2015-09-16.

Atsakovė nurodytiems pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą. Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2011-04-20 iki 2013-08-11, taip pat nuo 2015-09-03 iki 2015-09-16. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018-04-30 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikoma atitinkamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, nustatyta, kad ieškinio senatis taikoma reikalavimams dėl netinkamų kalinimo už laikotarpį nuo 2011-04-20 iki 2013-08-11.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nereiškė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas toliau nagrinės pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą už likusį laikotarpį, kuriam ieškinio senaties terminas netaikytas (taip pat atsižvelgiant į laikotarpius, dėl kurių nagrinėjama administracinė byla atitinkamoje dalyje nutraukta), t. y. toliau vertinamas laikotarpis nuo 2015-09-03 iki 2015-09-16.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-09-03 iki 2015-09-16 kameroje Nr. 233 (plotas - 6,90 m²) buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerą, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K teko 3,45 m² kameros ploto. Taigi remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 14 parų Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 m² gyvenamasis plotas.

Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m. Kadangi nustatyta, jog Lukiškių TI-K kameroje Nr. 233 aktualiu laikotarpiu nuo 2015-09-03 iki 2015-09-16 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas, vadinasi, nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal galiojančią nacionalinę teisę. Atitinkamai, vertinant Lukiškių TI-K veiksmus pagal Konvenciją, nustatyta, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui, kuris buvo laikomas kamerose, iš kurių bendro ploto atimtas ir kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas (0,56 kv. m), teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Vadinasi, nurodytu laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas, Lukiškių TI-K pažeidė ir Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais bei prausiantis kameroje esančioje praustuvėje, kurie pilnai neatskirti nuo likusios kameros dalies, todėl buvo stebimas kito asmens ar budinčių pareigūnų.

Iki 2015-10-31 galiojančios Higienos normos 76:2010 21 punktas nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus ir vadovaujantis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose (žr. 2017-07-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt., taip pat EŽTT 2015-03-10 sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos.

Pagal atsakovo patiktus duomenis nustatyta, jog kameroje Nr. 233 buvo įrengtos užuolaidos asmenų privatumui užtikrinti. Tačiau pažymėtina, kad tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nenuneigiamos Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr. LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015-09-03 iki 2015-09-16, iš viso 14 parų, buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros yra neremontuotos ir avarinės būklės. Taip pat prie tualeto nėra įrengta ventiliacija.

Ginčo laikotarpiui aktuali Lietuvos higienos norma HN 76:2010 (galiojo iki 2015-10-31), kurios 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas).

Pareiškėjas, teigdamas, kad kameros yra neremontuotos ir avarinės būklės, nepakankamai konkretizavo šiuos nusiskundimus, nenurodė, nei kaip pasireiškė avarinė būklė, nei kurios būtent kameros buvo avarinės būklės, nei kurios kameros neremontuotos. Lukiškių TI-K teigė, kad remontas kamerose atliekamas eilės tvarka, atsižvelgiant į turimas lėšas ir darbo resursus. Pareiškėjui neįvardijus konkrečių kamerų, kuriose nebuvo atliktas remontas ir nepakankamai individualizavus nusiskundimą dėl kamerų avarinės būklės, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau akcentuotina, kad pagal minėtos higienos normos 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgus į tai, kad Lukiškių TI-K neremontuojama kapitaliai, o veikia, todėl kamerose neturėjo būti naujai įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Taigi, šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais.

Apibendrinant pareiškėjo skunde išsakytus nusiskundimus ir įvertinus jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose neįrengus nuo likusios kameros dalies visiškai atskirto sanitarinio mazgo, pareiškėjo privatumas galėjo būti pažeistas visą aktualų kalinimo laikotarpį, t, y. nuo 2015-09-03 iki 2015-09-16, iš viso 14 parų. Taip pat nustatyta, kad 14 parų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 m².

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo dvasiniais sunkumais, išgyvenimais, sveikatos sutrikdymu, nepagrįstu baudimu, žeminimu ir kankinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016-08-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 14 parų, taip pat 14 parų pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą. Teismo vertinimu, 14 parų laikotarpis nors ir nėra labai ilgas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui tuo metu nebuvo užtikrinamas nei privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, nei minimalus gyvenamasis plotas, teismo vertinimu tai galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, dėl kurių yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taigi atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais bei minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (14 parų), į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 100 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Nutraukti administracinę byla Nr. I-2917-281/2018 dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už kalinimo laikotarpį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013-08-12 iki 2015-09-02.

Likusioje dalyje pareiškėjo D. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė