- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-03
- Bylos Nr.
- e2A-1617-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03362-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Jūra Marija
- Atsakovas
- E. Ž.
- Ieškovas
- AB DNB banko
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Kategorijos
- 3.3.1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo ab dnb banko ir atsakovės E. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovei E. Ž. dėl nesumokėtų lizingo mokėjimų, delspinigių ir nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo – A. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AB DNB lizingas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės E. Ž. 3 621,20 EUR (12 503,28 Lt) pradelstų lizingo įmokų, 651,82 EUR (2 250,59 Lt) delspinigių, 11 822,35 EUR (40 820,21 Lt) nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 24 d. tarp ieškovo UAB DnB Nord lizingas (dabar – AB DNB bankas) ir atsakovės E. Ž. buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. 200809F-5856 ir pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 200809F-5856. Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovas įsigijo iš atsakovės lengvąjį automobilį, 2005 m. gamybos, BMW 730 d., kurį pagal lizingo sutartį suteikė teisę atsakovei naudotis ir valdyti 60 mėnesių, o atsakovė įsipareigojo mokėti lizingo įmokas lizingo grafike nustatytais terminais bei 0,1 proc. dydžio delspinigius už laiku nesumokėtas sumas, o, tinkamai įvykdžius lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė lengvąjį automobilį įgytų nuosavybėn. Atsakovei pradėjus netinkamai vykdyti mokėjimus pagal lizingo sutartį, ieškovas 2009 m. gegužės 6 d. išsiuntė atsakovei pretenziją dėl įsiskolinimo padengimo, tačiau, atsakovei ir toliau nevykdant mokėjimų, 2009 m. gruodžio 10 d. pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė su atsakove sudarytą lizingo sutartį. Tuo atveju, jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, atsakovas būtų gavęs 31 535,57 EUR (108 886,02 Lt), tačiau atsakovė pagal lizingo sutartį sumokėjo tik 11 116,12 EUR (38 381,73 Lt), iš kurių 8 688,60 EUR (30 000 Lt) sudarė pradinė įmoka, o iki sutarties nutraukimo pradelstų mokėjimų suma sudarė 3 621,20 EUR (12 503,28 Lt). Po lizingo sutarties nutraukimo atsakovė negrąžino ieškovui lengvojo automobilio, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Policijos pareigūnai surastą automobilį saugojo kaip nusikalstamai veikai turintį reikšmę daiktą ir grąžino ieškovui tik 2012 m. spalio 26 d., įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 12 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-295/2012, kuriuo atsakovės sugyventinis A. J. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad dalis automobilio detalių buvo sumontuotos iš kitų transporto priemonių ir priklauso kitiems asmenims. Ieškovo užsakymu nepriklausomas turto vertintojas UAB „Marleksa“ atliko automobilio vertinimą ir 2013 m. sausio 21 d. pateiktoje išvadoje nustatė, kad automobilio rinkos vertė sudaro 23 500 Lt, o ieškovui priklausančių automobilio detalių vertė sudaro 12 925 Lt. Ieškovas 2013 m. balandžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jam priklausančias automobilio detales pardavė už 4 975,90 EUR (17 180,80 Lt). Tokiu būdu ieškovas dėl atsakovės lizingo sutarties netinkamo vykdymo patyrė 11 822,35 EUR (40 820,21 Lt) nuostolių. Ieškovas taip pat paskaičiavo už 180 dienų susidariusius 651,82 EUR (2 250,59 Lt) delspinigius, skaičiuojant po 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą sumokėti 3 621,23 EUR (12 503,38 Lt) lizingo įmokų sumą dieną.
Atsiliepimas
Atsakovė E. Ž. atsiliepime ieškinį prašė atmesti jį bei trečiąjį asmenį A. J. patraukti bendraatsakoviu. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta tariama lizingo sutartis, nes tikrasis lizingo gavėjas buvo atsakovės sugyventinis A. J.. Atsakovė niekada nemokėjo lizingo įmokų ir nesinaudojo automobiliu. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 26 d. nutartyje nurodė, kad A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, tikslu apgaule savo naudai įgyti automobilį, iš anksto planuodamas automobilio negrąžinti, piktnaudžiaudamas E. Ž. pasitikėjimu, įtikino pastarąją sudaryti lizingo sutartį, prisiimti įsipareigojimus bei perduoti A. J. automobilį. Nors lizingo sutartis buvo nutraukta 2009 m. gruodžio 10 d., automobilis buvo parduotas po 3,5 metų 2013 m. balandžio 5 d., dėl ko automobilis nuvertėjo ir šiuos nuostolius turi prisiimti ieškovas bei trečiasis asmuo. Automobilis nebuvo grąžintas ieškovui dėl to, kad buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinamasis buvo trečiasis asmuo A. J., kas patvirtina, kad ne dėl atsakovės kaltės automobilis nebuvo grąžintas ieškovui. Pastarosios aplinkybės įrodo ir tai, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, o A. J. turi būti traukiamas bendraatsakoviu. Atsakovė buvo aktyvi ir domėjosi automobilio grąžinimo klausimais, ką patvirtina atsakovės siųsti paklausimai ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Be to ieškovas, atgavęs automobilį, jį pardavė po dar 6 mėnesių, dėl ko automobilis vėl nuvertėjo. Ieškovas automobilį pardavė už akivaizdžiai per mažą kainą, nes 2013 m. vasario mėnesį tokio automobilio vidutinė rinkos vertė buvo 14 834,34 EUR (51 220 Lt). Pats ieškovas savo veiksmais sukėlė žalą.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovo AB DNB banko ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovui AB DNB bankui iš atsakovės E. Ž. 3 621,20 EUR lizingo įmokų, 651,82 EUR delspinigių, 7 405,88 EUR nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (11 678,90 EUR) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 10 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Dėl trečiojo asmens A. J. atsakomybės pagal lizingo sutartį teismas padarė išvadą, nesant ex officio (savo iniciatyva) teisinio pagrindo teismui konstatuoti lizingo sutartį tariamu ir niekiniu sandoriu, todėl ieškovas pagrįstai tikrąją lizingo sutarties šalį E. Ž. patraukė atsakove. Dėl nuostolių, pardavus lizingo dalyką, dydžio teismas, nustatė, kad, ieškovui vienašališkai nutraukus lizingo sutartį ir įvykus konfliktui tarp byloje dalyvaujančių asmenų dėl lizingo dalyko – lengvojo automobilio grąžinimo, ieškovo iniciatyva pagal 2010 m. vasario 1 d. ieškovo įgalioto asmens R. R. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovės ir trečiojo asmens atžvilgiu dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje, Nr. 1-49-295/2012, kaltinamasis A. J. buvo išteisintas. Nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. spalio 26 d. Viso baudžiamojo proceso metu, tai yra nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo (2010 m. vasario mėn.) iki apeliacinės instancijos teismo nutarties baudžiamojoje byloje priėmimo (2012 m. lapkričio mėn.) lizingo dalykas buvo paimtas ir saugomas pareigūnų kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl paties ieškovo veiksmų, tai yra iniciavus atsakovės ir trečiojo asmens atžvilgiu baudžiamąjį procesą, ieškovas ilgiau nei dvejus metus ir devynis mėnesius nerealizavo lizingo dalyko. Todėl ieškovas turi prisiimti riziką dėl lizingo dalyko – lengvojo automobilio rinkos vertės (kainos) kritimo per šį laikotarpį, nes būtent dėl paties ieškovo kaltų veiksmų buvo eliminuota ieškovui galimybė realizuoti per šį laikotarpį jam priklausantį lizingo dalyką. Iš IĮ „A. P. firma“ 2015 m. liepos 24 d. kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akto teismas nustatė, kad ekspertas vertino ne šios bylos ginčo dalyko – konkretaus lengvojo automobilio rinkos vertę, o tokios pačios markės ir gamybos metų automobilių vidutines rinkos vertes. Teismas, įvertinęs ekspertizės tyrimo dalyką ir metodus, sprendė, kad teismo paskirtos automobilio vidutinės rinkos vertės ekspertizė bei atitinkamai jos išvada, kurią darant nebuvo vertinama lizingo dalyko konkreti specifikacija, automobilio trūkumai, defektai, raktelių nebuvimas ir pan., negali būti laikoma tinkamu įrodymu, nustatant šioje byloje lizingo dalyko – konkretaus lengvojo automobilio rinkos kainą konkrečiomis datomis. Dėl šios priežasties teismas nesivadovavo teismo paskirtos IĮ „A. P. firma“ 2015 m. liepos 24 d. kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akto išvadoje pateiktomis vidutinėmis rinkos vertėmis. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl paties ieškovo kaltų veiksmų lizingo dalykas nebuvo realizuotas 2010 m. vasario mėn. ar panašiu metu per protingą terminą, kuomet jis buvo atgautas iš lizingo gavėjos, nusprendė, kad teismo paskirtos automobilio vidutinės rinkos vertės ekspertizės akte tinkamai yra atspindėtas būtent tokios pačios markės ir gaminimo metų automobilio kainos nuvertėjimas minėtu laikotarpiu. Dėl to, vadovaudamasis teismo paskirtos IĮ „A. P. firma“ 2015 m. liepos 24 d. kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akto išvadoje pateiktomis vidutinėmis lengvojo automobilio rinkos kainomis (2010 m. vasario mėn. – 24 120 EUR ir 2012 m. lapkričio mėn. – 14 890 EUR), teismas išvedė tarp jų kitimo proporciją ir nustatė, kad laikotarpyje nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn., kuomet dėl paties ieškovo kaltų veiksmų lizingo dalykas nebuvo realizuotas, lizingo dalyko rinkos kaina per apytiksliai 3 metų laikotarpį turėjo kristi apie 38 proc. Teismo teigimu, būtent tokio dydžio nuotolius dėl lizingo dalyko – lengvojo automobilio nuvertėjimo turi prisiimti ieškovas. Teismas nurodė, kad UAB „Marleksa“ transporto priemonės ataskaitos išvados buvo padarytos, atsižvelgiant į konkrečius automobilio defektus bei aplinkybes, turinčias įtakos jo vertei. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių profesionalaus turto vertintojo išvadą ar įrodymų, paneigiančių būtent tokią automobilio komplektaciją, būklę, ypatumus, į kuriuos profesionalus vertintojas atsižvelgė, nustatydamas lizingo dalyko – lengvojo automobilio rinkos vertę. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovas tinkamai įrodė, jog 2013 m. sausio mėn. lizingo dalyko – lengvojo automobilio rinkos vertė, atsižvelgiant į jo konkrečias savybes, buvo 23 500 Lt. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jis turėjo pareigą realizuoti lizingo dalyką tik už lizingo dalykui priklausančių 55 proc. originalių detalių kainą – 12 925 Lt. Teismas nustatė, kad iš 2013 m. balandžio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog pirkėjas įsigijo visą lizingo dalyką-lengvąjį automobilį iš ieškovo už 17 180,80 Lt, o ne 55 proc. šio automobilio originalių detalių. Be to, kaip matyti iš pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, pats ieškovas, kaip vienintelis lengvojo automobilio savininkas, pardavė visą automobilį pirkėjui, įspėdamas, kad automobilis turi ir neoriginalių kitiems automobiliams priklausančių detalių, dėl kurių rizika prisiima ne pardavėjas, o pirkėjas. Duomenų, kad tokie savininkai buvo nustatyti ar kad pastarieji pareikalavo lėšų iš ieškovo už lizingo lengvajame automobilyje jiems priklausančius 45 proc. detalių, taip pat duomenų, kad ieškovas jiems sumokėjo kokias nors sumas ar patyrė dėl to nuostolius ir pan. byloje nėra. Ieškovas taip pat neįrodinėjo, kad apie netinkamą automobilio komplektaciją žinojo atsakovė ar trečiasis asmuo, įsigydami bei parduodami ieškovui lizingo dalyką; ieškovas neįrodinėjo, jog dėl tokios automobilio komplektacijos rinkos vertės sumažėjimo nuostoliai turi tekti atsakovei ar trečiajam asmeniui. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas, kaip bet kuris kitas protingas ir atidus verslininkas, atsidūręs panašioje situacijoje, turėjo imtis protingų pastangų lizingo dalykui 2013 m. realizuoti už ne mažesnę nei profesionalaus kilnojamojo turto vertintojo UAB „Marleksa“ nurodytą lizingo dalyko 23 500 Lt vertę. Dėl šios priežasties teismas laikė, kad ieškovas, realizuodamas automobilį už 17 180,80 Lt, turi prisiimti dėl tokių savo kaltų veiksmų patirtus 6 319,20 Lt nuostolius. Galutinis ieškovui tenkančių nuotolių dydis sudaro 4 416,47 EUR.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 14 d. papildomu sprendimu ieškovo AB DNB banko naudai iš atsakovės E. Ž. priteisė 63,43 EUR bylinėjimosi išlaidų už teismo eksperto patirtas išlaidas dėl atvykimo į teismo posėdį.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinio reikalavimų dalis atmesta, pakeisti ir priteisti ieškovui iš atsakovės 3 621,20 EUR lizingo įmokų, 651,82 EUR delspinigių, 11 822,35 EUR nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad lizingo sutarties su atsakove nutraukimo data – 2009-12-21. Tačiau lizingo objektas apeliantui ne tik kad nebuvo sugrąžintas, bet ir ieškovo atsakingiems darbuotojams nebuvo sudaryta galimybė apžiūrėti lizingo objektą, o tose vietose, kur buvo nurodoma lizingo objektą esant, jo surasti nepavyko. Todėl atsakovei tenka kaltė dėl lizingo objekto negrąžinimo su visomis vėliau atsirandančiomis pasekmėmis. Baudžiamojo proceso inicijavimas buvo sąlygotas pačios atsakovės neteisėtų ir kaltų veiksmų, negrąžinant apeliantui nuosavybės teise priklausančio turto. Tai, kad vykstant baudžiamajam procesui, atsakovės ir trečiojo asmens veiksmai nebuvo pripažinti nusikalstamais pagal baudžiamąjį įstatymą, nepašalina ir neįtakoja atsakovės neteisėtų ir kaltų veiksmų apeliantui, negrąžinant lizingo objekto civilinės atsakomybės prasme. Atsakovė po lizingo sutarties nutraukimo ne tik negrąžino apeliantui lizingo dalyko, bet ir ikiteisminio tyrimo metu lizingo objektą pakartotinei apžiūrai policijos pareigūnams pateikti atsisakė. Tik policijos pareigūnams vykdant 2010-02-11 teismo nutartį ir iš atsakovės priverstinai paėmus lizingo objektą, buvo aptikta detalių, kurios sumontuotos iš paieškomų transporto priemonių, todėl automobilis buvo perduotas saugojimui už tai atsakingam policijos skyriui. Lizingo objektą, po jo apžiūros, palikti saugoti policijos skyriuje buvo nuspręsta ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimu, o ne apelianto, todėl ir kaltė dėl lizingo objekto saugojimo baudžiamojo proceso metu turi atitekti ne apeliantui. Teismas neatsižvelgė į tarp apelianto ir atsakovės susiklosčiusių santykių (grįžtamasis lizingas) specifiką, neįvertino situacijos, ar iš tikrųjų, nesant inicijuoto baudžiamo proceso, apeliantas turėjo (būtų turėjęs) galimybę realizuoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Apeliantas 2010 m. vasario mėnesį jokios objektyvios galimybės realizuoti jam nuosavybės teise priklausantį lizingo objektą neturėjo, net gi, jei baudžiamasis procesas ir nebūtų inicijuotas. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, kad už 17 180,80 Lt sumą buvo realizuotas tik apeliantui nuosavybės teise priklausiusios originalios detalės. Kai dalis lizingo objekte sumontuotų detalių sumontuotos iš vogtų automobilių, kurie priklauso kitiems savininkams, ieškovas negalėjo parduoti to, kas pardavėjui nuosavybės teise nepriklauso. Be to lizingo objektas, kurį apeliantas pardavė nebuvo apmokestintas PVM. Tuo tarpu 2013-01-21 UAB „Marleksa“ ataskaitoje lizingo objekto vertė yra nurodyta su PVM. Teismas nepagrįstai lizingo objekto pardavimo kainą palygino su turto vertintojo nurodyta turto verte, į kurią įskaičiuotas PVM. Be PVM lizingo objekto rinkos vertė sudaro 19 421,49 Lt. Todėl skirtumas tarp turto vertintojo nustatytos vertės be PVM ir lizingo objekto pardavimo kainos be PVM sudaro tik 2 240,69 EUR, t.y. 11 proc. Teismas taip pat neatsižvelgė į parduodamo lizingo objekto specifiką, lizingo objekto pardavimo laiką po jo įvertinimo bei į tai, ar lizingo objektą, tokios būklės koks jis buvo, rinkos sąlygomis objektyviai įmanoma parduoti greitai ir už turto vertintojo nustatytą rinkos vertę, ar ženklus yra skirtumas tarp turto vertintojo nustatytos lizingo objekto rinkos vertės ir tos kainos, už kokią asmuo jį vėliau pardavė. Apelianto nuomone, lizingo objekto pardavimo kaina atspindi realią jo vertę rinkoje ir nėra jokio pagrindo išvadai, kad lizingo objektą po 2,5 mėn. nuo įvertinimo pardavus už kainą, kuri ženkliai nesiskiria nuo turto vertintojo nustatytos, atsakomybė dėl to turi atsirasti apeliantui.
Ieškovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. papildomą sprendimą pakeisti ir priteisti ieškovui iš atsakovės 86,89 EUR bylinėjimosi išlaidų už teismo eksperto patirtas išlaidas dėl atvykimo į teismo posėdį. Nurodo, kad, patenkinus ieškovo ieškinį, jo naudai turėtų būti priteistos visos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme.
Atsakovė E. Ž. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-21 sprendimą dalyje, kurioje nuspręsta ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė apeliantės kalti veiksmai, koks yra priežastinis ryšys tarp apeliantės elgesio ir galimai ieškovui atsiradusio nuostolio. Teismas nepagrįstai perkėlė nuostolių iš dalies atlyginimo naštą apeliantei, kai pats teismas pripažino paties ieškovo neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė ne vieną kartą. Jei ieškovas būtų realizavęs automobilį nedelsiant, kai jis buvo grąžintas, ieškovas nebūtų patyręs jokių nuostolių. Be to apeliantei nebuvo sudaryta galimybė pačiai realizuoti ginčo automobilį. Apeliantė visus metus kontaktavo su ieškovo atstovais, net ir po 2010 m., toliau ieškojo automobiliui galimo pirkėjo bei aktyviai domėjosi pardavimo kainomis. Be to galimus ieškovo nuostolius lėmė sugrąžinto turto pasirinktas pardavimo variantas – konkretus pirkėjas UAB „Krasta Auto“, kadangi buvo užkirstas kelias automobilį įsigyti kitiems pirkėjams už didesnę kainą. Dėl ekspertizės akto apeliantė pažymi, kad ekspertas vertino ne abstrakčiai tokio tipo automobilius, bet konkretų automobilį. Todėl teismas nepagrįstai ekspertizės aktą laikė netinkamu. Apeliantės teigimu, lizingo objektas galėjo ir turėjo būti realizuotas 2010 metų vasario mėnesį ir už 24 120 EUR (su PVM), kadangi teismo eksperto A. P. 2015-07-24 kilnojamojo turto ekspertizės akte techniškai tvarkingos transporto priemonės vidutinė rinkos vertė 2010 m. vasario mėnesiui buvo nurodyta 24 120 EUR.
Atsiliepimas
Ieškovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą su atsakovės E. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir sprendimą dalyje, kurioje jį skundžia atsakovė, palikti nepakeistą. Nurodo, kad šiuo atveju ne dėl ieškovo, o būtent dėl pačios apeliantės neteisėtų ir kaltų veiksmų ieškovas negalėjo susigrąžinti lizingo objekto, jo realizuoti ir dėl to patyrė nuostolius, todėl atleisti apeliantę nuo atsakomybės nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl apeliantės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ieškovas negavo to, ką tikėjosi ir ką turėjo gauti apeliantei tinkamai įvykdžius lizingo sutartį, taip pat dėl apeliantės veiksmų, nevykdant lizingo sutarties nutraukimą reguliuojančių sąlygų (dėl lizingo objekto grąžinimo), ieškovas patyrė nuostolių. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad pati apeliantė, netinkamai vykdydama lizingo sutarties sąlygas ir ieškovui nutraukus lizingo sutartį, pati kokiu nors būdu būtų siekusi sumažinti ieškovo nuostolius, ieškojusi pirkėjo lizingo objektui, būtų domėjusis lizingo objekto pardavimo kainomis ir siūliusi ieškovui asmenis, kurie būtų pageidavę įsigyti lizingo objektą. Ieškovas apeliantei niekuomet nedarė jokių kliūčių siūlyti savo pirkėją lizingo objektui įsigyti, tačiau apeliantė niekada nesiėmė ir net nebandė imtis jokių veiksmų dėl galimo lizingo objekto realizavimo. Teismas išsamiai motyvavo savo sprendimą nesivadovauti teismo eksperto išvada, kadangi byloje kilusio ginčo dėl lizingo objekto vertės atveju aktuali yra būtent konkretaus objekto (ginčo objekto) rinkos vertė, o ne tos pačios markės ir gamybos metų bei kuro tipo automobilių vidutinės rinkos vertės. Teismas pagrįstai vadovavosi 2013-01-21 UAB „Marleksa“ transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodyta lizingo objekto rinkos verte, nes būtent joje atsispindi konkrečios transporto priemonės vertė, aktuali kalbant apie transporto priemonės pardavimą. Ieškovo vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar lizingo objekto vertė būtų nustatoma 2010 m. vasario mėnesį, ar 2013 metų sausio mėnesį, akivaizdu, kad lizingo objekto negalima vertinti kaip techniškai tvarkingo, neapgadinto ir neturinčio defektų. Apeliantė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad lizingo objektas kokiu nors kitu būdu galėjo būti realizuotas brangiau negu jį realizavo ieškovas. Įstatymuose nėra nustatyta jokio draudimo transporto priemonę parduoti įgaliotam konkrečios automobilio markės atstovui, kuris, savo veiklą vykdydamas tik su konkrečios markės automobiliais, puikiai žino toje rinkoje vyraujančias transporto priemonės rinkos kainas.
Atsakovė E. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o atsakovės apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, kad 2010-02-05 pagal dokumentų pateikimo protokolą atsakovė pareigūnams pateikė ginčo automobilį, saugomą jos gyvenamojoje vietoje. Taigi išnykus rizikai, kad automobilis gali būti negrąžintas lizingo davėjui, ieškovas privalėjo elgtis sąžiningai, atsiimdamas pareiškimą, kuriuo pradėtas baudžiamasis procesas ir taip savo veiksmais nepadidinti jau atsiradusios žalos. Ieškovas nesielgė sąžiningai, nes ginčo automobilis nebuvo realizuotas nedelsiant po to, kai jis 2010 m. vasario mėn. buvo grąžintas ieškovui, todėl apeliacinio skundo dalis dėl kreditoriaus kaltės nebuvimo atmestina kaip nepagrįsta. Atsakovės teigimu, lizingo objektas galėjo ir turėjo būti realizuotas 2010 metų vasario mėnesį ir už 24 120 EUR (su PVM), kadangi teismo eksperto A. P. 2015-07-24 kilnojamojo turto ekspertizės akte techniškai tvarkingos transporto priemonės vidutinė rinkos vertė 2010 m. vasario mėnesiui buvo nurodyta 24 120 EUR. Be to pasirinktas turto pardavimo būdas užkirto kelią automobilį įsigyti kitiems pirkėjams už didesnę kainą.
Trečiasis asmuo A. J. atsiliepime į ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus su atsakovės apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį patenkinti, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė neturėjo galimybės susipažinti su sutarties sąlygomis. Visą laiką automobiliu naudojosi trečiasis asmuo. Kai ieškovas paskambino dėl sutarties nutraukimo, trečiasis asmuo neleido atsakovei grąžinti ieškovui automobilio. Ieškovas neieškojo kontaktų su atsakove tam, kad automobilis būtų parduotas rinkos kainomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas. Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo AB DNB banko ir atsakovės E. Ž. apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai iš esmės sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apskųstoje dalyje, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagal lizingo sutartį ieškovo patirtos nuostolių sumos dydžio, ieškovui pardavus susigrąžintą lizingo dalyką – lengvąjį automobilį už 4 975,90 EUR (17 180,80 Lt) kainą.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 24 d. tarp ieškovo ir atsakovės E. Ž. buvo sudaryta lizingo sutartis ir pirkimo pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas įsigijo iš atsakovės lengvąjį automobilį BMW 730 d. Pagal lizingo sutartį ieškovas suteikė teisę atsakovei naudotis ir valdyti automobilį 60 mėnesių, o atsakovė įsipareigojo mokėti lizingo įmokas lizingo grafike nustatytais terminais bei 0,1 proc. dydžio delspinigius už laiku nesumokėtas sumas, o, atsakovei tinkamais įvykdžius lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė lengvąjį automobilį įgytų nuosavybėn. Atsakovei pradėjus netinkamai vykdyti mokėjimus pagal lizingo sutartį, 2009 m. gruodžio 10 d. pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė su atsakove sudarytą lizingo sutartį, pareikalavo grąžinti lizingo objektą (automobilį), tačiau šis buvo grąžintas tik teisėsaugos organų pagalba, vėliau realizuotas.
Pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovės E. Ž. 3 621,20 EUR (12 503,28 Lt) pradelstų lizingo įmokų, 651,82 EUR (2 250,59 Lt) delspinigių ir 11 822,35 EUR (40 820,21 Lt) nuostolių iš lizingo objekto pardavimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies - ieškovo naudai iš atsakovės priteistinus nuostolius sumažino 4 416,47 EUR suma, padaręs išvadą, kad dėl šių patirtų nuostolių atsiradimo yra kaltas pats ieškovas, nes nepagrįstai inicijavo baudžiamąjį procesą ir lizingo objektą realizavo už mažesnę negu profesionalaus turto vertintojo UAB „Marleksa“ 2013-01-21 transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 13-201-47 nurodyta lizingo objekto rinkos vertė. Ieškovas apeliaciniu skundu su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovo ieškinio reikalavimų dalis buvo atmesta, nesutinka ir skundžiamo sprendimo dalies neteisėtumą grindžia tuo, kad ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo proceso) pradėjimas buvo sąlygotos pačios atsakovės neteisėtų ir kaltų veiksmų, negrąžinant lizingo objekto, todėl 2 586,31 EUR nuostolių suma turėjo būti priteista iš atsakovės, o ne šia suma sumažintas iš atsakovės apelianto naudai priteistinas nuostolių dydis. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas privalėjo lizingo objektą parduoti už kainą, kuri būtų ne mažesnė negu turto vertintojo UAB „Marleksa“ nustatyta, o, lizingo objektą realizavus už mažesnę kainą, kaltę dėl to privalo prisiimti apeliantas. Atsakovė atvirkščiai, apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas ieškovo ieškinį patenkino iš dalies, ir skundžiamos sprendimo dalies neteisėtumą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė apeliantės kalti veiksmai, koks yra priežastinis ryšys tarp apeliantės elgesio ir galimai ieškovui atsiradusio nuostolio; teismas nepagrįstai perkėlė nuostolių iš dalies atlyginimo naštą apeliantei, kai pats teismas pripažino ieškovo neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė ne vieną kartą. Jei ieškovas būtų realizavęs automobilį nedelsiant, kai jis buvo grąžintas, ieškovas nebūtų patyręs jokių nuostolių. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovo apeliacinio skundo argumentams ir atmeta kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus.
Bylos medžiaga nustatyta, jog 2008-09-24 lizingo sutartis su atsakove dėl tinkamo sutartinių įsipareigojimo nevykdymo buvo nutraukta 2009 m. gruodžio 10 d. pranešimu „Dėl lizingo sutarčių nutraukimo“. Pagal lizingo sutarties 8.9 punktą lizingo gavėjas (atsakovė) lizingo objektą lizingo davėjui (ieškovui) privalo sugrąžinti per 3 darbo dienas nuo lizingo sutarties nutraukimo dienos. Tačiau lizingo objektas ieškovui grąžintas nebuvo. Ieškovui po lizingo sutarties nutraukimo, negalint susigrąžinti jam nuosavybės teise priklausančio lizingo objekto, 2010-02-01 ieškovo įgalioto asmens pareiškimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovės ir trečiojo asmens atžvilgiu dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo. Taigi būtent dėl lizingo objekto negrąžinimo ir su tuo susijusių atsakovės neteisėtų veiksmų buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris atidus, rūpestingas subjektas, negalėdamas susigrąžinti jam priklausančio turto, būtų ėmęsis panašių veiksmų. Vadinasi, ieškovo kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją negali būti vertinamas kaip ieškovo kalti veiksmai, ginant savo pažeistas teises.
Pažymėtina, jog, ieškovui sudarius lizingo sutartį, lizingo objektas visą laiką buvo atsakovės žinioje. Nutraukus sutartį ir atsakovei praradus teisę minėtą turtą valdyti ir jį naudoti bei turint pareigą jį grąžinti ieškovui, lizingo objektas jam grąžintas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad net ir policijos pareigūnams iš atsakovės lizingo objektą pavyko paimti tik po to, kai atsakovei, atsisakius savo iniciatyva policijos pareigūnams pakartotinai pateikti automobilį, transporto priemonės registracijos liudijimą bei raktelius ir apsaugos priemonių pultelius, Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS pareigūnai surašė tarnybinį pranešimą ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas priėmė 2010-02-11 nutartį, leidžiančią atlikti automobilio BMW 730 D poėmį iš atsakovės. Be to, kaip matyti iš byloje pateikto atsakovės 2011-08-24 prašymo, atsakovė prašė iki baudžiamojo proceso pabaigos jai perduoti valdyti ir naudoti lizingo objektą, kadangi jis jai yra reikalingas jos asmeniniams ir šeimos interesams tenkinti. Taigi, praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo baudžiamojo proceso pradžios, atsakovė buvo suinteresuota valdyti ir naudoti ieškovui nuosavybės teisė priklausančią ginčo transporto priemonę, nors tokios teisėtos teisės jau nebe turėjo. Tai leidžia daryti išvadą, jog ieškovas neturėjo jokių galimybių realizuoti jam nuosavybės teise priklausantį lizingo objektą, nepriklausomai nuo to, ar baudžiamasis procesas būtų inicijuotas, ar ne.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs situacijos, ar iš tikrųjų, nesant inicijuoto baudžiamojo proceso, ieškovas turėjo realią galimybę realizuoti jam priklausantį turtą, padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl paties ieškovo veiksmų, tai yra iniciavus atsakovės ir trečiojo asmens atžvilgiu baudžiamąjį procesą, ieškovas ilgiau nei dvejus metus ir devynis mėnesius be pagrindo nerealizavo lizingo dalyko. Pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, todėl, nepagrįstai konstatavęs ieškovo kaltę dėl lizingo objekto nuvertėjimo 38 proc. per laikotarpį nuo 2010 m. vasario mėn. iki lizingo objekto susigrąžinimo ir jo įvertinimo, iš atsakovės priteistus nuostolius sumažino 2586,31 EUR suma.
Ieškovas taip pat nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovės priteisti nuostoliai, nepagrįstai konstatavus ieškovo kaltę, buvo sumažinti 1 830,17 EUR suma. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas privalėjo lizingo objektą parduoti už kainą, kuri būtų ne mažesnė negu turto vertintojo UAB „Marleksa“ nustatyta, o, lizingo objektą realizavus už mažesnę kainą, kaltę dėl to privalo prisiimti ieškovas.
Nagrinėjamu atveju lizingo davėjas, nutraukęs lizingo sutartį, pasirinko vieną iš CK 6.574 straipsnyje nurodytų jo interesų gynimo būdų – išsireikalauti lizingo sutarties dalyką ir išieškoti nuostolius, kurių dydį sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos turto vertės ir turto realizavimo kainos (pinigų sumos, gautos susigrąžintą lizingo sutarties dalyką pardavus pirkėjui). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Be to teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą, sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad lizingo bendrovės tikslas yra perimtą lizinguojamą turtą parduoti kuo operatyviau ir už kuo didesnę kainą, nes dėl turto saugojimo patiria papildomų išlaidų. Akivaizdu, kad ieškovo, kaip lizingo bendrovės, pagrindinė veikla yra lizinguoti turtą, o ne jį pardavinėti.
Byloje buvo paskirta teismo ekspertizė turto vidutinei rinkos vertei nustatyti. Tačiau teismas ekspertizės išvadomis dėl turto vidutinės rinkos vertės nustatymo nesivadovavo, kadangi nebuvo vertinama lizingo dalyko konkreti specifikacija, automobilio trūkumai, defektai, raktelių nebuvimas ir pan. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju lizingo objektas turėjo būti realizuotas 2010 metų vasario mėnesį už 24 120 EUR (su PVM), kadangi teismo eksperto A. P. 2015-07-24 kilnojamojo turto ekspertizės akte techniškai tvarkingos transporto priemonės vidutinė rinkos vertė 2010 m. vasario mėnesiui buvo nurodyta 24 120 EUR.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
Nagrinėjamu atveju ieškovas pagrįstai teigia, kad byloje kilusio ginčo dėl lizingo objekto vertės atveju aktuali yra būtent konkretaus objekto (ginčo objekto) rinkos vertė, o ne tos pačios markės ir gamybos metų bei kuro tipo automobilių vidutinė rinkos vertė. Nustatant automobilio vidutinę rinkos vertę, nėra vertinama konkretaus automobilio būklė, jo trūkumai ir defektai, o atsižvelgiama tik į pačius bendriausius požymius, būdingus tos kategorijos transporto priemonėms (markė, modelis, pagaminimo metai, kuro tipas, variklio darbinis tūris). Tuo tarpu iš 2015-07-24 IĮ „A. P. firmos“ kilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akto akivaizdžiai matyti, kad teismo ekspertas, ekspertizės atlikimo metu (2015 m.) į internetą patalpintų skelbimų pagrindu atlikdamas vertinimą ir nustatydamas transporto priemonės - 2005 m. gamybos lengvojo automobilio BMW 730 d, kurio identifikacinis Nr. WBAHM21050DS67450, vidutinę rinkos vertę, į šio objekto individualias, konkrečias savybes, jo būklę ir defektus neatsižvelgė ir jų nevertino, t.y. visi šie konkretaus automobilio rinkos vertę įtakojantys veiksniai nustatant vidutinę rinkos vertę nebuvo tiriami. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ekspertizėje nustatyta turto verte. Dėl šių priežasčių atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog teismas privalėjo vadovautis ekspertizės išvadose nurodyta turto vidutine rinkos verte bei konstatuoti, kad ieškovas turtą pardavė už nepagrįstai mažą kainą, atmestini.
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl ginčo turto vertės jo pardavimo metu padarė, remdamasis profesionalaus turto vertintojo UAB “Marleksa” nurodyta lizingo dalyko rinkos verte, kuri 2013 m. sausio 21 d. buvo 23 500 Lt. Pateiktoje išvadoje nurodyta, kad pagal sąlyginį automobilių detalių išskirstymą ieškovui nuosavybės teise priklausančiam automobiliui tenkanti detalių vertė sudaro 12 925 Lt (55 proc.). 2010-03-08 Vilniaus apskrities VPK NTV pranešime „Dėl automobilio perdavimo saugoti“ nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame automobilyje esantis variklis priklausė automobiliui, kuris yra paieškomas Vokietijoje. Lizingo objekte esanti pavarų dėžė, visos sėdynės, visų durelių apmušalai, priekinis skydelis, automobilio radijo imtuvas priklausė automobiliui, kuris paieškomas Kauno VPK NTV APGTS. Taigi dalis ginčo automobilio detalių yra sumontuotos iš kitų transporto priemonių, kurios yra paieškomos. Kaip matyti iš 2015-04-08 tarp ieškovo ir UAB „Krasta Auto Vilnius“ sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties 2.1 p., šalys išskyrė, kokios detalės priklauso kitiems asmenims, t.y. kitų automobilių savininkams. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirkimo – pardavimo sutarties šalys negalėjo susitarti parduoti bei įsigyti to, kas pardavėjui (ieškovui) nuosavybės teise nepriklausė.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu nuostolių dydžio apskaičiavimu, taip pat atkreipia dėmesį į keletą šiuo atveju reikšmingų aspektų. Daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t.y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti). Be to, turto vertė lizingo sutarties nutraukimo metu ir turto grąžinimo momentu yra reikšminga tik tuo atveju, jei lizingo davėjas pasirinktų kitokį turto naudojimo būdą, o ne imtųsi priemonių jį parduoti. Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu yra reikšminga kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą, sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (pvz., sprendžiant klausimą dėl lizingo davėjo sąžiningumo ir jo kaltės realizuojant susigrąžintą lizingo sutarties dalyką, mutatis mutandis žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).
Kaip matyti iš 2013-01-21 UAB „Marleksa“ parengtos transporto priemonės vertinimo ataskaitos, lizingo objektas neturėjo techninės apžiūros, buvo be užvedimo raktelių, nevažiuojantis, jo priekiniai žibintai apgadinti, nebuvo variklio apdailos, skilęs difuzatorius, nubrozdintas priekinis buferis, nebuvo DVD grotuvo, nebuvo kėbulo numerio, ant priekinės arkos nuimtas dažų sluoksnis, įlenktas galinis sparnas, lizingo objektas 3 metus tokios būklės stovėjo neeksploatuojamas, didžioji dalis (45 proc.) jame esančių detalių sumontuotos iš transporto priemonių, kurios yra paieškomos. Taigi akivaizdu, kad tokios būklės lizingo objektas nėra patrauklus. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad lizingo objektą ieškovas realizavo praėjus 2,5 mėn. po jo įvertinimo, o skirtumas tarp turto vertintojo 2013-01-21 nustatytos lizingo objekto vertės (23 500 Lt) ir jo pardavimo kainos (17 180,80 Lt) nėra labai didelis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad sugrąžintas lizingo objektas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią rinkos kainą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pati lizingo gavėja (atsakovė) turėjo nenusišalinti nuo turto pardavimo procesų, ieškoti palankiausios kainos pirkimo-pardavimo ar pačiai siekti perimti turtą. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad jai pačiai nebuvo sudaryta galimybė realizuoti lizingo objekto. Tačiau iš apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kad pati atsakovė būtų ieškojusi pirkėjo lizingo objektui, būtų domėjusis lizingo objekto pardavimo kainomis ir siūliusi ieškovui asmenis, kurie būtų pageidavę įsigyti lizingo objektą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad lizingo objektas kokiu nors kitu būdu galėjo būti realizuotas brangiau negu jį realizavo ieškovas.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog galimus ieškovo nuostolius lėmė sugrąžinto turto pasirinktas pardavimo variantas – konkretus pirkėjas UAB „Krasta Auto“. Pažymėtina, jog įstatymuose nėra nustatyta jokio draudimo transporto priemonę parduoti įgaliotam konkrečios automobilio markės atstovui, kuris, savo veiklą vykdydamas tik su konkrečios markės automobiliais, puikiai žino toje rinkoje vyraujančias transporto priemonės rinkos kainas. Taigi nėra jokio pagrindo išvadai, kad transporto priemonės pardavimas įgaliotam toje rinkoje veikti automobilio markės atstovui yra ekonomiškai nuostolingesnis už lizingo objekto pardavimą kokiu nors kitu būdu.
Remiantis tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į parduodamo lizingo objekto specifiką, lizingo objekto pardavimo laiką po jo įvertinimo, taip pat į tai, ar lizingo objektą, tokios būklės koks jis buvo, rinkos sąlygomis objektyviai įmanoma parduoti greitai ir už turto vertintojo nustatytą rinkos vertę, ar didelis yra skirtumas tarp turto vertintojo nustatytos lizingo objekto rinkos vertės ir tos kainos, už kurią buvo parduotas lizingo objektas, padarė nepagrįstą išvadą, kad lizingo objektą ieškovas privalėjo parduoti už kainą, kuri būtų nemažesnė už turto vertintojo nustatytą. Pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatavęs ieškovo kaltę iš atsakovės priteistus nuostolius sumažino 1 830,17 EUR suma.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo kaltę dėl nuostolių, pardavus lizinguojamą turtą atsiradimo ir sumažindamas iš atsakovės priteistinus nuostolius bendra 4 416,47 EUR suma, ne visapusiškai ištyrė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priimdamas sprendimą netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl yra pagrindas skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria ieškovo ieškinys buvo atmestas, pakeisti ir ieškovo ieškinį patenkinti visiškai, t.y. priteisti ieškovui iš atsakovės visą 11 822,35 EUR nuostolių sumą.
Pakeitus apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme patirtos šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Kadangi ieškovo ieškinys tenkintinas pilna apimtimi, jo naudai iš atsakovės E. Ž. priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme – 362 EUR žyminio mokesčio ir 700,88 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Taip pat iš atsakovės priteistina 14,62 EUR pašto išlaidų valstybei.
Apeliacinės instancijos teismui pakeitus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-21 sprendimą, keistina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-14 papildomu sprendimu ieškovui priteista bylinėjimosi išlaidų suma už teismo eksperto patirtas išlaidas, ieškovui priteisiant 86,89 EUR bylinėjimosi išlaidų sumą už teismo eksperto patirtas išlaidas dėl atvykimo į teismo posėdį.
Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, iš atsakovės E. Ž. ieškovo AB DNB banko naudai priteistinas 99 EUR žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą ir 665 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Visa apimtimi tenkinus ieškovo ieškinį, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui AB DNB bankui iš atsakovės E. Ž. 3 621,20 EUR lizingo įmokų, 651,82 EUR delspinigių, 11 822 EUR nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (16 095,37 EUR) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 10 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Priteisti iš atsakovės E. Ž. ieškovo AB DNB banko naudai 1 062,88 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės E. Ž. ieškovo AB DNB banko naudai 1 655 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės E. Ž. valstybei 14,62 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. papildomą sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Priteisti ieškovui AB DNB bankui iš atsakovės E. Ž. 86,89 EUR bylinėjimosi išlaidų už teismo eksperto patirtas išlaidas dėl atvykimo į teismo posėdį.