Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-18413-840/2020 pagal pareiškėjos L. Ž. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Pravieniškių pataisos namams–atvirajai kolonijai, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai ir valstybės įmonei Turto bankui dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja L. Ž. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti faktą, kad L. Ž. nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją senatį įgijo nekilnojamąjį daiktą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškime nurodė, kad pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) (tuo metu pavadinimas – (duomenys neskelbtini)), 1983 m. buvo įtraukta į įskaitą butui gauti ir jai buvo suteiktas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi gyvenamąją vietą ir gyvena. Turimo buto kadastriniai duomenys sudaryti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų ūkio knygoje Nr. 18 (namų ūkio Nr. 1595) pareiškėjos vardu yra užregistruotas namų ūkis, esantis (duomenys neskelbtini). Butą pareiškėja išlaikė savo lėšomis, bute registravosi (duomenys neskelbtini). Šis butas (duomenys neskelbtini) nepriklauso ir balanse jo nėra, todėl sudariusi Nekilnojamojo daikto (buto) kadastrinių matavimų bylą ir turėdama prie pareiškimo pridėtas pažymas, kreipėsi į valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Kauno filialą su prašymu įregistruoti daiktines teises į pareiškėja priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. KAKT-2954 dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimo ir daiktinių teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre pareiškėjos prašymas nebuvo patenkintas. Sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad išnagrinėjus kadastro ir registro duomenų byloje esančius duomenis, nustatyta, jog 1992 m. gruodžio 9 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vardu, todėl pateikta 2014 m. lapkričio 5 d. (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma apie nekilnojamąjį turtą Nr. (duomenys neskelbtini) nėra tinkamas dokumentas pareiškėjos nuosavybės įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Pakartotinai pasikreipus (duomenys neskelbtini) 2019 m. liepos 1 d. informavo, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 1992 m. priklausė (duomenys neskelbtini), kuriai LR VRM (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas pavadinimas – (duomenys neskelbtini). Tuo metu ir vėliau prasidėjo butų privatizacija ir įstaiga tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka visus gyvenamus namus ir butus leido privatizuoti. Konkrečių dokumentų apie privatizacijos eigą įstaigoje nėra išlikę. Šiuo metu įstaiga savo priklausomybėje neturi jokio buto. Taip pat ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. liepos 15 d. duomenimis, daiktinės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turo registre yra neįregistruotos. Šis butas taip pat yra neprivatizuotas. Visą buto valdymo laikotarpį nuo buto įsigijimo iki šio laiko pareiškėja rūpinasi butu kaip tikra savininkė, jokie tretieji asmenys per pareiškėjos nepertraukiamą buto valdymą nėra pareiškę jokių pretenzijų į šį daiktą, todėl pareiškėja laikytina sąžininga bei teisėta buto valdytoja.

3. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija nurodė, kad neprieštarauja, jog pareiškimas būtų patenkintas.

4. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nurodė, kad neprieštarauja pareiškimo patenkinimui, jei bus nustatytos visos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto konstatavimui reikalingos sąlygos.

5. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija nurodė, jog sutinka su pareiškėjos pareikštu reikalavimu. Taip pat nurodė, kad gyvenamas namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 1992 m. priklausė (duomenys neskelbtini). LR VRM (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) suteiktas pavadinimas – (duomenys neskelbtini). Vėliau prasidėjo butų privatizacija. Įstaiga tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka visus gyvenamus namus ir butus leido privatizuoti. Konkrečių dokumentų apie privatizacijos eigą įstaigoje nėra išlikę. Pažymėjo, kad nekilnojamas turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis: (duomenys neskelbtini), įstaigai nepriklauso ir balanse jo nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

7. Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju neginčytinai įrodyta, kad 1983 m. tuometinė darbovietė (duomenys neskelbtini) pareiškėjai L. Ž. suteikė žinybinį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nustatė, kad valstybė, vadovaujantis 1991 m. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems žinybiniame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), patalpas / butus privatizuoti, tačiau šiuo atveju pareiškėja šios savo teisės neįgyvendino.

9. Teismas taip pat nustatė, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo privati, o valstybės nuosavybė, šis valstybės turtas nebuvo privatizuotas, tačiau ir nebuvo perleistas / įtrauktas / apskaitytas Kaišiadorių rajono savivaldybės.

10. Teismas konstatavo, kad nepaisant to, jog pareiškėja nurodytą butą valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei dešimt metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja jai galimybę nuosavybės teise įgyti nurodytą butą įgyjamąja senatimi.

11. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad nuosavybės teisės į pareiškėjos nurodytą butą Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, neturi teisinės reikšmės, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o nuosavybės teisė valstybei nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu pareiškėja L. Ž. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą ir patenkinti pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Apeliantė nesutinka su sprendime nurodyta aplinkybe, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei ar savivaldybei, byloje tokių įrodymų nėra pateikta.

12.2. Sprendime nurodyta, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiavusi bei valdanti savo turto, tačiau jau praėjo 30 metų ir visą šį laikotarpį niekas į pareiškėjos butą nereiškė jokių savo teisių, nei valstybė, nei savivaldybė, nei pataisos įstaiga. Visuose suinteresuotų asmenų atsiliepimuose neprieštaraujama ir prašoma, kad pareiškimas būtų patenkintas.

13. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog apeliacinio skundo tenkinimui neprieštarauja.

14. Suinteresuotas asmuo Kalėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad apeliacinio skundo tenkinimui neprieštarauja.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

17. Byloje kilo ginčas, ar butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), gali būti pripažintas pareiškėjos L. Ž. (toliau – pareiškėja arba apeliantė) nuosavybe įgyjamosios senaties pagrindu.

18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškimą tuo pagrindu, kad butas priklauso valstybei, nors nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į butą nėra įregistruotos. Su šia išvada apeliantė nesutinka.

19. CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

20. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kurių pagrindu padarė išvadą, jog nepaisant to, kad pareiškėja L. Ž. nurodytą butą valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei dešimt metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja jai galimybę nuosavybės teise įgyti nurodytą butą įgyjamąja senatimi (CK.4.68–4.71 straipsniai).

21. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybe, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei ar savivaldybei, teigdama, kad byloje tokių įrodymų nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamasis namas, kuriame yra pareiškėjai L. Ž. suteiktas butas, 1946 m. pastatytas kaip valstybės nuosavybė (daugiabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu). 1983 m. tuometinė darbovietė (duomenys neskelbtini) pareiškėjai suteikė žinybinį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pagal pareiškėjos L. Ž. ir (duomenys neskelbtini), suteikusios pareiškėjai butą, teisinių santykių susiformavimo metu galiojusių teisės aktų normas, tiek daugiabutis, kuriame yra pareiškėjai, kaip darbuotojai / tarnautojai, suteiktas butas, tiek pareiškėjai suteiktas butas priklausė valstybiniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įėjo gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas). Į valstybinį butų fondą įėjo ir žinybinis butų fondas (6 straipsnis). Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos CK 97–98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybinį butų fondą) savininkė. Turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, įgyvendino turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Taigi valstybė, 1983 m., atstovaujama (duomenys neskelbtini), pareiškėjai L. Ž. ir kitiems savo darbuotojams / tarnautojams suteikė galimybę turėti būstą ir juo naudotis bei valdyti. Be to, valstybė, vadovaujantis 1991 m. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems žinybiniame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), patalpas / butus privatizuoti, ką patvirtina teismui pateikti Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos ir valstybės įmonės Registrų centro duomenys, tačiau šiuo atveju pareiškėja L. Ž. šios savo teisės neįgyvendino. Byloje nėra pateikta įrodymų pagrindžiančių, jog valstybė buvo perleidusi nuosavybės teisę į šį butą kitiems asmenims ir tokiu būdu praradusi nuosavybę.

23. Įvertinus aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju pareiškėja siekia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į butą, priklausantį valstybei nuosavybės teise. Apeliantė nenurodė teisinių argumentų ir nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių šių teismo išvadų pagrįstumą.

24. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio nuostatas, Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Turto registracija viešajame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešąjį registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog valstybės nuosavybės teisės neįregistravimas registre nėra pagrindas vertinti, kad toks turtas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-535/2008).

25. Atsižvelgus į šiuos kasacinės instancijos teismo išaiškinamus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai, jog viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisė į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į minėtą butą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

26. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

27. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Minėti išaiškinamai patvirtina, kad tuo atveju, kai valstybė, kaip turto savininkė, nerūpestingai valdo apeliantės naudojamą turtą (butą), tai nesuteikia pagrindo pareiškėjos teisėtiems lūkesčiams įgyti butą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį.

28. Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.

29. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jie nekartojami, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas dėl anksčiau nurodytų motyvų.

30. Apeliantė neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė prareiškime nurodytus teisinius santykius reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo bei panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.