Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendi mo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.8. Atsakovo teikiami įrodymai taip pat patvirtina, jog kalendoriuje esančiuose įrašuose nurodyta ne atsakovo skola ieškovui, o bendra objekto vertė, į kurią įskaičiuotos ir medžiagos (jei jų reikėjo), ir ieškovo bei atsakovo atlyginimų dalys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

17. Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, apeliaciniame procese gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisme priimami nauji įrodymai, proceso šalims turi būti sudarytos galimybės suformuluoti bei išreikšti savo poziciją apie naujai pateiktą įrodymą, jame nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

18. Nagrinėjamoje byloje apeliantas M. L. kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašo prie nagrinėjamos bylos prijungti 2014 metų darbo kalendoriaus nuotrauką. Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog nurodytas, kaip teigia ieškovas, jo paties darbo kalendoriaus dokumentas neabejotinai galėjo būti gautas ir pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o apelianto nurodomos aplinkybės apie tai, kad dokumentas buvo rastas atsitiktinai, todėl teikiamas kartu su apeliaciniu skundu, yra deklaratyvios. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui apskritai kyla abejonių dėl šio dokumento patikimumo ir sąsajumo su nagrinėjama byla. Iš pateikto dokumento apskritai nėra aišku, kieno šis dokumentus, kurių metų kalendorius, nėra aišku, kokios sumos šiame dokumente nurodytos etc. Įvertinus nurodytas aplinkybes, prašymas dėl apelianto pateikto dokumento prijungimo netenkintinas.

19. Tuo tarpu atsakovas A. S. pateikė sąlyginį prašymą dėl dokumentų prijungimo – nusprendus priimti ieškovo pateiktą naują įrodymą, prašo priimti ir atsakovo teikiamus naujus rašytinius įrodymus - 2015 m. lapkričio 12 d., 2015 m. lapkričio 13 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. gruodžio 24 d., 2016 m. sausio 26 d. elektroninių laiškų ir šių laiškų priedų kopijas. Atsakovo vertinimu, šie įrodymai paneigia ieškovo pateiktą įrodymą, kaip tariamą patvirtinimą apie 10 000,00 Eur skolos egzistavimą 2014 m. gruodžio 30 dienai. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad A. S. prašymas yra sąlyginis, o apelianto pateiktą darbo kalendoriaus nuotrauką atsisakytina priimti, taip pat į tai, kad atsakovo teikiami įrodymai taip pat neabejotinai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog atsakovo prašymo dėl pateiktų naujų rašytinių įrodymų priėmimo tenkinti nėra pagrindo.

20. Dėl ginčo esmės. Ieškovas nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad 2014 m. gruodžio 30 d. atsakovas surašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Iš pateikto vekselio turinio matyti, kad šio vekselio davėjas yra atsakovas A. S., pagal vekselį besąlygiškai įsipareigojęs sumokėti 10 000,00 Eur tiesiogiai apeliantui M. L.. Pačiame vekselyje nurodoma vekselio apmokėjimo data – 2016 m. rugpjūčio 31 d. Dokumente nurodoma, kad jis yra pasirašytas atsakovo A. S., jame taip pat yra prierašas „pinigus gavau grynais“. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad vekselis iš tiesų buvo surašytas, taip pat jog vekselio originalas liko pas apeliantą M. L., taip pat jog vekselyje iš tikrųjų pasirašė bei prierašą "pinigus gavau grynais" savo ranka įrašė atsakovas. Kita vertus, atsakovas, nesutikdamas su pareikštais ieškinio reikalavimais, siekė įrodyti, kad M. L. turėjo nepilnai užpildytą vekselį ir nesąžiningai jį užpildė, nurodydamas atgalinę datą ir skolą, kurios nėra ir nebuvo, t. y. teigdamas, jog ieškovas niekada jokių pinigų atsakovui neskolino, o vekselį atsakovas pasirašė ne 2014 m. gruodžio 30 d., kaip yra nurodyta pačiame dokumente, o 2015 metų pabaigoje, užtikrindamas savo prievolę atsiskaityti su ieškovu už atliktus rangos darbus (atsakovas teigė, jog vekselio pasirašymo metu buvo skolingas mažesnę nei 3 000,00 Eur sumą). Be to, atsakovas taip pat teigia, kad skolą atsakovas ieškovui grąžino dar 2016 m. balandžio 11 d.

21. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas vekselio apmokėti laiku nepateikė (pareikštame ieškinyje vekselis iš esmės ir buvo laikomas tik skolos buvimo faktą patvirtinančiu įrodymu), todėl atsižvelgtina į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013). Kita vertus, pažymėtina, kad praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas iš esmės ir vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais.

22. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma ir tai, kad vekselis pagal savo prigimtį yra savarankišku prievolės vykdymo pagrindu ir vekselio gavėjas neturi įrodinėti jo išrašymo sutartinio pagrindo. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas Snoras, bylos Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Š. ir kt. v. UAB „Konekesko Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-157-219/2015; kt.).

23. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad šalis iš esmės siejo rangos teisiniai santykiai, kadangi bylos duomenys iš tiesų patvirtina nurodytas aplinkybes. Be to, bylos šalys nurodytas aplinkybes pripažįsta, taip pat, kaip jau minėta, atsakovas iš esmės neginčija to, kad buvo skolingas apeliantui už pastarojo atliktus rangos darbus, tačiau nepripažįsta vekselyje nurodyto skolos dydžio ir teigia, kad buvusią iki 3000,00 Eur skolą apeliantui yra grąžinęs. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su bylą nagrinėjusio teismo pozicija, jog surašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis negali būti laikomas pakankamu skolos už rangos darbus buvimo faktą patvirtinančiu dokumentu. Kaip nurodyta ir kasacinio teismo praktikoje, įstatymas nedraudžia surašyti vekselį siekiant užtikrinti prievolės įvykdymą kreditoriui (šiuo atveju apeliantui). Be to, vekselis nebūtinai visais atvejais naudotinas ir vertintinas kaip patvirtinantis tik paskolos, o ne kitus civilinius teisinius santykius. Tuo tarpu aplinkybė, kad 2014 m. gruodžio 30 d. surašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis šiuo atveju gali būti laikomas tik skolos buvimo faktą patvirtinančiu rašytiniu įrodymu savaime nereiškia, kad šalių pasirašytas dokumentas neturi įrodomosios reikšmės ir nepatvirtina atsakovo A. S. įsiskolinimo apeliantui kitu sutartiniu pagrindu buvimo.

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad nors apeliantas M. L., pateikdamas ieškinį iš tiesų nenurodė tikrųjų teisinių santykių pagrindo, t. y. kad tarp šalių pirmiausiai vyko bendradarbiavimas rangos teisinių santykių pagrindu, tačiau šiuo atveju negalima sutikti su skundžiamo sprendimo motyvu, jog jau ieškinyje ieškovas nurodė, kad vekselis gali būti vertinamas kaip įrodymas, todėl sąžiningai elgdamasis jau ieškinyje turėjo atskleisti tikrąjį teisinių santykių turinį, taip pat su atsakovo argumentais, kad M. L. nagrinėjamu atveju yra nesąžiningas. Kaip pagrįstai nurodoma ir apeliaciniame skunde, apeliantas negali būti pripažįstamas nesąžiningu, remiantis vien tuo, jog jis netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Pažymėtina ir tai, kad ieškinys nebuvo parengtas advokato, dokumentą pasirašė ir pridedamų dokumentų kopijas patvirtino pats apeliantas, kuris ieškinyje be kita ko, nurodė, kad byla bus vedama ne per advokatą. Be to, ir teisminio bylos nagrinėjimu metu apeliantas M. L. sutiko, kad šalis pirmiausiai siejo rangos teisiniai santykiai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo spręsti, kad apeliantas elgėsi nesąžiningai, o tikslus faktinių aplinkybių nenurodymas ieškinyje šiuo konkrečiu atveju reikšmingas sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

25. Nustačius, kad paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriame nurodyta jo surašymo data yra 2014 m. gruodžio 30 d., gali buvo laikomas įsiskolinimo buvimo arba nebuvimo faktą patvirtinančiu rašytiniu įrodymu, šioje civilinėje byloje turi būti taikoma ir yra itin reikšminga CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, kuomet šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis), taip pat kasacinio teismo praktikoje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės.

26. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tenka ginčo šalims. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali už šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos (CPK 178, 179 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

27. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje atmestinas kaip neįrodytas.

28. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas A. S. neneigė, kad ieškovo pateiktą vekselį pasirašė pats, neneigė, jog skaitė tekstą, vekselyje įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė. Tuo tarpu, atsakovo argumentai, kad vekselyje 2014 m. gruodžio 30 d. datą ir 10 000,00 Eur sumą įrašė būtent apeliantas M. L., nėra pagrįsti apskritai jokiais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, be kita ko, nereiškė nei reikalavimų vekselį pripažinti negaliojančiu, nei ginčijo savo parašo tikrumą, nei prašė teismo rašysenos ekspertizės skyrimo ir pan. Be to, vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo vekselio, kuriame nėra nurodyta skolos suma, dokumento surašymo data, o juo labiau, nebūdamas vekselio gavėjui įsiskolinęs, teisėjų kolegijos vertinimu, paprasčiausiai nepasirašytų, kadangi galimas neigiamas teisines pasekmes numatyti (suvokti) yra itin paprasta, tai nereikalauja specialių teisinių žinių ar ypatingų asmens gebėjimų. Juo labiau, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas neatitiktų vidutiniškai protingo ir apdairaus žmogaus standarto, ar negalėtų suvokti, kad sudarydamas aiškaus turinio sandorį atitinkamai prisiima ir galimas teisines pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant civilinės teisės pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius visuomet taikytinas protingumo kriterijus (LR CK 1.5 str.), t.y. šalies elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus ir atidaus žmogaus elgesį esant analogiškoms aplinkybėms. Ši sąžiningumo pareiga reiškia, jog pirmiausia pats asmuo (šiuo atveju - atsakovas), sudarydamas sandorį ar atliktas vieną ar kitą teisinį veiksmą, turi būti pakankamai rūpestingas ir atidus, elgtis, kaip bonus pater familias, nes kiekvienas civilinių santykių dalyvis, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pirmiausia privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą jis turi apsvarstyti galimus jo teisinius padarinius, o abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Jeigu jis to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir aplaidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus savo veiksmų padarinius.

29. Teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog nagrinėjamu atveju yra reikšminga, kad vekselyje nurodyta pinigų suma yra litais, o ne eurais, kadangi pati vekselyje nurodyta surašymo data yra 2014 m. gruodžio 30 d., kuri yra vos dvi dienos prieš euro įvedimą Lietuvos Respublikoje 2015 m. sausio 1 d., o vekselio apmokėjimo data – 2016 m. rugpjūčio 31 d., t. y. jau galiojant naujai įvestai valiutai. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju protingiau būtent ir buvo surašyti vekselį, kuriame nurodytas atsakovo įsipareigojimas besąlygiškai sumokėti 10 000,00 Eur. Tuo tarpu atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog apeliantas neįvedus euro negalėjo turėti tokios didelės grynųjų pinigų sumos eurais, taip pat jog galimai buvo pažeisti euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo reikalavimai, viena vertus galėtų būti laikomi reikšmingais tik viešosios teisės normų pažeidimo prasme, kita vertus, tiek atsakovas, tiek ir apeliantas apskritai sutinka, kad tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai, kuriuose su apeliantu buvo pilnai neatsiskaityta, taigi kalbėti apie tai, kad apeliantas faktiškai disponavo 10 000,00 Eur pinigų suma (ją turėdamas faktiškai perdavė atsakovui A. S. pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, arba negalėjo tokios sumos turėti ir perduoti atsakovui, nes kitaip būtų pažeidęs teisės aktų nuostatas) nėra jokio pagrindo.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas ir nurodo, jog vekselis surašytas 2015 metų pabaigoje, taip užtikrinant atsakovo prievolę atsiskaityti su apeliantu už atliktus rangos darbus, tačiau byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, jog tokia faktinė situacija yra pakankamai tikėtina. Kaip kad nėra pagrindo ir sutikti su atsakovo teiginiais, jog atsakovas buvo skolingas ne 10 000,00 Eur sumą, o tik 3 000,00 Eur sumą, kadangi šios atsakovo nurodytos aplinkybės jokie byloje esantys įrodymai paprasčiausiai nepagrindžia. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nebuvo pakankamai nuoseklus, nes vienu atveju skundžiame sprendime kalbama apie rangos teisinius santykius (kurių buvimą šalys pripažino), kitu atveju kalbama apie darbo teisinių santykių tarp šalių buvimą, pažymėtina, jog 10 000,00 Eur darbo užmokesčio suma per tris mėnesius yra kelianti abejonių. Nurodytas neatitikimas reikšmingas, kadangi 10 000,00 Eur suma už atliktus rangos darbus (2014 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais), apeliantui veikiant savo rizika, gali ir turi būti laikoma protinga ir tikėtina, juolab, kad skolos dydį patvirtina ir atsakovo surašytas vekselis. Tuo tarpu atsakovo dėstomų argumentų apie tai, kad skolos dydis buvo tik 3 000,00 Eur, kaip jau minėta, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

31. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje galima daryti pakankamai didelio tikėtinumo išvadą, kad vekselis buvo surašytas būtent jame nurodytą dieną, o atsakovas tą dieną buvo skolingas apeliantui būtent vekselyje nurodytą pinigų sumą, t. y. 10 000,00 Eur.

32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat daro išvadą, jog vekselio buvimo faktas pas apeliantą M. L. rodo ne tik pačios skolos buvimą, tačiau taip pat paneigia ir deklaratyvius bei jokiais įrodymais nepagrįstus A. S. teiginius, jog egzistavusią skolą apeliantui jis jau yra grąžinęs. Vėlgi, šiuo atveju vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo, grąžinęs skolą, skolos buvimo faktą patvirtinantį dokumentą siektų atgauti, juolab, kad apeliantui būtų galėjusi likti tik vekselio kopija. Nagrinėjamu atveju taip pat ne mažiau reikšminga ir tai, kad pats atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pasirašydamas vekselį tikslinosi įstatymines nuostatas, kas rodo, jog itin mažai tikėtina, jog grąžinęs skolą, vekselio originalo iš apelianto nebūtų reikalavęs, sutikęs su tuo, kad apeliantas M. L. „pamiršo“ dokumentą pasiimti, bei patikėjęs, kad apeliantas dokumentą suplėšys. 2016 m. balandžio 7 d. atsakovo rašytas elektroninis laiškas, kuriame atsakovas nurodė, kad skolą grąžins verslo centre „Forum Palace“ bei nurodė apeliantui pasiimti vekselį rodo, kad viena vertus, atsakovas skolos buvimo faktą atsakovui pripažino, kita vertus, dar kartą patvirtina aplinkybę, kad atsakovui buvo žinoma apie būtinybę grąžinus skolą pasiimti iš kreditoriaus skolą patvirtinantį dokumentą. Juo labiau, kad ir iš šalių elektroninio susirašinėjimo negalima daryti išvadų apie tai, kad atsakovui trūktų patyrimo ar žinių tokiuose teisiniuose santykiuose su apeliantu.

33. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad tiek 2016 m. balandžio 13 d. elektroninis laiškas, kuriame atsakovas iš esmės patvirtino, kad skolos 2016 m. balandžio 11 d. negrąžino, tiek ir vėlesnis šalių susirašinėjimas 2017 m. vasario 14 d., 2017 m. birželio 5 d., 2017 m. gruodžio 4 d. patvirtina, kad atsakovas apeliantui 10 000,00 Eur nėra grąžinęs iki šios dienos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nurodyti elektroniniai laiškai tiesiogiai nepatvirtina, kad kalbama būtent apie 10 000,00 Eur sumą, tačiau byloje esantys įrodymai, kaip jau buvo nurodyta aptartoje kasacinio teismo praktikoje, negali būti vertinami atsietai vienas nuo kito, teismas turi atsižvelgti į įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Atsakovas nagrinėjamoje byloje taip ir nepateikė pakankamai įrodymų, kad buvo grąžinta bent jau jo nurodoma 3 000,00 Eur suma. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai pakanka spręsti apie tai, kad 10 000,00 Eur įsiskolinimas M. L. grąžintas nebuvo.

34. Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, dėl ko konstatavęs, jog ieškinys neįrodytas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti apeliantui iš atsakovo A. S. 10 000,00 Eur skolos, 704,10 Eur palūkanų (dėl matematinio palūkanų skaičiavimo, jų dydžio ginčo tarp šalių nėra), 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis).

35. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Priimant naują sprendimą atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant apeliantui visas jo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas M. L. pirmosios instancijos teisme sumokėjo 321,00 Eur žyminio mokesčio, todėl šios pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo A. S.. Be to, iš atsakovo valstybei priteistinos ir 8,73 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai).

36. Apeliacinį skundą tenkinus, apeliantui M. L. iš atsakovo A. S. taip pat priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 241,00 Eur žyminis mokestis ir 786,50 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai už apeliacinio skundo parengimą apmokėti. Nurodytos apelianto išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra protingos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais (advokatės J. I. išrašyta 2019-12-26 PVM sąskaita - faktūra ir jos apmokėjimą patvirtinančiu 2019-12-23 Pinigų priėmimo kvitu), neviršija rekomenduojamų priteisti civilinėse byloje maksimalių dydžio už tokio pobūdžio teisinės pagalbos suteikimą. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė ir 2019-12-12 adv. J. I. išrašytą Pinigų priėmimo kvitą dėl 605 Eur sumokėjimo, tačiau nei pačiame kvite nei apskritai byloje nėra duomenų, už kokio pobūdžio ir ar būtent šioje byloje suteiktą teisinę pagalbą (paslaugas) ši suma buvo sumokėta (kaip minėta, už apeliacinio skundo parengimą buvo išrašyta ir ieškovo apmokėta atitinkama sąskaita), tokio pobūdžio ir dydžio bylinėjimosi išlaidų ieškovas pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodęs, įrodymų dėl jų buvimo nebuvo teikęs pirmosios instancijos teismui, prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo taip pat nebuvo teikęs, pirmosios instancijos teisme ieškovą atstovavo kitas advokatas (S. Š.), todėl nėra pakankamo pagrindo šias išlaidas priteisti iš atsakovo. Atitinkamai atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš apelianto nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).

37. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Byla nagrinėjęs Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gegužės 3 d. nutartimi nutarė atsakovo A. S. prašymą tenkinti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/19/00206, pradėtoje pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą už akių, priimtą 2018 m. gegužės 3 d. civilinėje byloje Nr. 2-3727-494/2018. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto M. L. apeliacinis skundas tenkintinas, priimamas naujas sprendimas ieškinį tenkinti, yra pagrindas šias laikinąsias apsaugos priemones panaikinti (CPK 149 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apelianto M. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui M. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 000,00 Eur (dešimt tūkstančių eurų 0 ct) skolos, 704,10 Eur (septynis šimtus keturis eurus 10 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (10 704,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. vasario 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 321,00 Eur (tris šimtus dvidešimt vieną eurą 0 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. S., (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,73 Eur (aštuonis eurus 73 centus) pašto išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, gavėjo bankas AB „Swedbank“, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gegužės 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0240/19/00206, pradėtoje pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą už akių, priimtą 2018 m. gegužės 3 d. civilinėje byloje Nr. 2-3727-494/2018, sustabdymą – panaikinti.“

Priteisti apeliantui M. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1027,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.