Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. L. ir D. L. ieškinį atsakovams antstoliui M. P., G. B. ir R. B. dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų

Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) res judicata galią lemia ginčo materialinio teisinio santykio šalių dalyvavimas teisminiame procese, suponuojantis draudimą pareikšti tapatų reikalavimą tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytus faktus bei teisinius santykius. Toks draudimas taikomas tik proceso šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Taigi, nors įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) yra visiems privalomas (CPK 18 straipsnis), tačiau tai neužkerta galimybės tiems, kurie nebuvo byloje dalyvaujantys asmenys, kreiptis į teismą teisminės gynybos pareiškiant tapatų reikalavimą analogišku pagrindu, dėl ko įsiteisėjo teismo sprendimas (nutartis) byloje, kurioje jie nedalyvavo, taip pat ginčytis dėl faktų ir teisinių santykių, nors jie buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) byloje, kurioje šie asmenys nedalyvavo. Taigi konstatuotina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) byloje nedalyvavusiems asmenims neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios, o sprendimo (nutarties) visuotinio privalomumo principas nevaržo byloje nedalyvavusių asmenų teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos tapačioje faktinėje ir teisinėje situacijoje, dėl ko jau įsiteisėjo sprendimas (nutartis) kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2013).

Civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021 buvo nagrinėjami G. L. ir D. L. skundai dėl antstolio M. P. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0123/15/01023. Šioje byloje G. L. prašė teismo panaikinti antstolio 2021 m. gegužės 5 d. patvarkymą dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo Nr. 0123/15/01023 ir panaikinti antstolio 2021 m. gegužės 28 d. patvarkymą dėl varžytynių vykdomojoje byloje Nr. 0123/15/01023. D. L. 2021 m. liepos 13 d. skundu prašė panaikinti antstolio M. P. patvarkymą dėl turto varžytynių Nr. 209547 paskelbimo, paskirti turto pakartotinę rinkos vertės nustatymo ekspertizę ir, atlikus pakartotinę turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę, turto varžytynes skelbti tik po to, kai bus tinkamai sudarytos sąlygos D. L. susipažinti su turto įvertinimo informacija bei pateikti motyvuotus prieštaravimus į jos turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktus. Kaip matyti iš civilinės bylos Nr. 2YT-16055-490/2021 medžiagos, be kita ko, skunde dėl antstolio veiksmų buvo remtasi ir argumentais dėl nustatytos pernelyg mažos turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, rinkos vertės. Išnagrinėjęs bylą teismas pabrėžė, kad antstolis 2021 m. vasario 10 d. patvarkymu, atsižvelgdamas į tai, kad nuo paskutinio turto vertės nustatymo yra praėję 4 metai ir turto vertė gali būti pasikeitusi, vadovaudamasis CPK 681 straipsniu, vykdomojoje byloje paskyrė ekspertizę. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokiu patvarkymu antstolis ne pats įsivertino hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto vertę, tačiau kreipėsi į turto vertintoją dėl ekspertizės atlikimo. Kauno apylinkės teismas 2021 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021 G. L. skundo nagrinėjimą nutraukė, konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos ir neturėdamas tam pagrindo pasinaudojo CPK 510 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise pareiškėjui paduoti skundą tiesiogiai teismui. Ta pačia nutartimi D. L. skundus dėl antstolio M. P. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0123/15/01023 atmetė. Teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizė, akto Nr. 21/04-184K, buvo atlikta naudojant lyginamąjį metodą, ekspertizės akto trūkumų nekonstatavo, o skundo argumentus dėl kriterijų ekspertizės akte nebuvimo teismas atmetė kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius civilinėje byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Teismas pažymėjo, kad atliekant ekspertizę buvo analizuojami vertintojo turimi bei VĮ Registrų centras užfiksuoti duomenys per paskutinius 36 mėnesius iki vertinimo datos Kauno mieste, įvykusius panašaus turto į vertinamą objektą pardavimo – pirkimo sandorius. Atlikus palyginamųjų sandorių analizę, darė išvadas, kad rinkoje įvyko panašių objektų pirkimo – pardavimo sandoriai. Taigi, teismas ekspertizės akto turinį įvertino turto vertinimo kriterijų atitikimo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui prasme. Teismas pasisakė, jog lyginamieji sandoriai parinkti tinkamai jų turinio prasme, be to įvertino, kad lyginamieji sandoriai parinkti tinkamai jų sudarymo laiko (36 mėnesių iki vertinimo datos) prasme. Teismas nurodė, kad skundo argumentai dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo 290 000 Eur sumai yra neįrodyti, kad įrodymų vertinime konsultacija negali turėti didesnės įrodomosios galios už ekspertizę. G. L. ir D. L. pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021. Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1971-587/2021, išnagrinėjęs G. L. ir D. L. atskirąjį skundą, Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apibendrinant konstatuotina, kad prejudiciniu faktu civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021 nustatytos aplinkybės, kad 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizė, akto Nr. 21/04-184K, buvo atlikta tinkamai.

Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagrindu panaikinti antstolio patvirtintą aktą, be CPK 602 straipsnio 1 dalyje konkrečiai įvardytų įstatymo pažeidimų, gali būti kitokie esminiai vykdymo proceso normų pažeidimai, dėl kurių varžytynių ar turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai laikomi neteisėtais, taip pat imperatyviųjų kitų įstatymų nuostatų pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592-469/2015).

Ieškovas turi teisę pasirinkti, kokiu konkrečiai CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu siekia ginčyti antstolio patvirtintą pardavimo aktą. Įrodinėdamas sandorių negaliojimo pagrindus sudarančias aplinkybes ir taip siekdamas nuginčyti antstolio patvirtintą pardavimo aktą, ieškovas turi kartu įrodyti CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą akto negaliojimo aplinkybę – kad aktas pažeidė esmines ieškovo teises ir (arba) kitas CPK 602 straipsnio 1 dalyje nurodytas akto negaliojimo aplinkybes, ir (arba) imperatyviąsias CPK, CK bei kitų įstatymų teisės normas.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, teismas CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, taigi ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016). Taip pat reikalinga atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, į proporcingumo principo reikalavimus, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), siekiant užtikrinti šalių santykių stabilumą. Todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).

Patvirtinančiais minėtą išimtinio atvejo taisyklę gali būti laikomi ir tokie kasacinio teismo išaiškinimai, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas bei varžytynių akto (ar, atitinkamai, turto perdavimo išieškotojui akto) pripažinimas negaliojančiu galimas tik tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teisės; ar kaina yra esmingai mažesnė, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012).

Pažymėtina, kad būtent toks teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

Remiantis civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021 nustatytomis aplinkybėmis, kad 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizė, akto Nr. 21/04-184K, buvo atlikta tinkamai, o taip pat šios bylos medžiaga, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tokią išvadą teismas daro remdamasis šiais argumentais:

1) Aplinkybės dėl 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės, akto Nr. 21/04-184K, atitikimo teisės aktams įvertintos įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021. Papildomai pažymėtina, kad ieškovai civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021 įrodinėdami, kad netinkamai nustatyta turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, rinkos vertė, rėmėsi tam tikrais argumentais – kriterijų nebuvimu. Taigi, ieškovai, vykdymo procese skųsdami antstolio veiksmus, pasirinko įrodinėjimo būdą ir apimtį. Ieškovai savo teises reikšti nesutikimą dėl nustatytos turto vertės turėjo įgyvendinti vykdymo proceso normų nustatytais terminais ir tvarka, laiku teikti įrodymus. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2YT-16055-490/2021, rėmėsi ieškovų pateiktų įrodymų visuma bei išsprendė kiek įrodymų, susijusių su turto vertės nustatymu yra pakankama, jog nebūtų pažeistos skolininkų ir išieškotojo teisės vykdymo procese. Tuo tarpu šioje byloje ieškovai pakartotinai teikė prašymą dėl turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, vertės ekspertizės paskyrimo, kuris buvo atmestas Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartimi. Be to, ieškovai, lyginant su civiline byla Nr. 2YT-16055-490/2021, išplėtė savo įrodinėjimo apimtį, nurodydami, kad 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės akte Nr. 21/04-184K nebuvo taikoma laiko pataisa, nebuvo taikoma plotų skirtumo pataisa, kad neaiškiai parinkti lyginamieji turto pavyzdžiai. Teismas sprendžia, kad nors teismų praktika ir pripažįsta to paties asmens, kurio skundas dėl to paties dalyko buvo nagrinėtas ypatingąja teisena, teisę į ieškinį ginčo teisena, tačiau negalima tokia situacija, kai asmuo ginčo teisenoje, iš esmės ginčydamas tas pačias aplinkybes, tiesiog išplečia savo įrodinėjimo apimtį. Taip būtų sukurta galimybe be galo teikti ieškinius dėl to paties dalyko darant neįmanomu priverstinį skolos išieškojimą. Todėl teismas sprendžia, kad vien ta aplinkybė, jog 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės, akto Nr. 21/04-184K, atitikimas teisės aktams jau yra įvertintas įsiteisėjusia teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021, yra pagrindas atmesti ieškinį šioje byloje.

2) Ieškovai net ir teikdami papildomus įrodymus dėl 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės, akto Nr. 21/04-184K, jų teigimu, netinkamai nustatytos turto rinkos vertės, tokių aplinkybių neįrodė. Turto vertinimą atlikęs R. M. teismo posėdžio metu pagrindė savo ekspertizės išvadas, nurodė, jog rėmėsi per 36 mėnesius iki turto vertinimo sudarytais sandoriais, taikė laiko pataisą bei plotų skirtumo pataisą. Ieškovų kviestas liudytojas M. K., kuris yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, nenurodė nė vieno pažeidimo atliekant 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizę, akto Nr. 21/04-184K. Paaiškino, kad tam tikrų metodų, pvz., plotų skirtumo pataisos, jis netaiko, tačiau jie nedraudžiami. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad M. K., pasirinkęs kitus palyginamuosius sandorius, lyginamuoju metodu gavo kitą turto rinkos vertę, net ir įvertinant pakankamai didelį skirtumą, neįrodo, jog 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizė, akto Nr. 21/04-184K, atlikta pažeidžiant teisės aktus ir ja nustatyta neteisinga turto rinkos vertė. Kartu darytina išvada, kad vien dokumento, kuriame pateikta išvada dėl turto rinkos vertės, atitikimas teisės aktų reikalavimams negali būti laikomas vieninteliu kriterijumi sprendžiant dėl tikrosios turto rinkos vertės, nes turto vertinimą atliekantis asmuo turi pakankamai plačią diskrecijos teisę pasirinkti lyginamuosius objektus, o šių parinkimas gali lemti išvadą dėl turto rinkos vertės.

3) Ieškovų argumentas, kad atliekant 2021 m. ekspertizę turtas nebuvo apžiūrėtas, atmestinas. Pažymėtina, kad tiek 2016 m., tiek 2021 m. turto vertinimą atliko tas pats asmuo. 2016 m. turtas buvo apžiūrėtas. Ieškinyje ieškovai nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių turto faktinius pokyčius, kurie galėtų lemti turto rinkos kainos pokyčius nuo 2016 m. iki 2021 m. Be to, Antstolis M. P. 2021 m. vasario 10 d. priėmė patvarkymą dėl turto perkainavimo, kuriuo, be kita ko, įpareigojo skolininką iki 2021 m. vasario 24 d. sudaryti sąlygas antstolio paskirtam ekspertui apžiūrėti ir įvertinti areštuotą turtą. Nurodė, kad nesudarius galimybių apžiūrėti turto, turto vertinimas/perkainavimas bus atliekamas pagal antstolio turimus duomenis (vykdomoji byla Nr. 0123/15/01023, 3 t., 491 p.). 2021 m. gegužės 5 d. priėmė patvarkymą dėl turto vertės nustatymo, kuriuo nustatė ginčo turto vertę – 204 000 Eur, o taip pat patvarkyme pažymėjo, kad skolininkas nesudarė galimybių turto vertintojui apžiūrėti ginčo turto – vertintojo neįsileido. Pažymėtina, kad antstolio 2021 m. gegužės 5 d. teisėtumo klausimas įvertintas ir civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021. Taigi, skolininkai, nesudarydami galimybių apžiūrėti turtą, turi prisiimti tokių savo veiksmų pasekmes.

4) Teismas sprendžia, kad būtent M. K. parengta rašytinė konsultacija dėl NT objekto rinkos vertės Nr. RE22-009, kurioje pateikta išvada, kad turto rinkos vertė yra 285 000 Eur, nenusako turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, tikrosios turto rinkos vertės jo pardavimo iš varžytynių metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad varžytynių metu nustatyta pradinė nekilnojamojo turto pardavimo kaina nelemia galutinės nekilnojamojo turto pardavimo kainos, kuri priklauso nuo kitų įvairių kriterijų, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto patrauklumo, šalies ekonominės padėties, nekilnojamojo turto rinkos pokyčių ir dinamikos, varžytynių dalyvių skaičiaus ir t. t. Kitaip tariant, galimybė varžytynėse parduoti daiktą už realią rinkos kainą priklauso nuo anksčiau įvardytų aplinkybių. Kadangi turtas parduodamas iš varžytynių, tai, esant didelei paklausai, kaina gali pakilti net daugiau, nei vertintojo buvo nustatyta. Tikroji iš varžytynių parduodamo turto kaina yra nustatoma pačiose varžytynėse varžytynių dalyviams pasiūlius piniginių lėšų sumą, už kurią jie siekia įsigyti iš varžytynių parduodamą daiktą. Taigi, nepriklausomai nuo turto įvertinimo, potencialūs turto pirkėjai papildomai savaip vertins parduodamą objektą ir pirkėjų konkurencija nustatys varžytynėse parduodamo turto realią kainą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-66-881/2022). Pažymėtina, kad 2016 m. kovo 9 d. atlikta Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizė vykdymo procese. Ginčo turto vertė nustatyta 238 000 Eur (Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės aktas Nr. 16/03-161K, esantis vykdomosios bylos 0123/15/01023, 2 t.). Priverstinio vykdymo procese buvo vykdomos pirmosios pakartotinės varžytynės (vykdomoji byla Nr. 0123/15/01023, 2 t., 286 p.). Varžytynių pradžios data 2017 m. birželio 20 d., pabaigos data 2017 m. liepos 20 d., pradinė turto kaina 190 400 Eur. Varžytynės paskelbtos neįvykusiomis nedalyvavus nė vienam varžytynių dalyviui. 2021 m. balandžio 21 d. atlikus Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizę, ginčo turto vertė nustatyta 204 000 Eur. 2021 m. gegužės 28 d. antstolis vykdė ginčo turto pirmąsias pakartotines varžytynes ir turto kainą šiose varžytynėse nustatė 163 200 Eur. Varžytynės baigėsi 2021 m. birželio 28 d. Turtas parduotas už 206 822 Eur kainą. Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, kad, dar 2016 m. nustačius didesnę nei 2021 m. turto kainą varžytynės neįvyko nedalyvavus nė vienam pirkėjui. Tuo tarpu 2021 m. nustačius turto rinkos vertę 204 000 Eur, o pradinę turto kainą varžytynėse nustačius 163 200 Eur (80 proc. nuo 204 000 Eur), varžytynėse pirkėjai parduodamo turto kainą iškėlė iki 206 822 Eur ir už šią kainą turtas buvo nupirktas. Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad būtent 2021 m. balandžio 21 d. Nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės, akto Nr. 21/04-184K, metu buvo nustatyta tikroji turto rinkos vertė, nes esant realiam sandoriui turtas už labai artimą (ir netgi didesnę) šiai vertei kainą ir buvo nupirktas. Be to, kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, G. L. 2021 m. birželio 29 d. atsiuntė antstoliui M. P. el. laišką, kuriuo prašė sustabdyti varžytynes, nes turi savo pirkėją, kuris sumokės 204 000 Eur (nurodė du asmenis). Taip pat nurodė, kad pirkėjai yra sumokėję registracijos mokestį 16 300 Eur (vykdomoji byla Nr. 0123/15/01023, 3 t., 25 p.). Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas nurodė, jog ieškovai buvo suinteresuoti, jog turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą, nes taip būtų padengta didesnė skolos dalis. Pažymėtina, kad Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro vykdomojo įrašo Nr. 1464 pagrindu vykdomas 263 902,64 Eur skolos išieškojimas iš G. L. ir D. L.. Taigi, pats skolininkas savo veiksmais pripažino, jog nustatyta turto vertė – 204 000 Eur, yra teisinga, ir už tokią kainą norėjo parduoti turtą savo pasiūlytam pirkėjui. Todėl spręstina, kad ieškovai patys sau prieštarauja teigdami, jog 204 000 Eur vykdymo procese nustatyta turto rinkos vertė pernelyg maža ir kartu siūlydami turtą už šią kainą parduoti jų pasiūlytam pirkėjui. Todėl teismas daro išvadą, kad nustatant 204 000 Eur turto rinkos kainą ieškovų teisės nebuvo pažeistos.

5) CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta pareiga sąžiningai naudotis savo civilinėmis teisėmis ir galimybė atsisakyti ginti nesąžiningo asmens teises. Teismas įvertina ir bendrą procesinę situaciją vykdymo procese bei kitų civilinių bylų kontekste. Pažymėtina, kad antstolio M. P. kontoroje vykdomojoje byloje Nr. 0123/15/01023 2013 m. kovo 1 d. Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro vykdomojo įrašo Nr. 1464 pagrindu vykdomas 263 902,64 Eur skolos išieškojimas iš G. L. ir D. L.. Priverstinis skolos išieškojimas pradėtas 2015 m. liepos 31 d. (vykdomoji byla Nr. 0123/15/01023, 1 t., 11 p.). Priverstinio skolos išieškojimo procese G. L. ir D. L. ne kartą skundė antstolio veiksmus, inicijavo kitus civilinius procesus (ieškinys dėl kredito sutarties pripažinimo neteisėtu, inicijuotas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas). Dėl šių ieškovų veiksmų priverstinio vykdymo procesas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ne kartą buvo stabdomas. Visi G. L. ir D. L. skundai ir prašymai tiek antstolio, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo buvo atmesti kaip nepagrįsti. Iš Liteko esančių duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teisme 2021 m. spalio 1 d. užvesta civilinė byla Nr. e2-621-1087/2022 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui G. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. 2021 m. lapkričio 8 d. civilinė byla buvo sustabdyta iki kol įsiteisės teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2YT-16055-490/2021. Civilinė byla 2022 m. vasario 11 d. buvo sustabdyta iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-739-896/2022. Taigi, ieškovams nuolat inicijuojant civilinius procesus, vykdymo veiksmai nuolat stabdomi ir taip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Akivaizdu, kad iki šios bylos išnagrinėjimo turtą iš varžytynių įgiję asmenys neturi galimybės įgyvendinti savo teisės į turto valdymą, nes civilinė byla sustabdyta. Todėl, vien ieškovų procesinis elgesys vykdymo procese teikiant tai konkrečiai situacijai naudingus argumentus ir siekiant vilkinti vykdymo procesą, yra pagrindas pripažinti jų nesąžiningumą ir yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

Apibendrinant darytina išvada, kad teismas jau yra pasisakęs dėl 2021 m. turto vertės ekspertizės ir nustatęs, jog turto rinkos vertė, pagal kurią buvo apskaičiuota pradinė turto pardavimo kaina varžytynėse, yra teisinga; ieškovai ir šioje byloje neįrodė, kad turto rinkos vertė 2021 m. buvo nustatyta neteisingai; nustačius rinkos, pagal kurią buvo apskaičiuota pradinė turto kaina varžytynėse, vertę, ieškovų teisės nebuvo pažeistos; ieškovai savo teises įgyvendina nesąžiningai.

Teismas sprendžia, kad ieškovai neįrodė CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2021 m. liepos 26 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. S-21-123-7065 ir taikyti restituciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Atsakovai nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Bylos nagrinėjimo metu susidarė 7,03 Eur pašto išlaidų, kiekvienam ieškovui tenkanti bylinėjimosi išlaidų dalis yra 3,51 Eur, ji neviršija nustatytos minimalios 5,00 Eur dydžio valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš atsakovo valstybei nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. Įsakymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. Įsakymo Nr.1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-19/1K-2).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartimi ieškovų G. L. ir D. L. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies. Ieškovų G. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausantis nekilnojamasis turtas: 0,08 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiti inžineriniai statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Ieškovų ieškinį atmetus, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, 150 straipsnio 2 dalimi, 93, 96 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausančio nekilnojamojo turto: 0,08 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, areštą, taikytą 2022 m. sausio 6 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje e2-739-896/2022.

Sprendimas nuo jo priėmimo per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.