Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinio dokumento kategorijos: 3.2.7.1; 3.2.3.2; 3.4.3.11(S)

2021 m. birželio 3 d.

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Gediminui Pranevičiui, atsakovės atstovei Agnei Barauskaitei, suinteresuoto asmens atstovui advokatui Justui Sakavičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Medipresa“ prašymą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Media Incognito“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – P. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

BUAB „Media Incognito“ kreditorius VSDFV Kauno skyrius teikdamas informaciją, galinčią turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl UAB „Media incognito“ bankroto pripažinimo tyčiniu (2020-01-30 DOK – 3399) prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad UAB „Lectio divina“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2018-07-02, bendrovės vadove ir akcininke yra E. P.. Remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, E. P. laikotarpiu nuo 2015-05-19 iki 2017-10-06 buvo UAB „Media incognito“ apdraustoji.

BUAB „Media Incognito“ kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teikdama informaciją, galinčią turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl UAB „Media incognito“ bankroto pripažinimo tyčiniu (2020-06-03 DOK – 15296, 2020-08-21 DOK – 21376) sutinka su UAB „Medipresa“ pateiktu prašymu dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pateikia BUAB „Media Incognito“ 2018 m. spalio 29 d. atlikto operatyvaus patikrinimo pažymą bei informaciją apie skolos valstybei susidarymą. Nurodo, kad skola valstybės biudžetui atsirado nuo 2017 m. vasario 15 d. (GPM nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų) ir įsiskolinimas nuo 2018 m. sausio mėn. stabiliai augo. Pažymi, kad 2018 m. liepos 13 d. Bendrovė, vykdydama UAB „VIPsupply“ akcijų pardavimą už kainą (55 867 Eur) neatitinkančią akcijų nominalios vertės (295 855,36 Eur) ir gautomis lėšomis atlikdama tarpusavio atsiskaitymų įskaitymą su vėlesnės eilės kreditoriumi, t. y. įskaitant Bendrovės 55 867,60 Eur skolą P. V., buvo skolinga VMI prie FM 33 664,73 Eur (skola be priskaičiuotų delspinigių). Domeno vardo obuolys.lt neatlygintinio perdavimo metu (domeno vardas 2018 m. gruodžio 4 d. neatlygintinai buvo perleistas UAB „Lectio divina“) skola valstybei buvo išaugusi dar 18 974,71 Eur (be priskaičiuotų delspinigių sudarė 52 639,44 Eur).

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje pareiškėjos UAB „Medipresa“ atstovas palaiko savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, prašo reikalavimus tenkinti.

Atsakovės BUAB „Media Incognito“ atstovė prašo spręsti dėl pareiškėjos prašymo pagrįstumo teismo nuožiūra.

BUAB „Media Incognito“ bankrotas nepripažintinas tyčiniu.

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „Media Incognito“ bankroto bylą pagal kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą, bankroto administratore paskyrė MB „Tavix“. Nutartis įsiteisėjo nuo 2019 m. liepos 22 d. Teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartimi ir vėlesnėmis nutartimis patvirtinti administratoriaus neginčijami kreditorių finansiniai reikalavimai. 2020 m. sausio 27 d. Kauno apygardos teismo nutartimi įmonė likviduota dėl bankroto. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „Media Incognito“ įregistruota Juridinių asmenų registre 2004 m. liepos 22 d., nuo 2007 m. spalio 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vieninteliu akcininku ir nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. direktoriumi buvo P. V..

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šiame straipsnyje išvardytas išimtis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Media Incognito“ bankroto byla iškelta galiojant ĮBĮ, ginčas dėl šio bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas pagal iki JANĮ įsigaliojimo galiojusio ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis). Tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pvz.: 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020 ir kt.).

Dėl tyčinio įmonės bankroto

ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Tokia kasacinio teismo praktika yra nepakitusi.

Pažymėtina, kad tyčinio bankroto klausimų nagrinėjimo ribas apibrėžia su pareiškimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu besikreipiantis asmuo.

Dėl įmonės veiklos perkėlimo į UAB „Lectio Divina“

Pažymėtina, kad E. P. nebuvo nei BUAB „Media Incognito“ akcininkė, nei bendrovių valdymo organų narė. Suinteresuotas asmuo P. V. UAB „Lectio divina“ nevadovauja, nepriklauso jos valdymo organams. Sprendimą įkurti įmonę priima būsimi jos savininkai ir toks sprendimas nepriklauso nuo kitų subjektų valios (šiuo atveju nuo buvusio bankrutavusios įmonės vadovo). Taigi nėra pagrindo teigti, kad UAB „Lectio divina“ įsteigta susijusių asmenų. Pareiškėjos nurodyti asmeniniai santykiai tarp E. P. ir P. V. priežastiniu ryšiu nesusiję su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis dėl veiklos perkėlimo ir galimi asmeniniai tarpusavio ryšiai pernelyg nutolę nuo ginčytino teisinio santykio byloje.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikti duomenys patvirtina, kad Bendrovės bankroto bylos iškėlimo dieną (2019 m. gegužės 29 d.) UAB „Lectio divina“ dirbo 4 darbuotojai, kurie anksčiau dirbo BUAB „Media Incognito“. Pagal bylos duomenis BUAB „Media Incognito“ 2018 m. turėjo finansinių sunkumų (patirtas nuostolis, pareiškėjos prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įmonės turto areštas, pradelsti įsipareigojimai darbuotojams ir kitiems kreditoriams), todėl akivaizdu, kad darbuotojai galėjo pasirinkti pereiti į kitą įmonę, be to, darbo pasirinkimas yra kiekvieno asmens teisė ir ji negali būti paneigiama jokiomis aplinkybėmis. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad Bendrovė viliojo darbuotojus pereiti į naujai įsteigtą įmonę ar atliko kokius nors pasiruošimo veiksmus, kurie būtų susiję su darbuotojų būsimu perėjimu ir pan. (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1991/2014). Taigi, dalies Bendrovės darbuotojų pasirinkimas pereiti dirbti į UAB „Lectio divina“, pats savaime nepatvirtina veiklos perkėlimo požymio. Pastebėtina ir tai, kad pagal bylos aplinkybes dalis darbuotojų iš bankrutuojančios įmonės perėjo dirbti ir pas pareiškėją, todėl toks įvykis visiškai normalus ir patvirtina pačių darbuotojų savanorišką apsisprendimo teisę ir tai negali būti aplinkybe patvirtinančia veikos perkėlimo požymius.

Pareiškėjos pateiktas vertinimas, kad naujai įkurta įmonė UAB „Lectio divina“ perėmė UAB „Media Incognito“ sutarčių vykdymą, yra nepagrįstas. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Lectio divina“ viena iš veiklos sričių – knygų leidyba ir pardavimas, kaip ir UAB „Media Incognito“. Bendrovei nevykdant savo veiklos ar turint finansinių sunkumų, akivaizdu, kad knygų autoriai yra priversti ieškoti kitų leidyklų, todėl rinkoje UAB „Lectio divina“ vykdant savo leidybinę veiklą naudojantis prekės ženklu Obuolys, tikėtina, kad kūrinių autoriai kreipiasi į ją dėl leidybos sutarčių sudarymo. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad UAB „Lectio divina“ užėmė UAB „Media Incognito“ vietą rinkoje ir perėmė jos klientus, nes tęsia veiklą prekės ženklu Obuolys knygas maketuojant, pristatant, jas platinant kaip ir UAB „Media Incognito“, teismo vertinimu, įrodo tik rinkos dėsnių veikimą. Taip pat UAB „Lectio divina“ naudojami duomenys internetiniame puslapyje bei pristatant knygas rodo sąsajumą su prekės ženklu, o ne su juridiniu asmeniu, kuris tą ženklą atitinkamu laikotarpiu naudoja. Pareiškėja taip pat nurodo, kad aplinkybę dėl Bendrovės leidybos teisių perdavimo pagrindžia pateikti įrodymai ir nurodyti argumentai: vertėjos L. B. išrašytos sąskaitos faktūros Bendrovei ir UAB „Lectio divina“ yra identiškos, tik skirtingas pirkėjas ir sąskaitą priėmęs asmuo, t. y. Bendrovė buvo užsakiusi vertimo paslaugas, tačiau kūrinį publikavo UAB „Lectio divina“ , taip pat agentūros Salomonsson Agency interneto puslapyje skelbiama informacija, kad leidybos teisės į visus Lars Kepler kūrinius Lietuvoje priklauso UAB „Lectio divina“, nors pagal Bendrovės dokumentus matyti, kad Bendrovė bendradarbiavo su Švedijos autorių teisių agentūra Salomonsson Agency. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina fakto, kad UAB „Media Incognito“ perleido UAB „Lectio divina“ leidybos sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ( CPK 178 straipsnis).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, spręstina, kad byloje nėra nustatyta, jog UAB „Lectio divina“ yra perėmusi kokį nors UAB „Media Incognito“ turtą (visą ar jo dalį), taip pat nėra ir jokių įrodymų, kad UAB „Lectio divina“ būtų perėmusi vykdyti kokias nors UAB „Media Incognito“ nebaigtas sutartis ir reikalavimo teises, palikdama įsipareigojimus būtent UAB „Media Incognito“, sau perimdama tik neįvykdytų sutarčių pagrindų gaunamą naudą.

Taigi, nėra pagrindo pripažinti BUAB „Media Incognito“ bankrotą tyčiniu dėl veiklos perkėlimo ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytos prezumpcijos prasme.

Dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo ir (arba) netinkamo tvarkymo

Pareiškėja kaip vieną iš BUAB „Media Incognito“ tyčinio bankroto požymių įvardija apgaulingos bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą grindžia tuo, kad P. V. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Bendrovės dokumentų neišsaugojimo faktas ir iš to kylančios pasekmės (iš dalies negalima nustatyti 2018 m. Bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros) yra konstatuotos Kauno apylinkės teismo 2019-11-21 nutartimi, kuria patvirtintas Kauno apygardos prokuratūros 2-jo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. L. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 03-6-00012-19 ir atleisti P. V. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, atiduodant jį pagal laidavimą ir paskiriant poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentais, kad baudžiamajame procese jam buvo skirta ne bausmė, o baudžiamojo poveikio priemonė, priimtas ne apkaltinamasis nuosprendis, baudžiamoji byla nutraukta, kas leidžia daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje iš esmės nebuvo nustatinėjama, ar dėl suinteresuoto asmens pripažintos netinkamos buhalterinės apskaitos vedimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismas sprendžia, kad pareiškėjos pateiktas įrodymas nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad nagrinėjamu atveju yra įrodytos aplinkybės dėl netinkamo apskaitos tvarkymo kaip tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Teismas sutinka, kad dėl netinkamai vestos buhalterinės apskaitos galimai yra apsunkintos galimybės nustatyti Bendrovės turto vertę ir jos įsipareigojimų dydį bankroto bylos iškėlimo metu, nors nemokumo administratorė byloje nenurodė, kad nėra galimybių nustatyti BUAB „Media Incognito“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei yra pakankamai duomenų išvadai, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018). Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Taip pat nėra įrodymų, jog tai buvo daroma sąmoningai siekiant, kad Bendrovė taptų nemoki.

Apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo BUAB „Media Incognito“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius.

Dėl atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų

Bankrotas pripažįstamas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

Pareiškėja nurodo, kad FNTT Specialisto išvadoje (ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 38, t. 2) nurodyta, kad Bendrovės mokumo negalima pilnai ar iš dalies įvertinti dėl to, kad tyrimui nepateikti apskaitos registrai, apyvartos žiniaraščiai, didžioji knyga; negalima nustatyti, ar buvo vedama pradelstų įsipareigojimų, kitų įsipareigojimų, ilgalaikio ir trumpalaikio turto, atsargų apskaita. Taip pat Specialisto išvadoje nurodyta, kad 2018 m. Bendrovė gautas lėšas naudojo ne sumokėti mokesčiams į valstybės biudžetą, bet atsiskaitymui su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Atitinkamai Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktoje 2018-10-29 Operatyvinio patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08) FR1042-4693 konstatuota, kad Bendrovė, būdama skolinga valstybės biudžetui ir tai žinodama, pirmenybę teikė kitiems kreditoriams ir tuo pažeidė CK 6.930¹ straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Be to, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-458-687/2018; 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

Teismas pažymi, kad kai kurių atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nagrinėjamu atveju yra nustatytas, tačiau akcentuotina, kad FNTT Specialisto išvadoje buvo analizuojami pinigų srautai laikotarpiu nuo 2018-11-05 iki 2011-25, o VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje – laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2018-09-30, todėl tokie atskiri faktai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti sąmoningą finansinių atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą ( CPK 178 straipsnis). Taip pat pagal bylos duomenis nustatytų atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas yra itin nedidelis, todėl negali turėti jokios realios įtakos kreditorių galimybei nukreipti išieškojimą į Bendrovės turtą. Taip pat pažymėtina, kad byloje pareiškėja preliminariai nurodo, kad tikėtina, jog Bendrovė 2018 m. buvo nemoki, todėl negalima nustatyti, ar nurodytas pažeistas atsiskaitymų eiliškumas įtakojo atsakovės nemokumą ar jau nemokios įmonės būsenos bloginimą, taip pat pareiškėjo neįrodinėja aplinkybės, kad šių veiksmų atlikimas buvo nukreiptas būtent šiam tikslui įgyvendinti.

Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio.

Dėl įmonės vadovo netinkamo pareigų vykdymo

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė – pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas – yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama tokiu būdu, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Kaip kasacinis teismas yra išaiškinęs civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 30 punkte, visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu.

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir, kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.

Pareiškėjos teigimu, Bendrovės vadovas teikė prioritetą ne Bendrovei, bet UAB „Lectio divina": nepasirūpino, kad būtų pratęstas Bendrovei priklausančių prekių ženklų OBUOLYS galiojimas; jo paties vardu įregistruotu prekių ženklu OBUOLYS leido naudotis UAB „Lectio divina“; ne tik neprieštaravo, kad UAB „Lectio divina" perimtų „leidyklos OBUOLYS" vardą ir verslą, bet ir pats dalyvavo šiame perėmime; sudarė galimybes UAB „Lectio divina“ perimti kreditorinį reikalavimą į Bendrovę paankstinant šios skolos išieškojimo terminus, taip pat veikė ne Bendrovės, bet savo asmeniniais ir savo įmonės UAB „VIPsupply” interesais: Bendrovė jai priklausančias UAB „VIPsupply“ akcijas (10216 vnt.) 295 855,36 Eur nominalios vertės 2018-07-13 pardavė P. V. už 5 5867 Eur ir atsiskaityta už šias akcijas buvo atliekant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taip Bendrovei padaryta 239 988,36 Eur žala; 2019-04-30 neatsižvelgdamas į sunkią Bendrovės finansinę padėtį, pagrindiniam debitoriui UAB „VIPsupply“ suteikė papildomą aštuonių mėnesiu atsiskaitymo terminą.

Suinteresuotas asmuo su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka. Teismas pritaria jo argumentams, kad Bendrovei priklausantys prekių ženklai realiai nebuvo naudojami, neteikė Bendrovei jokios materialinės naudos, todėl nebuvo tikslinga pratęsti jų registraciją ir tai visiškai neįtakojo Bendrovės bankroto. Dėl leidimo naudoti prekių ženklą Obuolys, kuris registruotas suinteresuoto asmens vardu, ir verslo perkėlimo į UAB „Lectio divina“ teismas vertina, kad jokia žala Bendrovei nebuvo paradyta ir savo nurodytų išvadų nekartoja. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės finansinė padėtis nė kiek nepablogėjo, nes kreditorinis reikalavimas nepadidėjo, P. V., Bendrovei ir UAB „Lectio divina“ 2018-12-31 sudarius reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria P. V. perleido į Bendrovę turėtą 114 199,75 Eur reikalavimo teisę UAB „Lectio divina“. Dėl UAB „VIPsupply“ akcijų įsigijo sandorio pažymėtina, kad akcijų nominali vertė jokiu būdu neatspindi akcijų tikrosios (rinkos) vertės, už kurią jos yra parduodamos, todėl vadovautis akcijų nominalia verte nustatant Bendrovės tariamus nuostolius nėra pagrindo. Pareiškėja nenurodo argumentų, kurie pagrįstų, jog sandoris buvo sudaromas siekiant pabloginti įmonės padėtį. Kadangi UAB „VIPsupply“ finansinė padėtis blogėjo (2019-07-18 buvo kreiptasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „VIPsupply“ iškėlimo) ir akcijų vertė mažėjo, todėl buvo poreikis jas kuo greičiau realizuoti. Pareiškėja taip pat nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių šio sandorio ir Bendrovės nemokumo ar esmingo jau nemokios įmonės finansinės padėties pablogėjimo priežastinį ryšį. Pareiškėjos argumentas, jog suinteresuotas asmuo 2016-­08-09 susitarimu, kuriuo buvo pakeista pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 20160809-01 ir numatyta, jog prekių nuosavybė pirkėjui UAB „VIPsupply“ pereina nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos, pažeidė Bendrovės teises, sudarydamas išskirtines sąlygas pirkėjui, taip pat nepagrįstas. Iš suinteresuoto asmens pateiktos Bendrovės ir pareiškėjos 2017-06-09 leidinių platinimo sutarties Nr. 2017-06-09-01 matyti, kad pati pareiškėja nuosavybės teisę į perduotus leidinius įgydavo iš karto nuo jų perdavimo, dar su Bendrove neatsiskaičiusi, t. y. panaši atsiskaitymo tvarka buvo vykdoma ir su pačia pareiškėja. Taip pat kaip netinkamą pareigų vykdymą pareiškėja nurodo suinteresuoto asmens 2019-04-30 abiejų įmonių vardu sutikimą atidėti UAB „VIPsupply“ atsiskaitymo terminus pagal 2016-08-09 sutartį išrašytoms sąskaitoms faktūroms iki 2019-12-31, kadangi 2019-07-18 kreipimasis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo sustabdė atsiskaitymą ir Bendrovė neturėjo pagrindo reikalauti skolos grąžinimo. Pažymėtina, kad teisme pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei gautas 2019 m. kovo 5 d., o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo nuo 2019 m. liepos 22 d. ir šioje bankroto bylos stadijoje praktiškai reikalavimai dėl skolos grąžinimo nereiškiami, be to, įsipareigojimų įvykdymui UAB „VIPsupply“ finansinių galimybių neturint, Bendrovės reikalavimas būtų neįvykdytas. Teismo vertinimu, šie pareiškėjos argumentai neatvirtina suinteresuoto asmens veikimo prieš Bendrovės interesams, tuo labiau, kad lėmė Bendrovės bankrotą ar jau esant nemokiai esmingai pablogino turtinę padėtį. Įvertinant tai spręstina, kad pareiškėjos pozicija grindžiama subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Byloje nustatytos aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo padengė dalį UAB “Media Incognito” skolų iš savo asmeninių lėšų (suinteresuoto asmens kreditorinis reikalavimas bei antstolės Audronės Adomaitienės pažyma, kurioje nurodoma, kad iš P. V. asmeninių lėšų buvo padengta 22 814,09 Eur skola UAB “Media Incognito” kreditoriui SIA “PNB Print” ir 12 910,43 Eur UAB “Media Incognito” skola AB “Spauda”) priešingai nei nurodo pareiškėja, patvirtina, kad suinteresuotas asmuo nesiekė Bendrovės nemokumo.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog Bendrovės veikla ir jos valdymu buvo nuosekliai ir kryptingai tyčia siekiama įmonės nemokumo ar sąmoningai siekiant dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, suvaržyti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės – atsakovės – turtą ar sudaryti sąlygas išvengti išieškojimo.

Kaip minėta, pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020).

Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą ( CPK 185 straipsnis) teismas sprendžia, kad pareiškėja UAB „Medipresa“ neįrodė tyčinio bankroto požymių, todėl pripažinti BUAB „Media Incognito“ bankrotą tyčiniu nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos prašymas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja UAB „Medipresa“ prašo priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinus, pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Suinteresuoto asmens P. V. atstovas 2020-08-24 pateiktais teismui rašytiniais paaiškinimais prašė priteisti iš pareiškėjos išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tačiau byloje nepateikė įrodymų patvirtinančių tokių išlaidų turėjimą, todėl prašomos bylinėjimosi išlaidos, suinteresuotam asmeniui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu ir Civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais,

nutaria:

pareiškėjos UAB „Medipresa“ prašymo pripažinti BUAB „Media Incognito“ bankrotą tyčiniu netenkinti.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.