- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- I1-7898-423/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05808-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Urbonienė, Daina Kukalienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybai
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo 2023 m. kovo 20 d. raštą Nr. SN-19-218 “Dėl trumpalaikės išvykos suteikimo” (toliau – ir Kauno kalėjimo sprendimas) ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. balandžio 21 d. raštą Nr. 2S-933 “Dėl R. V. skundo nagrinėjimo” (toliau – ir LKT sprendimas).
Pareiškėjas skunde, procesiniame dokumente „Prašymas“ (b. l. 1-3; 40-41; toliau – ir skundas) nurodė, kad 2023 m. kovo 13 d. pateikė prašymą dėl trumpalaikės išvykos į namus, kuris nebuvo tenkintas, neteisingai traktuojant įstatymą. Teismo nuosprendžiu į bausmės laiką buvo įskaičiuotas sulaikymo ir suėmimo laikas ir bausmės pradžia nurodoma 2021 m. balandžio 13 d., o pabaiga 2026 m. balandžio 13 d. Jis yra atlikęs du metus laisvės atėmimo bausmės, nepriklausomai nuo to, kokioje įstaigoje bausmę atliko. Įstatymas numato, kad trumpalaikė išvyka suteikiama, jei nuteistasis yra atlikęs vienerių metų bausme įkalinimo įstaigoje ir nenumato, kad vieneri metai turi praeiti nuo nuosprendžio paskelbimo ar įsiteisėjimo dienos, nenumato, kad būtinas vienerių metų nuteistojo statusas. Vienerių metų bausmės atlikimo įkalinimo įstaigoje sąlygą jis atitiko, nes šiuo metu visos laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos yra vienas juridinis asmuo ir jis bausmę atlikinėja vienoje įstaigoje (Kauno kalėjime) nuo 2021 m. balandžio 13 d. Atsakovas neleidžia jam pasinaudoti įstatyme numatyta teise, t. y. išvyka į namus vieną kartą per tris mėnesius, sprendimuose neteisingai nurodo, kad teise dėl trumpalaikės išvykos galės pasinaudoti vieną kartą per du mėnesius, kai atliks ½ bausmės. Akcentavo, kad teisės normų kolizijos atveju, taikytina švelnesnė, nuteistajam palankesnė, teisės norma, o bausmių vykdymo teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai ar siaurinamai, jeigu tuo būtų ribojamos nuteistojo teisės, laisvės, nustatomos papildomos pareigos, arba išplečiama bausmę vykdančių įstaigų pareigūnų kompetencija. Dviejų metų laikotarpis yra pakankamas jį charakterizuoti, tai įrodo keturi paskatinimai, registruotos padėkos, jo perskyrimas bausmės atlikimui iš paprastos grupės į lengvąją grupę, į kurią skiriami tik pavyzdingi nuteistieji, taip pat jo skyrimas Nuteistųjų tarybos pirmininku. Prašė teismo įsigilinti į esamą padėtį, ginčijamus sprendimus panaikinti ir trumpalaikę išvyką jam suteikti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnyba su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 15-18; toliau – ir atsiliepimas) nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime (toliau – ir Kauno kalėjimas) buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus, kuris nebuvo tenkintas, nes pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, t. y. pareiškėjas nebuvo atlikęs privalomo, vienų metų trukmės bausmės termino laisvės atėmimo vietų įstaigoje (nuo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžios). Pareiškėjas Kauno kalėjimo sprendimą nesuteikti trumpalaikės išvykos į namus apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui, kuris LKT sprendime atsisakymą suteikti trumpalaikę išvyką pripažino teisėtu. Akcentavo, kad minimalios, Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 2 dalyje nurodytos, laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimas nesudaro pagrindo nedelsiant, suėjus šiam terminui, suteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką. Tai tik vienas iš pagrindų, kuriuos turi atitikti nuteistasis. Priimant sprendimą dėl trumpalaikės išvykos už laisvės atėmimo vietos įstaigos teritorijos ribų suteikimo, vertinama nuteistojo asmenybė, elgesys bausmės atlikimo metu, jo daroma pažanga, rizikos veiksniai ir t. t., tai reiškia, jog turi praeiti tam tikras laikas, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos administracija galėtų susipažinti su nuteistuoju, įvertinti jo asmenybę bei padaryti išvadas, ar yra saugu jį išleisti už laisvės atėmimo vietos įstaigos teritorijos ribų. Į tokį terminą nėra įskaičiuojami laikino sulaikymo ar suėmimo laikotarpiai. Pareiškėjo bausmės pradžia laisvės atėmimo vietų įstaigoje yra 2022 m. gruodžio 6 d., todėl teisę į trumpalaikę išvyką į namus be palydos jis įgis 2023 m. gruodžio 6 d. Tai, kad į bausmės atlikimo laiką įskaitomas suėmimo terminas, nekeičia Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 2 dalies formuluotės ir nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo bausmės atlikimo pradžia laikyti suėmimo pradžią. Akcentavo, kad laisvės atėmimo bausmė vykdoma tik pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį, neįsiteisėjęs nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti tik tuo atveju, jeigu nuteistasis raštu pareiškia norą pradėti atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Darė išvadą, kad bausmės atlikimo pradžia laikoma įsiteisėjusio nuosprendžio su patvarkymu vykdyti gavimo ir pradėjimo vykdyti diena. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo suteikti pareiškėjui R. V. trumpalaikę išvyką į namus.
Nuteistųjų teisę trumpalaikei išvykai į namus reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.; toliau – ir BVK) 68 straipsnis. Pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems). Minimali atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis (nuo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžios), kurią atlikus nuteistiesiems suteikiama trumpalaikė išvyka į namus, yra: 1) šeši mėnesiai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, taip pat nepilnamečiams nuteistiesiems; 2) vieni metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) dveji metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (BVK 68 str. 2 d.). Konkrečią nuteistojo trumpalaikės išvykos į namus datą, atsižvelgdamas į jo prašymą, nustato ir dėl elektroninio stebėjimo priemonių taikymo nusprendžia laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (BVK 68 str. 7 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad BVK nuostatose yra įtvirtinta plati pataisos įstaigos diskrecija; pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu; viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2325-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-704-662/2021). Dėl nuteistųjų teisės į trumpalaikę išvyką į namus ar už pataisos įstaigų ribų LVAT yra pažymėjęs, jog tai yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės, suteikiamos, be kita ko, siekiant reintegruoti asmenį į visuomenę, t. y. palaikant ryšius su asmenimis laisvėje, kad atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą; vis dėlto teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį; be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (žr. pvz., LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). Tačiau LVAT praktikoje daroma išvada, kad nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 p.), tačiau ir, suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei tokia yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jo trukmę ir sąlygas (2 p.) (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). Taigi, laisvės atėmimo vietos įstaigos direktoriui suteikiama diskrecija duoti leidimą nuteistajam parvykti į namus, atsižvelgus į jo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu. Tačiau tokia diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais - įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-596/2013). Dėl to bausmės atlikimo vietos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei motyvuoti sprendimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 13 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo. Atsakovas trumpalaikės išvykos į namus nesuteikė. Kauno kalėjimo sprendime bei LKT sprendime panašiai nurodė, kad pareiškėjas neatitinka BVK 68 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, t. y. nėra atlikęs privalomo vienerių metų trukmės termino laisvės atėmimo vietų įstaigoje (nuo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžios).
Pareiškėjas su Kauno kalėjimo sprendimo bei LKT sprendimo motyvais nesutinka, mano, kad jis atitinka BVK 68 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, nes į bausmės laiką buvo įskaičiuotas sulaikymo ir suėmimo laikas ir bausmės pradžia laikoma 2021 m. balandžio 13 d., o pabaiga – 2026 m. balandžio 13 d. Jis yra atlikęs du metus laisvės atėmimo bausmės, nepriklausomai nuo to, kokioje įstaigoje bausmę atliko.
Su tokia pareiškėjo nuomone teismas nesutinka. Paties pareiškėjo į bylą pateiktoje Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje (administracinė byla Nr. T-1346-668/2023) pareiškėjui išaiškinta, kad 2022 m. lapkričio 28 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos penkerių metų laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (b. l. 4). Nuosprendis paskelbtas 2022 m. lapkričio 28 d., todėl ši diena laikytina bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžia. Teismas į subendrintą bausmę įskaitė R. V. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, tačiau toks laikas (nuo 2021 m. balandžio 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos) negali lemti, kad taikant BVK 68 straipsnio 2 dalį bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžia būtų laikoma kita data, nei nurodyta Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje (administracinė byla Nr. T-1346-668/2023). Pareiškėjo teiginys, kad jis atitinka BVK 68 straipsnio 2 dalies 2 punktą atmestinas kaip nepagrįstas.
Lyginant BVK 68 straipsnio 2 dalį ir analogišką BVK 104 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.) matyti, kad iš esmės reglamentavimas tapatus, pakeista tik pataisos įstaigos sąvoka į laisvės atėmimo vietų įstaigos sąvoką: buvo „Minimali atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis (nuo bausmės atlikimo pataisos įstaigoje pradžios), kurią atlikus nuteistiesiems suteikiama trumpalaikė išvyka į namus <...>“, dabar yra „Minimali atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis (nuo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžios), kurią atlikus nuteistiesiems suteikiama trumpalaikė išvyka į namus <...>“. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad atsakovas netinkamai taikė teisės normų galiojimą laike ir pareiškėjui nepagrįstai netaikė švelnesnės, palankesnės, teisės normos. Pastebėtina, kad teisės kolizija laikytini atvejai, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja tarpusavyje prieštaraujančios teisės normos (žr., pvz. Lietuvos aukščiausiojo teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-489/2022). Teismas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad nagrinėjamą atvejį galima laikyti teisės normų kolizijos atveju, nes BVK 104 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.), ginčui aktualiu laikotarpiu negaliojo.
Kauno kalėjimo sprendime bei LKT sprendime nėra nurodoma, kad jis galės pasinaudoti teise trumpalaikei išvykai vieną kartą per du mėnesius, kai atliks ½ bausmės, todėl pareiškėjo argumentai dėl tokios neteisingos atsakovo sąlygos laikytini abstrakčiais, vertintini kaip subjektyvi nuomonė ir detaliau neanalizuotini.
Pastebėtina, kad Kauno kalėjimo sprendime bei LKT sprendime pareiškėjo bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžia laikoma 2022 m. gruodžio 6 d., t. y. įsiteisėjusio nuosprendžio su patvarkymu vykdyti gavimo ir pradėjimo vykdyti diena. Teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka, nes valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo bausme asmuo, privalo keistis informacija. Teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi asmens teisės į trumpalaikę išvyką realizavimui. Todėl, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju, Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje (administracinė byla Nr. T-1346-668/2023) nurodyta nuosprendžio paskelbimo ir vykdymo pradžios data, t. y. 2022 m. lapkričio 28 d., laikytina bausmės atlikimo laisvės atėmimo vietų įstaigoje pradžia, nepriklausomai nuo to, kokioje bausmės atlikimo vietos įstaigoje jis yra ir kada perkeliamas į kitą bausmės atlikimo vietą.
Žmogaus teisių ribojimo aspektu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendime yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinės teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmenų teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad esminė bausmės funkcija - apsaugoti visuomenę, tačiau tuo pačiu turi būti dedamos pastangos sudaryti sąlygas nuteistajam reintegruotis į visuomenę, o leidimas laikinai parvykti į namus yra viena iš priemonių pasiekti minėtą tikslą (2002 m. spalio 24 d. sprendimas byloje M. prieš Italiją). EŽTT taip pat pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (žr., pvz., 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje A. prieš Ukrainą).
Pagal bylos duomenis, minėtą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ginčijamus Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. SN-19-218 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 2S-933. Pareiškėjo bausmės pradžios laikymas 2022 m. lapkričio 28 d. iš esmės ginčijamų atsakovo sprendimų nekeičia, nes juose teisingai nurodoma, kad pareiškėjo kreipimasis dėl trumpalaikės išvykos į namus neatitiko BVK 68 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos ir atsakovui nebuvo pagrindo pareiškėjo prašymą dėl trumpalaikę išvykos į namus tenkinti. Dėl nurodytų priežasčių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Sergejaus R. V. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.