- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-202-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-08318-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- I. K.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Egidijaus Mockevičiaus ir Vytauto Kursevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1491-1037/2019 pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovei I. K. dėl paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. J. prašė pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 23 000 Eur išieškojimo iš L. J. vekselio turėtojai I. K.. Nurodė, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) pasiskolino iš atsakovės I. K. 12 250 Eur ir paskolos grąžinimą įformino paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriame nurodyta, jog L. J. įsipareigojo sumokėti I. K. 12 250 Eur iki 2017 m. spalio 18 d., taip pat sutiko mokėti 6 procentus metinių palūkanų ir padengti visus nuostolius dėl įsipareigojimo pažeidimo. Be to, ieškovė L. J. yra pasirašiusi (duomenys neskelbtini) vekselį, kuriame nurodyta, kad ji besąlygiškai įsipareigoja sumokėti 23 000 Eur I. K. iki 2019 m. sausio 7 d. Vekselyje pažymėta, kad vekselio turėtojui L. J. sutinka mokėti 6 procentus metinių palūkanų ir padengti visus nuostolius dėl įsipareigojimo (netesybos) pažeidimo. Pasak ieškovės, skirtingai, negu (duomenys neskelbtini) vekselio atveju, (duomenys neskelbtini) 23 000 Eur sumos vekselis buvo išgautas iš ieškovės apgaulės būdu ir jokia pinigų suma ieškovei pagal šį vekselį nebuvo perduota. Telšių 4-ojo notarų biuro notarė L. B. patvirtino vykdomąjį įrašą dėl priverstinio 30 025,37 Eur bei 0,06 procentų palūkanų kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojamas nuo 23 000 Eur sumos nuo mokėjimo termino pasibaigimo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini), pagal (duomenys neskelbtini) paprastąjį neprotestuotiną vekselį iki visiško atsiskaitymo. Taip pat ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2015 m. pritrūkus pinigų verslui, jos pažįstama D. Š. suvedė ją su I. K., ir ji paskolino jai 3 000 Eur su 5 procentų kasmėnesinėmis palūkanomis, buvo pasirašytas vekselis, vėliau paskolino dar 3 000 Eur ir vėl buvo pasirašytas vekselis, tačiau šių vekselių ji neturi. Iš pradžių mokėjo atsakovei kas mėnesį, tačiau susidarius situacijai, kai nebegalėjo mokėti, pasirašė 12 250 Eur vekselį, į kurį buvo įskaičiuota skola ir palūkanos. 2018 metais, dar neatsiskaičius galutinai, atsakovė ją pasikvietė tam, kad neperduotų vekselio antstoliui, pasiūlė pasirašyti dar vieną vekselį – 2 300,00 Eur sumos, trijų mėnesių papildomam terminui, kurį ji pasirašė bijodama antstolio, nes turėjo turto, tačiau pasirodo, kad vekselyje buvo nurodyta ne 2 300,00 Eur, o 23 000,00 Eur suma.
Atsiliepimas
Atsakovė I. K. pateikė atsiliepimą, nesutiko su ieškovės ieškiniu ir prašė jo netenkinti. Nurodė, jog ieškinyje nurodyti teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) 23 000 Eur sumos vekselis yra išgautas iš ieškovės apgaulės būdu ir pasirašytas atgaline data, yra absoliučiai melagingi, niekuo nepagrįsti. Ieškovė, teigdama, kad vekselis buvo pasirašytas atgaline data, net nenurodo datos, kada, jos manymu, tas vekselis buvo pasirašytas, nenurodo jokių aplinkybių apie apgaulės būdą, kuriuo neva vekselis buvo išgautas iš ieškovės. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad ieškovė 2012 ar 2013 metais pasiskolino nedidelę pinigų sumą litais, ją grąžino, todėl įgavo jos pasitikėjimą. Pažinojo ieškovę kaip stiprią verslininkę, gerbiamą žmogų Telšiuose. 2014 m. sausio 6 d. ieškovė kreipėsi pagalbos, todėl atsakovė parengė vekselio projektą ir (duomenys neskelbtini) ieškovei atėjus pas ją į namus, paskolino 23 000 Eur grynaisiais pinigais, nes taip prašė pati ieškovė. Kadangi ieškovė ne vienintelė, kuriai ji skolino pinigus, paskolą visada įformina vekseliu. 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškovė vėl kreipėsi dėl papildomos paskolos, ji sutiko ir suteikė papildomą 12 250 Eur paskolą grynaisiais pinigais, trims metams. Kai susitikdavo, ieškovė visada turėdavo istoriją, kodėl negali grąžinti pinigų. 2018 m. sausio 4 d. padavė (duomenys neskelbtini) vekselį antstoliui. Pradėjo aiškėti, kad ieškovė turi jau ne vieną įsiskolinimą ir vengia skolas grąžinti. Kai suėjo (duomenys neskelbtini) vekselio terminas, atsakovė susitikimo su ieškove metu pasirašė vekselyje, tačiau prašė palaukti mėnesį. Iki ieškinio jokių pretenzijų dėl skolos niekada nebuvo, tik paskutinis susitikimas buvo su prašymu palaukti mėnesį.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo sprendimas buvo grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Teismas sprendė, kad ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, o vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba, kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012), todėl vertintina, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostęs teisinis santykis laikytinas galiojančiu, kol neįrodyta priešingai.
Teismas konstatavo, kad ieškovės pozicija yra iš esmės prieštaringa, ji neginčijo (duomenys neskelbtini) vekselio, tačiau tuo pat metu nurodė, jog 2014 metais pinigų iš atsakovės nesiskolino. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės nurodytą faktą, kad pinigai jai nebuvo perduoti, išskyrus ieškovės deklaratyvius teiginius, kad ji nesiskolino tokios pinigų sumos, tačiau tai akivaizdžiai paneigia nenuoseklūs ieškovės parodymai teismo posėdžio metu. Be kita ko, teismui pateiktas susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovės telefoninėmis SMS žinutėmis patvirtina, kad skola egzistavo. Byloje taip pat nėra ginčo dėl vekselio formos ir turinio, nes pati ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad vekselyje yra jos pačios ranka rašytas vardas, pavardė ir parašas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė pakankamai ilgą laiką turėjo patirtį kaip uždarosios akcinės bendrovės direktorė, viešosios įstaigos vadovė, individualios įmonės savininkė, todėl buvo tikrai pakankamai išprususi, raštinga ir tikrai galėjo ir turėjo suprasti, kokiu tikslu ir kokį vekselį pasirašo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. J. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019-11-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – visą ieškovės ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės I. K. ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir paskirti rašysenos ekspertizę pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui ir užduodant klausimą, ar L. J. (duomenys neskelbtini) paprastajame neprotestuotiname vekselyje padaryti įrašai yra atlikti vienu metu. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Šios aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė. Kasacinis teismas yra nurodęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje I. U. v. UAB „Romada“, bylos Nr. 3K-3-433-378/2015), kad, kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas.
(duomenys neskelbtini) vekselis dėl 23 000 Eur sumos buvo pasirašytas atgaline data, atsakovei reikalaujant tokiu būdu įforminti susitarimą dėl palūkanų pagal (duomenys neskelbtini) vekselį ir ieškovė, patikėjusi atsakove, šį vekselį pasirašė net jo neskaičiusi. Nors toks elgesys neatitinka rūpestingo ir apdairaus asmens standartų, tačiau sąžiningo asmens teisės turi būti ginamos, išieškojimas pagal (duomenys neskelbtini) vekselį reikštų nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, pažeistų įstatyme įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Ieškovė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 23 000 Eur iš atsakovės negavo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad „ieškovės pozicija yra iš esmės prieštaringa“, yra neteisinga ir nepagrįsta. Teismo sprendime minimos SMS žinutės niekaip nepatvirtina būtent 23 000 Eur skolos buvimo, nes ieškovė ir neneigė, kad buvo skolinga atsakovei pagal kitą vekselį. Nors teismas teigia, kad ieškovė ginčijo vekselį ne iš karto, o „praėjus labai ilgam laiko tarpui“, nepaneigta aplinkybė, kad ieškovė kreipėsi į teismą iš karto, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. tik pradėjus skolos išieškojimo procedūras. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino, kad paskolą deklaravo tik po ieškinio pateikimo, t. y. iki tol teikdama deklaraciją tokių duomenų nedeklaravo. Taip pat svarbu akcentuoti, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovė, atsižvelgiant į jos gaunamas pajamas, apskritai galėjo turėti tokią ginčo sumą, t. y. 23 000 Eur. Atsakovės nurodytos pinigų perdavimo aplinkybės (pinigai perduoti namuose, esant ilgam skolos grąžinimo terminui nereikalaujama skolos užtikrinimo priemonių) neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens standarto ir kelia pagrįstų abejonių dėl tokio sandorio egzistavimo.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad aiškinantis minėtas aplinkybes, „įrodinėjimo pareiga būtų perkeliama atsakovei ir ši privalėtų įrodyti, kad perdavė ieškovei pagal ginčijamą vekselį ir tokiu atveju būtų paneigtas vekselio kaip sandorio abstraktumas“, yra nepagrįsta. Laikantis tokios pozicijos išeitų, kad iš esmės nebūtų galima reikalauti iš atsakovės jokių įrodymų ar paaiškinimų, ir tai iš esmės neatitiktų sąžiningo proceso principų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir nepaneigė aplinkybės, kad atsakovė neturėjo 23 000 Eur sumos, nes šių aplinkybių nevertino, nors tai buvo teismo pareiga (ieškovė šiomis aplinkybės rėmėsi įrodinėdama savo ieškinį).
Be to, po to, kai atsakovė pateikė teismui savo paaiškinimus, esant prieštaringiems duomenims dėl vekselio datos ir pasirašymo, ieškovė kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą su paklausimu dėl galimos ekspertizės skyrimo siekiant nustatyti, kada vekselyje buvo padaryti įrašai. Kadangi iki teismo posėdžio atsakymo ieškovė negavo, posėdžio metu ieškovė prašė tokius duomenis išreikalauti. Pirmosios instancijos teismas nemanė, kad šios aplinkybės yra svarbios, prašymą atmetė ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Po bylos išnagrinėjimo (duomenys neskelbtini) Lietuvos teismo ekspertizės centras pateikė atsakymą „Dėl įrašų amžiaus nustatymo“, kuriame nurodo, kad esant tam tikroms sąlygoms, galima patikrinti, ar įrašai atlikti vienu metu. Todėl, siekiant kuo objektyvesnio bylos išnagrinėjimo, ieškovė mano, kad tikslinga būtų tokią ekspertizę paskirti tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tiek ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad bylą reikia iš naujo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovė sutiktų sumokėti reikiamą pinigų sumą už ekspertizės atlikimą. Jei teismas nuspręstų skirti ekspertizę, reikėtų išreikalauti iš antstolio vekselio originalą, nes ieškovė jo gauti ir pateikti teismui negali.
Nors ieškovė byloje kėlė klausimą ir dėl per didelių palūkanų priteisimo ir manė, kad palūkanas nustatyti yra teismo, o ne notaro prerogatyva, pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nieko nepasisakė. Taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija dėl visiško bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės, nors atsakovės atskirasis skundas Šiaulių apygardos teismo buvo atmestas. Ydinga ir nepagrįsta teismo pozicija, kad „atskirojo skundo surašymas ir pateikimas apeliacinės instancijos teismui dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bylos kontekste buvo šalutinis procesinis veiksmas, kuriuo atsakovė gynė savo interesus iš nepagrįstai pareikšto ieškinio“. Ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad atskirasis skundas buvo nepagrįstas ir dėl to atmestas. Išlaidų už šio skundo parengimą priteisimas neatitinka nei įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnis), nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
Atsiliepimas
Atsakovė I. K. atsiliepimu į ieškovės L. J. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti, atsisakyti tenkinti prašymą dėl teismo ekspertizės paskyrimo bei priteisti atsakovei I. K. iš ieškovės L. J. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Šalies argumentai
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas privalėjo atsižvelgti į vekselio paskirtį ir jo tikslą, bei cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį. Taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytos nutarties civilinėje byloje ir šioje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl negalima remtis apeliantės minima teismų praktika.
Byloje yra pateiktos atsakovės deklaracijos valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriose deklaruota ne tik ieškovei, bet ir kitiems asmenims beveik tuo pačiu laikotarpiu suteikta paskola. Akivaizdu, kad atsakovė turėjo netgi daugiau piniginių lėšų, nei buvo paskolinta ieškovei. Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratoriui dėl to būtų iškilę abejonių. Jokie mokestiniai patikrinimai atsakovės atžvilgiu dėl deklaruotų paskolų, kiek jai yra žinoma, nėra atliekami. Be to, jei ieškovei šių dokumentų nepakako, ieškovė pati ar jos atstovas galėjo prašyti teismo išreikalauti duomenis apie atsakovės turtinę padėtį arba prašyti teismo įpareigoti tai padaryti, tačiau to nepadarė. Taigi, ieškovei nebuvo užkirstas kelias rinkti įrodymus CPK nustatyta tvarka. Juo labiau, kad ieškovei buvo atstovaujama profesionalaus advokato.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog vekselį ieškovė pasirašė neskaičiusi, ir pripažįsta, jog toks elgesys akivaizdžiai neatitinka rūpestingo ir apdairaus žmogaus standartų. Reikia pažymėti, kad tai buvo ne pirmas tarp ieškovės ir atsakovės pasirašytas vekselis. Ieškovė yra verslininkė, nuo (duomenys neskelbtini) turi individualią įmonę, yra buvusi uždarosios akcinės bendrovės ir viešosios įstaigos vienasmenis valdymo organas – direktorė, juridinių asmenų dalyvė (viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini), uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)). Tai patvirtinantys dokumentai yra pateikti byloje. Todėl akivaizdu, kad ieškovė turi didelę patirtį sudarant sandorius. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jokių pinigų pagal minėtą vekselį nebuvo gavusi ir jokios skolos pagal ginčo vekselį nėra. Tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė pati pripažino, jog skola pagal šį vekselį egzistuoja, tačiau ne tokios sumos, t. y. 2 300,00 Eur, kaip palūkanos pagal (duomenys neskelbtini) sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovės pozicija yra iš esmės prieštaringa.
Aplinkybė, jog ieškovė ėmėsi ginčyti vekselį tik po to, kai buvo išduotas vykdomasis įrašas, konkrečiu atveju yra svarbi. Ieškovė nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kuriais galėtų paremti savo teiginius dėl vekselio pasirašymo apgaulės būdu bei jo pasirašymo atgaline data. Vekselio davėjas, teigiantis, kad vekselis iš jo yra išgautas apgaulės būdu, kaip sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, o ne laukti daug metų ir nesiimti jokių veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-10-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Konkrečiu atveju nuo ginčijamo vekselio pasirašymo dienos praėjo beveik penkeri metai, o tai yra pakankamai ilgas laikas, kai ieškovė žinojo pasirašiusi vekselį, tačiau jokių veiksmų, jei buvo apgauta, nuginčyti nesiėmė. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl apgaulės iš atsakovės pusės ji kreipėsi į kokias nors teisėsaugos institucijas ar ėmėsi kitokių veiksmų.
Šalies argumentai
Apeliantė apeliaciniame skunde prašo paskirti rašysenos ekspertizę pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizių centrui ir užduodant klausimą ar L. J. (duomenys neskelbtini) paprastajame neprotestuotajame vekselyje padaryti įrašai yra atlikti vienu metu. Tokį prašymą motyvuoja tuo, kad vekselis buvo surašytas atgaline data ir buvo nurodyta, kad bus forminamos palūkanos pagal (duomenys neskelbtini) vekselį. Visų pirma, teismo ekspertui užduodamas klausimas, ar padaryti įrašai vienu metu, tačiau klausimo, kada konkrečiai padaryti įrašai vekselyje, teismo ekspertui nėra. Reikia pažymėti, kad prie apeliacinio skundo pridėtame Lietuvos teismo ekspertizių centro rašte nurodyta, jog konkrečios įrašų padarymo datos teismo ekspertas nustatyti negali, t. y. nėra metodikos, kuria vadovaujantis būtų galimas nustatyti, kada dokumentuose buvo padaryti įrašai. Be to, įrašų padarymo vieno laiko egzistavimas ar neegzistavimas negali sąlygoti pinigų perdavimo ar neperdavimo fakto patvirtinimo. Juo labiau, kad ieškovė pripažįsta, kad įrašus vekselyje padarė pati ieškovė. Ieškovė prašė šaukti liudytoją jos nurodytoms aplinkybėms patvirtinti ir teismas buvo sudaręs ieškovei galimybę tai padaryti, tačiau pati ieškovė liudytojos į teismo posėdį neatsivedė ir jos šaukimo į teismo posėdį atsisakė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl ekspertizės skyrimo
Apeliantė apeliaciniame skunde prašo paskirti rašysenos ekspertizę pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizių centrui ir užduodant klausimą, ar L. J. (duomenys neskelbtini) paprastajame neprotestuotajame vekselyje padaryti įrašai yra atlikti vienu metu. Tokį prašymą motyvuoja tuo, kad vekselis buvo surašytas atgaline data ir buvo nurodyta, kad bus forminamos palūkanos pagal (duomenys neskelbtini) vekselį. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su atsakove ir sprendžia, kad įrašų padarymo vieno laiko egzistavimas ar neegzistavimas negali sąlygoti pinigų perdavimo ar neperdavimo fakto patvirtinimo, todėl ekspertizę skirti šioje byloje nėra tikslinga.
Dėl taikytinos kasacinio teismo praktikos
Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015 ir teigia, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl kad, kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas.
Reikalavimas atsižvelgti į teismų praktiką turi būti aiškinamas remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame nurodyta, kad ,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015, buvo ginčijamas paprastasis vekselis, kuriuo buvo įformintas šalių susitarimas dėl papildomo prievolių, kylančių iš tarp bylos šalių sudarytos komiso sutarties, užtikrinimo, todėl vekselis byloje atliko reikalavimo įvykdymo užtikrinimo funkciją, o šioje byloje vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, todėl šių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos ir nurodytas precedentas netaikomas.
Dėl ginčo esmės
Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 str. 1 d.). Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris ir juo sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Dėl to vekselio davėjas turi nuginčyti savo prievolę pagal vekselį įstatymų nustatyta tvarka.
Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012), todėl vertintina, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostęs teisinis santykis laikytinas galiojančiu, kol neįrodyta priešingai. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teigdama, kad pagal vekselį 23 000 Eur sumos iš atsakovės negavo, o vekselis buvo išgautas apgaulės būdu jį sudarant atgaline data, ieškovė, o ne atsakovė turėtų pateikti pakankamai patikimų įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal ginčijamą vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014, 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde apeliantė remiasi apgaule kaip pagrindu vekseliui nuginčyti, todėl ji turėjo pareigą įrodyti CK 1.91 straipsnyje nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019). CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 1.91 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006), yra nurodęs, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, kuris gali pasireikšti aktyviais veiksmais, taip pat nuslėpimu svarbių sandorio aplinkybių, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Byloje turi būti vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti. Svarbu analizuoti ir teigiančios, kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sutarties sudarymą, sudarant sandorį ir po sutarties sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės buvimo abiejų šalių veiksmai turėtų būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).
Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendime išdėstytomis išvadomis. Ieškovė įrodinėdama aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) vekselį pasirašė dėl apgaulės, į bylą nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės tyčinius nesąžiningus veiksmus. Be to, kaip pagrįstai teigė pirmosios instancijos teismas, ieškovės paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštaringi: 2019 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio pradžioje L. J. teigė, kad skolinosi iš atsakovės 2015 metais 3000 Eurų, o 12 250 Eur vekselį pasirašė dėl pagal šią paskolą nesumokėtų 5 procentų metinių palūkanų. Vėliau, nesugebėjusi teismui paaiškinti, kaip galėjo per dvejus metus susidaryti tokio dydžio palūkanų suma, keitė savo poziciją ir aiškino, kad skolinosi iš atsakovės 6 000 Eur ir dėl šio įsiskolinimo buvo išduotas (duomenys neskelbtini) 12 250 Eur sumos vekselis, kurio ji neginčijo. 2019 m. spalio 31 d. teismo posėdyje ieškovė teigė, kad 2014 metais jokių pinigų iš atsakovės neėmė, o ginčo vekselį pasirašė jo neskaičiusi 2018 m. vasario mėn. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, iškeldama civilinę bylą, ieškinyje, kaip faktinį ieškinio pagrindą, L. J. nurodė aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) pasiskolino iš atsakovės I. K. 12 250 Eur ir paskolos grąžinimą įformino paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kuriame nurodyta, jog L. J. įsipareigojo sumokėti I. K. 12 250 Eur iki (duomenys neskelbtini), taip pat sutiko mokėti 6 procentus metinių palūkanų ir padengti visus nuostolius dėl įsipareigojimo pažeidimo.
Vertindama atsakovės I. K. procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, teisėjų kolegija juose prieštaravimų neįžvelgia. Atsakovės atsikirtimus pagrindžia į bylą pateikti ginčo šalių susirašinėjimo duomenys. Apeliacinės instancijos teismas iš SMS žinučių turinio sprendžia, kad šalys bendravo ganėtinai ilgą laikotarpį (pateiktas susirašinėjimą nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2019 m. sausio 10 d.). Susirašinėjime matyti, kad šalys tardavosi dėl susitikimo laiko, ir galima spręsti, kad ieškovė vengdavo susitikimų, o tai patvirtina ne atsakovės, o ieškovės nesąžiningą elgesį. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime minimos SMS žinutės niekaip nepatvirtina būtent 23 000 Eur skolos buvimo, nes ieškovė ir neneigė, kad buvo skolinga atsakovei pagal kitą vekselį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad SMS žinutės nepatvirtina būtent 23 000 Eur skolos, tačiau minėtos SMS žinutės patvirtina skolos egzistavimą iki 2018 metų vasario mėn., nors ieškovė teismui aiškino, kad ginčo vekselį pasirašė tik 2018 metų vasario mėn.
Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, reikšmingos aplinkybės, susijusios su ieškovės verslo ir skolinimosi patirtimi. Teisminio nagrinėjimo metu L. J. pripažino, kad 2015 metais veikloje pritrūko apyvartinių lėšų ir teko skolintis pinigus. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų civilinės bylos Nr. eL2-1902-304/2018, Nr. e2-308-187/2019 ir kt.) nustatyta, kad iš atsakovės L. J. ir jos vadovaujamos įmonės 2015–2020 metais skolos buvo išieškomos teismine tvarka. Teismai tenkino kreditorių reikalavimus pagal pateiktas paskolos sutartis ir vekselius. Kreditoriai teikė teismui paaiškinimus, kad vekselių pateikimo notarui terminai praleisti dėl skolininkės prašymų atidėti paskolų grąžinimą.
Nutarties 14, 15, 16 punktuose išdėstytos aplinkybės ir tai, kad pati apeliantė pripažįsta, jog toks elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens standarto, paneigia ieškovės versiją, kad ginčo vekselį ji pasirašė neskaičiusi ir nepastebėjusi nurodytos 23 000 Eur sumos.
Kaip jau minėta, nagrinėjamos bylos atveju būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybę, jog vekselį išdavė dėl apgaulės (CPK 178 straipsnis). Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinį grindė tik nenuosekliais savo paaiškinimais, kurie neįtikino nei pirmosios instancijos teismo, nei bylą apeliacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos. Byloje nepateikta jokių leistinų įrodymų, leidžiančių abejoti ir atsakovės nesąžiningumu ar šalių valia dėl kitokios, nei 23 000 Eur, sumos vekselio pasirašymo.
1. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje pateiktus duomenis, sprendžia, kad L. J. jokiais įtikinamais argumentais nepagrindė aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) vekselis buvo pasirašytas dėl apgaulės, ir nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės nesąžiningumą, todėl atsakovės kaip sąžiningos vekselio turėtojos prezumpcija liko nepaneigta.
2. Vadovaudamasi CPK 312 straipsnio nuostata, draudžiančia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija nepasisako dėl su palūkanų dydžiu susijusių skundo argumentų, tik atkreipia ieškovės dėmesį, kad, pareiškus ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, reikalavimas mažinti ginčijamu sandoriu nustatytas palūkanas prieštarautų elementariai logikai ir reikštų sandorio pripažinimą.
3. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės išlaidos dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų susidariusios, jeigu ieškovė nebūtų pareiškusi nepagrįsto ieškinio, ir apeliacinio skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme atmeta kaip prieštaraujančius CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo faktinį ieškinio pagrindą ir tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o remiantis apeliacinio skundo argumentais jo keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
4. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė sumokėjo 1210,00 Eur. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas, nelaikytinos per didelėmis, todėl priteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovės I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 1210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.