Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažinta kalta:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir paskirtas areštas 40 parų;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (BK 2003-07-04 redakcija Nr. IX-1706, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1dalies 1punkto „a“ pap., paskirtos bausmės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteistas iš L. K. 68,43 Lt turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai J. S.. Nukentėjusiosios J. S. civilinis ieškinys dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo jos naudai atmestas.

Priteista iš L. K. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam R. A., o šių lėšų tvarkytoju paskirta jo motina J. S.. Kita nukentėjusiojo R. A. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Valstybinės ligonių kasos pareikštas 124,34 Lt dydžio civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš L. K. 124,34 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteista iš L. K. nukentėjusiajai J. S. 1500 Lt jos išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. nuteista už tai, kad sutrikdė viešąją tvarką ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiams, tai yra 2013-04-16, apie 09.00 val., būdama viešoje vietoje – „(duomenys neskelbtini)“ mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), 4A klasėje, elgdamasi įžūliai suėmusi mažametį P. G., gim. (duomenys neskelbtini), už pečių tyčia jį supurtė, tuo padarydama jam kaklo raiščių patempimą, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei priėjusi prie mažamečio R. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir suėmusi už abiejų rankų virš alkūnių tyčia suspaudė bei keliu spyrė į pilvą, tuo padarydama kairio žasto sumušimą ir poodinę kraujosruvą, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei tuo sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį, ir nežymiai sužalojo mažamečius.

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. K. prašo 2014-06-04 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – išteisinti ją, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinius ieškinius atmesti. Teismui nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi teismas, būdamas šališkas, neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir jų nesusiejo į vieną visumą, tai lėmė tokio neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

Apeliantė visų pirma pažymi tai, kad teismas neįvertino procesinio pažeidimo, esančio byloje dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, ir nepriėmė sprendimo grąžinti bylą prokurorui ar ištaisyti šį pažeidimą teisme. Teigia, kad kaltinamajame akte yra neteisingai nurodytos tam tikros bylai svarbios aplinkybės, o būtent nusikaltimo padarymo vieta. Kaltinamajame akte nurodyta, kad nusikalstama veika padaryta „(duomenys neskelbtini)“ mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini). Iš kaltinamojo akto neaišku, ar nusikalstama veika padaryta Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ vidurinėje mokykloje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), ar name, adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantės manymu, tai esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) pažeidimas, kuris neištaisytas teisme.

Nuteistoji pažymi, jog teismas nuosprendyje konstatavo, kad jos kaltė padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas yra įrodyta teismui išanalizavus ir įvertinus visus byloje esančius duomenis, tačiau ji su tokia teismo padaryta išvada visiškai nesutinka, kadangi teismas, priimdamas apkaltinantį nuosprendį, rėmėsi tik ją kaltinančiais įrodymais ir neįvertino kitų aplinkybių bei ją teisinančių įrodymų. Teismas visiškai aklai patikėjo nukentėjusiųjų ir jų atstovų versija. Teismas visiškai nesiaiškino jos nurodytų aplinkybių, kad ji į mokyklą ėjo norėdama išsiaiškinti situaciją, kodėl jos anūkas A. J. yra skriaudžiamas. Klasėje, kurioje mokosi jos anūkas, ji bandė tik šnekėtis su P. G. ir R. A.. Teigia, kad ji P. G. iš viso nelietė, o R. A. tik paėmė už rankos, norėdama nusivesti pas direktorių ir išsiaiškinti visą situaciją. Taip pat pažymi, kad teismas visiškai neatsižvelgė į byloje pateiktą informaciją, kad minėti mažamečiai asmenys jos anūką visaip užgaulioja ir net muša jau keletą metų. Be to, teismas, žinodamas, kad įvykio išvakarėse jos anūkas P. G. ir R. A. buvo sumuštas, netyrė šios teismui nurodytos versijos, kad šie asmenys sąmoningai norėdami nuslėpti A. J. mušimo faktą ir gindamiesi nuo to, specialiai melagingai apkaltino ją pavartojus smurtą prieš juos.

Apeliantė taip pat teigia, kad teismas, vertindamas tik vieną įvykių seką ir ją pripažindamas kaip tiesą, o kitą įvykių versiją atmesdamas, jos visiškai nepatikrinęs, buvo šališkas ir tokiu būdu pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią teismą išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Teismo šališką poziciją ir galimai iš anksto suformuotą neobjektyvią ją kaltinančią nuostatą viso bylos nagrinėjimo metu patvirtina tokie faktai, kad teismas beveik visus jos gynėjo pateiktus prašymus atmetė. Jos gynėjas prašė apklausti A. J. tėvus, nepilnamečių reikalų inspektorę, tyrusią jos anūko nuolatinio skriaudimo ir mušimo faktus, iškviesti gydytoją dėl medicinos įrašų teisingumo ištyrimo.

Pažymi, kad jos kaltė padarius minėtas nusikalstamas veikas buvo įrodyta tik nukentėjusiųjų, dalies liudytojų parodymais bei specialisto išvadomis, tačiau, apeliantės manymu, teismas negalėjo objektyviai vertinti liudytojų parodymų, kadangi pagrindiniai liudytojai, kurie buvo apklausti teisme, buvo tik du tos pačios klasės mokiniai, kurie patys kartu su nukentėjusiaisiais mušdavo A. J. ir jį užgauliodavo.

Apeliaciniame skunde nuteistoji taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas apkaltinantį nuosprendį, tinkamai neįvertino jos sveikatos būklės, buvusios šio įvykio metu. Objektyviai iš medicininių dokumentų, kurie buvo pateikti teismui, matyti, kad ji turi problemų su kojos sąnariais, dėl to ji negali pakelti kojos, juo labiau spirti. Be to, ir kaltinimo liudytojas N. S. savo parodymuose patvirtino, kad nematė, jog ji būtų spyrusi R. A. keliu į pilvą, bei negirdėjo, kad kas klasėje būtų apie tai šnekėjęs. Pažymi, kad ekspertizės išvados dėl R. A. padaryto sužalojimo neatitinka teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad R. A. kairio žasto sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis patyrė dėl jos kaltės. Specialisto išvadoje yra nustatyta, kad minimą sužalojimą R. A. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus žastą kietu buku daiktu. Tačiau nuosprendžiu ji buvo pripažinta kalta už tai, kad ji suėmusi R. A. už abiejų rankų virš alkūnių tyčia suspaudė bei keliu spyrė jam į pilvą, tuo padarydama kairio žasto sumušimą ir poodinę kraujosruvą. Ekspertas R. P. P. apklausiamas teisme patvirtino, kad suspaudimas nuo sumušimo skiriasi, bei nurodė, kad yra didesnė tikimybė, kad R. A. tokią traumą patyrė nuo smūgio ar atsitrenkimo, o ne nuo suspaudimo. Taip pat teismo medicinos ekspertas nurodė, kad nuo suspaudimo ranka pas nukentėjusįjį būtų likusios smulkios kraujosruvos, o ne viena didelė kraujosruva, kas vėlgi būdinga atsitrenkimui.

Dėl P. G. teismas, remdamasis specialisto išvadomis, apeliantės manymu, taip pat netinkamai jas aiškino, dėl to padarė joms prieštaraujančias išvadas. Teismui pateikta specialisto išvada neįrodo jokios jos kaltės, kadangi nei joje, nei pateiktuose medicininiuose dokumentuose, kurių pagrindu padaryta išvada, jokių duomenų apie ją, kaip prisidėjusią prie tokio sužalojimo, nėra. Teisme apklausiant ekspertą R. P. P., padariusį išvadą dėl P. G. sužalojimo, jis nurodė, kad kaklo raiščių patempimas kaip trauma teoriškai galima nuo supurtymo, tačiau tokia trauma daugiau būdinga autoįvykiams.

Be to, apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas ją kalta dėl P. G. ir R. A. patirtų sužalojimų, visiškai neatsižvelgė ir į mokytojos I. S. parodymus, kuriuose ji patvirtino, kad tiek įvykio dieną, tiek kitą dieną nukentėjusieji dalyvavo pamokose, niekuo nesiskundė, netgi per fizinio lavinimo pamoką žaidė futbolą. Mokytoja patvirtino, kad matė didelę mėlynę ant R. A. rankos ir jo pasiteiravus, iš kur mėlynė atsirado, jis pats patvirtino, kad nukrito nuo dviračio. Dėl P. G. traumos mokytoja patvirtino, jog sužinojusi, kokią traumą patyrė P. G., labai nustebo, nes jam būnant mokykloje blogos jo savijautos mokytoja nepastebėjo, kadangi vaikas niekuo nesiskundė ir dalyvavo su visais mokiniais netgi fizinio lavinimo pamokoje.

Apeliantės manymu, teismas bylos įrodymus tyrė ir vertino pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodinėjimo procesui ir įrodymų vertinimui, apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tai trukdė susiformuoti teisingam ir pagrįstam teismo vidiniam įsitikinimui ir apeliacinės instancijos teismas turėtų šiuos pažeidimus ištaisyti.

Teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Siekiant išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustos liudytojos A. V., D. S.. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad L. K. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį.

Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo realiai sutrikdytos. „<...> visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas ir dėl to buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, kilusius padarinius, viešosios tvarkos specifiką“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-513/2010, 2K-452/2011, 2K-429/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistoji viešoje vietoje, pavartodama fizinį smurtą prieš mažamečius, sutrikdė viešąją tvarką. Nors nuteistoji teigia, kad ji prieš mažamečius nevartojo smurto, o tik atėjo pasikalbėti dėl jų elgesio, t. y. dėl to, kad R. A. ir P. G. dieną prieš sumušė jos anūką A. J., tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia tokią nuteistosios versiją. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad L. K. 2013-04-16 atėjo į „(duomenys neskelbtini)“ mokyklos 4A klasę, kurioje buvo šios klasės mokiniai, tarp jų ir P. G. bei R. A.. P. G. nurodė, kad po pirmos pamokos į klasę įsiveržė A. J. močiutė, paklausė, kur yra R. A.. Pribėgo prie R. A., sugriebė jį, klausė, kodėl sumušė A. J.. Po to sugriebė jį, P. G., už žastų, pradėjo purtyti, klausė, kas mušė A.. R. A. nurodė, kad prieš antrąją pamoką į jų klasę atėjo A. J. močiutė, kuri pribėgo prie P. G. ir suėmusi už abiejų rankų pradėjo stipriai purtyti, klausė jo, ar jis sumušė A.. Vėliau pribėgo prie jo, R. A., sugriebė jį už abiejų rankų virš alkūnių, prie žastų, pradėjo purtyti, po to spyrė. Jam, R. A., skaudėjo. L. K. sakė, kad jį užmuš. Iš klasės vaikų N. S., A. K., T. G., G. K., A. S., F. S., L. P., P. G., K. Č., L. M., A. G., A. L., A. M. situacijos aprašymų, rašytų įvykio dieną (2013-04-16) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijai, matyti, jog vaikai nurodė, kad L. K. tikrai buvo atėjusi į klasę bei purtė abu berniukus, P. G. ir R. A., šaukdama, „kas mušė A.“, be to, A. S., F. S., L. P. nurodė, kad A. močiutė ne tik purtė P. G. ir R. A., bet ir sudavė R. A.. Taigi įvykį tiesiogiai mačiusių vaikų paaiškinimai akivaizdžiai paneigia nuteistosios versiją, kad ji prieš nukentėjusiuosius P. G. ir R. A. nevartojo smurto. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog vaikų paaiškinimai – situacijos aprašymas – buvo rašyti mokykloje jų pačių iš karto po įvykio, todėl niekas negalėjo paveikti jų paaiškinimų, vaikai parašė tai, ką matė. Todėl jais pagrįstai galima vadovautis ir nėra jokio pagrindo abejoti jų tikrumu.

Iš teismo specialistų išvadų nustatyta, kad nukentėjusiesiems buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš specialisto išvados Nr. G 961/13 (03) matyti, kad iš medicininių dokumentų R. A. nustatytas kairio žasto sumušimas su poodine kraujosruva, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Minimą sužalojimą R. A. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus kairiojo žasto sritį kietu buku daiktu. Iš specialisto išvados Nr. G 943/13 (03) matyti, kad iš medicininių dokumentų P. G. nustatytas kaklo raiščių patempimas, dėl stuburo judesio kaklinėje srityje peržengiant fiziologines ribas, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tiek specialisto išvadoje Nr. G 961/13 (03), tiek Nr. G 943/13 (03) nurodyta, kad sužalojimus R. A. ir P. G. patyrė 2013-04-16. Duomenų, kad teismo medicinos eksperto nustatytus sužalojimus nukentėjusieji R. A. ir P. G. galėjo patirti iki ar po šio įvykio, byloje nėra. Be to, tiek nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės, tiek anksčiau paminėti klasės vaikų paaiškinimai atitinka nustatytus nukentėjusiųjų sužalojimus.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, nekyla jokių abejonių, kad prieš nukentėjusiuosius buvo pavartotas fizinis smurtas, nuteistoji sutrikdė viešąją tvarką, kadangi ji mokyklos klasėje nutraukė normalią vaikų veiklą, kilo sumaištis, dėl to vaikai buvo labai išsigandę. Atkreiptinas dėmesys, kad vaikai nurodė, jog po įvykio buvo labai išsigandęs ir verkė nukentėjusysis R. A., kurį reikėjo guosti ir raminti.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nusikalstama veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuotina tada, kada smurtas prieš fizinį asmenį naudojamas be akivaizdžios ar turint menkavertę dingstį ir padarė išvadą, jog byloje yra pagrindas teigti, kad smurtas prieš nukentėjusiuosius pavartotas be jokios dingsties. Šiuo atveju teisėjų kolegija nevisiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios anūko A. J. 2013-04-15 buvo kilęs konfliktas, kurio metu vaikai apsistumdė. 2013-04-26 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog P. G., R. A. veikose gali būti įžvelgiami požymiai nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau jie neturi tokio amžiaus, nuo kurio atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta Viešosios policijos skyriaus specialistė D. S. bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė A. V. parodė, jog joms buvo žinoma, kad tarp berniukų vyksta konfliktai, buvo siūloma apsvarstyti vaikų elgesį, bendrauta su tėvais. Taigi iš esmės nuteistosios elgesį galėjo sąlygoti įvykiai susiję su skriaudžiamu anūku, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bet kokiu atveju asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir savo elgesiu trikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai. Motyvai neįtakoja veikos kvalifikavimo. Kvalifikuojant veiką svarbu tiksliai nustatyti kaltės turinį. Kaltininkas turi suvokti, kad jis savo veiksmais pažeidžia viešąją tvarką ir rimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-270/2014, Nr. 2K-406/2014), o nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad nuteistoji suvokė, jog mokyklos klasėje, stebint mažamečiams vaikams, naudojant smurtą prieš mažamečius, jos elgesys yra nepriimtinas ir tuo ji pažeidžia viešąją tvarką.

Esant nustatytoms aplinkybėms, jog dėl nuteistosios pavartoto smurto mažamečiams buvo nesunkiai sutrikdyta jų sveika, jog nuteistoji pavartodama fizinį smurtą prieš mažamečius, sutrikdė viešąją tvarką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai L. K. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kaip matyti iš nuteistosios apeliacinio skundo, nuteistosios nuomone, teismas buvo šališkas, nes neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nesiaiškino, kodėl jos anūkas yra skriaudžiamas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik ją kaltinančiais įrodymais. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Remiantis bylos duomenimis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas. Vien tai, kad, apeliantės manymu, teismas įrodymus vertino šališkai ir teismo padarytos išvados yra ne jo naudai, nelaikytina šališkumu bei dar kartą pažymėtina, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog teismas įvertino visus bylos duomenis, pasisakė, kuriuos įrodymus laikė pagrįstais ir kuriuos ne bei kodėl. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmesti kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nuteistoji taip pat teigia, jog buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, kadangi kaltinamajame akte neteisingai nurodyta nusikaltimo padarymo vieta. Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui nustatyti BPK 219 straipsnyje. Nutartis perduoti bylą prokurorui gali būti priimta tik tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų ir kt. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, jame nurodyta, jog nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje „(duomenys neskelbtini)“ mokyklos 4A klasėje ir nurodytas mokyklos adresas (duomenys neskelbtini). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog mokyklos adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas, galėjęs sutrukdyti teisingam bylos išnagrinėjimui, nes iš kaltinamojo akto aišku, jog viešoji vieta, kurioje buvo padaryta nusikalstama veika, yra „(duomenys neskelbtini)“ mokyklos 4A klasė, ir tai, kad netiksliai nurodytas jos adresas, vertintina kaip neesminė techninė klaida.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl nuteistosios kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalį (BK 2003-07-04 redakcija Nr. IX-1706, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu), todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. K. apeliacinį skundą atmesti.