Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties atmesti prašymą atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą pareikšti turtinius reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. pareiškimą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuotieji asmenys - G. K., Vilniaus miesto 40-o notarų biuro notarė A. A..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, atskirojo skundo argumentai ir motyvai taip pat nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. K. tėvas S. R. mirė (duomenys neskelbtini), todėl terminas palikimui priimti bei kreditoriniams reikalavimams pareikšti buvo iki 2015 m. gruodžio 10 d. Pagal 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Vilniaus miesto 40-o notaro biuro notarės A. A., G. K. iš savo tėvo S. R. paveldėjo: butą, esantį (duomenys neskelbtini)iuje; teisę į pinigų sumą, gautą pardavus Vyriausybės nustatyta tvarka žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pinigines lėšas, esančias AB DNB banke. Suinteresuotas asmuo palikimą priėmė pagal antstolio D. B. sudarytą 2016 m. sausio 25 d. turto apyrašą Nr. 0035/15/01571. Į bylą taip pat pateiktas 2014 m. kovo 24 d. skolos raštelis, pagal kurį pareiškėjas J. G. paskolino S. R. 5 000 EUR.Byloje taip pat iš esmės nėra ginčo, kad pareiškėjas J. G. palaidojo S. R., mirties liudijimą perdavė G. K. atstovams.CK 5.63 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar jau suėjo jų patenkinimo terminai. Atvejai, kuriems esant pirmiau nurodyta tvarka netaikoma, nustatyti CK 5.63 straipsnio 3 dalyje (kai reikalavimai pagrįsti hipoteka ir įkeitimu, susiję su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla). Trijų mėnesių terminą kreditoriaus reikalavimams pareikšti teismas gali pratęsti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 str. 4 d.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius, siekiantis, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011; 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011; kt.). Aiškindamas CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CK 5.63 straipsnio nuostatomis siekiama ir kitų tikslų, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 str. 1, 4 d.) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).Spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismai visų pirma turi įvertinti aplinkybių, nurodomų kaip svarbios priežastys, pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-415/2015).CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino tikslai suponuoja ir svarbios priežasties, kaip teisinės kategorijos, aiškinimą šio straipsnio 4 dalies prasme. Svarbia priežastimi negali būti pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, nes priešingu atveju kreditorius įgytų nepateisinamą galimybę kontroliuoti savo reikalavimo tenkinimo apimtis, kurias lemia įpėdinio jau pasirinkto palikimo priėmimo būdas. Tokia situacija neatitiktų vieno iš pamatinių civilinės teisės principų – subjektų lygiateisiškumo (CK 1.2 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009).Nagrinėjamu atveju pareiškėjas J. G., kaip termino praleidimo priežastį, nurodo, kad jis tikėjosi, jog mirusiojo dukra – suinteresuotas asmuo G. K. atsiskaitys su juo pagal paskolos raštelį, o taip pat tai, kad pareiškėjas neturi reikiamų žinių, nežinojo, kaip elgtis atitinkamoje situacijoje. Nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepripažino svarbiomis ir apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka.Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas apie palikėjo mirtį žinojo nuo jo mirties datos, tačiau per tris mėnesius nesikreipė į notarą ir dėl neaiškių priežasčių net metus laiko delsė kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, iš esmės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gindamas savo, kaip kreditoriaus, interesus.Kaip tvirtina bylos duomenys, pats pareiškėjas nėra nuoseklus, tiek nurodydamas, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis informavo suinteresuotą asmenį G. K. apie mirusiojo jam turimą skolą, tiek apie termino parleidimo priežastis. Toks pareiškėjo nenuoseklumas sudaro pakankamą pagrindą jo paaiškinmus vertinti kritiškai, kas iš esmės ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Pareiškėjas nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kad jis G. K. asmeniškai ar per jos atstovus tinkamai informavo apie turimą skolinį reikalavimą. Juo labiau, kad, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, nebuvo jokių pagrįstų prielaidų susiformuoti pasitikėjimo santykiams tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens. Nors pareiškėjas ir neturi aukštojo išsilavinimo bei patirties tvarkant paveldėjimo klausimus (šios aplinkybės taip pat nustatytos tik iš pareiškėjo žodžių), tačiau šios aplinkybės ir nėra iš esmės svarbios dėl termino praleidimo, kadangi jos egzistavo ne tik termino laikotarpiu, bet ir visą laiką, t. y. ir dabar. Apeliantas skunde nurodo, kad jis paskolos raštelį leido nufotografuoti suinteresuoto asmens G. K. atstovams, dėl to laiko, kad suinteresuotas asmuo apie skolą buvo informuotas per ją atstovavusią advokatų kontorą. Tačiau ir dėl šios aplinkybės pareiškėjo argumentai nėra nuoseklūs ir vienodi. Be to 2016-11-22 pareiškime pats pareiškėjas nurodė, kad gavo iš advokatų paaiškinimą, kad jie nėra įgalioti spręsti klausimų, susijusių su skolos rašteliu, ir rekomendavo kreiptis tiesiogiai į suinteresuotą asmenį G. K.. Taigi pirmosios instancijos teismui pagrįstai nesusiformavo įsitikinimas, kad pareiškėjas informavo G. K. apie palikėjo skolą. Taigi pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad jos advokatai imsis aktyvių veiksmų, siekdami specialiai informuoti suinteresuotą asmenį apie skolą, taip pat negalėjo tikėtis, kad apskritai bus sprendžiamas skolos grąžinimo klausimas per G. K. atstovus.Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-10-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog termino eigos metu susiklostė aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdė jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai teigti, jog apie skolą buvo informuoti įpėdiniai (CK 5.63 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir terminą atnaujinti.Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.