- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- 2S-1129-562/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21986-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- A. B., S. B.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjams bankroto bylą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai A. B. ir S. B. pateikė pareiškimą, kuriuo prašė iškelti bankroto bylą, administratoriumi paskirti UAB „Geraldis“. Nurodė, jog 2004 metais pasiskolino iš AB „DNB bankas“ piniginių lėšų būstui įsigyti, už gautas kredito lėšas įsigijo gyvenamąjį namą su žemės sklypu. Kadangi nuosavų ir kredito lėšų neužteko minėto namo įrengimui, o AB „DNB bankas“ atsisakė padidinti ieškovams kredito sumą, jie kreipėsi į AB „Medicinos bankas“ dėl paskolos refinansavimo. Bankas sutiko refinansuoti ieškovų paskolą bei suteikti papildomą kreditą būsto įrengimui. 2008 metais prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, bankas ieškovams iš esmės padidino palūkanas už naudojimąsi būsto kreditu. Pareiškėjai kaip įmanydami stengėsi dengti būsto paskolą, ėmė papildomus vartojimo kreditus, tačiau paskolos ir išaugusių palūkanų sumokėti nepavyko.
Atsiliepimas
AB „Medicinos bankas“ atsiliepime nurodė, kad ieškovai siekia ne jų mokumo atkūrimo ir skolų kreditoriams grąžinimo, o kaip tik siekia išvengti grąžinti kreditoriams skolas. Tokiu būdu siekia kuo ilgiau naudotis bankui įkeistu žemės sklypu ir pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini) kuriame jie gyvena. Mano, jog pareiškėjas gauna nepagrįstai mažą darbo užmokestį, lyginant su jo vadovaujamos įmonės turtine padėtimi. Mano, jog pareiškėjai nelaikytini sąžiningais asmenimis, nes nuo 2009 metų kliudė ir iki šiol kliudo vykdyti išieškojimą iš bankui įkeisto turto, kurį realizavus būtų atsiskaitoma su kreditoriais. Taip pat nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar pareiškėjai yra nemokūs pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kadangi ieškovų turimas turtas adresu (duomenys neskelbtini) yra pakankamai brangus ir tikėtina, kad jį realizavus gali būti padengta ne tik ieškovų skola bankui, bet ir kitiems kreditoriams.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi iškėlė A. B. ir S. B. bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Geraldis“, nustatė 550 Eur sumą per mėnesį ieškovų būtinųjų poreikių tenkinimui ir 520 Eur sumą bankroto procedūroms.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi iš dalies tenkino suinteresuoto asmens UAB „Medicinos bankas“ atskirąjį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį bei bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai A. B. ir S. B. pateikė patikslintą pareiškimą, kuriame nurodė, jog bendros pareiškėjų pajamos per mėnesį sudaro apie 635,21 Eur. Pareiškėjų nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto vertė remiantis Nekilnojamojo turto registro vidutines rinkos verte yra 61 191 Eur. Pažymėjo, jog dėl piniginių lėšų stygiaus atlikti turto vertinimo neturi finansinių galimybių. Taip pat nurodė, kad turi 550 Eur grynųjų pinigų ir 102,63 Eur lėšų banko sąskaitose, kito kilnojamojo turto ar vertybinių popierių neturi. Skolinių įsipareigojimų kreditoriams suma sudaro 182 756,17 Eur. Turi du nepilnamečius vaikus, kurie yra jų išlaikomi. Pareiškėjų teigimu, kiekvieną mėnesį jų šeimos būtiniausiems poreikiams tenkinti reikalinga 620 Eur suma, likusi suma (15,21 Eur kas mėnesį) gali būti skiriama kreditorių reikalavimams tenkinti. Bankroto procedūros administravimui reikalinga 520 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakė pareiškėjams S. B. ir A. B. iškelti bankroto bylą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra sutuoktiniai, jų santuoka galiojanti, kad jų skolos visiems kreditoriams yra solidarios. Bendra pareiškėjų įsiskolinimo kreditoriams suma yra 152 808,88 Eur. Padarė išvadą, kad pareiškėjų skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, aiškiai viršija 25 MMA sumą.
Teismas nurodė, jog antstolio pateikti rašytiniai įrodymai (pareiškėjams priklausančio sodo namo plotas yra 168 – 190 kv. m, o ne 96,94 kv. m., kaip nurodyta Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjai nesudaro galimybės įvertinti namo) bei pareiškėjų paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu (kad sodo namas yra rekonstruotas ir jo faktinis plotas yra ženkliai didesnis nei 100 kv. m, tačiau šie pakeitimai nuo 2009 m. neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre), sudaro pagrindą suabejoti dėl pareiškėjų patikslintame pareiškime nurodytos nekilnojamojo turto vertės atitikties realiai turto vertei. Pabrėžė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjai teigė manantys, kad jų turimo nekilnojamojo turto pakaks atsiskaityti su visais kreditoriais (kai turtą realizuos bankroto administratorius), o tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjų nekilnojamasis turtas yra ženkliai vertingesnis, nei patys pareiškėjai nurodo patikslintame pareiškime. Teismas sprendė, kad pareiškėjai iš esmės nepagrindė jiems priklausančio turto vertės, kuri yra reikšminga sprendžiant dėl asmens nemokumo, todėl negali konstatuoti, jog pareiškėjai yra nemokūs FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme. Nurodė, jog pagal pareiškėjų pateiktus duomenis teismas neturi pagrindo spręsti apie pareiškėjų perspektyvas mokumui atkurti, jeigu bankroto byla būtų iškelta.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjai nepateikė duomenų, kad, žinodami apie turimus skolinius įsipareigojimus, dėjo realias pastangas (pavyzdžiui, įregistravo sodo namo rekonstrukciją ir ženkliai padidėjusį plotą Nekilnojamojo turto registre, taip sudarydami prielaidas nustatyti tikrąją turto vertę), ėmėsi protingų veiksmų pajamoms gauti ir skoloms dengti, o priešingai, trukdė antstoliui atlikti vykdymo veiksmus, taip vilkindami vykdymo procesą. Nurodė, jog yra pagrindas teigti, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš esmės siekia tik skolų nurašymo, bet ne mokumo atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais bent iš dalies. Atsižvelgiant į tai, jog priverstinis skolos išieškojimas atliekamas hipotekos kreditoriaus (UAB „Medicinos bankas) naudai, kurio reikalavimai tenkinami pirma eile, įvertinus tai, jog įsiskolinimas nėra ginčijamas, įvertinus priverstinio vykdymo laikotarpį (nuo 2009 m. vidurio), pareiškėjo S. B. trukdymas vykdymo procesui, nebendradarbiavimas su antstoliu ir išieškotoju, vengimas įvykdyti prievolę ir nesiekiant maksimaliai išnaudoti galimybes bent iš dalies atsiskaityti su didžiausiu kreditoriumi UAB „Medicinos bankas“, teismas vertino kaip pareiškėjų nesąžiningus veiksmus, kurie turi tiesioginės įtakos pareiškėjų nemokumui, t. y. tokiais veiksmais ne tik kad nesiekiama išvengti skolų didėjimo, bet atvirkščiai, skolų našta yra didinama, dėl didėjančios nesumokamų palūkanų, taip neproporcingai pažeidžiant kreditoriaus interesus, gauti kuo greitesnį reikalavimų patenkinimą, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti pareiškėjams iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjai A. B. ir S. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį, priimti naują sprendimą – iškelti pareiškėjams bankroto bylą ir priimti naujus įrodymus.
Nurodo, kad teismas visiškai neobjektyviai nagrinėjo pareiškėjų pateiktą pareiškimą ir nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą. Teigia, jog visa nutartis orientuota į pagrindinio kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ interesus bei pagalba šiam kreditoriui parduoti visą pareiškėjų turtą ir tik tada leisti pareiškėjams bankrutuoti.
Nesutinka, jog nepagrindė savo turimo turto vertės. FABĮ nereikalauja pateikti turto vertę įrodančius dokumentus, o tik nurodyti jo vertę (FABĮ 4 str. 4 d. 3 p.). Turto vertę grindė Nekilnojamojo turto registre nustatyta verte. Nurodo, kad šiuo metu dėl sunkios finansinės padėties negali atlikti turto vertinimo. Mano, jog turto vertinimą tikslinga atlikti jau bankroto proceso metu prieš priimant sprendimą dėl turto pardavimo, kadangi nekilnojamojo turto rinkos kainos nuolat keičiasi. Teigia, jog teismas reikalavo iš pareiškėjų turto vertinimo, atsižvelgęs į UAB „Medicinos bankas“ nuomonę, kad galimai pareiškėjų turto pakaktų visiems kreditorių reikalavimams padengti.
Nurodo, jog šioje bankroto bylos stadijoje pareiškėjų mokumo atkūrimo priemonės iš esmės nėra sprendžiamos, kadangi tokie klausimai nagrinėjami tik iškėlus fiziniams asmenims bankroto bylą. Pareiškėjai nesitikėjo, jog teismui turėjo pateikti mokumo atkūrimo planą. Pareiškėjas priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, nurodė, kad įmonė, kurioje jis šiuo metu dirba sunkiai verčiasi, bet pareiškėjas ateityje dės visas pastangas dėl didesnių pajamų gavimo.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pateikė aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai, jo nuomone yra nesąžiningi, tačiau teismas vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu jokių sandorių, dėl kurių būtent pareiškėjai tapo nemokūs iš esmės nenustatė. Vienu atveju, teismas kaltino, kad pareiškėjai neveikimu neginė savo teisių, o kitu atveju teigė, kad veikimu vilkina procesą. Nurodo, kad sodo namo rekonstrukcijos nebuvo įregistruotos dėl lėšų stokos. Siekiant tai atlikti, pareiškėjams prisiimant naujus įsipareigojimus, tų pačių kreditorių interesai tik dar labiau nukentėtų. Teigia, kad deda ir dės visas pastangas atsiskaityti su visais kreditoriais.
Pateikė įrodymus, jog su antstoliu buvo bendraujama geranoriškai dėl patiekimo į pareiškėjo patalpas. Pažymi, jog ankščiau įrodymai nebuvo pateikti, kadangi pareiškėjai nežinojo, kad tokios aplinkybės bus nagrinėjamos.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB „Medicinos bankas“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašo netenkinti pareiškėjų atskirojo skundo, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį ir atsisakyti priimti pareiškėjų pateiktus naujus įrodymus. Nurodo, kad priešingai nei nurodo pareiškėjai, jų nesąžiningumas yra konstatuotas dar Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje, t. y. pareiškėjai nedėjo pastangų gerinti savo mokumą, o elgėsi priešingai – trukdė vykdymo procesui, kas laikytina nesąžiningu elgesiu.
Nurodo, jog remiantis antstolio G. B. pateiktais duomenimis, faktinis įkeisto turto (namo) plotas yra 168-190 kv. m, o ne 96,94 kv. m, kaip nurodoma Nekilnojamojo turto registre. Turto vertintojo UAB „Liturta“ 2007 m. gruodžio 19 d. preliminarioje turto vertės nustatymo pažymoje Nr. V07/12/55-A, nurodyta, kad įkeisto turto vertė yra 700 000 Lt. Patys pareiškėjai teismo posėdžio metu patvirtino, kad jų įsigytas nekilnojamas turtas (sodo namelis) buvo ypač apleistas, jie investavo į jį daug lėšų ir atliko esminius pagerinimus. Teigia, kad pareiškėjai Nekilnojamojo turto registre nėra įregistravę faktinio esminio įkeisto turto pagerinimo, todėl nurodydami savo turto vertę remiasi nebeaktualiais duomenimis. Pažymi, jog pareiškėjai turėjo visas galimybes, jog jų nekilnojamą turtą įvertintų antstolio paskirtas nešališkas ekspertas, tačiau visomis įmanomomis priemonėmis tam trukdė.
Teigia, jog pareiškėjų trukdymas vykdymo procesui, nebendradarbiavimas su antstoliu ir išieškotoju, vengimas įvykdyti prievolę ir nenoras siekti maksimaliai išnaudoti galimybes bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriumi, vertinti kaip pareiškėjų nesąžiningi veiksmai, kurie turi tiesioginės įtakos jų mokumui. Teigia, kad pareiškėjų inicijuojami teisminiai ginčai yra labiau susiję su siekiu, kiek įmanoma labiau užvilkinti atsiskaitymo procesą su kreditoriais, o ne siekiu gerinti savo mokumą. Nuo 2009 m. vilkinamas išieškojimo procesas, yra naudingas tik patiems pareiškėjams – jie ir toliau gyvena bankui įkeistame bute. Pareiškėjas vadovaudamas įmonei, kuri per 2014 metus generavo 291 215 Lt pelno, atlikdamas ne vien tik vadovo funkcijas, tenkinasi 138 Eur / mėn. darbo užmokesčiu. Nurodytas atlyginimas yra gerokai mažesnis nei Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesine alga, kuri dažniausiai mokama nekvalifikuotiems darbuotojams.
Nurodo, jog dar Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje nagrinėjamoje byloje konstatavo faktą, kad pareiškėjas trukdo antstoliui įvertinti įkeistą turtą. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjai, jiems buvo žinoma, kad šios aplinkybės bus nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme ir jie turėjo galimybę pateikti, jų nuomone, svarbius įrodymus, tačiau ja nepasinaudojo.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo netenkinti pareiškėjų pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodo, jog vertinant pareiškėjų pareiškimą ir jo priedus, teismo posėdyje teiktus paaiškinimus negali vienareikšmiškai sutikti, kad pareiškėjai buvo sąžiningi, nes pareiškime dėstomos pareiškėjų nemokumą sukėlusios priežastys nėra pakankamai išsamios ir įtikinančios.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Kartu su atskiruoju skundu apeliantai pateikė įrodymus, pagrindžiančius jų paaiškinimus: 2015 m. sausio 5 d. S. B. laišką ir prašymą antstoliui G. B.. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas laiko, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo vėliau, t. y. priėmus pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad prašomi prijungti prie bylos nauji duomenys yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, taip pat į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas su atskiruoju skundu pateikiamus naujus duomenis priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pareiškėjams iškelti bankroto bylą. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.
FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi aplinkybių grupės. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą, turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.
Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi šie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Remiantis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais dėl fizinio asmens nemokumo FABĮ prasme sampratos, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis) buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia, turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendra pareiškėjų įsiskolinimo kreditoriams suma yra 152 808,88 Eur ir dėl to ginčo nėra, tačiau ginčas kilo dėl pareiškėjų nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) vertės. Atskirajame skunde pareiškėjai nurodo, jog jiems prieinamus įrodymus dėl turto vertės pateikė, t. y. rėmėsi Nekilnojamojo turto registro nustatyta verte. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje, nagrinėdamas pareiškėjų bankroto bylos iškėlimo klausimą, sprendė, jog ieškovas iš esmės nepagrindė jam priklausančio turto vertės, kuri yra reikšminga sprendžiant dėl asmens nemokumo. Nors teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tačiau pareiškėjai, be patikslinto pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo, iš esmės nepateikė jokių naujų įrodymų pagrindžiančių nekilnojamojo turto vertę. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjams tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pats pareiškėjas S. B. 2009 m. rugpjūčio 25 d. prašyme antstoliui G. B. nurodo, jog namas buvo rekonstruotas, jo faktinis plotas yra 168 kv. m, o Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik 96 kv. m plotas (2 t., b. l. 114). Taigi, Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis dėl pareiškėjams priklausančio nekilnojamojo turto vertės negalima remtis, kadangi pareiškėjai nėra įregistravę faktinio esminio įkeisto turto pagerinimo. Taigi, pagal byloje pateiktus duomenis negalima nustatyti, kiek vertas pareiškėjams priklausantis turtas. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjai neturi piniginių lėšų atlikti turto vertinimo ir, jog pagal pareiškėjus atlikti turto vertinimą tikslinga parduodant turtą, yra svarbios, tačiau teismas pažymi, jog jos neatleidžia nuo pareigos įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. nekilnojamojo turto vertę, kuri reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjų nemokumo. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjai nepagrindė jiems priklausančio turto vertės, todėl negalima konstatuoti, jog pareiškėjai yra nemokūs FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pareiškėjai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių sandorių, dėl kurių pareiškėjai tapo nemokūs, o nurodė tik veiksmus dėl kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ reikalavimo, kuriuos pats vertino nevienareikšmiškai.
Vertinant šiuos atskirojo skundo argumentus, pažymėtina, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažįstamas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
Iš bylos duomenų nustatyta, jog antstolis G. B. vykdo vykdomąjį raštą dėl 76 204,75 Eur skolos iš pareiškėjo S. B. išieškojimo, parduodant iš varžytinių įkeistus pareiškėjams priklausančius nekilnojamus turtus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje (1 t., b. l. 120-121) nustatyta, jog antstolis 2012 m. lapkričio 28 d. priėmė patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti. 2014 m. rugsėjo 10 d. antstolis priėmė dar vieną patvarkymą dėl turto vertės nustatymo ir 2014 m. lapkričio 14 d. įteikė jį skolininkui. Teismas nustatė, kad skolininkas turto vertintojui nesudarė sąlygų apžiūrėti nekilnojamąjį turtą, tik vieną kartą buvo pavykę susisiekti su skolininku, o į tolimesnius skambučius skolininkas neatsiliepia ir su juo susisiekti nėra galimybės, dėl ko vertintojas, neapžiūrėjęs turto, negali parengti ekspertizės akto bei nustatyti turto rinkos vertės. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 1 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį nepakeistą, taip pat nurodė, jog pareiškėjai kliudo antstoliui atlikti vykdymo veiksmus, nebendradarbiauja su antstoliu ir turto vertintoju. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų toks elgesys vykdymo procese nebendradarbiavimas su antstoliu ir turto vertintoju, taip vilkinant vykdymo procesą, vertinami kaip ieškovų nesąžiningi veiksmai. Tokie nesąžiningi veiksmai, t. y. kliudymas vykdymo procesui, realizuojant įkeistą nekilnojamą turtą, teismo vertinimu turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjų finansiniai padėčiai, kuri dėl neatsiskaitymo su kreditoriais nuolat blogėja.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas gauna labai mažą darbo užmokestį – 138 Eur (3 t., b. l. 39), kuris yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Tai, jog pareiškėjas nededa pakankamai pastangų gauti didesnes pajamas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatos būklę, sugebėjimus, vertinami kaip pareiškėjo nenoras pagerinti savo turtinę padėtį siekiant greičiau atsiskaityti su kreditoriais. Tokie veiksmai nagrinėjamos bylos kontekste, irgi galėtų būti vertinami kaip nesąžiningi veiksmai, pasireiškiantys neveikimu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pareiškėjams iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu.
Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 337 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus atsakė. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms, todėl papildomai jų nekartoja.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantų pareiškėjų A. B. ir S. B. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.