Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romualdos Janovičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. T., atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-234-856/2021 pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Nurodė, kad buvo įtariamas ir kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, t. y. kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., neturėdamas pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., žinodamas, kad turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis, jis turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t. y. grynuosius pinigus, iš viso 315 943 Lt (91 503 Eur). Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu D. T. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisino, pripažinęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai prokurorų skundus dėl išteisinamojo nuosprendžio atmetė. Esminis teismų procesinių sprendimų motyvas buvo tas, kad valstybinis kaltintojas nenustatė ir neįrodė D. T. kaltinime inkriminuoto turto turėjimo, įgijimo momento ir neteisėtumo. Teismai pažymėjo, kad kaltinimas grįstas vien Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2016 m. vasario 23 d. preliminaria išvada Nr. AU22-6, kuri nusikaltimo sudėties elementų nepatvirtina.

5. Mokestinio tyrimo rezultatai, kurie iš esmės yra preliminarūs ir gali būti tikslinami, nesukliudė Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui 2012 m. gruodžio 28 d. pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį D. T. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas užkirto galimybę ieškovui ištaisyti mokestinio tyrimo metu nurodytus pažeidimus, patikslinti nurodytus duomenis, nes mokestinis tyrimas, pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo sustabdytas. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pažymėjo, kad prokuroras, nesulaukęs mokestinio patikrinimo rezultatų, dėl neaiškių priežasčių užkirto kelią mokesčių administratoriui atlikti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ) tik jam numatytas bei pavestas pareigas ir funkcijas bei galutinai užbaigti mokesčių administravimo procedūrą D. T. atžvilgiu.

7. Nurodė, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą VMI dėl specialisto išvados. Tokią nuomonę teismas susidarė iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir VMI susirašinėjimo. Teismas pažymėjo, kad šio papildomo tyrimo metu iš D. T. nebuvo prašomi ar reikalaujami pateikti jokie tyrimui reikšmingi dokumentai, kas rodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu, tiek bylą perdavus teismui nebuvo pakankamai požymių, jog D. T. būtų padaręs BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Įtarimai ir kaltinimai, kaip nurodė įsiteisėjusį išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, jam buvo dirbtinai kriminalizuoti. Teismai nustatė, kad baudžiamajame procese nerinkti duomenys ir neįrodinėta nei kokį konkrečiai turtą D. T. turėjo neteisėtai, nei kada jis buvo įgytas. Nenustatinėtos aplinkybės dėl D. T. galimybių sukaupti turtą per visą jo darbinę veiklą, taip pat jo šeimos narių turtinė padėtis. Esminis ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro nerūpestingumas buvo tai, kad jie įtarimus ir kaltinimus grindė vien tik preliminaraus mokestinio tyrimo rezultatu, net neleisdami mokestinio proceso tinkamai pabaigti, o patys nerinko ir nenustatinėjo aplinkybių dėl turto turėjimo, jo įgijimo momento ir neteisėtumo. D. T. atžvilgiu vienu metu praktiškai buvo atliekami du baudžiamojo pobūdžio (baudžiamasis ir mokestinis) procesai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras pripažintini pažeidę pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Eigą įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto teisminiam nagrinėjimui davusios Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. ir 2016 m. birželio 9 d. nutartys vertintinos kaip neteisėtos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo (ikiteisminio tyrimo teisėjų) neteisėtų veiksmų

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos ir turtinės bei neturtinės žalos priežastinio ryšio su neteisėtais veiksmais

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

43. Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai, vykdydami 2012 m. vasario 10 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00011-12 pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pagal UAB „Versoria Logistic“ akcininkės K. Z. pareiškimą dėl to, kad UAB „Versoria Logistic“ ir UAB „Valdeividė“ atsakingi asmenys galimai savinosi įmonės turtą – pinigus, kuriuos K. Z. įnešė į UAB „Versoria Logistic“, o šiuos pinigus ji buvo pasiskolinusi iš ieškovo D. T., 2012 m. vasario 6 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydami suteikti informaciją apie tai, ar pagal turėtas pajamas D. T. galėjo realiai investuoti tokias lėšas. Kauno apskrities VMI 2012 m. lapkričio 21 d. pateikė D. T. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą Nr. AU18-116, kurioje nurodė, kad D. T. išlaidos 2007 metais ir 2011 metais neatitinka jo gautų bei mokesčių administratoriui žinomų mokesčių įstatymo nustatyta tvarka apmokestintų pajamų. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. rugsėjo 26 d. prokuroro nutarimu iš 2012 m. vasario 10 d. pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00011-12 buvo išskirtas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00868-13 D. T. atžvilgiu.

44. Nustatyta, kad D. T. 2014 m. kovo 24 d. surašytas kaltinamasis aktas. Ieškovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje. Baudžiamoji byla 2014 m. kovo 27 d. perduota Kauno apylinkės teismui. Kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas VMI 2012 m. lapkričio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita Nr. AU18-116.

45. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, nurodant, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, ikiteisminio tyrimo pareigūnai paviršutiniškai ir neišsamiai atliko ikiteisminį tyrimą. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

46. Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi byla buvo perduota į teisiamąjį posėdį, o 2014 m. spalio 7 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota prokuratūrai procesiniams pažeidimams pašalinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti, nustatant šešių mėnesių terminą.

47. Nustatyta, kad D. T. 2016 m. balandžio 7 d. surašytas kaltinamasis aktas, baudžiamoji byla 2016 m. balandžio 21 d. perduota Kauno apylinkės teismui.

48. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatė, kad prokuroras neįvykdė Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje nurodomų reikalavimų ištaisyti kaltinamojo akto trūkumus, todėl bylą perdavė prokurorui nustatytiems procesiniams pažeidimams pašalinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti, nustatant trijų mėnesių terminą, tačiau Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

49. Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu D. T. išteisintas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 16 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad valstybiniam kaltintojui nepavyko įrodyti, nei koks konkrečiai turtas (jo dalis) išteisintojo yra turimas neteisėtai, nei kada šis turtas buvo įgytas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros kasacinį skundą atmetė.

50. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimu buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinai apribotos D. T. nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypus ir juose esančius butus, adresu (duomenys neskelbtini). Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, su tam tikrais pakeitimais, prokuroro nutarimais ir teismo nutartimis buvo tęsiamas iki pat išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo – 2018 m. kovo 16 d.

51. Nagrinėjamoje byloje keliamas valstybės civilinės atsakomybės klausimas pagal CK 6.272 straipsnį dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, vykdymo ir perdavimo teismui, taip pat nepagrįsto ir neteisėto procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – taikymo.

52. Apeliantė (atsakovė) Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno apskrities VPK, nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdomas, o procesinės prievartos priemonės taikytos nepagrįstai. Teigia, kad išteisinamasis nuosprendis savaime nėra laikomas neteisėtu valstybės veiksmu, be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrindas įtarti, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas galimai įgytas nuskalstamu būdu ir gali būti konfiskuotas, todėl nėra jokio pagrindo priteisti ieškovui turtinę ir neturtinę žalą, nes nenustatyti jokie ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų bei teisėjų neteisėti veiksmai.

53. Tuo tarpu apeliantas (ieškovas) D. T. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jo ieškinį dalyje dėl 140 000 Eur negautų pajamų (turtinės žalos) ir dalyje dėl neturtinės žalos dydžio.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų

54. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.

55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 34 punktas).

56. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 34 punktas).

57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas).

58. Kasacinis teismas dėl tyrimo teisėtumo patikrinimo yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015 ir kt.).

59. Pagal kasacinio teismo praktiką siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-63-378/2018, 31 punktas; kt.).

60. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas, vykdytas ir perduotas teismui pagrįstai, taip pat nesutinka, kad viso ikiteisminio tyrimo metu iki pat išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – ieškovui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.

61. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo D. T. atžvilgiu 2013 m. rugsėjo 26 d. prokuroro nutarimu buvo išskirtas iš 2012 m. vasario 10 d. pradėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pagal UAB „Versoria Logistic“ akcininkės K. Z. pareiškimą dėl to, kad UAB „Versoria Logistic“ ir UAB „Valdeividė“ atsakingi asmenys galimai savinosi įmonės turtą – pinigus, kuriuos K. Z. įnešė į UAB „Versoria Logistic“, o šiuos pinigus ji buvo pasiskolinusi iš ieškovo D. T.. Kauno apskrities VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai 2012 m. vasario 6 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydami suteikti informaciją, ar pagal turėtas pajamas D. T. galėjo realiai investuoti tokias lėšas. VMI 2012 m. lapkričio 21 d. surašė D. T. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą, apimančią mokestinio tyrimo laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kurioje nurodė, kad D. T. išlaidos 2007 metais ir 2011 metais neatitinka jo gautų bei mokesčių administratoriui žinomų mokesčių įstatymo nustatyta tvarka apmokestintų pajamų. Paminėtoje ataskaitoje D. T. buvo nustatytas terminas pašalinti nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus, t. y. patikslinti metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2007–2008 metus, patikslinti metinę pajamų deklaraciją už 2010 metus, kartu pažymint, kad D. T. mokestinio tyrimo išvados surašytos neturint visos priešpriešinės informacijos apie mokėtojo suteiktas/susigrąžintas paskolas fiziniams ir juridiniams asmenims; paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl gautų piniginių lėšų ir patirtų išlaidų, šio tyrimo išvados dėl mokėtojo pajamų ir pajamų–išlaidų balanso gali būti tikslinamos ir vertinamos iš naujo bei sprendžiamas klausimas dėl tolimesnių D. T. kontrolės procedūrų tikslingumo.

62. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nepaisant tokios VMI 2012 m. lapkričio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje nurodytos išlygos, kad nėra gauta visa priešpriešinė informacija, dėl kurios VMI išvados gali būti tikslinamos ar net vertinamos iš naujo, tai netapo kliūtimi Kauno apskrities VPK, nesulaukus tolimesnio VMI tyrimo, kurio metu būtų surinkta visa priešpriešinė informacija ir priimtas galutinis sprendimas, pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo D. T. atžvilgiu, surašyti kaltinamąjį aktą, ieškovo kaltę iš esmės grindžiant paminėta VMI 2012 m. lapkričio 21 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaita, ir tokią baudžiamąją bylą perduoti teismui. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. spalio 1 d. iš esmės ištyręs visus byloje esančius įrodymus, t. y. teisme apklausęs kaltinamąjį D. T., liudytojus, tyrėją A. S., specialistes J. M. ir Z. B., 2014 m. spalio 7 d. nutartimi grąžino baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, nurodydamas, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Paminėtoje nutartyje, be kita ko, teismas pažymėjo, kad VMI atliktas mokestinis tyrimas fiziniam asmeniui nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes, vadovaujantis MAĮ, ne mokestinis tyrimas, o tik mokestinis patikrinimas mokesčių mokėtojui sukelia teisines pasekmes. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs Kauno apylinkės teismas, įvertinęs VMI vyr. specialistės J. M. posėdžio metu duotus parodymus, kad buvo nuspręsta tęsti mokesčių administravimo procedūras D. T. ir atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau procedūrą teko stabdyti dėl D. T. iškeltos baudžiamosios bylos, konstatavo, kad prokuroras, nesulaukęs mokestinio patikrinimo rezultatų, dėl neaiškių priežasčių užkirto kelią mokesčių administratoriui atlikti įstatyme tik jam numatytas bei pavestas pareigas ir funkcijas ir galutinai užbaigti mokesčių administravimo procedūrą D. T. atžvilgiu, tokiu būdu galimai dirbtinai kriminalizavo D. T. inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kauno apylinkės teismas paminėtoje nutartyje taip pat atkreipė dėmesį, kad tik mokesčių administratoriui pilnai užbaigus visas jam įstatyme numatytas mokesčių administravimo procedūras, pasibaigus mokestinių ginčų procedūrai ir turint galutinį įsiteisėjusį VMI sprendimą, jį įvertinus teisiniu požiūriu ir atribojus baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės, galima bus skirti D. T., kaip fizinio asmens, finansinės-ūkinės veiklos ekspertizę, būtiną pašalinti esamiems prieštaravimams. Nepaisant to, kaip patvirtina bylos duomenys, paminėtas kaltinamojo akto trūkumas nebuvo ištaisytas – baudžiamoji byla 2016 m. kovo 21 d. vėl buvo pateikta Kauno apylinkės teismui, o mokesčių administravimo procedūra D. T. atžvilgiu nebuvo tęsta, joks tolimesnis mokestinis patikrinimas nebuvo atliktas. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, kaltinamojo, liudytojų, specialistų parodymus, 2017 m. lapkričio 27 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 16 d. nutartimi paliko nepakeistą, konstatavęs, kad valstybiniam kaltintojui nepavyko įrodyti, nei koks konkrečiai turtas (jo dalis) išteisintojo yra turimas neteisėtai, nei kada šis turtas buvo įgytas, t. y. tinkamai nenustatytas nei „turėjimo“, nei „įgijimo“ kriterijus.

63. Įvertinusi paminėtas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia atsakovė, VMI atliktas D. T. mokestinis tyrimas, kuris, kaip minėta, jokių teisinių pasekmių mokesčių mokėtojui nesukelia, nesudarė pakankamo pagrindo daryti prielaidą, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika. Ypač atsižvelgiant į tai, kad pačioje VMI mokestinio tyrimo išvadoje, kaip minėta, buvo aiškiai nurodyta, jog nėra surinkta priešpriešinė informacija, kurią gavus tyrimo išvados gali būti tikslinamos ar net vertinamos iš naujo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pakankamai pagrįsta prielaida apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir būtinybę pradėti ikiteisminį tyrimą galėjo būti keliama tik VMI atlikus mokestinį patikrinimą, t. y. gavus iš D. T. visą reikalingą priešpriešinę informaciją apie turto įsigijimo aplinkybes, suteiktas/susigrąžintas paskolas, paveldėtą, dovanotą turtą ir pan. Nepaisant to, ikiteisminį tyrimą vykdę Kauno apskrities VPK ir prokuratūros pareigūnai, net ir baudžiamąją bylą nagrinėjusiam Kauno apylinkės teismui atkreipus dėmesį į paminėtas aplinkybes bei kaltinamojo akto ydingumą ir grąžinus baudžiamąją bylą kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti, nesiėmė priemonių, kad mokesčių administravimo procedūra D. T. atžvilgiu būtų atlikta tinkamai, t. y. kad VMI tęstų ir atliktų tolesnį D. T. mokestinį patikrinimą ir surašytų galutinį tokio patikrinimo sprendimą.

64. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ikiteisminis tyrimas D. T. atžvilgiu 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo pradėtas ir vykdomas nepagrįstai, ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras ir jį vykdę pareigūnai netinkamai atliko jų kompetencijai priskirtas funkcijas, taip pažeisdami pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių argumentus, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad skaudžiausias pasekmes sukėlęs pažeidimas buvo akivaizdžiai nepagrįstas procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – taikymas D. T. nekilnojamajam turtui. Nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 18 d. nutarimu D. T. priklausančiam turtui – žemės sklypams, butams, esantiems (duomenys neskelbtini) – buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kuris su tam tikrais pakeitimais, daliai turto apribojimus vėliau panaikinant, daliai paliekant, prokuroro nutarimais ir teismo nutartimis buvo tęsiamas iki pat išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo – 2018 m. kovo 16 d. Pagrindas laikinam nuosavybės teisių apribojimui buvo tas, kad po 2010 m. gruodžio 11 d. D. T. turtas galimai įgytas nusikalstamu būdu, baudžiamojoje byloje galimas turto konfiskavimas (BK 72 straipsnis), nors, kaip patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, turtas, kuriam buvo taikytas apribojimas, niekaip negalėjo būti pripažintas įgytu nusikalstamu būdu ir ateityje konfiskuotas.

66. Nustatyta, kad ieškovas D. T. ir A. R. 2012 m. rugsėjo 11 d. buvo sudarę pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. R. (pardavėjas) už 254 965 Lt pardavė D. T. (pirkėjui) keturis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Pinigus už perkamus žemės sklypus pirkėjas D. T. įsipareigojo sumokėti pardavėjui iki 2014 m. rugsėjo 11 d. Be to, ieškovas D. T. ir A. R. 2012 m. spalio 25 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią A. R. (paskolos davėjas) paskolino D. T. (paskolos gavėjui) 1 200 000 Lt. Paskolos paskirtis – apie 1 100 kv. m ploto mažaaukščių gyvenamųjų pastatų (kotedžų), esančių žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) statybai ir vystymui. Paskolos grąžinimo data – 2015 m. sausio 31 d. Tinkamam prievolės pagal paminėtą paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimui paskolos gavėjas D. T., be kito nekilnojamojo turto, įsipareigojo įkeisti ir įkeitė paskolos davėjui numatomus statyti mažaaukščius gyvenamuosius pastatus (kotedžus), esančius (būsiančius) žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) bei išvardintus žemės sklypus.

67. Taigi paminėti duomenys patvirtina, kad turtas, kuriam nuo 2014 m. vasario 18 d. buvo taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas dėl galimo turto konfiskavimo, buvo įgytas už ieškovui D. T. paskolintas lėšas. Be to, tiek pirkimo–pardavimo, tiek ir paskolos sandoriai nekilnojamajam turtui, kurio nuosavybės teisės baudžiamojoje byloje buvo apribotos, įsigyti buvo sudarytos po D. T. inkriminuotos veikos laikotarpio (minėta, kad kaltinime inkriminuotas nusikalstamos veiklos laikotarpis buvo nuo2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodo, kad turtas, kuriam buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, negalėjo būti įgytas nusikalstamu būdu ir negalėjo būti konfiskavimo objektu. Atsakovė nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių, kad paminėtos žemės sklypų pirkimo–pardavimo ir paskolos sutartys buvo pateiktos ikiteisminio tyrimo metu, todėl procesinę prievartos priemonę taikiusiam prokurorui ir teismui turėjo būti ir buvo žinoma apie sudarytus sandorius ir turto įkeitimą, t. y. apie žemės sklypų įgijimo nuosavybėn momentą ir lėšų šaltinį. Nepaisant to, šios aplinkybės ir sudaryti sandoriai, ikiteisminio tyrimo metu sprendžiant laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo (pratęsimo) klausimą, nebuvo vertinti.

68. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – D. T. atžvilgiu buvo taikyta nepagrįstai, neteisėtai ir tai turėjo būti akivaizdu nuo pat tokios procesinės prievartos priemonės taikymo pradžios. Prokurorai ir teismas, taikydami ieškovo turtui procesinę prievartos priemonę ir ją tęsdami iki išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo (nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2018 m. kovo 16 d.) nagrinėjamu atveju padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese – dėl nepagrįstai ir neteisėtai taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo ieškovas negalėjo vystyti statybų verslo, t. y. parduoti už paskolintas lėšas įsigytų pastatų ir žemės sklypų, gauti pajamų ir laiku atsiskaityti su kreditoriumi, dėl ko buvo pradėtos skaičiuoti palūkanos, delspinigiai, vykdymo išlaidos antstoliui, dalis turto parduota iš varžytynių.

69. Pažymėtina, kad atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno apskrities VPK, apeliaciniuose skunduose tik deklaratyviai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrindas įtarti, jog ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas galimai įgytas nuskalstamu būdu ir gali būti konfiskuotas, tačiau detaliau nepagrindė, kokie konkrečiai surinkti įrodymai leido daryti tokią išvadą, ypač atsižvelgiant į byloje esančius ginčo turto pirkimo–pardavimo, paskolos sandorius, be to, ir viešuosiuose registruose esant išviešintam faktui apie sudarytus sandorius, turto įgijimo momentą, įregistruotą hipoteką paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui, patvirtinančius, kad apribotas turtas negalėjo būti laikomas įgytu nusikalstamu būdu.

70. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas ieškovui buvo pradėtas, vykdomas ir perduotas teismui nepagrįstai, kad ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras ir jį vykdę pareigūnai netinkamai atliko jų kompetencijai priskirtas funkcijas, taip pažeisdami pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o procesinė prievartos priemonė taikyta neteisėtai, yra pagrindas pripažinti ieškovo teisę į patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl turtinės žalos dydžio

71. Nustatyta, kad ieškovas D. T. pateiktu ieškiniu iš viso prašė priteisti 292 214,21 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, priteisė ieškovui 152 214,21 Eur sumą, kurią sudaro ieškovo baudžiamojoje byloje patirtos finansų ekspertės išlaidos, vykdomosiose bylose antstolio išieškotos vykdymo išlaidos ir palūkanos, UAB „Turto plėtra“ sumokėti delspinigiai ir palūkanos, o reikalavimą priteisti 140 000 Eur iš statybos verslo negautų pajamų, kurios susideda iš skirtumo tarp turto išvaržymo kainos (280 000 Eur) ir kainos, už kurią vėliau UAB „Turto plėtra“ šį turtą pardavė (420 000 Eur), atmetė.

72. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovui priteista 152 214,21 Eur turtine žala ir argumentu, kad patirta žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su taikytomis procesinės prievartos priemonėmis. Teigia, kad ieškovo paskolos atsirado įvairių sutarčių pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, dėl kokių priežasčių ieškovas nebuvo padengęs bent dalies paskolų iki 2014 m. vasario 18 d., kuomet buvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kodėl nepadengė dalies paskolų tuo turtu, kuriam nebuvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, be to, neįvertino, kad iš valstybės buvo priteista du kartus ta pati palūkanų suma. Tuo tarpu ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jo reikalavimą dalyje dėl 140 000 Eur negautų pajamų, teigdamas, kad tai pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų – nuosavybės teisių apribojimo.

73. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas D. T. įvairių sutarčių (žemės sklypų pirkimo–pardavimo, paskolos) pagrindu buvo skolingas A. R.. Skolos grąžinimas buvo užtikrintas D. T. nuosavybės teise priklausančio ir ateityje priklausysiančio nekilnojamojo turto hipoteka, be to, daliai turto nuosavybės teisės buvo apribotos dar ir baudžiamojoje byloje nuo 2014 m. vasario 18 d. taikytomis procesinėmis prievartos priemonėmis. Apribojus baudžiamojoje byloje ieškovo nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir juose pastatytus gyvenamuosius namus, D. T. nebegalėjo šiuo turtu disponuoti, jo parduoti, gauti pajamų ir laiku grąžinti skolas. Suėjus skolų grąžinimo terminams, buvo pradėtos skaičiuoti palūkanos, delspinigiai, o vėliau dar ir vykdymo išlaidos antstoliui. Nustatyta, kad ieškovas pardavė dalį jam nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto, kuriam apribojimai nebuvo taikyti, iš dalies atsiskaitė su savo kreditoriumi A. R., kuris visas reikalavimo teises į ieškovą vėliau perleido UAB „Turto plėtra“. UAB „Turto plėtra“ dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į antstolį, kuris ieškovui priklausiusį turtą pardavė iš varžytynių, apskaičiavo vykdymo išlaidas.

74. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovo patirtos ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais pagrįstos 152 214,21 Eur išlaidos, kurias, kaip minėta, sudaro tiek baudžiamojoje byloje patirtos finansų ekspertės išlaidos, tiek vykdomosiose bylose antstolio išieškotos vykdymo išlaidos, sumokėti delspinigiai ir palūkanos, tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su neteisėtai ir nepagrįstai taikytomis procesinėmis prievartos priemonėmis – nuosavybės teisių apribojimu D. T. turtui. Dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės taikymo turtui, kuris, kaip nustatyta, negalėjo būti įgytas nusikalstamu būdu ir ateityje konfiskuotas, iš esmės buvo sutrikdytas D. T. vystytas statybų verslas, dėl ko jis negalėjo organizuoti ir vykdyti pastatyto turto (žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pastatytų gyvenamųjų namų) realizavimo, gauti pajamų, atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ieškovo patirta žala nėra priežastiniu ryšiu susijusi su taikytomis procesinės prievartos priemonėmis.

75. Atsakovės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl ieškovas nebuvo padengęs bent dalies paskolų iki 2014 m. vasario 18 d., kuomet buvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, neturi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl priteistinos žalos dydžio. Taip pat nepagrįsti atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, skundo argumentai dėl neva neteisingo įmokų paskirstymo ir palūkanų skaičiavimo, teigiant, kad iš valstybės du kartus buvo priteista ta pati palūkanų suma. Visų pirma pažymėtina tai, kad palūkanos ieškovui buvo paskaičiuotos tiek pagal 2012 m. rugsėjo 11 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, laiku neatsiskaičius už įsigytus žemės sklypus, tiek pagal 2012 m. spalio 25 d. paskolos sutartį, nustatytu terminu negrąžinus paskolos. Ieškovo D. T. prašytas priteisti antstolio vykdymo išlaidų ir palūkanų sumas įrodo byloje esanti antstolio 2019 m. balandžio 25 d. pažyma (žr. ieškinio priedą Nr. 28), kurioje aiškiai nurodytos antstolio patirtos vykdymo išlaidos, paskirstytos sumos skolos ir palūkanų dengimui, nurodytas palūkanų likutis. Taigi atsakovė neįrodė, o teisėjų kolegija nenustatė, kad iš valstybės būtų du kartus priteista ta pati palūkanų suma ar kad antstolis būtų neteisingai paskirstęs įmokas ir apskaičiavęs palūkanas.

76. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui 152 214,21Eur turtinės žalos, kuri, kaip jau buvo minėta, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su ieškovui neteisėtai taikytomis procesinėmis prievartos priemonėmis.

77. Minėta, kad ieškovas D. T. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinio reikalavimą dėl 140 000 Eur iš statybos verslo negautų pajamų priteisimo, kurias sudaro skirtumas tarp turto išvaržymo kainos (280 000 Eur) ir kainos, už kurią vėliau UAB „Turto plėtra“ šį turtą pardavė (420 000 Eur).

78. Byloje esantis antstolio 2018 m. sausio 8 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 15 d. įvykusiose varžytynėse pirkėjui UAB „Turto plėtra“ už bendrą 280 000 Eur kainą buvo parduotas D. T. nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas: 1) dalis 0,0593 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2) butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) dalis 0,0593 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 4) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 5) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 6) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 7) dalis 0,0612 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 8) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 9) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 10) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 11) 0,0593 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 12) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 13) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šį turtą UAB „Turto plėtra“ vėliau (2018-2020 m.) pardavė už bendrą 420 000 Eur sumą.

79. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių argumentus, sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog jam buvo padaryta būtent tokio dydžio žala – 140 000 Eur. Sutiktina su ieškovu, kad vien pardavimas iš varžytinių lėmė tai, jog D. T. priklausęs turtas buvo parduotas už 20 procentų mažesnę (280 000 Eur), negu tuo metu buvo nustatyta rinkos vertė (350 000 Eur), kaina. Kita vertus, ieškovas neįrodinėjo, kad tuo metu iš varžytynių parduodamo turto rinkos vertė buvo nustatyta neteisingai ir kad turtas iš varžytynių buvo parduotas už pernelyg mažą kainą, taip pat neįrodė, kad už iš varžytynių parduotą ieškovo turtą D. T. būtų gavęs tokią sumą, už kokią nekilnojamąjį turtą vėliau pardavė UAB „Turto plėtra“ – 420 000 Eur. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, didžiąją dalį varžytynių metu nupirkto nekilnojamojo turto UAB „Turto plėtra“ pardavė laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 24 d. iki 2020 m. sausio 29 d., trys nekilnojamojo turto objektai buvo parduoti laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Apeliaciniame skunde ieškovas nepagrįstai nurodo, kad visuotinai žinoma, jog nekilnojamojo turto kainos 2017 m. iš esmės nesiskyrė nuo 2019 m. ar 2020 m. kainų, nes tokia aplinkybė nepriskirtina prie CPK 182 straipsnio 1 punkte numatytų aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti. Priešingai, nekilnojamojo turto kainos pastaruoju metu nuolat auga, priklausomai nuo turto buvimo vietos ir jo rūšies, todėl ieškovas, teigdamas, kad jis dėl taikytų apribojimų prarado galimybę turtą parduoti už realią rinkos kainą ir dėl to patyrė tam tikro dydžio nuostolį negautų pajamų forma, šią aplinkybę turėjo pagrįsti įrodymais. Taip pat, priešingai nei teigia ieškovas, nepasikeitęs nekilnojamojo turto baigtumas, buvęs pardavimo iš varžytynių metu lyginant su UAB „Turto plėtra“ vėlesniu laisvu pardavimu, savaime neįrodo, kad turto būklė iš tiesų išliko nepakitusi (nebuvo pagerinta). Pažymėtina ir tai, parduodamo turto kainai įtakos gali turėti ne tik tuo metu esanti turto rinkos vertė, jo būklė, bet ir paties pardavėjo nustatyta, nebūtinai sutampanti su rinkos verte, kaina, derybinės savybės ir pan., todėl vien tai, kad UAB „Turto plėtra“ už iš varžytynių įsigytą nekilnojamąjį turtą, vėliau jį pardavusi, gavo 420 000 Eur sumą, neįrodo, kad už lygiai tokią pačią kainą turtą būtų pardavęs ir ieškovas.

80. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog dėl taikytų procesinių prievartos priemonių jis patyrė būtent 140 000 Eur žalą, t. y. kad jam priklausiusį iš varžytynių parduotą nekilnojamąjį turtą D. T. iš tiesų būtų pardavęs už tokią pačią kainą, už kokią šį turtą pardavė UAB „Turto plėtra“, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį dalyje dėl 140 000 negautų pajamų priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

81. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).

82. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismas privalo remtis nustatydamas neturtinės žalos dydį.

83. Byloje nustatyta, kad nepagrįstas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu vyko nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. Šis ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas iš kito ikiteisminio tyrimo, pradėto 2012 m. vasario 10 d. pagal ieškovo draugės K. Z. pareiškimą dėl 1 500 000 Lt pasisavinimo, kuriuos ji buvo pasiskolinusi iš ieškovo. Taigi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovo, kuris prarado labai didelę pinigų sumą, atžvilgiu dar buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, iš nukentėjusiojo jis tapo įtariamuoju ir kaltinamuoju, o nuo 2014 m. vasario 18 d. iki pat išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo 2018 m. kovo 16 d. ieškovui dar neteisėtai buvo taikoma ir procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų, taikant ir tęsiant nuosavybės teisių apribojimą, ieškovas D. T. ne tik prarado verslą, visą nekilnojamąjį turtą, bet ir liko skolingas nemažą pinigų sumą kreditoriui. Teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotina, kad tokioje situacijoje bet kuris asmuo patirtų stresą, dvasinius išgyvenimus, netikrumą dėl ateities. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl patirtų išgyvenimų ieškovui teko kreiptis psichologinės pagalbos. Dėl nepagrįstai pradėto ir vykdyto ikiteisminio tyrimo, neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės ieškovas negalėjo tinkamai vystyti statybų verslo, gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, dalis nekilnojamojo turto buvo parduota iš varžytynių. Neabejotina, kad visa tai pablogino ieškovo, kaip verslininko, reputaciją, pakirto pasitikėjimą savimi, turėjo neigiamos įtakos gyvenimo kokybei.

84. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo kaip teisminiu precedentu vadovautis ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo civiline byla Nr. 3K-3-210-695/2020, kurioje priteistas neturtinės žalos dydis 50 000 Eur, nes šios bylos aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms: nurodytoje byloje neturtinė žala priteista dėl asmens teisių pažeidimo, padarytų neteisėtais veiksmais ne tik baudžiamajame procese, bet ir operatyviniame tyrime, už kitokio pobūdžio žalą, be to, neteisėtų veiksmų periodas buvo ilgesnis.

85. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, vykdytas ir teismui perduotas nepagrįstai, įvertinusi tokio ikiteisminio tyrimo trukmę, į skaudžiausias pasekmes ieškovui sukėlusį pažeidimą – neteisėtą procesinės prievartos priemonės taikymą nuo 2014 m. vasario 18 d. iki pat išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo (2018 m. kovo 16 d.), atsižvelgdama į ieškovui dėl to kilusias turtines pasekmes, patirto streso ir išgyvenimų laipsnį, įtaką gyvenimo kokybei, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 20 000 Eur neturtinės žalos suma atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismų taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, tiek remiantis ieškovo, tiek atsakovų apeliacinių skundų argumentais, nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

86. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškovo D. T. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo pradėjimo, vykdymo ir perdavimo teismui bei nepagrįsto ir neteisėto procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – taikymo, tinkamai taikė CK 6.272 straipsnio nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, tinkamai nustatė priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydį, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, remiantis apeliantų skundų argumentais, nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87. Apeliantų – atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno apskrities VPK, ir ieškovo D. T. – apeliacinius skundus atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.