Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Dirsija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Dirsija“ ieškinį atsakovei D. D. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl reikšmingų bylos faktinių aplinkybių

24. Nustatyta, kad LUAB „Dirsija“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. balandžio 28 d. Bendrovės vadove nuo jos įregistravimo buvo D. D., kuri nuo 2018 m. sausio 24 d. yra ir bendrovės akcininkė.

25. UAB „Dirsija“ vienintelės akcininkės D. D. 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu nuspręsta inicijuoti bendrovės bankroto procesą 2023 m. gegužės 31 d. finansinės atskaitomybės duomenimis (2 t., b. l. 13). Atsakovė 2023 m. birželio 12 d. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Dirsija“ iškėlimo (2 t., b. l. 14–15), tačiau Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovės pareiškimą atsisakyta priimti, konstatavus, kad nesilaikyta nemokumo bylos inicijavimo tvarkos, numatytos JANĮ 8 straipsnyje (2 t., b. l. 16–18).

28. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje padarė išvadą, kad LUAB „Dirsija“ faktiškai nemoki tapo 2023 m. kovo 31 d., kai, pagrindinei užsakovei AB „Utenos trikotažas“ sustabdžius užsakymų teikimą, ėmė iš dalies neatsiskaityti su darbuotojais, pradėjo kauptis skolos kitiems kreditoriams. Nuo šio momento apeliantei (atsakovei) atsirado pareiga spręsti dėl bendrovės mokumo atkūrimo (akcininko pareiga) arba inicijuoti bendrovei nemokumo bylą (vadovo pareiga) (žr. aptariamos nutarties 74 punktą). Taip pat nurodė, kad, šia nutartimi patikslinus LUAB „Dirsija“ nemokumo momentą, reikia nustatyti bendrovės įsipareigojimų kreditoriams dydį bendrovės faktinio nemokumo momentu – 2023 m. kovo 31 d. Būtent po nurodytos datos atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar iki 2023 m. kovo 31 d. buvusių finansinių reikalavimų padidėjimas po 2023 m. kovo 31 d. gali būti susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais bendrovės vadovės veiksmais, delsiant inicijuoti nemokumo bylą. Pažymėjo ir tai, kad iš byloje esančių elektroninių laiškų matyti, jog bendrovė iki 2023 m. liepos 26 d. gavo užsakymų teikti siuvimo paslaugas (2 t., b. l. 19–53). Priskaitymų–išskaitymų žurnalo duomenys patvirtina, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo skaičiuojamas iki 2023 m. spalio mėn. (aptariamos nutarties 69 punktas). Dėl to yra pagrindas manyti, kad bendrovė po 2023 m. kovo 31 d. turėjo įsipareigojimų atlikti darbus. Aptartos aplinkybės reikalauja papildomo ištyrimo tam, kad būtų objektyviai nustatyta, kokio dydžio žala kilo dėl apeliantės vėlavimo inicijuoti nuo 2023 m. kovo 31 d. faktiškai nemokia buvusios bendrovės bankroto procesą. Reikėtų nustatyti, kokias sutartis bendrovė buvo sudariusi ir vykdė, ar dėl siekio užbaigti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą buvo pagrindas nespręsti dėl darbuotojų atleidimo iš karto, kai ėmė stigti lėšų daliai darbo užmokesčio sumokėti. Teisingam žalos dydžiui nustatyti taip pat turi būti ištirta, ar po 2023 m. kovo 31 d. su darbo santykiais susiję kaštai nebūtų patirti net ir tuo atveju, jeigu bankroto byla būtų iškelta nedelsiant, tačiau bendrovei būtų leista užbaigti įvykdyti turimus užsakymus (žr. aptariamos nutarties 88–90 punktus).

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, laiku neinicijavus bendrovės nemokumo proceso

30. JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta juridinio asmens vadovo prievolė atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal nurodytą teisės normą vadovui deliktinė civilinė atsakomybė taikoma ir už pareigos, nurodytos JANĮ 5 straipsnio 1 punkte, neįvykdymą, taip pat už pareigos, įtvirtintos JANĮ 6 straipsnio 2 dalyje, neįvykdymą laiku. Šios pareigos vadovui atsiranda, kai bendrovė tampa nemoki. Todėl šios kategorijos bylose būtina nustatyti juridinio asmens nemokumo momentą.

31. Be nemokumo momento nustatymo civilinei vadovo atsakomybei taikyti taip pat būtina įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas. Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 41 punktas).

32. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 33 punktas). Taip pat nurodyta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

33. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 20 punktas). Priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025).

34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016 46 punktas). Be to, kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto teisinio santykio kvalifikavimo ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 34 punkte nurodė, kad „Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 41, 42, 45 punktai). Nagrinėjamoje byloje ieškovės atstovas teikia argumentus, kad atsakovės civilinė atsakomybė atsirado dėl jos neveikimo ir nerūpestingumo, savalaikiai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo“. Skundžiamo sprendimo 35 punkte teismas nurodė, kad „Šioje byloje teismas, atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visetą vertina, kad atsakovės veiksmai ar neveikimas negali būti laikomi nesąžiningais ir susiję su esminiu fiduciarinių pareigų pažeidimu“. Skundžiamo sprendimo 46 punkte pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „Bylos atveju ieškinyje, jo prieduose nepateikta objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad atsakovė, kaip įmonės vadovė, pažeidė fiduciarinę rūpestingumo pareigą“. Taigi apeliantė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės veiksmus vertino per fiduciarinių pareigų prizmę ir nepagrįstai reikalavo įrodyti esminio pažeidimo (didelio neatsargumo arba tyčios) buvimą, nors ginčo esmę sudarė imperatyvios įstatymo pareigos nevykdymas, kuomet atsakomybei taikyti pakanka paprasto neatsargumo.

37. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliante tuo aspektu, kad bendrovės vadovo atsakomybė už bankroto bylos neinicijavimą laiku yra specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo vadovo civilinės atsakomybės už bendrųjų pareigų bendrovei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, kai nustatant kaltę kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą turi būti nustatytas didelis neatsargumas arba tyčia, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Civilinei atsakomybei šiuo atveju atsirasti reikalingą paprasto neatsargumo kaltės formą lemia tai, kad pažeista imperatyvi įstatyme įtvirtinta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 28 punktas; 2025 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025 51 punktas).

38. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog bendrovei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo bendrovės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja bendrovės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus bendrovės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Bendrovės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. bendrovei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti; kai bendrovė nebegali savarankiškai įvykdyti kreditorių finansinių reikalavimų, atsiranda vadovo fiduciarinės pareigos juridinio asmens kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Tokiu atveju bendrovės vadovas privalo sprendimus dėl bendrovės veiklos priimti atsižvelgdamas ir į kreditorių interesus. Pasiekus nemokumo ribą, šie interesai tampa prioritetiniais; tais atvejais, kai bendrovė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad bendrovė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 20 punktas). Taigi juridinio asmens finansinei būklei artėjant prie nemokumo ribos, juridinio asmens vadovas turi balansuoti tarp akcininkų intereso išsaugoti verslą ir kreditorių intereso jį stabdyti, kad kreditorių ratas neišsiplėstų ir (ar) kreditorių reikalavimų suma nedidėtų.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 35 punkte padarydamas išvadą, kad atsakovės veiksmai ar neveikimas negali būti laikomi nesąžiningais ir susiję su esminiu fiduciarinių pareigų pažeidimu, įvertino būtent fiduciarines pareigas kreditoriams, o ne juridiniam asmeniui, viena kurių – juridinio asmens vadovo pareiga juridiniam asmeniui atsidūrus nemokumo būklėje inicijuoti nemokumo procesą būtent tam, kad nebūtų didinami įsipareigojimai kreditoriams. Be to, iš skundžiamo teismo sprendimo aiškiai suprantama, kad vertinami atsakovės, kaip buvusios LUAB „Dirsija“ vadovės, veiksmai būtent imperatyvios įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą LUAB „Dirsija“ esant nemokiai (ne)vykdymo aspektu. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovė galėjo, ar negalėjo neinicijuoti nemokumo procedūros. Tačiau vertino, ar šią įstatyminę pareigą atsakovė, būdama LUAB „Dirsija“ vadove, įvykdė laiku. Todėl apeliantės argumentai dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo atlikto teisinių santykių kvalifikavimo atmestini kaip nepagrįsti.

40. Įvertinusi bylos medžiagą ir pateikto apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurių pagrindu apeliantės LUAB „Dirsija“ reikalavimas priteisti iš atsakovės 69 707,03 Eur žalos atlyginimą dėl pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimo buvo atmestas, konstatavus, kad buvusios LUAB „Dirsija“ vadovės D. D. sprendimas tęsti veiklą po 2023 m. kovo 31 d. (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartimi konstatuoto nemokumo momento) buvo pagrįstas verslo rizika, o nemokumo proceso inicijavimas, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, nebuvo uždelstas, nes atsakovė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kreipėsi per protingą terminą.

42. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti bendrovės veiklą prieš inicijuojant bendrovės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė bendrovės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022).

43. Teismų praktikoje taip pat yra pažymėta, kad JANĮ normose, priešingai nei iki jo galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, nėra įtvirtintas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į įmonės nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-854/2025).

44. Be to, teisės doktrinoje konstatuojama, kad JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose juridinio asmens vadovui nustatytos skirtingo pobūdžio pareigos, kurias jis nedelsdamas privalo vykdyti, paaiškėjus juridinio asmens nemokumo faktui. Nors įstatymas abi šias pareigas juridinio asmens vadovą įpareigoja vykdyti nedelsiant, teisės doktrinoje pažymima, kad sistemiškai aiškinant JANĮ nuostatas galima teigti, jog JANĮ 6 straipsnio 1–2 dalyse nurodytos pareigos atliekamos kiekvienu atveju siekiant inicijuoti nemokumo procesą. Įmonės vadovų reagavimas į nemokumo problemas turėtų būti vykdomas etapais – pirmiau jas turi būti siekiama išspręsti įmonės viduje, o vėliau, naudojantis kitų asmenų pagalba, kreipiantis į teismą. Toks šios vadovo pareigos įgyvendinimas etapais būtų pagrįstas tiek teisiškai, tiek ir ekonomiškai (Egidija Tamošiūnienė ir kt., „Nemokumo proceso inicijavimo veiksmingumo problemos“, Teisė 117 (2020): 47–63).

45. Šiame kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamo sprendimo 36 punkte nurodė, kad juridinio asmens mokumo problemų sprendimas gali leisti išvengti bankroto proceso ir mokumo problemas spręsti restruktūrizavimo būdu, ar sudaryti susitarimus su kreditoriais. Teismas taip pat nurodė, kad įmonių mokumo problemos yra laipsniškas procesas, kuris susideda iš atskirų etapų, strateginės krizės, kuri susijusi su neigiamais pokyčiais dėl įmonės konkurencijos, pelno ir likvidumo krizės, reiškiančios, kad įmonė nebegali laiku vykdyti įsipareigojimų ir nemokumo. Atsižvelgiant į įmonės mokumo situaciją, turi būti operatyviai reaguojama į mokumo padėties kitimą, vykdomą ūkinę komercinę veiklą, skatinama ieškoti skolininko finansinę būklę gerinančių sprendimų ne teismo tvarka. Šios stadijos tikslai yra suteikti galimybę skolininkui įvykdyti neįvykdytą, neginčijamą prievolę kreditoriui arba susitarti dėl neteisminio nemokumo problemų sprendimo, sudarant susitarimą dėl pagalbos, ar pradedant vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka bei informuoti visus įmonės kreditorius apie situaciją (žr. skundžiamo sprendimo 36 punktą).

46. Apeliantė šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus kritikuoja, akcentuodama, kad bendrovė 2023 m. kovo pabaigoje buvo akivaizdžiai nemoki ir negyvybinga, todėl, apeliantės vertinimu, bet kokie teismo svarstymai apie alternatyvius mokumo atkūrimo būdus šioje stadijoje yra teisiškai nereikšmingi, nukrypstantys nuo ginčo esmės ir neatitinkantys JANĮ 6 bei 21 straipsnių sisteminio aiškinimo. Tačiau teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliantės nemokumo administratorius LUAB „Dirsija“ 2023 m. kovo 31 d. buvusią finansinę padėtį vertina iš dabarties perspektyvos, žinodamas, kad bendrovė galiausiai bankrutavo. Be to, pirmosios instancijos teismas, užsimindamas apie restruktūrizavimą ir ieškojimą skolininko finansinės būklę gerinančių sprendimų ne teismo tvarka, iš esmės vertino ne apeliantės mokumo atkūrimo galimybes pasinaudojant restruktūrizavimo būdu, tačiau vertino tai, ar laikotarpis, per kurį atsakovė apsisprendė dėl tolesnės apeliantės veiklos vykdymo ar jos stabdymo, t. y. bankroto proceso inicijavimo, buvo protingas.

47. Šiame kontekste pažymėtina, kad prieš įgyvendindamas pareigą inicijuoti bankroto procesą, vadovas privalo įsitikinti, ar finansiniai sunkumai nėra laikini, nes bankrotas, kaip pripažįstama teismų praktikoje, yra ultima ratio (kraštutinė, paskutinė priemonė). Teigdama, kad 2023 m. kovo pabaigoje bendrovė nebeturėjo perspektyvų, apeliantė nepagrįstai neatsižvelgia į tai, kad būtent 2023 m. kovo mėnesį bendrovė gavo 37 230,92 Eur pajamas, o atsakovė, kaip minimalią pakankamą per mėnesį gautinų pajamų sumą, yra įvardinusi apie 35 000 Eur. Joks protingas ir rūpestingas vadovas (lot. bonus pater familias), matydamas pajamas, kurios padengia veiklos kaštus, ir turėdamas vykdomų užsakymų bei pagrįstų lūkesčių, kad bendradarbiavimas su viena didesnių užsakovių netrukus atsinaujins, neturi teisinio pagrindo konstatuoti akivaizdaus ir negrįžtamo nemokumo fakto. Neapgalvotas ir skubotas sprendimas inicijuoti bankroto procesą prieštarautų JANĮ reguliavimu siekiamam tikslui išsaugoti gyvybingą juridinį asmenį.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliante tik tuo aspektu, kad verslo sprendimų priėmimų taisyklė nesaugo vadovo nuo imperatyvios pareigos (šiuo atveju – pareigos inicijuoti nemokumo procesą) vykdymo, t. y. ši taisyklė nėra taikoma pačiam faktui, ar yra teisinis pagrindas inicijuoti bankroto procesą ar ne, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji yra reikšminga vertinant momentą, kada atsakovė, kaip LUAB „Dirsija“ vadovė, suprato (ar turėjo suprasti), jog mokumo atkurti nepavyks. Šiuo atveju apeliantė klaidingai interpretuoja JANĮ 6 straipsnį, bandydama šiai normai suteikti absoliučios vadovo atsakomybės be kaltės pobūdį. Nors juridinio asmens vadovo kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, ši prezumpcija nėra absoliuti ir gali būti paneigta. Apeliantė nepagrįstai ignoruoja faktą, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas vadovo pareigą, juridiniam asmeniui tapus nemokiu, veikti nedelsiant, sąmoningai nepateikė šios sąvokos apibrėžimo ar konkrečios trukmės dienomis, todėl šio reikalavimo turinio nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinės situacijos ir tuo metu egzistavusių objektyvių prielaidų atkurti to juridinio asmens mokumą visumos. Kadangi JANĮ 6 straipsnyje naudojama sąvoka „nedelsdamas“ yra vertinamoji kategorija, kurią būtina aiškinti per protingo ir operatyvaus vadovo elgesio standartą konkrečiomis aplinkybėmis, apeliantės siekis visiškai eliminuoti protingos verslo rizikos standartą bei verslo sprendimų priėmimo taisyklę vertintinas kaip bandymas de facto (faktiškai) įvesti juridinio asmens vadovo atsakomybę be kaltės, o tai iš esmės prieštarauja vadovo civilinės atsakomybės principams.

49. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridiniam asmeniui susidūrus su nemokumo tikimybe (t. y. atsidūrus ties nemokumo riba), vadovo pastangos atkurti mokumą laikytinos protingomis iki kol yra pagrindas vertinti, jog mokumas bus atkurtas. Todėl vadovui balansuojant tarp akcininkų intereso išsaugoti verslą ir kreditorių intereso jį stabdyti, sprendimas stabdyti verslą ir tokiu būdu prioritetą suteikti kreditorių interesams turėtų būti priimamas įsitikinus, kad galimybių atkurti mokumą nėra. Tik nebelikus perspektyvų atkurti mokumą, tolesnis veiklos vykdymas pripažintinas neatitinkančiu protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standarto.

50. Nagrinėjamu atveju nemokumo momentas yra nustatytas Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartimi, kuria konstatuota, kad LUAB „Dirsija“ faktiškai nemokia tapo 2023 m. kovo 31 d., kai, pagrindinei užsakovei AB „Utenos trikotažas“ sustabdžius užsakymų teikimą, ėmė iš dalies neatsiskaityti su darbuotojais, pradėjo kauptis skolos kitiems kreditoriams. Kaip minėta, toks nemokumo momentas nustatytas tik teisminio ginčo metu, apeliacinės instancijos teismui retrospektyviai įvertinus LUAB „Dirsija“ finansinės apskaitos dokumentus ir jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

51. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis iki 2023 m. kovo 31 d. LUAB „Dirsija“ neturėjo įsiskolinimų nei VSDF biudžetui, nei VMI, taip pat gebėjo atsiskaityti su savo darbuotojais (priskaitymų–išskaitymų žurnalo duomenimis iki 2023 m. kovo mėnesio su darbuotojais buvo visiškai atsiskaičiusi (1 t., b. l. 142–143)), nebuvo sustabdžiusi vykdomos veiklos, vykdė iš anksčiau gautus užsakymus, taip pat ieškojo naujų užsakovų. Kaip konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 25 d. nutartyje, iš byloje esančių elektroninių laiškų matyti, kad bendrovė iki 2023 m. liepos 26 d. gavo užsakymų teikti siuvimo paslaugas (2 t., b. l. 19–53). Priskaitymų–išskaitymų žurnalo duomenys patvirtina, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo skaičiuojamas iki 2023 m. spalio mėn. Dėl to vertino, kad bendrovė po 2023 m. kovo 31 d. turėjo įsipareigojimų atlikti darbus.

52. Iš byloje esančių sutarčių su apeliantės užsakovais ir atsakovės paaiškinimų nustatyta, kad LUAB „Dirsija“ įvykdyti užsakymai įprastai būdavo apmokami pagal išrašytas sąskaitas faktūras užsakymus įvykdžius ir užsakovams juos priėmus, priklausomai nuo užsakovo, šis apmokėjimo terminas svyruodavo nuo 20 iki 35 kalendorinių dienų (pavyzdžiui, AB „Utenos trikotažas“ – 20 kalendorinių dienų, UAB „Audimas Supply“ – 21 kalendorinė diena, UAB „Omniteksas“, UAB „First priority“ – 30 kalendorinių dienų, UAB „Vaisba“ – 35 dienos).

53. Už 2023 m. kovo mėnesį bendrovė su 2–3 darbuotojais (iš viso jų buvo virš 30) atsiskaitė tik iš dalies: iš viso darbuotojams išmokėjo 11 161,62 Eur, liko skolinga 5 468,42 Eur (1 t., b. l. 142–143). Iš atsakovės paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad VSDFV bendrovės sąskaitas užblokavo 2023 m. balandžio mėnesio antroje pusėje (iki mėnesio 15 d. nesumokėjus į VSDF biudžetą mokėtinų mokesčių).

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės veiksmai, AB „Utenos trikotažas“ sustabdžius užsakymų teikimą, atitiko protingą verslo riziką ir neprieštaravo geriems verslo standartams, nes atsakovė siekė atkurti bendrovės mokumą. Apeliantė pažymi, kad LUAB „Dirsija“ jau 2022 m. gruodžio 31 d. turėjo neigiamą nuosavą kapitalą (-15 999 Eur), o iš AB „Utenos trikotažas vadybininkės 2023 m. vasario 22 d. elektroninio laiško atsakovė turėjusi aiškiai suprasti, jog nuo kovo mėnesio ši užsakovė užsakymų nebetieks, todėl, apeliantės vertinimu, žinodama, kad ši užsakovė generavo didžiąją dalį bendrovės pajamų, o bendrovei išgyventi reikalinga bent 35 000 Eur mėnesio apyvarta, atsakovė turėjo suvokti, kad kiti smulkūs užsakymai nepadengs minimalių veiklos kaštų, todėl privalėjo nedelsdama kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog, nesant kitų ĮBĮ (dabar – JANĮ) įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (dabar – JANĮ 2 straipsnio 7 dalis) įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2020 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 21 punktas). Todėl anksčiau nei LUAB „Dirsija“ atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus kriterijus, atsakovė neturėjo pareigos inicijuoti nemokumo proceso. Kaip minėta, šiuo atveju įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatytas nemokumo momentas – 2023 m. kovo 31 d. Todėl nei 2023 m. vasario 22 d., nei anksčiau (2022 m. gruodžio 31 d.) atsakovei nekilo pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą.

55. Be to, priešingai nei vertina apeliantė, iš byloje esančio 2023 m. vasario 22 d. elektroninio laiško negalima padaryti išvados, kad AB „Utenos trikotažas“ apskritai nebetieks naujų užsakymų (kad nutraukė ar ketina nutraukti bendradarbiavimą su LUAB „Dirsija“). Iš laiško turinio matyti, kad atsakovei buvo pranešta, jog tai paskutiniai darbai vasariui–kovui, o užsakymų augimas planuojamas 2023 m. antram pusmečiui, todėl atsakovė turėjo pagrįstą lūkestį dėl tolesnio bendradarbiavimo su šia užsakove, kadangi užsakovė įvertino tai, jog LUAB „Dirsija“ laiku ir kokybiškai vykdė ankstesnius užsakymus. Be to, atsakovė teismo posėdžių metu nurodė, kad AB „Utenos trikotažas“ 2023 m. vasario mėnesį pranešus apie laikiną užsakymų netiekimą, bendrovei tai nieko nekeitė, nes LUAB „Dirsija“ 2023 m. vasario mėnesį iš UAB „Vaisba“ gavo didelį kiekį užsakymų, kuriuos galėjo siūti. Be to, UAB „First priority“ taip pat pasiūlė didelį kiekį užsakymų, taip pat ji turėjo pradėti atsakovei tiekti visas siuvimo medžiagas nuo 2023 m. kovo 1 d. Tačiau UAB „First priority“ nepradėjo visko tiekti, bet po truputį ir dėl šitos priežasties bendrovė negalėjo pradėti gamybos, nes trūko pagrindinių priedų – lekalų, su kuriais reikėjo daryti sukirpimus, o jie kažkodėl iš užsienio vis neatvyko. Trūkstant reikalingų medžiagų, užsakymai buvo nukėlinėjami, o darbuotojos sutiko balandį ir gegužę dirbti be atlyginimo, nes turėjo užsakymų. Atsakovė taip pat nurodė, kad veiklos vykdymo metu LUAB „Dirsija“ ir anksčiau buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais (per COVID–19 pandemiją), tačiau atsakovės pastangų dėka ieškovei juos visada pavykdavo įveikti. Todėl ir šį kartą atsakovė tikėjosi, jog ieškovei pavyks įveikti atsiradusius finansinius sunkumus, toliau sėkmingai tęsti veiklą ir išsaugoti darbo vietas. Tačiau 2023 m. gegužės mėnesį supratusi, kad LUAB yra nemoki, 2023 m. gegužės 29 d. priėmė UAB „Dirsija“ vienintelio akcininko sprendimą Nr. 10, kuriuo nusprendė inicijuoti ieškovės bankroto procesą, remdamasi 2023 m. gegužės 31 d. finansinės atskaitomybės duomenimis.

56. Taigi, nors apeliantė teigia, kad nemokumas buvo nuoseklus procesas, būtent šis nuoseklumas ir suteikia juridinio asmens vadovui protingą laiką įvertinti, ar finansiniai sunkumai yra laikini (kompensuojami naujais užsakymais), ar negrįžtamo pobūdžio. Šiuo atveju, pamačiusi, kad užsakovų užsakymams įvykdyti būtinų lekalų tiekimas stringa (vėluoja) dėl išorinių kliūčių, kad atsiskaitymui su darbuotojais už 2023 m. kovo mėnesį (darbo užmokestį išmokant 2023 m. kovo 30 d.) daliai jų jau nebepakako apyvartinių lėšų, kad balandžio mėnesį nebepavyko sugeneruoti pakankamai lėšų einamiems įsipareigojimams padengti, atsakovė kreipėsi į buhalterę, kad ši parengtų bendrovės balansą, kuris dėl buhalterės atostogų buvo parengtas 2023 m. gegužės mėn. pabaigoje. Taigi, atsakovė nebuvo pasyvi stebėtoja, tačiau aktyviai siekė mokumo atkūrimo iki tos akimirkos, kai tai tapo objektyviai neįmanoma, o tai supratusi, siekė inicijuoti apeliantės nemokumo procesą.

58. Viena vertus, sutiktina su apeliante tuo aspektu, kad bendrovės balanso sudarymas negali būti esminis kriterijus, nulemiantis vadovo pareigą inicijuoti nemokumo procesą. Kita vertus, juridinio asmens vadovas, siekdamas inicijuoti šį procesą, negali tik „iš nuojautos“ nuspręsti, kad juridinis asmuo yra nemokus – tam nustatyti ir įrodyti teismui būtina pateikti atliktą finansinių rodiklių analizę ir atvaizduotą atitinkama forma. Šiame kontekste pažymėtina, kad JANĮ 17 straipsnio 2 dalies 4 punktas, kuris taikomas teikiant pareiškimą tiek dėl bankroto, tiek dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įpareigoja vadovą, be kita ko, pateikti ir juridinio asmens finansinių ataskaitų rinkinį už laikotarpį nuo ataskaitinių finansinių metų pradžios iki pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo dienos. Todėl balansas turi būti sudaromas ir yra viena iš tinkamo nemokumo bylos inicijavimo prielaidų juridinio asmens vadovui pačiam kreipiantis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Taigi aplinkybė, kad apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2022 m. buvo parengti 2023 m. vasario 7 d., nepašalino atsakovės pareigos parengti einamųjų metų finansinės atskaitomybės rinkinį, ketinant kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo.

59. Pažymėtina ir tai, kad nemokumo procesas inicijuojamas įstatymų nustatyta tvarka. JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens vadovas ar likvidatorius nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą kreditoriams jų gyvenamosios vietos ar buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę. Jeigu nemokumo procesas inicijuojamas elektroninių ryšių priemonėmis, turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Pranešime nurodoma juridinio asmens neįvykdyta prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, juridinis asmuo kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo (JANĮ 8 straipsnio 2 dalis). Susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo kreditoriui dienos (JANĮ 8 straipsnio 3 dalis).

60. Iš pirmiau aptarto JANĮ reglamentavimo matyti, kad tuo atveju, jeigu juridinio asmens vadovas nusprendžia inicijuoti nemokumo procesą, ikiteisminės šio proceso tvarkos vykdymas gali užtrukti nuo 22 iki 37 dienų. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad atsakovė 2023 m. gegužės 29 d. priėmė LUAB „Dirsija“ vienintelio akcininko sprendimą Nr. 10, kuriuo nusprendė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pagal balanso, sudaryto 2023 m. gegužės 31 d., duomenis, o jau 2023 m. birželio 13 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos LUAB „Dirsija“ iškėlimo, tačiau šio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-376-569/2023 atsakovės pateiktą pareiškimą atsisakyta priimti, nes atsakovė nepateikė įrodymų apie išankstinio nemokumo proceso inicijavimą iki ieškinio teismui pateikimo.

61. Apeliantė pabrėžia, kad atsakovė, nebūdama buhaltere, naudojosi buhalterės paslaugomis, tačiau nebūdama teisininke, nesinaudojo kvalifikuoto teisininko pagalba ir atitinkamu būdu neinicijavo bendrovei nemokumo proceso, t. y. šiuo aspektu buvo akivaizdžiai aplaidi ir neapdairi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai atsakovės veiksmus tapatina su akivaizdžiu aplaidumu vien dėl to, kad nemokumo procesą bandė inicijuoti asmeniškai, o ne pasisamdydama kvalifikuotą teisininką. Įstatymas nenumato prievolės juridinio asmens vadovui, inicijuojančiam bankroto bylą, samdytis advokatą ar teisininką. Vadovui taikomas bonus pater familias (protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens) standartas reiškia pareigą elgtis protingai, bet ne reikalavimą būti visų sričių (teisės, buhalterijos, audito ir pan.) specialistu. Teisinių niuansų (šiuo atveju reikalavimo raštu informuoti kreditorius apie numatomą inicijuoti nemokumo procesą) nežinojimas negali būti prilyginamas akivaizdžiam aplaidumui dėl pareigos inicijuoti procesą nevykdymo. Vertinti atsakovės elgesį kaip aplaidų tik dėl to, kad jos pirmasis bandymas įvykdyti teisinę procedūrą buvo atmestas dėl formalių reikalavimų, nebūtų proporcinga, juo labiau kad civilinė atsakomybė, remiantis JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktu, vadovui kyla už delsimą kreiptis dėl nemokumo proceso inicijavimą, o ne už teisines klaidas jau inicijuojant procesą. Šiuo atveju atsakovė nebuvo pasyvi – supratusi, kad bendrovė yra nemoki, atsakovė kreipėsi į buhalterę, kad ši parengtų finansinės atskaitomybės duomenis ir pati kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos nevengė.

62. Byloje nustatyta, kad bankroto byla LUAB „Dirsija“ iškelta Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi pagal kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus 2023 m. liepos 11 d. pateiktą pareiškimą (dokumento registracijos Nr. CPB-103). Iš apeliantės bankroto byloje (šiuo metu bylos Nr. eB2-37-650/2026) esančio pareiškimo Nr. CPB-103 ir jo priedų nustatyta, kad kreditoriaus pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl LUAB „Dirsija“ bankroto bylos iškėlimo parengtas 2023 m. birželio 22 d. ir išsiųstas LUAB „Dirsija“ per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą ir tą pačią dieną LUAB „Dirsija“ perskaitytas (civilinė byla Nr. Nr. eB2-37-650/2026) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi atsakovei D. D. apie kreditorės ketinimą inicijuoti apeliantei bankroto bylą buvo pranešta sekančią dieną po to, kai atsakovės pareiškimą dėl bankroto bylos jos vadovaujamai bendrovei iškėlimo buvo atsisakyta priimti teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi. Tad, nors bankroto byla apeliantei buvo iškelta pagal vienos iš apeliantės kreditorių pareiškimą, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma kreipėsi pati apeliantės vadovė (atsakovė). Be to, net jei atsakovė būtų pasitelkusi kvalifikuotą teisinę pagalbą, tokiu atveju, laikantis JANĮ 8 straipsnyje nustatyto privalomo pranešimo termino (nuo 15 iki 30 dienų), bankroto byla LUAB „Dirsija“ būtų buvusi inicijuota liepos viduryje, t. y. iš esmės tuo pačiu metu, kai tai padarė kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius. Todėl šiuo aspektu vertintina, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės klaidos ir bankroto iškėlimo momento, o tuo pačiu – ir papildomos žalos kreditoriams.

63. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės pareigų vykdymo pagal JANĮ 6 straipsnio 1 dalį. Nors skundžiamame sprendime šios normos nėra atskirai pacituotos, tačiau pirmosios instancijos teismo atlikta faktinių aplinkybių analizė patvirtina, kad teismas iš esmės vertino atsakovės elgesio turinio atitiktį minėto straipsnio reikalavimams. JANĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad esant juridinio asmens nemokumo tikimybei, juridinio asmens vadovas turi: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumo tikimybę ir siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą; 2) imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti; 3) vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui.

64. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvardijo, kad atsakovė D. D. buvo ne tik LUAB „Dirsija“ vadovė, tačiau ir jos akcininkė, o analizuodamas atsakovės pastangas pritraukti naujus užsakovus (UAB „Vaisba“, UAB „First priority“) bei 2023 m. kovo mėnesio pajamas ir jų pakankamumą, iš esmės įvertino, kaip vadovė įgyvendino pareigą saugoti kreditorių interesus (JANĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei išlaikyti juridinio asmens gyvybingumą (JANĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

65. Teisėjų kolegija nepritaria ir apeliantės argumentams, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl „protingo termino“ bei „stambių kreditorių nebuvimo“ laikytinos nepagrįstomis ir teisiškai nereikšmingomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantė atsakovės vadovavimo laikotarpiu bylų teismuose, stambių kreditorių, kreditų bankuose neturėjo. Kreditorių struktūra ir jų reikalavimų pobūdis juridiniam asmeniui artėjant prie nemokumo yra vieni esminių kriterijų, leidžiančių nustatyti, kada nemokumo būsena vadovui turi būti akivaizdi ir kada vadovo pastangos gelbėti verslą privalo užleisti vietą pareigai inicijuoti nemokumo (restruktūrizavimo ar bankroto) procesą.

66. Nagrinėjamu atveju LUAB „Dirsija“ neturėjo stambių finansinių kreditorių 2023 m. kovo mėnesį. Daugumą kreditorių sudarė smulkūs tiekėjai ir darbuotojai, su kuriais buvo atsiskaitoma (bent dalinai) iš nuolat generuojamų apyvartinių lėšų (kovo mėn. pajamos – 37 230 Eur). Tokia kreditorių struktūra atsakovei suteikė objektyvų pagrindą manyti, kad situacija yra valdoma per pajamų generavimą ir naujų užsakymų vykdymą. Tais atvejais, kai juridinis asmuo turi stambių, institucinių kreditorių (pavyzdžiui, dideles kredito įstaigų suteiktas paskolas, reikšmingas mokestines nepriemokas ar stambius tiekėjus, užsakovus), kurių reikalavimų neįmanoma padengti iš generuojamų apyvartinių lėšų, vadovo suvokimas apie nemokumo momentą yra žymiai staigesnis ir akivaizdesnis nei tokių kreditorių neturint. Šiuo atveju pripažintina, kad aplinkybė dėl stambių kreditorių nebuvimo 2023 m. kovo 31 d. prisidėjo prie to, jog atsakovė dar neturėjo objektyvaus pagrindo konstatuoti negrįžtamo nemokumo. Nustačius, kad bendrovės vadovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdama pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovės (kartu ir akcininkės) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų konkrečioje situacijoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

67. Pasisakant dėl apeliantės argumentų, susijusių su, apeliantės vertinimu, neteisingu žalos apskaičiavimu, pažymėtina, kad apeliantė klaidingai interpretuoja buhalterinius duomenis ir nepagrįstai daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, pagrįstai rėmėsi balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiu, kaip objektyviausiu ir išsamiausiu bendrovės finansinės būklės dokumentu, juolab kad jį paneigiančių duomenų nebuvo pateikta.

68. Apeliantė lygina du skirtingos paskirties dokumentus: skolų kreditoriams sąrašą (29 036,21 Eur) ir balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraštį (81 071,86 Eur). Skolų sąrašas atspindi tik įsipareigojimus išoriniams tiekėjams už prekes ir paslaugas, o apyvartos žiniaraštis apima visus bendrovės įsipareigojimus, įskaitant mokėtiną darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius VMI bei socialinio draudimo įmokas VSDFV. Kaip minėta, žala vadovo civilinės atsakomybės bylose yra laikomas kreditorių reikalavimų padidėjimas, atsiradęs dėl delsimo inicijuoti bankrotą. Skaičiuojant šį padidėjimą, privaloma nustatyti bendrą įsipareigojimų sumą nemokumo atsiradimo momentu ir palyginti ją su bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma. Kadangi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai (99 285,22 Eur) susideda iš visų šių grupių skolų, teismas privalėjo atimti būtent visą įsipareigojimų sumą (81 071,86 Eur), buvusią faktinio nemokumo momentu, o ne tik jos dalį. Priešingu atveju atsakovei būtų nepagrįstai priskirta atsakomybė už skolas (pavyzdžiui, darbo užmokestį ar mokesčius), kurios jau buvo susiformavusios iki 2023 m. kovo 31 d.

69. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalą, mechaniškai atėmė 2023 m. kovo 31 d. buvusius įsipareigojimus nuo galutinės kreditorių reikalavimų sumos, tačiau visiškai netyrė, kurie reikalavimai yra nauji, nors Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartyje įvardyti po LUAB „Dirsija“ faktinio nemokumo momento atsiradę nauji kreditorių reikalavimai, kurių suma sudaro 69 707,03 Eur.

70. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. kovo 25 d. nutarties 66 ir 69 punktuose įvardijo kreditorių reikalavimus, atsiradusius po apeliantės nemokumo momento, o nutarties 88 punkte nurodė, kad „Šia nutartimi patikslinus LUAB „Dirsija“ nemokumo momentą, reikia nustatyti bendrovės įsipareigojimų kreditoriams dydį bendrovės faktinio nemokumo momentu – 2023 m. kovo 31 d. Būtent po nurodytos datos atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar iki 2023 m. kovo 31 d. buvusių finansinių reikalavimų padidėjimas po 2023 m. kovo 31 d. gali būti susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais bendrovės vadovės veiksmais, delsiant inicijuoti nemokumo bylą“.

71. Nutarties 90 punkte Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad „Aptartos aplinkybės reikalauja papildomo ištyrimo tam, kad būtų objektyviai nustatyta, kokio dydžio žala kilo dėl apeliantės vėlavimo inicijuoti nuo 2023 m. kovo 31 d. faktiškai nemokia buvusios bendrovės bankroto procesą. Reikėtų nustatyti, kokias sutartis bendrovė buvo sudariusi ir vykdė, ar dėl siekio užbaigti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą buvo pagrindas nespręsti dėl darbuotojų atleidimo iš karto, kai ėmė stigti lėšų daliai darbo užmokesčio sumokėti. Teisingam žalos dydžiui nustatyti taip pat turi būti ištirta, ar po 2023 m. kovo 31 d. su darbo santykiais susiję kaštai nebūtų patirti net ir tuo atveju, jeigu bankroto byla būtų iškelta nedelsiant, tačiau bendrovei būtų leista užbaigti įvykdyti turimus užsakymus“.

72. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutarties 66, 69 ir 88 punktai tik identifikuoja teorinį priežastinį ryšį, tačiau, remiantis nutarties 90 punktu bei bendraisiais civilinės atsakomybės principais, atlygintina žala nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta. Apeliantė neįrodė, kad bankroto bylos inicijavimas 2023 m. kovo 31 d. būtų realiai sutaupęs bendrovei 69 707,03 Eur, juo labiau kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekse numatytus reikalavimus dėl įspėjimo termino darbo sutartį nutraukiant darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (57 straipsnio 7 dalis), darbo užmokestis vis tiek būtų tapęs apeliantės skola.

73. Apeliantės siūlomas metodas – vertinti tik naujus reikalavimus, neatsižvelgiant į tai, kad tuo pačiu metu buvo dengiami seni įsipareigojimai – yra ekonomiškai ir teisiškai ydingas. Be to, jis prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kuria, kaip jau buvo minėta, remiantis, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju bendrovei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs bendrovės skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Pažymėtina, kad versle senos skolos nuolat dengiamos iš naujai gautų pajamų, o jų vietą užima nauji einamieji įsipareigojimai. Jei bendra skolos masė per delsimo laikotarpį nepadidėjo (arba padidėjo nežymiai), tai reiškia, kad kreditorių visuma nepatyrė žalos, nes jų galimybė atgauti lėšas nepakito. Individualus naujų reikalavimų tyrimas, kurio reikalauja apeliantė, sukurtų dirbtinę žalą ten, kur jos faktiškai nėra ir sudarytų prielaidas kreditoriams nepagrįstai praturtėti.

74. Be to, būtent apeliantė (ją atstovaujantis nemokumo administratorius), disponuojanti visais bendrovės pirminiais apskaitos dokumentais, į bylą neteikė jokių konkrečių ir (ar) išsamių apskaičiavimų ar atsakovės pateikto apyvartos balansinių sąskaitų žiniaraščio duomenis paneigiančių įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu žiniaraščiu, nes tai yra dokumentas, atspindintis tikrąją visų įsipareigojimų, buvusių LUAB „Dirsija“ nemokumo momentu, struktūrą, o ne tik pasirinktą skolų dalį.

75. Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai sumažino atsakovės atsakomybę 3 316,15 Eur suma, įskaitydamas bendrovės debitorinį turtą. Aplinkybė, kad byloje esantis JAR išrašas patvirtina, jog didžiausia debitorė – UAB „Harvedis“ – yra išregistruota iš registro, todėl ši skola yra beviltiška, nekeičia vertinimo, kad debitoriniai įsiskolinimai nėra susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais atsakovės veiksmais, delsiant inicijuoti nemokumo bylą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

76. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias buvusio juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę, teisingai įvertino atsakovės veiksmus, atliktus nuo to momento, kai ji turėjo ir galėjo suprasti, jog apeliantė tapo nemokia, todėl pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį. Apeliacinio skundo argumentais nebuvo paneigtas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas, todėl apeliantės (ieškovės) LUAB „Dirsija“ apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

77. Atsižvelgiant į apeliacijos procesinę baigtį, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo atsakovė D. D. (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

78. Atsakovė nurodė patyrusi 3 900 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Šių išlaidų realumą patvirtina atsakovės pateikta advokato Gintauto Danis?ausko 2025 m. lapkričio 6 d. sąskaita faktūra serija ir Nr. E04/2025 ir 2025 m. lapkričio 6 d. atsakovės banke „Swedbank“, AB atliktas mokėjimo pavedimas Nr. 235. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija maksimalų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, apskaičiuotiną pagal Rekomendacijų 7 punktą ir 8.11 papunktį, kuris šiuo atveju sudarytų 3 103,10 Eur (2 387 Eur x 1,3), todėl teisėjų kolegija sumažina atsakovei D. D. priteistiną sumą ir atsakovei iš apeliantės LUAB „Dirsija“ bankroto administravimui skirtų lėšų priteisia 3 103,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Dirsija“ (juridinio asmens kodas 304515424) bankroto administravimui skirtų lėšų atsakovei D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 103,10 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto trijų eurų 10 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.