- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-600-888/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15367-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Judita Sungailaitė, Vaidas Vasiliauskas, Laima Šeputienė
- Nuteistasis
- E. J.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Kęstutis Dobilas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaido Vasiliausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje (dėl nukentėjusios V. K. plėšimo) ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė – 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į E. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. gegužės 2 d. iki 2023 m. gegužės 3 d.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, E. J. po nuosprendžio įsiteisėjimo nustatyta nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės, o likusios neatliktos bausmės dalies vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant E. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, ir dalyvauti elgesį pozityviai koreguojančiose programose.
Nukentėjusios V. K. civilinis ieškinys tenkintas ir jos naudai solidariai iš D. A. ir E. J. priteista 200,00 Eur turtinės žalos atlyginimo.
D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje (trys veikos), tačiau šio asmens atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas ir jo apeliacinio skundo negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. J. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2023 m. gegužės 1 d. apie 18.15 val. veikdamas bendrininkų grupėje su D. A., pastarajam paskambinus į buto, esančio (duomenys neskelbtini) duris, V. K. jas atidarius, D. A. jai į kaklą įrėmus peilį, tokiu būdu atimant galimybę priešintis, kartu įsibrovė į buto vidų, žodžiu reikalavo pinigų, D. A. pargriovus V. K. ant grindų, laikė V. K. ir bendrininkavo D. A., kuris užspaudė jai ranka burną, moteriškomis pėdkelnėmis surišo rankas ir kojas, bei kartu su D. A. nutempė į vonios kambarį ir pastarąją uždarė, tokiu būdu bendrais veiksmais su D. A. padarė V. K. poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, dešinio peties, abiejų dilbių, kairės plaštakos nugarinio paviršiaus, dešinės pėdos I piršto srityse, odos nubrozdinimą viršutinės lūpos dešinėje pusėje ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, bei iš bute rastos piniginės pagrobė nukentėjusiajai V. K. priklausančius 200 eurų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) nuteistasis E. J. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį bei paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
1.1. Apeliantas skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau prisipažino įvykdęs plėšimą, kurio dispozicija atitinka BK 180 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis neneigia dalyvavęs V. K. apiplėšime, matė D. A. atliekamus smurtinius veiksmus, girdėjo jo žodinius grasinimus panaudoti fizinį smurtą, tačiau, anot apelianto, jis nematė ir nesuvokė, kad D. A. įvykio metu panaudojo peilį. Apeliantas teigia matęs D. A. ranką prie nukentėjusiosios kaklo, tačiau joje nematė peilio, todėl jo įsitikinimu, šiuo atveju turėjo būti nustatytas vykdytojų ekscesas. Be to, pasak nuteistojo, jis neatliko smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją, o tik vieną kartą buvo paėmęs ją už rankos, kad ją išlaisvinti. D. A. vienas surišo nukentėjusiąją ir nutempė ją į vonią, po ko surado pinigus ir juos užvaldė. Apeliantas teigia, kad tuo metu bijojo D. A., nes žinojo, kad jis vartoja narkotines medžiagas, o abstinencijos būklėje būna agresyvus ir neprognozuojamo elgesio, todėl net nukentėjusiajai pašnabždėjo, kad nešauktų ir nesiginčytų, nes D. A. gali juos abu papjauti. Anot nuteistojo, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neprieštarauja jo nurodytoms aplinkybėms.
1.2. Taip pat nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo tikrąjį, antraeilį vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, veikos atsitiktinį pobūdį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl paskyrė netinkamą, neproporcingą jo atliktų veiksmų pobūdžiui, bausmės rūšį.
3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, tuo tarpu nuteistasis ir jo gynėjas palaikė skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. J. skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
5. Apeliantas skunde neginčydamas kaltės įvykdžius plėšimą, kurio kvalifikacija atitinka BK 180 straipsnio 1 dalį, iš esmės nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad jo veiksmuose nėra kvalifikuojančio požymio – plėšimo metu panaudoto daikto, kuriuo galima žaloti žmogų (statybinio peilio), panaudojimo. Be kita ko, nuteistasis skunde taip pat kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę.
6. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis E. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje bei parinko tiek jo padarytam nusikaltimui, tiek jo asmenybei adekvačią bei proporcingą bausmę, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį remiantis nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.
Dėl BK 180 straipsnio 2 dalies kvalifikuojančių požymių
7. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčydamas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikaciją teigia, kad jo plėšimo metu atlikti veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalies sudėtį, tuo tarpu jo veiksmuose nėra BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio – kito daikto, kuriuo galima žaloti žmogų panaudojimo įvykdant plėšimą dėl vykdytojų eksceso, tačiau su šiais E. J. skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti negali.
8. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, o šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtini plėšimą kvalifikuojantys požymiai. Taigi, iš BK 180 straipsnio 2 dalies dispozicijos matyti, kad asmens veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kai plėšimo metu: 1) įsibraunama į patalpą; 2) panaudojamas nešaunamasis ginklas; 3) panaudojamas kitas daiktas, kuriuo galima žmogų žaloti; 4) arba plėšimo metu pagrobiamas didelės vertės svetimas turtas. Visi šie įvardinti požymiai yra alternatyvūs ir lygiaverčiai, todėl kaltininko veikoje jų gali būti nustatytas tiek vienas, tiek keli. Pažymėtina, kad veikos kvalifikacijai pagal BK 180 straipsnio 2 dalį neturi reikšmės nustatytų kvalifikuojančių požymių skaičius, tuo tarpu į juos atsižvelgiama skiriant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2018).
9. Nagrinėjamu atveju bendrai veikusiems nuteistiesiems suformuluotame kaltinime buvo inkriminuoti keli alternatyvūs BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyti šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai, iš kurių vienas – įsibrovimas į patalpą. Teismų praktikoje įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą. Neteisėtumas reiškiasi tuo, kad kaltininkui be savininko leidimo ar kito įgalioto asmens leidimo apskritai draudžiama įeiti į patalpą. Vienas iš atviro įsibrovimo būdų yra tuomet, kai įsilaužiant nugalimos kliūtys, susijusios su daiktų vientisumo pažeidimu arba žmonių pasipriešinimu. Šį plėšimo kvalifikuojantį požymį atskleidžia ne tik fizinis patekimo į patalpą būdas, tačiau ir tai, kokį tikslą turėjo kaltininkas prieš patekdamas į patalpą bei kada jam kilo sumanymas pagrobti svetimą turtą ir kaip jis šį sumanymą realizavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167/2010).
Žemesnės instancijos teismas
10. Apygardos teismas pažymi, kad abiejų bendrininkų, iš kurių vienas – E. J., padaryta veika buvo kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ne tik dėl to, kad kaip teisingai skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė apylinkės teismas, plėšimo metu jie panaudojo daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti (statybinį peilį), tačiau nuteistieji plėšimą įvykdė ir įsibraudami į patalpą – nukentėjusiosios butą. Nors pirmosios instancijos teismas išdėstė teisingus motyvus grįsdamas savo išvadas dėl plėšimo metu panaudoto daikto, kuriuo galima žaloti žmogų, tačiau argumentuodamas savo sprendimą skyrė per mažai dėmesio aplinkybei, kad nuteistasis E. J., veikdamas kartu su kitu nuteistuoju, plėšimą įvykdė būtent įsibraudamas į patalpą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji V. K. paaiškino, kad įvykio metu, jai būnant namuose, į buto duris paskambino iš matymo pažįstamas žmogus (nuteistasis D. A.) ir pravėrus duris šis asmuo jai prie gerklės prirėmė peilį bei reikalaudamas pinigų ją įstūmė į jai priklausančio buto vidų, ir tokiu būdu, kartu su kitu asmeniu, šiuo atveju E. J., pateko į jos butą (1 t., b. l. 115–116). Šią bylą nagrinėjant apylinkės teisme, kitas nuteistasis D. A. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad atėjus prie nukentėjusiosios V. K. buto durų, jis E. J. liepė pritūpti, o nukentėjusiajai atidarius duris, jie abu be jokių kalbų puolė į butą ir jis (D. A.) iš karto išsitraukė peilį (2 t., b. l. 31–32, 38, 3 t., b. l. 77–78). Taigi, vertinant nuteistojo E. J. įvykio metu atliktus veiksmus, akivaizdu, kad jis, veikdamas kartu su kitu nuteistuoju, pasislėpdamas (pritūpdamas prie nukentėjusiosios buto durų), neteisėtai, be buto savininkės – nukentėjusiosios V. K. leidimo, kitam nuteistajam dar ir panaudojant statybinį peilį bei taip atėmus nukentėjusiajai galimybę priešintis, įsibrovė į V. K. priklausantį butą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad abu nuteistieji dar prieš įsibraudami į V. K. butą turėjo tikslą pasisavinti svetimą, nukentėjusiajai priklausantį turtą, ir tam ruošėsi jau eidami į V. K. namus, nes prie šiukšlių konteinerio suradę moteriškas kojines padalino jas pusiau, jog patekę į butą galėtų surišti nukentėjusiosios rankas ir kojas jei pastaroji imtų priešintis (2 t., b. l. 31–32, 146–148), t. y. ėmėsi išankstinių veiksmų siekdami palengvinti nusikalstamos veikos įgyvendinimą. Be kita ko, pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad einant link nukentėjusiosios buto, jis suprato, jog kitas nuteistasis – D. A. ketina atlikti tam tikrus neteisėtus veiksmus, jo teigimu „rezgė kažką negero“ (2 t., b. l. 146–148). Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, kad sumanymas pagrobti svetimą turtą E. J. buvo žinomas dar prieš įsibraunant į nukentėjusiosios V. K. butą.
11. Kaip skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo apylinkės teismas, šiuo atveju yra aktualus ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojantis požymis – kito daikto, kuriuo galima žaloti žmogų panaudojimas. Kasacinės instancijos teismo suformuotoje praktikoje, daiktai, kuriais galima žmogų žaloti suprantami kaip nors iš anksto ir neparuošti, bet iš anksto parinkti ir pasiimti daiktai, kuriais siekiama palaužti nukentėjusiojo valią, taip lengviau perimant jo turtą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-459/2007, 2K-661/2007, 2K-701/2007, 2K-215-696/2016, 2K-208-1073/2018).
12. Taigi, šiuo atveju yra svarbi ne pačio daikto originali paskirtis ar savybės, tačiau pavojingas jo panaudojimo būdas vykdant plėšimą, kuris iš esmės iškreipia tikrąją, tiesioginę to daikto paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti tiek paties daikto panaudojimo būdą plėšimo metu ir (ar) išankstinį tikslą, dėl kurio daiktas buvo paimtas arba panaudotas. Pastebėtina, kad teismų praktikoje panaudojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas juo – žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, t. y. panaudojimo sąvoka yra suprantama išplėstine reikšme, kuri apima ir netiesioginį įrankio naudojimą prieš nukentėjusįjį (pvz., grasinimą tuo daiktu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2005, 2K-660/2005). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde iš esmės ginčija tik šio vieno iš alternatyvių veiką kvalifikuojančių požymių egzistavimą, t. y. skunde nurodo, kad plėšimo vykdymo metu jis nematė ir nesuvokė, jog kitas bendrai veikęs nuteistasis D. A. nusikalstamos veikos darymo metu panaudojo statybinį peilį ir dėl to ši teisinė situacija turėtų būti vertinama kaip vykdytojų ekscesas, visgi aukštesnės instancijos teismas su šiais E. J. argumentais nesutinka.
13. Šioje situacijoje, aiškinant BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto kvalifikuojančio požymio (daikto, kuriuo galima žaloti žmogų panaudojimo) egzistavimą, visų pirma yra tikslinga aptarti bendrininkavimo instituto nuostatų aiškinimą. BK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme numatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visetas, t. y. dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; šių asmenų veikos bendrumas; susitarimas kartu daryti nusikalstamą veiką bei kartu ir jų tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas supranta, kad daro nusikaltimą ne vienas, o kartu su kitu asmeniu ar asmenimis. Taigi, grindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėtis, tačiau ir visi aukščiau išvardinti bendrininkavimo sudėties požymiai.
14. Nagrinėjamu atveju itin svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje aiškinama, jog bendrai veikiančių asmenų susitarimas gali būti išreiškiamas bet kokia forma – raštu, žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl atskleidžiant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-P-9/2009, 2K-400/2011). Bendrininkavimo atveju bent du asmenys susitaria veikti kartu ir kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą bei suprasti, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme (juos jungia vieninga tyčia). Būtent tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujat yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos darymo metu, pasekmė. Be to, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, kuriame įtvirtinta bendrininkams inkriminuojama nusikalstama veika, išskyrus atvejus, kuomet nustatomas vykdytojo ekscesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2013, 2K-315/2014). Teisės teorijoje vykdytojo ekscesas suprantamas kaip bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokius veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį arba kai vykdytojas kartu padaro dar ir kitą nusikaltimą, kuris nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas.
15. Kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistojo veiksmuose yra BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamos veikos požymis – įsibrovimas į patalpą. Antra, iš pačio nuteistojo duotų parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, akivaizdu, kad jis suprato, jog kitas kartu veikęs nuteistasis D. A. įsibraudamas į nukentėjusiosios V. K. butą panaudojo ir daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti (statybinį peilį). Atkreiptinas dėmesys, kad pats E. J. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog statybinį peilį, kuris buvo panaudotas įvykdant aptariamą nusikalstamą veiką, maždaug prieš savaitę laiko D. A. buvo pasiėmęs iš jo (E. J.) kurpinės. Be to, tą pačią dieną prieš įvykį tuo pačiu peiliu buvo supjaustytos ir moteriškos kojinės, kurias nuteistieji panaudojo surišdami nukentėjusiajai rankas ir kojas. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis patvirtino, kad girdėjo kaip po patekimo į nukentėjusiosios butą D. A. grasino ją „papjauti“ (2 t., b. l. 146–148), be kita ko, matė ir tai, kad D. A. nukentėjusiajai prie kaklo buvo prikišęs kažkokį daiktą, o apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad būdamas bute nieko nedarė, nes bijojo D. A. bei žinojo, kad jis turi peilį ir yra agresyvus (3 t., b. l. 78). Šios įvardintos aplinkybės tiek apylinkės teismui leido daryti išvadą, tiek apeliacinės instancijos teismui suponuoja faktą, kad E. J. matė ir žinojo, jog nuteistais D. A. nusikalstamos veikos darymo metu naudoja daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti – statybinį peilį, tačiau iš įvykio vietos nebėgo bei nesiėmė jokių veiksmų siekdamas sulaikyti kitą nuteistąjį nuo šio veiksmo, taigi jokiu būdu neišreiškė savo nepritarimo būtent tokiu būdu įvykdyti nusikalstamą veiką, tuo tarpu priešingai, konkliudentiniais veiksmais (surišdamas nukentėjusiosios rankas ir kojas, padėdamas D. A. nukentėjusiąją nunešti į vonią, bei stebėdamas nukentėjusiąją kol kitas nuteistasis jos bute ieškojo pinigų) pritarė kito nuteistojo atliekamiems veiksmams. Dėl šios priežasties apygardos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tai lemia ir bendrininkų susitarimo egzistavimą, tuo tarpu nuteistojo E. J. teiginiai dėl vykdytojo eksceso yra laikytini tik jo gynybine versija siekiant sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę.
16. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko smurtinio pobūdžio veiksmų, tačiau pastebėtina, jog E. J. suformuluotame kaltinime ir nebuvo nurodyta, kad jis V. K. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmenims veikiant bendrininkų grupėje visi bendrininkai neprivalo įvykdyti visų inkriminuojamo straipsnio dispozicijoje įvardintų veiksmų. Teismų praktikoje nusikaltimo bendrininku – vykdytoju laikomas tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius, tačiau ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015). Nagrinėjamu atveju kaltinime nuteistajam yra inkriminuoti plėšimą kvalifikuojantys įsibrovimo į patalpą ir daikto, kuriuo galima žmogų žaloti panaudojimo požymiai. Be to, vertinant tiek nukentėjusiosios V. K. parodymus, tiek kito nuteistojo D. A. duotus parodymus matyti, kad E. J. aktyviais veiksmais prisidėjo prie aptariamos nusikalstamos veikos įgyvendinimo, o jo teiginių, kad būdamas vonioje jis bandė išlaisvinti nukentėjusiąją V. K. nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad plėšimo metu buvo panaudotas būtent jo statybinis peilis (1 t., b. l. 190, 2 t., b. l. 146–148), nukentėjusioji V. K. apklausos metu nurodė, kad E. J. kartu su D. A. įsibrovė į jos butą, padėjo D. A. surišti jos rankas ir kojas, nuteistieji kartu ją nutempė į vonios kambarį (1 t., b. l. 115–118, 147), kitas nuteistasis D. A. paaiškino, kad įvykio dieną pasiūlė E. J. eiti iki jo tetos kaimynės ir atimti jos pinigus, abu puolė į nukentėjusiosios butą, E. J. laikydamas padėjo surišti nukentėjusiosios rankas ir kojas, jie kartu V. K. nunešė į vonią, E. J. liko prižiūrėti jos vonioje (2 t., 31–32). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis E. J. nors ir nebuvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, tačiau aktyvais veiksmais prisidėjo prie jos įgyvendinimo kaip bendravykdytojas.
17. Įvertinus visa tai kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. J. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikavo klaidingai, nes nuteistojo E. J. neteisėtų veiksmų kvalifikaciją pagal BK 180 straipsnio 2 dalį lėmė ne vieno, o kelių alternatyvių šią veiką kvalifikuojančių požymių egzistavimas.
Dėl nuteistajam E. J. paskirtos bausmės
18. Apeliantas savo skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmės rūšimi, teigia, kad jam paskirtoji bausmė nebuvo tinkamai individualizuota, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.
19. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą yra paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Kadangi nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, teismas, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, nuteistajam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu bei skyrė 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be kita ko, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, E. J. paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas iš dalies, paskiriant nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės, o likusios neatliktos bausmės dalies vykdymą atidėjo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bei paskyrė dvi pareigas.
20. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Taip pat teismas, laikydamasis BK 61 straipsnio nuostatų, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir kitas aukščiau paminėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį bei nustato skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be kita ko, BK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
21. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. J. padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskirtiną sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skiriant bausmę nuteistajam buvo įvertinta ir tai, kad jis yra neteistas, tačiau praeityje (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 22 d. nuosprendžiu) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (2 t., b. l. 173–175). Iš administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad penkerių metų laikotarpiu E. J. administracine tvarka baustas keturis kartus, informacijos apie paskirtųjų baudų sumokėjimą nėra (2 t., b. l. 188–189). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teigė, kad šiuo metu dirba neoficialiai, tačiau negalėjo eiti į darbą dėl patirtos traumos (3 t., b. l. 163–164), Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja (2 t., b. l. 190), taigi iš esmės jis neturi jokio oficialaus pragyvenimo šaltinio. Nors nuteistasis turi gyvenamąją vietą, tačiau tai yra jo sugyventinės būstas. Iš esmės baudžiamojoje byloje nėra jokių nuteistąjį itin teigiamai charakterizuojančių duomenų ar tokių duomenų, į kuriuos nebūtų atsižvelgęs apylinkės teismas parinkdamas E. J. bausmės rūšį.
22. Be kita ko, po nusikalstamos veikos padarymo kitas nuteistasis D. A. E. J. davė nors ir nedidelę dalį (10 Eur), tačiau jų bendrais neteisėtais veiksmais užvaldytų nukentėjusiosios pinigų. E. J. žinodamas, kad šie pinigai buvo užvaldyti plėšimo metu pagrobiant juos iš nukentėjusiosios vis tik pasirinko juos paimti. Taigi ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistasis įvykdydamas šią nusikalstamą veiką turėjo nors ir nedidelės, tačiau finansinės naudos. Teisėjų kolegija, atmesdama nuteistojo skundo argumentą dėl jam netinkamai individualizuotos bausmės, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino E. J. nors ir antraeilį, tačiau visgi aktyvų vaidmenį įvykdant šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl paskirdamas vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realios laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėjo iš dalies, atsižvelgdamas tiek į nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek į nuteistojo nusikaltimo vykdymo metu atliktus veiksmus, tiek į jo asmenybę. Be kita ko, apylinkės teismas nenustatė ir galimybės šioje byloje taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.
23. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o skirdamas bausmę nurodė pakankamus jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus.
Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
24. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2023 m. spalio 16 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pirminė pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį E. J. sudaro 100,00 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.
25. BK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis).
26. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis šiuo metu turėtų oficialią darbo vietą ar legalų pajamų šaltinį, jis nedirbo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl akivaizdu, kad nėra sukaupęs jokių pajamų ar turto. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie E. J. turimą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, jis gyvena sugyventinės bute, nuteistojo teigimu jis turi nepilnametį sūnų ir prisideda prie jo išlaikymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba E. J. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos iš nuteistojo E. J..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. J. skundą atmesti.
Neišieškoti iš E. J. valstybės naudai 100,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. spalio 16 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.