Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Viltsta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 9 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5141-585/2017 pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Vilsta“ iškėlimo, trečiasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Vilsta“ nurodė, kad įmonės mokestinė nepriemoka yra 30 475,55 Eur. Įmonė neturi piniginių lėšų ir kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Pareiškėjos vertinimu, įmonė yra nemoki, todėl jai turi būti iškelta bankroto byla.UAB „Vilsta“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog turi finansinio turto, kurio vertė 153 974 Eur, ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Paaiškino, kad finansinį turtą sudaro UAB „Albista“ 153 974 Eur debitinė skola, kuri bus sugrąžinta, kai bus baigti išieškojimo veiksmai iš šios įmonės skolininko. Taip pat nurodė, kad atnaujino veiklą, todėl yra ne tik moki, bet ir ėmėsi visų įmanomų priemonių tam, kad atsiskaitytų su valstybės biudžetu.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė. Lietuvos Apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį ir grąžino bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui iš naujo.2017 m. rugsėjo 6 d. UAB „Vilsta“ vadovas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir nurodė, kad įmonė toliau vykdo veiklą ir gauna pajamas.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 9 d. nutartimi iškėlė UAB „Vilsta“ bankroto bylą.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės balanse nurodyta UAB „Albista“ 153 974 Eur debitinė skola negali būti efektyviai panaudota kaip turtas. Skolos iš UAB „Albista“ skolininko V. L. išieškojimas yra apsunkintas, nes skolininko turtas yra įkeistas bankui. Duomenų apie išieškotas lėšas byloje atsakovė nepateikė. Duomenų apie kitą V. L. likvidų turtą, iš kurio galima išieškoti skolą, atsakovė nepateikė, todėl neįrodė savo galimybių atgauti skolą iš UAB „Albista“ ir taip per protingą laiko tarpą atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė nevykdo reikšmingos veiklos, todėl neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovė savo veiklą atnaujino tik pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, iki to laiko jokios veiklos nevykdė. Teismas įvertintino ir tą aplinkybę, kad teismui pirmą kartą atsisakius iškelti bankroto bylą, bendrovėje dirbančių asmenų nebeliko. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų apie tai, jog atsakovė galėtų tęsti ūkinę veiklą, gauti pajamas bei atsiskaityti su kreditoriais, neturi kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, lėšų, kito likvidaus turto ar turtinių teisių, todėl sprendė, kad yra pagrindas iškelti atsakovei bankroto bylą.

Atsakovė UAB ,,Viltsta“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei atmesti; paskirti ekspertizę V. L. turto vertei nustatyti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiama teismo nutartis yra grindžiama prielaidomis, kad V. L. įsipareigojimai bankui 2017 metais yra tapatūs buvusiems 2008 metais. Teismas suabsoliutino išieškojimo trukmę ir neatkreipė dėmesio į V. L. turto vertę bei aplinkybes, kodėl užtruko išieškojimo procedūros. Net ir dalies skolos išieškojimas iš V. L. turto sudarytų sąlygas atsakovės debitorei UAB „Albista“ atsiskaityti su atsakove.Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą pareiškėja VMI prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Visą atsakovės turimą turtą sudaro debitorės UAB „Albista“ skola. UAB „Albista“ vadovas nuo 2012 rugsėjo 30 d. yra A. B., kuris yra ir atsakovės UAB „Viltsta“ vadovas. Pagal paskutinį pateiktą balansą už 2015 metus UAB „Albista“ įmonės turto vertė yra 304 322 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 229 112 Eur sumą, t. y. įmonė yra nemoki, nes jos įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad UAB „Albista“ skolos iš V. L. išieškojimas yra apsunkintas, nes turtas yra įkeistas bankui. Duomenų apie išieškotas lėšas byloje atsakovė nepateikė, nors priverstinio vykdymo procedūros pradėtos dar 2017 m. sausio 4 d., ši aplinkybė paneigia atsakovės atsikirtimą, kad ji yra pajėgi vykdyti savo prievoles, atsiskaitydama iš savo debitorės UAB „Albista“ atgautomis lėšomis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB ,,Viltsta“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Apeliantė UAB ,,Viltsta“ pateikė naują įrodymą, kuris nebuvo tirtas ir vertintas pirmosios instancijos teisme sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą – VMI apskaitos duomenis apie atsakovės mokestinę nepriemoką 2017 m. spalio 18 d. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir imtis priemonių išaiškinti bankroto bylos iškėlimui kaip ultima ratio reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad naujai pateiktas rašytinis įrodymas turi ryšį su byla, yra susijęs su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis dėl įmonės (ne)mokumo, apima duomenis, kurie atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo, nusprendžia jį pridėti prie bylos ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga. Šalys turėjo galimybę su naujai pateiktais duomenimis susipažinti ir dėl jų pasisakyti, todėl naujai pateiktas įrodymas nepažeis šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų (CPK 180, 314 straipsniai).Kitus kartu su atskiruoju skundu pateiktus duomenis – išrašus iš Nekilnojamojo turto registro ir išrašą dėl skolos VSDFV apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti, nes išrašai iš Nekilnojamojo turto registro yra byloje, o teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl bankroto bylos iškėlimo teisėtumo ir pagrįstumo

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovei keltina bankroto byla nemokumo pagrindu.Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Iš nurodytų teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės–komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Taip pat sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, būtina išanalizuoti tam reikšmingas bylos aplinkybes: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitinių skolų, kokio dydžio šios skolos lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išieškoti skolas ir pan. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1554/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1620/2010 ir kt.).Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi įpareigojo atsakovės vadovą pateikti teismui atsiliepimą į pareiškimą bei pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą.Pagal atsakovės pateiktą 2017 m. balandžio 30 d. balansą, į balansą įrašyto turto vertė siekė 153 974 Eur, kurią sudaro 153 974 Eur per vienerius metus gautinos sumos; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 37 229 Eur (iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 37 229 Eur). Pagal byloje pateiktus duomenis, visą atsakovės turtą sudaro UAB „Albista“ 153 974 Eur debitinė skola.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į įmonės balansą įrašyto turto vertė nustatoma vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę. Įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1262-798/2017; 2017 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-432-330/2017; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2024-381/2016). Preziumuotina, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1514-241/2017, 2016 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2012-407/2016, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-769-381/2017).Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad vertinant įmonės debitines skolas svarbu atsižvelgti į tai, kad Audito ir apskaitos tarnybos 2009 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. VAS-9 patvirtintas 18-asis verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ įpareigoja įmones finansinių metų pabaigoje patikrinti, ar nėra prielaidų, kad skolos gali būti nuvertėję. Įmonė turi pareigą nustatyti tikėtiną atgautiną sumą ir iki jos sumažinus turto balansinę vertę, pripažinti nuostolį dėl vertės sumažėjimo. Nurašoma skolų dalis laikytina abejotina skola. Šiame standarte taip pat nustatyti požymiai, kada skola ar jos dalis gali būti abejotina, pvz. dėl debitoriaus finansinių sunkumų, skolos grąžinimo sąlygų nesilaikymo, įvairios kitos informacijos, sudarančios pagrindą abejoti debitoriaus galimybėmis laiku sugrąžinti skolą (18-asis verslo apskaitos standartas, 55–58 punktai).Byloje nustatyta, kad atsakovė ir jos debitorė UAB „Albista“ yra susiję juridiniai asmenys. Nors atsakovė buvo įpareigota teismo pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovė viso proceso metu neteikė visų reikšmingų UAB „Albista“ debitinio įsiskolinimo duomenų (t. y. skolos atsiradimo pagrindo, atsiskaitymo termino ir kt.). Atsakovė pateikė tik 2017 m. birželio 12 d. atsakovės ir UAB „Albista“ tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame įmones atstovavo tie patys asmenys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktas skolų suderinimo aktas neatskleidžia, kada apskaityta debitinė skola atsirado ir kada suėjo skolos atsiskaitymo terminas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų net jeigu jie ir nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateiktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1839-381/2017; 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-841-381/2015).Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas debitorės UAB „Albista“ skolos susigrąžinimo galimybes, taip pat atsižvelgia į tai, kad iš kitų byloje esančių duomenų (inter alia atsakovės 2015 metų balanso ir 2014 m. VMI operatyvaus patikrinimo pažymos) galima spręsti, kad ši debitinė skola atsirado ne vėliau kaip 2014 metais, tačiau tuo metu debitorė buvo ne UAB „Albista“, o UAB „TECHNASTA“ (šios bendrovės vadovas ir akcininkas taip pat yra atsakovės direktorius A. B.). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. įsiteisėjusiame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-7511-271/2015 konstatuota, kad atsakovės debitorė UAB „TECHNASTA“ yra nemoki, jai skolinga kita bendrovė – UAB „Albista“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl UAB „Albista“ nemokumo fakto jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1443-823/2017, o duomenų, rodančių iš esmės pasikeitusią UAB „Albista“ finansinę padėtį, bylą nagrinėjant iš naujo nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia, kad nagrinėjamu atveju debitinė skola išliko ta pati nuo 2014 metų, o viena nemoki atsakovės debitorė buvo pakeista kita nemokia debitore, visos trys įmonės – atsakovė, UAB „Albista“ ir UAB „TECHNASTA“ yra susijusios.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja 30 154,59 Eur skolą iš atsakovės nesėkmingai siekia išsiieškoti nuo 2013 metų. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) informacinės sistemos duomenimis atsakovė skolos VSDFV biudžetui nebeturi (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kaip jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1443-823/2017, nors UAB „Albista“ ir sumokėjo dalį atsakovės skolos VMI ir VSDFV (atitinkamai 250 Eur ir 50 Eur sumas), tačiau šių įmokų sumos, palyginti su pačios skolos dydžiu, yra pernelyg mažos, kad būtų galima daryti išvadą, jog atsakovė bei jos debitorė yra mokios įmonės ir per protingą laiko tarpą sumokės kreditorei visą skolą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad atsakovė neteikė jokių duomenų apie ketinimus atgauti skolą (jos dalį) iš debitorių 2014 – 2017 metais.Vertinant debitorės UAB „Albista“ skolos grąžinimo galimybes, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad iš V. L. atsakovės debitorei UAB „Albista“ priteista 209 810,82 Eur skolos; tuo pagrindu išduotas vykdomasis raštas; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2VP-20693-934/2017, nustatyta skolininko V. L. dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Hipotekos registro duomenimis V. L. turtas yra hipoteka įkeistas akcinės bendrovės „Citadelė“ banko naudai (buvęs – Parex bankas), prievolės dydis – 107 159,40 Eur. Duomenų apie kitus V. L. kreditorius ir jų reikalavimų dydį nepateikta, tačiau iš byloje esančio išrašo iš antstolių informacinės sistemos matyti, kad išieškojimą iš V. L. turto vykdo ne tik UAB „Albista“, bet ir VMI. Taigi, vien byloje esančiais duomenimis, šis UAB „Albista“ skolininkas turi tris kreditorius – akcinę bendrovę „Citadelė“ banką, VMI ir UAB „Albista“.Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į atsakovės argumentus dėl teismo prielaidų ir aktyvumo, pažymi, kad nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, suponuojantis teismo aktyvumo pareigą, tačiau sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą (CPK 178 straipsnis). Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, jog mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis; taip pat žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-939-823/2017; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016).Taigi, atsakovei, nesutinkančiai su pareikštu pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, kyla pareiga pateikti duomenis, patvirtinančius jos gerą finansinę padėtį, veiklos vykdymo faktą, galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka ir įstatymų leidėjo valią, įtvirtintą specialiame bankroto bylų nagrinėjimą reglamentuojančiame įstatyme – ĮBĮ, kurio 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuota įmonės vadovo pareiga teismui pateikti įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, t. y. visus duomenis, reikšmingus sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą įmonės nemokumo apibrėžimą.Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kitus bylai reikšmingus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2017 m. birželio – rugsėjo mėnesiais iš atsakovės vykdytos veiklos gautos 1 742,49 Eur pajamos (vien iš susijusios bendrovės) yra pakankamos konstatuoti, jog atsakovė nevykdo reikšmingos veiklos, todėl negali užtikrinti atsiskaitymo su kreditoriais. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į akivaizdžiai nesąžiningą atsakovės elgesį imituojant ūkinę veiklą – bendrovė savo veiklą atnaujino tik pareiškėjai pasikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o Vilniaus apygardos teismui priėmus 2017 m. birželio 20 d. nutartį, kuria pareiškėjos prašymas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo netenkintas, 2017 m. birželio 30 d. bendrovėje dirbančių asmenų vėl nebeliko. Pareiškėjai pateikus atskirąjį skundą ir jį priėmus 2017 m. liepos 14 d., tą pačią dieną vėl buvo priimti du nauji darbuotojai.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą pareigą atsakovei pateikti įrodymus apie jos mokumą bei pareigą tinkamai ir motyvuotai apskaityti debitines skolas (nutarties 22 punktas), netenkina atsakovės prašymo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, nes atsakovės debitorių mokumo galimybių nustatymas yra pačios atsakovės pareiga, būtent ji turi pateikti įrodymus, kad skolos susigrąžinimas iš debitorių yra realus. Šiuo atveju atsakovė teismui neteikė visų duomenų, susijusių su 153 974 Eur debitine skola (nutarties 23 punktas), nors buvo įpareigota tai padaryti (inter alia pateikti atsiskaitymo terminus, nutarties 19 punktas), atsakovės 2016 m. balandžio 30 d. aiškinamajame rašte Nr. 2015-AR ši debitinė skola neaptarta, debitinė skola egzistuoja vėliausiai nuo 2014 metų, jokių išieškojimo veiksmų nuo to laiko iš esmės nesiimta. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad UAB „Albista“ 153 974 Eur debitine skola laikytina abejotina skola. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad bylos duomenys nekelia jokių abejonių dėl atsakovės nemokumo, nei atskirojo skundo argumentai, nei byloje nustatytų duomenų visuma nesudaro pakankamo pagrindo išvadai apie galimo atsakovės mokumo atkūrimo perspektyvas (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. kai visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti atsisakymus; kai bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus; kai pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Be to, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, pagal ĮBĮ nėra draudžiama įmonei toliau vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, o paskirtam bankroto administratoriui suteikiama teisė toliau vykdyti sutartis, jeigu tokios veiklos vykdymas mažina kreditorių finansinius reikalavimus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas, 11 straipsnio 5 dalies 13 punktas).Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria iškelta bankroto byla, priimta visapusiškai ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl yra teisėta ir pagrįsta (CPK 185 straipsnis). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados negu padarė pirmosios instancijos teismas, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.