Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-182-245/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-03
Bylos Nr.: 1A-182-245/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-07419-2020-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Dargužis, Danutė Giačaitė, Danguolė Šiugždinytė
Kaltinamasis: V. Z.
Nukentėjusysis: R. A.-Z.
Advokatai: Aušra Ručienė, Lina Gervelienė

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-182-245/2021Proceso Nr. 1-01-1-07419-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Giačaitės ir Danguolės Šiugždinytės,

sekretoriaujant Sigitai Švėgdžienei,dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei,išteisintajam V. Z. ir jo gynėjai advokatei Linai Gervelienei,nukentėjusiosios R. A.-Z. atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės ir nukentėjusiosios R. A.-Z. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios R. A.-Z. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. Z. (toliau – V. Z.) buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2020 m. vasario 19 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo buto kambaryje, tyčia šeimos nariui – sutuoktinei R. A.-Z. (toliau – R. A.-Z.), pagalve sudavė vieną kartą į galvą, koja spyrė vieną kartą į nugarą bei paėmęs iš lėkštės kotletą, juo trynė veidą. Taip smurtaudamas nukentėjusiajai R. A.-Z. sukėlė fizinį skausmą ir dėl kraujosruvos odoje ir poodyje dešinės akies viršutiniame voke nežymiai ją sužalojo.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Urbienė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. Z. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Įpareigoti V. Z. per 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, toliau dirbti. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 71 straipsniu, paskirti V. Z. baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1000 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per 6 mėnesius. Nukentėjusiosios R. A.-z. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, iš V. Z. priteisiant 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko skundžiamas nuosprendis naikintinas ir turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje ginčo dėl to, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp V. Z. ir R. A.-Z. iš tiesų įvyko konfliktas, nėra ir, kad jų parodymai dėl tolimesnės įvykių eigos nesutapo, tačiau teismas vienareikšmiškai rėmėsi V. Z. nurodytų įvykių versija ir duomenimis, patvirtinančiais jo versiją. Teismas konstatavo, kad V. Z. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai atitiko ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus bei kitus rašytinius dokumentus.

2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas R. A.-Z. parodymus vertino kritiškai, kaip nepagrįstus jokia medžiaga. Pasak prokurorės, toks vertinimas yra neteisingas. Skunde nurodoma, kad R. A.-Z. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti duomenys.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. Z. veiksmus dėl fizinio skausmo sukėlimo R. A.-Z. dėl suduoto smūgio pagalve, nurodė, kad šių veiksmų V. Z. neneigia ir, kad šį veiksmą jis padarė instinktyviai, kai nukentėjusioji į jį metė dubenį su saulėgrąžomis. Teismas padarė išvadą, kad dubuo su saulėgrąžomis, mestas į V. Z. ir atsitrenkęs į jį, atsimušęs nuo jo kūno paviršiaus, galėjo nukristi ant žemės toje vietoje, kurioje yra užfiksuotas – šalia nukentėjusiosios. Prokurorės teigimu, tokia teismo išvada neteisinga. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytos dubens, kuriame buvo saulėgrąžos, tokios savybės, kad indas, mestas į V. Z., kaip tai konstatavo teismas, galėjo nukristi ne šalia kaltinamojo, o kitoje vietoje, t. y. toje vietoje, kur sėdėjo R. A.-Z., todėl abejoti jos parodymais, kad saulėgrąžos išsibarstė konflikto prie mažojo staliuko metu, o ji dubenėlio su saulėgrąžomis į kaltinamąjį nemetė, nėra pagrindo.

2.4. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dėl V. Z. suduoto smūgio pagalve R. A.-Z. nejautė skausmo. Prokurorė nurodo, kad kiekvienas asmuo skausmą jaučia skirtingai, o tai, kad R. A.-Z. dėl minėto veiksmo jautė skausmą, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ medicinos dokumentų išrašas – siuntimas.

2.5. Prokurorės teigimu, neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis teigiama, kad R. A.-Z. paslydus ir nukritus ant nugaros ji galėjo jausti skausmą nugaros srityje. Teismo posėdžio metu R. A.-Z. parodė, kad V. Z. jai spyrė į nugarą ir dėl šios aplinkybės ji jautė skausmą. Tai patvirtina teismo specialisto išvada Nr. G 192/2020 (06), kurios tiriamojoje dalyje nurodyta, kad tiriamoji nurodo skausmingumą čiuopiant stuburo krūtinės dalies apačioje. Be to, vaizdo ir garso įraše, kuris paimtas iš policijos duomenų bazės, R. A.-Z. atvykusiam į įvykio vietą policijos pareigūnui nurodė, kad vyras trenkė su pagalve, vieną kartą spyrė į nugarą ir dar maistu ištepliojo veidą.

2.6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog R. A.-Z. patirtas sužalojimas ant dešinės akies viršutinio voko yra V. Z. veiksmo prieš ją pasekmė. Teismas rėmėsi teismo posėdžio metu specialisto S. J. duotais paaiškinimais. Taip pat teismas rėmėsi V. Z. pateiktu vaizdo įrašu ir atkreipė dėmesį, kad R. A.-Z. nesivalo veido ir akių, kaip nurodė teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių R. A.-Z. parodymus, kad sužalojimą – kraujosruvas odoje ir poodyje dešinės akis viršutiniame voke jai padarė V. Z.. Prokurorės teigimu, tokia teismo išvada neteisinga. Teismas teisingai pastebėjo, kad R. A.-Z. veido dešinės pusės skruostas paraudęs, tačiau nurodė, kad matosi pykčio emocija. Prokurorė nurodo, kad toks teismo vertinimas taip pat neteisingas, kadangi iš vaizdo įrašo matyti, jog R. A.-Z. išsigandusi, sutrikusi ir pasimetusi. Be to, liudytojas R. P. nurodė, kad R. A.-Z. buvo išsigandusi, verkė, matėsi maisto likučiai ant veido, neneigė, kad ji buvo ir susinervinusi. Liudytojas R. P. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo užduota klausimų apie maisto likučius ant R. A.-Z. veido, todėl šių aplinkybių nenurodė. Pasak prokurorės, teismas minėto liudytojo parodymus atmetė nepagrįstai, nesiėmęs jokių priemonių išsiaiškinti aplinkybėms dėl šių parodymų patikimumo.

2.7. Prokurorės teigimu, aplinkybę, kad R. A.-Z. maistu buvo ištrintas veidas patvirtina vaizdo įrašas VID_20200219-194256 iš policijos duomenų bazės, iš kurio matyti, kaip R. A.-Z. policijos pareigūnui nurodė, kad vyras „maistu išmozojo veidą“. Šiame įraše matosi paraudusi R. A.-Z. dešinė veido pusė. Pareiškime policijai R. A.-Z. taip pat nurodė šias aplinkybes. Tai patvirtina ir specialisto išvados Nr. G 192/2020 (06), P. G 374/2020 (06) bei teismo posėdžio metu specialisto S. J. duoti paaiškinimai.

2.8. Pirmosios instancijos teismui R. A.-Z. parodymai kėlė abejonių dėl tos aplinkybės, kad santykiai tarp jos ir V. Z. yra priešiški, konfliktiški, šiuo metu tarp jų vyksta skyrybų procesas. Prokurorės teigimu, šios aplinkybės negali kelti abejonių dėl R. A.-Z. parodymų patikimumo, kadangi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ji davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina apeliaciniame skunde aptarti duomenys.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji R. A.-Z. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti V. Z. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nubausti jį įstatymo nustatyta tvarka. Patenkinti R. A.-Z. civilinį ieškinį ir iš V. Z. priteisti jai 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteisti iš V. Z. R. A.-Z. naudai išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti.

3.1. Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog V. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teiginiais, kad V. Z. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Objektyviąją nusikalstamos veikos pusę patvirtina tiek pačios R. A.-Z. parodymai, tiek liudytojo R. P. parodymai, tiek byloje esanti vaizdo medžiaga. Pasak R. A.-Z., akivaizdu, kad byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, jog 2020 m. vasario 19 d. tarp jos ir V. Z. įvyko konfliktas, kurio metu ji buvo sužalota.

3.2. Skunde nurodoma, kad iš byloje surinktos medžiagos R. A.-Z. parodymų patikrinimo vietoje metu ji patvirtino apklausų metu savo duotus parodymus. Jos nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. P.. Liudytojo parodymus, pasak apeliantės, patvirtina į bylą pateikti vaizdo įrašai, pačios R. A.-Z. parodymai, specialisto išvada ir iš dalies pats išteisintasis.

3.3. R. A.-Z. skunde teigia, kad aplinkybę, jog V. Z. prieš ją pavartojo fizinį smurtą, patvirtina byloje esantys medicininiai įrašai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ medicininių dokumentų išrašas – siuntimas. Šie medicininiai išrašai bei apeliantės nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad V. Z. jai su pagalve trenkė per galvą, spyrė į nugarą ir trynė maistą į veidą. Po pavartoto smurto R. A.-Z. buvo nustatytas nedarbingumas savaitei laiko.

3.4. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog jos parodymai, kad jai einant link miegamojo, V. Z. jai spyrė ir ji nukrito, dar pastūmė rankomis ir toliau pykosi ir jis, pasiėmęs maistą bei jį apeliantei sėdinčiai trynė į dešinę veido pusę, vertintini kritiškai, kaip nepagrįsti jokia kita medžiaga. Tačiau, R. A.-Z. teigimu, nėra pagrindo sutikti su tokia teismo išvada. Apeliantė nurodo, kad jos nurodytas aplinkybes patvirtina specialisto išvados Nr. G 192/2020(06) bei G 374/2020(06).

3.5. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas išskirtinę reikšmę suteikė V. Z. nurodytai gynybinei versijai be pagrindo ją aiškindamas atskirai nuo visos bylos medžiagos. Teismo teigimu, objektyviai užfiksuoti duomenys vienareikšmiškai nepatvirtina, kad R. A.-Z. nurodytu būdu sužalojo būtent V. Z., tačiau teismas negalėjo nurodyti kas sužalojo apeliantę. R. A.-Z. teigimu yra akivaizdu, kad tai padarė jos sutuoktinis, nes po konflikto su juo, jai buvo nustatyti sužalojimai.

3.6. R. A.-Z. savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Skunde teigiama, kad V. Z. kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, laikytina, kad V. Z. veikė tiesiogine tyčia, kadangi jis trenkė apeliantei su sunkia pagalve būtent į galvą, kartu pridurdamas, kad taip žymių neliks, po to spyrė jai į nugaros sritį ir dar pastūmė, taip pat įvertindamas mažą mėlynių atsiradimo riziką ir negana to, įtrynė kotletą jai į veido sritį. Visi šie išteisintojo veiksmai parodo, kad jis turėjo tikslą smurtauti, numatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai ir nors jų nesiekė, bet sąmoningai leido jiems kilti. Subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę patvirtina objektyvūs V. Z. veiksmai, dėl kurių apeliantei buvo sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas.

3.7. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog V. Z. prisipažino trenkęs per galvą sutuoktinei su pagalve, tačiau jos sužalojimų nuo tokių veiksmų nepatvirtina medicininiai duomenys. R. A.-Z. teigimu yra akivaizdu, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog suduotas smūgis, nuo kurio nukentėjęs asmuo jaučia skausmą, jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Skundžiamame nuosprendyje teigiama priešingai. Negana to, teismas daro išvadą, kad pagalve apeliantei buvo suduota į viršugalvį, todėl pagalvės užtrauktukas negalėjo kliudyti akies. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu, apeliantė nebuvo nurodžiusi aplinkybių, jog jos akis buvo sužalota tuomet, kai V. Z. į ją metė pagalvę, nes tuomet ji tik jautė fizinį skausmą. Apeliantė nurodo, kad akis jai buvo sužalota tuomet, kai V. Z. jai į akį trynė kotletą. Šiuos parodymus patvirtina ir specialisto išvada bei pats specialistas, apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Tai patvirtina ir foto nuotraukos. Specialistas neatmetė aplinkybės, kad minėtose nuotraukose užfiksuota R. A.-Z. ir jos nurodytomis aplinkybėmis padarytas akies sužalojimas, tačiau, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, šių įrodymų nevertino. Minėtas akies sužalojimas taip pat buvo sužalotas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ medicininių dokumentų išraše-siuntime. Apeliantės teigimu, byloje esantis vaizdo įrašas taip pat nepaneigia fakto, kad būtent šią jos kūno vietą sužalojo V. Z..

3.8. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo V. Z. pateiktus vaizdo įrašus vertinti kritiškai, nes niekas netyrė, ar tai yra vientisas įrašas, ar jis nėra sumontuotas, ar jis gautas teisėtu būdu, todėl šioje byloje minėtas vaizdo įrašas negalėjo būti laikomas įrodymu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo atsisakė tirti įrodymus, netyrė apeliantės patirto sužalojimo akies srityje, nevertino nei vienos iš byloje buvusių specialistų išvadų. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų V. Z. nurodomą versiją.

3.9. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nors V. Z. ir prisipažino, jog trenkė apeliantei su pagalve per galvą, tačiau skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad R. A.-Z. sužalojimų nepatvirtina medicininiai duomenys. Teismas taip pat nurodė, kad negalima daryti objektyvios išvados, jog dėl minėto veiksmo R. A.-Z. skaudėjo kaklo sritį. Apeliantės teigimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, kadangi jos patirti sužalojimai nebuvo įvertinti visų byloje esančių įrodymų visumoje. Tai, kad V. Z. su pagalve trenkus apeliantei į galvą ji pajuto skausmą, įrodo ir specialisto išvada Nr. G 192/2020(06) bei vaizdo įrašas VI_20200219_184843. R. A.-Z. nurodo, kad garsiai nešaukė ir nerėkė dėl to, kad gretimame kambaryje miegojo jos ir V. Z. nepilnametė dukra, todėl nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad iš minėto vaizdo įrašo nematyti, jog pas R. A.-Z. skausmo pojūtis reiškėsi viduje ir aplinkiniai galėtų suprasti jos skausmą.

3.10. Apeliantė nurodo, kad dar vienas smurtinis veiksmas, kurį jos atžvilgiu pavartojo išteisintasis, buvo tai, jog jis apeliantei spyrė į nugarą ir stūmė, siekdamas, kad ji pargriūtų, dėl ko R. A.-Z. nukrito. Apeliantės jaučiamas skausmas ir sumušimo pasekmės buvo užfiksuotos specialisto išvadoje Nr. G 192/2020(06). Vien ta aplinkybė, kad ant apeliantės kūno neliko aiškių žymių nugaros srityje, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog V. Z. nespyrė jai į nugaros sritį. Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. Z. spyrus į nugarą apeliantei ant jos kūno atitinkamų žymių galėjo ir nelikti.

3.11. Skunde teigiama, kad nėra pagrindo tikėti V. Z. gynybine versija, kadangi ji (apeliantė) į išteisintąjį dubens su saulėgrąžomis nemetė ir tai patvirtina byloje pateiktas vaizdo įrašas VID_20200219_185058, kuriame matosi numestas dubuo kairėje fotelio pusėje, šalia tos vietos, kur sėdėjo nukentėjusioji. Pasak R. A.-Z., jei minėtas dubuo būtų pataikęs V. Z. į nosies sritį, jis negalėjo nuo veido taip stipriai atšokti ir nukristi visiškai į priešingą sofos pusę, be to, V. Z. būtų patyręs sužalojimus, tačiau jokie sužalojimai jam užfiksuoti nebuvo. Pasak apeliantės, kai V. Z. metė į ją pagalvę, pagalvė galėjo užkliudyti dubenį su saulėgrąžomis, dėl ko jis nukrito toje pusėje, kur sėdėjo nukentėjusioji. Dubens nukritimo trajektorija yra šalia apeliantės ir tai patvirtina jos nurodytas aplinkybes. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad jos nurodytas smūgio su pagalve mechanizmas ir paskleistų saulėgrąžų ir nukritusio dubens išsidėstymo tvarka neturi logiškų sąsajų. R. A.-Z. nurodo, kad ji dubens į V. Z. nemetė ir tikėtina, kad teismas priešingą išvadą padarė net neperžiūrėjęs minėto vaizdo įrašo.

3.12. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad vaizdo įraše matomi sveiki kotletai, stovintys šalia rudo pufo, kurie nėra suminkyti, kambaryje pasklidę tik bulvės ir salotos, kas paneigia R. A.-Z. įvykių poziciją, jog maistas buvo paimtas ir lėkštės ir jai ištrintas į veidą. Pasak apeliantės, nėra pagrindo sutikti su tokia teismo nuomone. R. A.-Z. teigimu, teismo dėstomi faktai yra prieštaraujantys vieni kitiems. Vienur teigiama, kad kambaryje pasklidę tik bulvės ir salotos, kitur nurodoma, kad šalia rudo pufo yra dar ir kotletai. Skunde nurodoma, kad maistas po visą kambarį galėjo pasklisti tuomet, kai V. Z. paėmė dalį maisto, buvusio lėkštėje, ir dalį jo išmetė ant grindų, eidamas link apeliantės.

3.13. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai analizavo vaizdo įrašą VID_20200229_185058. Iš minėto vaizdo nėra matyti, kad R. A.-Z. būtų atsistojusi ir kažkur ėjusi, nėra užfiksuota, kaip ji ėjo, nėra matyti ar ji ėjo šlubuodama ar ne, nėra aišku, ar ji apskritai tuo metu galėjo justi nejausdama skausmo. Minėtame vaizdo įraše neužfiksuota apeliantės veido išraiška, kuri galėtų patvirtinti ar paneigti faktą, jog ji jautė skausmą. Vaizdo įrašo pabaigoje nėra užfiksuota nei nukentėjusiosios eisena, nei jos judėjimas, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, neva R. A.-Z. tiesiog atsistoja nuo žemės ir nueina, niekuo nepagrįsta.

3.14. Skunde nurodoma, kad būtent apeliantės parodymus patvirtina bylos duomenų visetas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo pat tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų aplinkybes, jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Apeliantės teigimu, jos parodymai nebuvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Pasak R. A.-Z., pirmosios instancijos teismas byloje ištyrė bei pripažino įrodymais tik tuos duomenis, kurie teisino V. Z., tačiau objektyviai neįvertino įrodymų visumos. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė šališkai, visiškai nesistengdamas būti objektyvus, išanalizuoti visus įrodymus, esančius byloje ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. R. A.-Z. atstovė advokatė Aušra Ručienė prašė apeliantės skundą tenkinti. Išteisintasis V. Z. ir jo gynėja advokatė Lina Gervelienė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės ir nukentėjusiosios R. A.-Z. apeliaciniai skundai atmetami

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to išplaukia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visu įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Apeliaciniuose skunduose teigiamai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, remdamasis vien V. Z. parodymais, dėl ko jo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Apeliantė R. A.-Z. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apygardos teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neišeidamas iš apeliacinių skundų ribų.

6. Tiek Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės, tiek nukentėjusiosios R. A.-Z. apeliaciniuose skunduose keliami klausimai dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas, dėl minėtų sužalojimų pasisakys bendrai. Kiti apeliacinių skundų argumentai bus aptariami atskirai.

7. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad išteisintasis V. Z. su pagalve trenkė nukentėjusiajai R. A.-Z.. Šios aplinkybės neginčijo ir pats V. Z., nurodydamas, kad nukentėjusiajai metus į jį dubenį su saulėgrąžomis, jis instinktyviai griebė šone esančią pagalvę ir paleido į R. A.-Z. (t. 1, b. l. 176 – 177). Pati nukentėjusioji 2020 m. vasario 19 d. apklausos metu nurodė, kad V. Z. su pagalve į pakaušį jai smūgiavo iš visos jėgos (t. 1, b. l. 16), dėl ko ji jautė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusios sužalojimų nuo šio V. Z. veiksmo nepatvirtina medicininiai duomenys. Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad aplinkybę, jog dėl smūgio pagalve nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina byloje esantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ medicinos dokumentų išrašas/siuntimas (t. 2, b. l. 113). Minėto išrašo skiltyje Objektyvus tyrimas nurodyta „jautri apčiuopa sprando srityje, riboti judesiai“, o skiltyje Diagnozė nurodyta „(M54.92) Dorsalgija, nepatikslinta, kaklo sritis“. Pirmosios instancijos teisme 2020 m. spalio 27 d. teisiamojo posėdžio metu apklausiamas specialistas S. J. nurodė, kad trenkiant tokia pagalve per viršugalvį, yra nepakankama trauminio poveikio kinetinė energija, jog pažeisti slankstelius (t. 2, b. l. 152). Iš byloje esančio vaizdo įrašo Nr. 20200219_184843 matyti, kad V. Z. mobiliuoju telefonu filmuoja kambarį, kuriame įvyko konfliktas. Ant žemės matyti sudužęs baltos spalvos indas, ant stalo pasklidę saulėgrąžų lukštai, o ant sofos sėdi R. A.-Z.. Iš vaizdo įrašo matyti, kad moteris rami. Neatrodo, kad ji jaustų skausmą ar būtų išsigandusi. Nors pati R. A.-Z. savo skunde nurodo, kad emocijų nereiškė dėl to, jog gretimame kambaryje miegojo jos ir V. Z. mažametė dukra, tačiau teismo vertinimu, nėra būtina garsiai reikšti emocijas, kurios kyla dėl fizinio skausmo sukėlimo. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Nors nukentėjusioji ir kreipėsi į medikus, tačiau byloje esantis medicinos dokumentų išrašas/siuntimas nepatvirtina aplinkybės, kad skausmas kaklo srityje R. A.-Z. kilo būtent nuo smūgio pagalve, juo labiau, kad specialistas S. J. nurodė, jog trenkiant tokia pagalve per viršugalvį, yra nepakankama trauminio poveikio kinetinė energija, kad pažeisti slankstelius. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vienur nukentėjusioji teigia, jog V. Z. pagalve jai smūgiavo iš visos jėgos, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad saulėgrąžų dubenėlis buvo užkliudytas tuomet, kai išteisintasis metė pagalvę į ją, ir ši užkliudė ant stalo stovėjusį saulėgrąžų dubenėlį. Toks apeliantės parodymų nenuoseklumas verčia abejoti jos pateikta versija dėl to, kad pagalve jai buvo smūgiuota iš visos jėgos. Iš byloje esančio vaizdo įrašo Nr. 20200219_184843 taip pat nėra matyti, kad R. A.-Z. jautė skausmą – ji sėdi rami, nereiškia jokių emocijų, rankomis nesilaiko už galvos, todėl apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nors V. Z. ir neneigė, kad tarp jo ir R. A.-Z. įvykio dieną buvo kilęs konfliktas ir jis trenkė pagalve jai per pakaušį, tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina fakto, jog šiais savo veiksmais išteisintasis sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei ją sužalojo.

8. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad V. Z. spyrė R. A.-Z. į nugarą, dėl ko ji nukrito ant žemės. Teismo vertinimu, tokie skunduose nurodyti argumentai niekuo nepagrįsti. Iš byloje esančio vaizdo įrašo Nr. VID_20200219_191256 matyti, kad R. A.-Z. kalba su policijos pareigūnu. Policijos pareigūnui paprašius papasakoti kas nutiko, R. A.-Z. nurodo: „nu jisai mane pastūmė. Iš pradžių su pagalve trenkė per galvą, po to einant pastūmė ir dar maistu išmozojo veidą“. Tik po to policijos pareigūnas nukentėjusiosios klausia: „o spyrė jums?“ Moteris atsako, kad „spyrė į nugarą“. Taip pat ji nurodo, kad jai skaudėjo ir, kad V. Z. jai spyrė vieną kartą. Įvertinus tai, kad minėtame vaizdo įraše matyti, jog nukentėjusioji yra visiškai rami, nesusijaudinusi, tačiau nenurodo vienos iš esminių įvykio aplinkybių, t. y., kad nukentėjusysis jai spyrė į nugarą, o tai pasako tik policijos pareigūnui paklausus, kyla pagrįsta abejonė dėl apeliantės parodymų pagrįstumo. Be to, pirmosios instancijos teisme 2020 m. spalio 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas S. J. nurodė, kad smūgiuojant koja į apatinę nugaros dalį, yra mažai tikėtina nugriūti ant nugaros, kadangi yra trauminis poveikis ir tuomet žalojamo asmens kūnas judės į priekį. Specialistas taip pat nurodė, kad apžiūrint nukentėjusiąją buvo tik skausmingumas. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, skausmingumas čiuopiant buvo nustatytas tik nukentėjusiosios teiginiais apžiūros metu, tačiau ne išoriškai matomais požymiais ant odos. Teismo vertinimu, nukentėjusiosios teiginiai, kad ji ant žemės krito V. Z. jai spyrus į nugarą ir ją pastūmus, niekuo nepagrįsti. Priešingai, juos paneigia anksčiau aptarti įrodymai, todėl nėra pagrindo netikėti išteisintojo parodymais, kad R. A.-Z. ant nugaros griuvo jai pačiai paslydus.

9. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad V. Z. trynė kotletą nukentėjusiajai į veidą, dėl ko jai buvo padarytas sužalojimas ant dešinės akies viršutinio voko. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G 192/2020 (06) (t. 1, b. l. 67) konstatuota, kad R. A.-Z. padaryta kraujosruva odoje ir poodyje dešinės akies viršutiniame voke. Sužalojimas padarytas veikiant dešinės akiduobės sritį kietu buku žalojančiu daiktu. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad minėta išvada nėra kategoriška, o tik tikėtina ir byloje esantys įrodymai nepatvirtina R. A.-Z. nurodytų aplinkybių, kad konflikto metu V. Z. maistu jai ištrynė veidą. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo Nr. VID_20200219_191256 matyti, jog R. A.-Z. kalbasi su policijos pareigūnu R. P.. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytoju R. P. nurodė, kad ant R. A.-Z. veido matėsi prilipę maisto produktų likučiai, ji pati buvo išsigandusi, susinervinusi, verkė, tačiau peržiūrint minėtą vaizdo įrašą tokios aplinkybės nenustatytos. Priešingai nei teigia liudytojas, pokalbio su nukentėjusiąja metu ji atrodė rami, lėtai ir sklandžiai dėstė mintis, neatrodė, kad neseniai būtų verkusi ar susinervinusi. Ant moters veido ir rūbų nebuvo matyti maisto likučių. Abejoti liudytojo parodymais verčia ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad maisto likučiai buvo kairėje nukentėjusiosios veido pusėje prie plaukų, tačiau anksčiau aptartoje specialisto išvadoje nustatyta, kad kraujosruva R. A.-Z. buvo padaryta dešinės akies viršutiniame voke. Minėtame vaizdo įraše matyti, kad nukentėjusiosios veido dešinės pusės skruostas nežymiai paraudęs, tačiau kaip jau nurodyta, sužalojimas buvo padarytas jos dešinės akies viršutiniam vokui, o ne dešiniajam skruostui. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad nukentėjusiosios akis būtų paraudusi. Atmestini ir R. A.-Z. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, būdamas šališku, nevertino į bylą jos pateiktų nuotraukų. Minėtose nuotraukose (t. 2, b. l. 76 – 77) matyti sužalota akis, tačiau nėra pateikta jokių duomenų, kada šios nuotraukos darytos, taip pat neįmanoma identifikuoti asmens, kuris yra užfiksuotas nuotraukose. Nors apeliantė teigia, kad specialistas S. J. neatmetė galimybės, kad minėtose nuotraukose užfiksuota R. A.-Z. ir jos nurodytomis aplinkybėmis padarytas akies sužalojimas, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teisme apklausiamas specialistas (t. 2, b. l. 152) nurodė, kad pagal nuotraukas identifikuoti asmens negalima. Specialistas taip pat nurodė, kad ekspertizės iš nuotraukų daryti negalima, todėl R. A.-Z. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje objektyviai užfiksuoti duomenys vienareikšmiškai nepatvirtina aplinkybės, jog nukentėjusiąją jos nurodytu būdu sužalojo būtent V. Z..

10. R. A.-Z. savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo R. P. parodymais. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog liudytojo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, prieštarauja byloje esantiems duomenims. Liudytojas nurodė, jog jam atvykus pareiškėja buvo išsigandusi, susinervinusi, verkė, ant jos veido matėsi maisto likučiai, tačiau kaip jau nurodyta šios nutarties 9 punkte, į bylą pateiktame vaizdo įraše Nr. VID_20200219_191256 užfiksuotos aplinkybės nepatvirtina tokių liudytojo parodymų. R. A.-Z. vaizdo įraše buvo rami, neatrodė išsigandusi, ant jos veido ir rūbų maisto likučių nesimatė. Paklaustas kodėl tarnybiniame pranešime liudytoja R. P. nenurodė aplinkybių, jog ant nukentėjusios veido matėsi maisto likučių, liudytojas nurodė, kad tyrėja tokio klausimo jam neuždavė. Teismo vertinimu, nurodant įvykio aplinkybes policijos pareigūnui yra keliami aukštesni reikalavimai, kadangi dirbdamas tokį darbą ir dažnai susidurdamas su panašaus pobūdžio įvykiais, jis žino, kokius parodymus reikia duoti ir ką būtent reikia akcentuoti, kad būtų nurodytos kiekvienam įvykiui reikšmingos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, susijusios su maisto likučiais ant nukentėjusiosios veido, yra esminės, sprendžiant klausimą dėl išteisintojo V. Z. veiksmų, todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas liudytojo R. P. parodymais nesirėmė pagrįstai.

11. Apeliantės R. A.-Z. teigimu pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė šališkai. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-45-303/2018). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-45-303/2018). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-137/2008, 2K-45-303/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino išsamiai, dėl ko įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo. Ištyręs byloje surinktus įrodymus teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju V. Z. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių visumos, dėl ko asmuo buvo išteisintas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. Z. nepagrįstai nurodė išteisinimo pagrindą, kad nėra įrodyta, jog jis dalyvavo padarant BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), tačiau apygardos teismo vertinimu, V. Z. turėjo būti išteisintas, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl teismo išvada dėl išteisinimo pagrindo neatitinka bylos aplinkybių. Ši aplinkybė nuosprendžio esmės nekeičia. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo subjektyviai šališkas, todėl R. A.-Z. apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

12. Apeliaciniame skunde R. A.-Z. teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo V. Z. pateiktus vaizdo įrašus vertinti kritiškai, kadangi niekas netyrė, ar tai yra vientisas įrašas, ar jis nėra sumontuotas, ar jis gautas teisėtu būdu, todėl šioje byloje minėtas vaizdo įrašas negalėjo būti laikomas įrodymu. Analizuojant byloje esančius vaizdo įrašus Nr. VID_20200219_184843 ir Nr. VID_20200219_185058 abejonių dėl šių vaizdo įrašų vientisumo nekyla. Vaizdo įrašuose užfiksuotas vaizdas nepertraukiamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie galėtų būti sumontuoti. Akivaizdu, kad pati apeliantė matė, jog V. Z. filmuoja kambarį, tačiau dėl to jokių pastabų neišsakė ir nefilmuoti neprašė, kas reiškia, jog ji dėl šių vaizdo įrašų darymo neprieštaravo. Pažymėtina, kad R. A.-Z. į bylą yra pateikusi vaizdo įrašą, kuomet slapta filmavo savo ir V. Z. konfliktą, nors jos sutuoktinis net nežinojo apie tai, jog yra filmuojamas, tačiau šis įrašas yra taip pat buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog V. Z. pateikti vaizdo įrašai negalėjo būti vertinami kaip įrodymai.

13. Pasak apeliantės R. A.-Z., ji į V. Z. dubens su saulėgrąžomis nemetė ir tai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas Nr. VID_20200219_185058. Įvertinus nurodytą vaizdo įrašą sutiktina, kad šalia kavos staliuko, netoli tos vietos, kur sėdėjo apeliantė, matyti apvirtęs baltos spalvos dubenėlis, tačiau būtina įvertinti ir vaizdo įrašą Nr. VID_20200219_184843. Šiame vaizdo įraše matyti, kad netoli tos vietos, kur sėdėjo išteisintasis V. Z., guli sudužusi balta vazelė, šalia mėtosi saulėgrąžų lukštai bei tuščias saulėgrąžų pakelis. Apeliantės teigimu, kai V. Z. metė į ją pagalvę, pagalvė galėjo užkliudyti dubenį su saulėgrąžomis, dėl ko jis nukrito toje pusėje, kur ji ir sėdėjo, tačiau teismas pažymi, kad jei saulėgrąžų dubenėlis būtų iškart nukritęs prie nukentėjusiosios, saulėgrąžų lukštų ir saulėgrąžų pakelio prie V. Z. nebūtų, kadangi dubenėlis būtų judėjęs visiškai kita trajektorija, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. A.-Z. metus dubenėlį su saulėgrąžomis į V. Z., šis atsimušė į nukentėjusįjį ir galėjo nukristi ant žemės toje vietoje, kurioje yra užfiksuotas. Apeliantė taip pat nurodo, kad tikėtina, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl dubenėlio nukritimo padarė net neperžiūrėjęs vaizdo įrašo. Vertinant skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytas išvadas dėl dubenėlio akivaizdu, kad vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas, kadangi nuosprendyje aprašytos aplinkybės atitinka vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, todėl anksčiau nurodyti R. A.-Z. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

14. R. A.-Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo dėstomi faktai dėl maisto pasklidimo kambaryje yra prieštaraujantys vieni kitiems. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vaizdo įraše prie pufo matomi sveiki kotletai, kurie nėra suminkyti, kambaryje pasklidę tik bulvės ir salotos. Teismo vertinimu, R. A.-Z. tokius teismo teiginius interpretuoja klaidingai. Vertinant vaizdo įrašą ir teismo anksčiau aptartus teiginius, darytina išvada, kad teismo išvados dėl maisto pasklidimo kambaryje nėra prieštaraujančios viena kitai. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad prie pufo matyti sveiki kotletai. Toliau nuosprendyje nurodoma, kad kitur kambaryje yra pasklidusios bulvės ir salotos. Apygardos teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje nurodant, kad kambaryje pasklidę tik bulvės ir salotos bei tokius teiginius įvertinus analizuojant byloje esantį vaizdo įrašą, darytina išvada, kad minėtais teiginiais pirmosios instancijos teismas nurodė tikslias maisto pasklidimo kambaryje vietas – kotletai buvo prie pufo, o bulvės ir salotos – pasklidę tame pačiame kambaryje, tačiau jau ne prie pufo. Tokie pirmosios instancijos teismo teiginiai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, todėl R. A.-Z. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

15. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai analizavo vaizdo įrašą Nr. VID_20200229_185058. Pasak apeliantės, vaizdo įraše nėra užfiksuota jos veido išraiška, kuri galėtų patvirtinti ar paneigti faktą, jog ji jautė skausmą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs minėtą vaizdo įrašą, konstatuoja, jog nors R. A.-Z. veidas ir nėra matomas labai aiškiai, tačiau iš užfiksuoto vaizdo matyti, kad ji atsistoja nuo žemės ir tiesiog nueina. Kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ant nukentėjusiosios suknelės maisto likučių nematyti. Teismo vertinimu, jei V. Z. apeliantei į veidą būtų trynęs maistą, šis neišvengimai būtų sutrupėjęs. Be to, vaizdo įraše VID_20200219_191256, kuriame užfiksuotas R. A.-Z. pokalbis su policijos pareigūnu, ant jos suknelės taip pat nėra matyti nei maisto likučių, nei dėmių, kurios būtų atsiradusios maistui krentant ant suknelės. Tačiau vaizdo įraše Nr. VID_20200229_185058 V. Z. nufilmavo savo drabužius – marškinėlius ir kelnes, ant kurių akivaizdžiai matyti iškritusio maisto likučiai, kas pagrindžia išteisintojo parodymus, kad jam persėdus valgyti prie kito stalo, R. A.-Z. paėmusi lėkštę su maistu išvertė ant V. Z.. Maistas krito ant V. Z. drabučių, R. A.-Z. šlepečių, ant žemės prie stalo bei šiek tiek link mažo staliuko. Vaizdo įraše užfiksuota, kad maistas pasklidęs ne tik aplink stalą, bet ir toje kambario vietoje, kur ant žemės sėdėjo nugriuvusi apeliantė. Pažymėtina, kad kaip ir nurodė išteisintasis, maistas krito ant apeliantės šlepečių ir ant žemės aplink stalą, todėl nepaneigta, kad apeliantei bėgant per kambarį ir paslystant ant maisto, šis galėjo pasklisti po kambarį plačia trajektorija, kas ir yra užfiksuota vaizdo įraše.

16. Prokurorė savo apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismui R. A.-Z. parodymai kėlė abejonių dėl tos aplinkybės, kad santykiai tarp jos ir V. Z. yra priešiški, konfliktiški, tačiau apeliantės teigimu, šios aplinkybės negali kelti abejonių dėl R. A.-Z. parodymų patikimumo, kadangi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ji davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina apeliaciniame skunde aptarti duomenys. Pažymėtina, kad kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-231-976/2017). Nors iš baudžiamosios bylos medžiagos ir matyti, kad nukentėjusiosios parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, tačiau jų nepatvirtina kiti byloje esantys ir tinkamai įvertinti įrodymai. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių yra susiklostę konfliktiniai santykiai, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiosios parodymus, vien šia aplinkybe nesirėmė. Priimant išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vertinos visus byloje surinktus įrodymus, įvertino jų tarpusavio sąsajas, dėl ko V. Z. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

17. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino tinkamai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išsamiai išanalizavo visus į bylą pateiktus įrodymus, įvertindamas tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų tarpusavio sąsajas. Apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Skunduose taip pat nenurodyta jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos, todėl Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės ir nukentėjusiosios R. A.-Z. apeliaciniai skundai atmetami ir Alytaus apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės ir nukentėjusiosios R. A.-Z. apeliacinius skundus atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį pakeisti. Pakeisti išteisinimo pagrindą ir V. Z. išteisinti, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanutė GiačaitėDanguolė Šiugždinytė