Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Atsakovas A. Z., atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu.

2020 m. birželio 15 d. byloje gautas ieškovės pareiškimas dėl prašomos priteisti sumos tikslinimo, kuriuo ieškovė sumažino prašomos priteisti žalos dydį nuo 9 931,95 Eur iki 9 916,50 Eur.

Bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismo posėdyje ieškovės atstovė ieškinio reikalavimus palaikė pilnai. Papildomai pažymėjo, jog paaiškėjusios aplinkybės apie tai, jog atsakovė, kaip nurodo, neveda nuomos sutarčių žurnalo, leidžia abejoti atsakovės sąžiningumu, o tai, jog šalys rašytiniu būdu nesusitarė kaip bus siunčiamos nuomininkui sąskaitos faktūros už kiekvieno mėnesio nuomą, patvirtina, jog dėl ilgalaikės nuomos nebuvo tartasi. Mano, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys nesiekė ilgalaikių santykių. Paaiškino, jog nukentėjęs asmuo kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją dėl sugadinto automobilio įvertinimo, o ieškovė paskelbė šio automobilio aukcioną tikslu sužinoti automobilio vertę po eismo įvykio. Paaiškino, jog automobilio būsimo remonto išlaidos viršijo jo likutinę vertę, todėl nukentėjusiajam asmeniui buvo išmokėta automobiliui padarytos žalos išmoka ir grąžintas apgadintas automobilis. Kadangi automobilis Lietuvoje nebuvo registruotas ir jo pardavimui Lietuvoje buvo būtina sumokėti mokesčius, užklausius atsakingas institucijas buvo priimtas sprendimas dėl papildomos išmokos išmokėjimo – automobiliui taikytinų mokesčių suma. Atstovė atkreipė dėmesį, jog iš draudėjos prašo priteisti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, nes įžvelgia tam tikrą tendencingumą. Paaiškino, jog jos praktikoje tai jau antras įvykis kuomet draudėja apdraudžia automobilį su sąlyga jo nenuomoti trumpalaikei nuomai, tačiau šio įsipareigojimo nepaiso. Be to pažymėjo, jog žalos administravimo metu draudėja nebendradarbiavo, nepateikė prašomų dokumentų, neatsakė į keliamus klausimus, pati eismo įvykio aplinkybių netyrė, į policiją nesikreipė.

Atsakovas A. Z. į bylos nagrinėjimą teismo posėdyje neatvyko, byla išnagrinėta iš esmės jam nedalyvaujant.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2018 m. birželio 5 d. ieškovė ADB COMPENSA VIENNA INSURANCE GROUP ir atsakovė UAB „Nuomis“ sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kurios pagrindu laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 6 d. buvo apdrausta krovininio automobilio VW, LT 35, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau taip pat ginčo automobilis) valdytojų civilinė atsakomybė.

2018 m. birželio 19 d., Geležinio Vilko gatvėje, Vilnius, įvyko eismo įvykis, kurio metu ginčo automobilis susidūrė su automobiliu M. B. E200, valstybins Nr. (duomenys neskelbtini). Po įvykusio eismo įvykio automobilių vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje ginčo automobilio vairuotojas pripažino savo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Pagal deklaracijos duomenis, eismo įvykio metu ginčo automobilį vairavo atsakovas A. Z., kuriam automobilis buvo atsakovės išnuomotas 2018 m. birželio 19 d. Automobilio nuomos sutarties pagrindu laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d.

Atsakovė paaiškino, jog apie eismo įvykį sužinojo 2018 m. birželio 20 d., kuomet jos išnuomota apgadinta transporto priemonė buvo pastebėta jos teritorijoje su užvedimo raktu ir pasirašyta eismo įvykio deklaracija viduje. Į bylą pateikė 2018 m. birželio 22 d. direktoriaus įsakymą Nr. 20180622/1 dėl nuomos sutarties su atsakovu A. Z. nutraukimo nuo 2018 m. birželio 22 d. ir 450 Eur nuomos mokesčio bei 150 Eur užstato negrąžinimo.

Ieškovė per eismo įvykį nukentėjusio automobilio savininkui išmokėjo dvi draudimo išmokas: 2018 m. rugpjūčio 7 d. – 12 536 Eur ir 2019 m. vasario 19 d. – 7 297 Eur; iš viso – 19 833 Eur.

Ginčo automobilio draudikas (ieškovė) ir draudėjas (atsakovė) Draudimo sutartyje individualiai aptarė ir susitarė, jog draudžiama transporto priemonė be kito ko nebus naudojama trumpalaikei – mažiau nei 1 metai – nuomai. Ieškovė mano, jog atsakovai realiai dėl ilgalaikės nuomos nesitarė, jų sudarytos nuomos sutarties terminas yra „pritemptas“ prie Draudimo sutarties sąlygų, tačiau realiai buvo susitarta dėl trumpalaikės nuomos, todėl prašo iš atsakovės priteisti 50 procentų dėl eismo įvykio sumokėtos draudimo išmokos.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimų taisyklių 62.2 punktas nustato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Patikslinusi reikalavimus ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 9 916,50 Eur nuostolių. Pirminiu ieškiniu buvo reiškiamas reikalavimas dėl 9 931,95 Eur. Kadangi ieškinio reikalavimų mažinimas teismų praktikoje prilyginamas ieškinio dalies atsisakymui, byla dalyje dėl 15,45 Eur priteisimo nutrauktina ((duomenys neskelbtini) straipsnis).

Įvertinus nustatytas aplinkybes ir šalių pozicijas byloje ginčui išspręsti būtina visų pirma nustatyti ar sudarydama su atsakovu A. Z. ginčo automobilio Nuomos sutartį atsakovė pažeidė su ieškove sudarytos Draudimo sutarties sąlygas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintas dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo būdas teismo gali būti pritaikytas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą (Lietuvos A. T. 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).

Kartu kasacinio teismo yra ne kartą išaiškinta, jog asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje privalo nurodyti tik tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirinkti teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Lietuvos A. T. praktikoje nuosekliai pažymima, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos A. T. 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-103-378/2017, 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008).

Nagrinėjamu atveju ieškovė savo teises gina prašydama pripažinti atsakovų sudarytą nuomos sutarti tariama, nes kaip nurodė ieškinyje ir kaip teismo posėdžio metu paaiškino jos atstovė, visuma aplinkybių rodo, jog šalys tarėsi ne dėl ilgalaikės, o dėl trumpalaikė nuomos. Ieškovės nurodomas faktinis reikalavimo pagrindimas atitinka CK 1.87 straipsnyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą. t. y. atvejį kai šalys sandoryje užfiksuoja ne tas sąlygas dėl kurių iš tikrųjų sulygo. Dėl minėto teismas bylos nagrinėjimo metu atkreipė šalių dėmesį, jog ieškovės dėstomos reikalavimą grindžiančios faktinės aplinkybės atitinka kitą įstatymo numatytą sandorio negaliojimo pagrindą ir sudarė atsakovės atstovei galimybę pasisakyti šiuo klausimu. Todėl teismas pasisako abiem minėtiems sandorių negaliojimo pagrindais.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos A. T. 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos A. T. 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos A. T. 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos A. T. 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog ginčo Numos sutarties pagrindu abi ją sudariusios šalys įgijo teisių ir pareigų ir sandorius buvo realiai vykdomas: į bylą atsakovė pateikė 2020 m. birželio 19 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, jog nuomininkas (atsakovas A. Z.) sumokėjo nuomotojui (atsakovei UAB „Nuomis) 450 Eur pagal jam išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. FIZ18-0269 už automobilio vieno mėnesio nuomą; automobilio perdavimo nuomininkui aktas bei eismo įvykio deklaracija patvirtina tai, jog ginčo automobilis buvo perduotas laikinai valdyti ir naudotis nuomininkui, todėl sutiktina su atsakovės pozicija, jog nėra jokio teisinio pagrindo sandorį pripažinti tariamu, nes pastarasis buvo realiai vykdomas.

Ginčui išspręsti būtina įvertinti ar šalių vykdomas sandoris atitiko tikrąją šalių sulygtą valią.

CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.

Nagrinėjamu atveju ginčo nuomos sutarties terminas – 1 metai ir 1 diena byloja apie atsakovės kaip draudėjos siekį nepažeisti ginčo automobilio Draudimo sutarties sąlygų dėl automobilio nenaudojimo trumpalaikei nuomai, tačiau sutiktina su ieškovės nuomone, jog iš šalių elgesio ir sutarties sąlygų yra labiau tikėtina, jog šalys susitarė dėl trumpalaikės nuomos 1 mėnesiui bei galimybės ją tęsti iki 2019 m. birželio 20 d. Tokia išvada yra labiau tikėtina, nes nors pagal Nuomos sutarties sąlygų 2.1.11 punktą visus mokesčius nuomininkas privalo sumokėti prieš jam perduodant automobilį, nagrinėjamu atveju nuomos mokestis buvo sumokėtas tik už vieną mėnesį, ne už visą laikotarpį; nuomos sutarties pagrindu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. FIZ18-0269 nurodyta, jog nuomininkas atliko 450 Eur įmoką už 1 mėnesio nuomą ir nurodoma kokiais terminais turėtų būti mokamos kitų mėnesių įmokos, tačiau atsakovės atstovė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti kokiu būdu nuomininkui būtų pateikiamos sąskaitos faktūros už būsimus nuomos mėnesius, taip pat kodėl ši sąskaita faktūra nėra pasirašyta atsakovo, nors jos pagrindu šalys sulygo dėl nuomos mokesčio mokėjimo dalimis, ko nenumato Nuomos sutarties sąlygos; be to, išnuomojusi automobilį tariamai 1 metams ir 1 dienai, atsakovė kaip nuomininkė Nuomos sutarties sąlygose (4.3 punkte) numatė tik 150 Eur užstatą, nors tokio dydžio užstatas, kaip matyti iš į bylą pateiktų atsakovės trumpalaikės nuomos taisyklių 4 punkto, yra taikomas trumpalaikės nuomos, kurios minimali trukmė – 1 para, atveju; pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju iš vis nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad toks užstatas iš nuomininko apskritai buvo paimtas; galiausiai pastebėtina, jog Numos sutarties sąlygos apie tai, jog nuomininkas bet kada gali grąžinti automobilį anksčiau sulygto laiko ir tinkamai pranešus atgauti visą sumokėtą nuomos mokestį už nepanaudotas dienas ir nepatirdamas jokių sutarties nutraukimo prieš terminą pasekmių, byloja apie tai, jog atsakovės parengtos nuomos sutarties sąlygos yra orientuotos trumpalaikei nuomai, o nurodomas nuomos terminas niekaip nesaisto šalių jo laikytis, nes yra įrašytas tik tikslu „apeiti“ Draudimo sutartyje numatytą draudimą apdraustą transporto priemonę nenaudoti trumpalaikei nuomai.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kooperuotis tiek sudarydamos sutartį, tiek ją vykdydamos, tarpusavyje pasitikėti, kas leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.

Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali sukelti tam tikras neigiamas pasekmes.

Kaip jau minėta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimų taisyklių 62.2 punktas nustato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Analogiškai šalys susitarė Draudimo sutarties polise nurodydamos, jog draudimo rizika nagrinėjamu atveju yra įvertinta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į inter alia aplinkybes, jog draudžiamoji transporto priemonė nebus naudojama trumpalaikei nuomai, o draudėja įsipareigojo nedelsdama pranešti apie rizikos padidėjimą; tuo atveju jei draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai rizikai draudikas nebuvo informuotas, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos.

Nagrinėjamu atveju šalys laisva valia sulygo, jog draudiko teikiama draudiminė apsauga bus taikoma trumpalaikei nuomai nenaudojamam automobiliui, ši sutartinė sąlyga buvo su atsakove individualiai aptarta, į ją buvo atsižvelgiama vertinant draudiminę riziką. Byloje nustatyta, jog automobilis buvo išnuomotas trumpalaikei nuomai, atsakovė nepateikė ieškovei visos su ginčo automobiliu nuoma susijusios informacijos (Nuomos sutarties sąlygų, įsakymo dėl numos sutarties nutraukimo), savo teritorijoje radusi apgadintą automobilį, nesiėmė jokių veiksmų eismo įvykio aplinkybėms nustatyti, dėl ko ieškovė tirdama eismo įvykį rėmėsi tik nukentėjusios šalies paaiškinimais, atitinkamai konstatuotina, jog atsakovės elgesys reikšmingai prisidėjo prie ieškovės patirtų nuostolių, nes buvo pažeista sutartinė sąlyga (draudimas), o elgesys po eismo įvykio apsunkino įvykio tyrimą, todėl ieškovė pagrįstai pareikalavo 50 procentų atlygintos draudimo išmokos priteisimo.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nukentėjusiam asmeniui išmokėjo dvi išmokas: 2018 m. rugpjūčio 7 d. – 12 536 Eur ir 2019 m. vasario 19 d. – 7 297 Eur; iš viso – 19 833 Eur.