- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-1069-254/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07651-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- T. G.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Tiekimo sprendimai“
Procesinio dokumento kategorijos: 42.5; 43.2; 49; 63.3; 63; 121.21.
2015 m. birželio 8 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėjos), Leono Jachimavičiaus ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3019-584/2015 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui T. G. dėl paskolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Tiekimo sprendimai“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Lt skolos, 669,63 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovui suteikė paskolą, 2012-10-26 pervesdamas į jo asmeninę sąskaitą 10 000,00 Lt sumą, atsakovas juos priėmė ir įsipareigojo grąžinti, tačiau vėliau pinigus grąžinti atsisakė. Kauno apylinkės teismas 2014-05-05 preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė prieštaravimus nurodydamas, kad tarp šalių niekada nebuvo susitarimo skolinti pinigus, o atsakovas niekada neįsipareigojo ieškovo jam pervestus pinigus grąžinti. Pažymėjo, kad ieškovas minėtą pinigų sumą pervedė kaip bendrovės akcininkas ir vadovas, būtent už atsakovo paslaugas bendrovės naudai, todėl mokėjimo nurodyme buvo nurodyta ne „Paskola", o „Pavedimas".
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2014-05-05 preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais motyvais:
1. Teismas nustatė, kad atsakovas pripažino, jog ieškovas 2012-10-26 mokėjimo pavedimu pervedė jam 10 000 Lt, tačiau sprendė, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, koks buvo šalių valios turinys pinigų perdavimo metu - ar pinigai buvo perduoti neatlygintinai, ar paskolinti. Teismo vertinimu, ieškovo mokėjimo pavedimas į atsakovo banko sąskaitą negali būti pripažintas ieškovo suteikta paskola atsakovui. Nors pinigai tokiu būdu buvo perduoti atsakovo žinion, tačiau nėra įrodymų, jog ginčo šalys būtų susitarusios dėl atsakovo pareigos grąžinti pinigus ieškovui, atsirandančios paskolos teisinių santykių pagrindu. Be to, vertindamas mokėjimo pavedimą, kuriuo į atsakovo sąskaitą buvo pervestos ieškovo lėšos, atkreipė dėmesį į jame nurodytą mokėjimo paskirtį – „pavedimas“. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir į šalių draugiškus santykius konstatavo, kad faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina paskolinių santykių pagal bankinį mokėjimo pavedimą tarp šalių egzistavimą, nes nenustatytas vienas iš paskolinių santykių požymių - atsakovo įsipareigojimas grąžinti ieškovui šio pervestas lėšas. Atkreipė dėmesį, kad ieškovui, kaip verslininkui, paskolų teikimas nėra nežinomas dalykas, todėl jis turėjo žinoti, kaip sudaromos paskolos sutartys.
2. Teismas, spręsdamas klausimą ar atsakovas ginčo pinigų sumą neįgijo be teisinio pagrindo pažymėjo, jog atsakovas dirbo įmonėje, kurios akcininku ir vadovu buvo ieškovas ir įrodinėjo, kad prašomus priteisti pinigus gavo kaip premiją. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas ir šalys pagal civilinių įstatymų bendruosius principus bei prasmę siekė sukurti civilines teises ir pareigas, todėl, teismo vertinimu, savanoriškas turto perdavimas ieškovo, žinojusio, jog jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės yra dovanojimas (CK 6.465 str.) ir turtas iš jį gavusio atsakovo negali būti išreikalautas. Teismas atkreipė dėmesį, kad minimą pavedimą ieškovas atliko iš savo asmeninės sąskaitos besąlygiškai, savanoriškai, dėl atsakovui pervestų pinigų nesuklydo, prieš jį nebuvo pavartota prievarta ar apgaulė, ieškovas veikė išimtinai savo interesais ir rizika, todėl atsakovas neturi pareigos grąžinti ieškovui 10 000 Lt, kaip be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 str. 1 d.). Atsakovas nurodė, o ieškovo atstovas pripažino, jog piniginės lėšos buvo pervestos į kitą nei atsakovo gaunamas darbo užmokestis sąskaitą, todėl tai, pasak teismo, įrodo valinius ieškovo veiksmus, kurie taip pat paneigia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo šioje byloje galimybę. Darydamas faktinių aplinkybių vertinimą teismas vadovavosi teisminiu precedentu, suformuotu iš esmės faktinėmis aplinkybėmis labai panašioje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-746-123/2012.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių susiklostė dovanojimo santykiai, kadangi nebuvo atsakovo valios sąmoningai priimti dovaną. Priešingai, bylos duomenys bei atsakovo pateiktų procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad ieškovo pervesti pinigai atsakovo nebuvo priimti kaip dovana. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pinigus gavo iš ieškovo, kaip iš darbdavio UAB „Tiekimo sprendimai" atstovo, kaip premiją už sudarytą sutartį su UAB „Kvėdrasta“ dėl prekių tiekimo. Tačiau, apelianto įsitikinimu, šie atsakovo argumentai buvo paneigti byloje esančiais įrodymais, o būtent, kad pinigus atsakovui perdavė ieškovas, kaip fizinis asmuo, bet ne trečiasis asmuo UAB „Tiekimo sprendimai“, todėl ieškovo atliktas pavedimas nėra ir nebuvo susijęs su atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Tiekimo sprendimai“ darbo teisiniais santykiais. Apelianto teigimu, pats atsakovas patvirtino, kad tarp ginčo šalių nebuvo jokio susitarimo dėl neatlygintų lėšų perdavimo atsakovui (dovanojimo). Be to, ieškovo valia neva neatlygintinai perduoti atsakovui pinigus yra grindžiama tik teismo subjektyvia nuomone. Atkreipiamas dėmesys, kad sutartis, kaip dovanojama didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, turi būti rašytinės formos. Pažymima, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad tarp šalių buvo sudaryta bent jau žodinė dovanojimo sutartis. Teigiama, kad atsakovas gavęs iš ieškovo neatlygintinai pinigus, turėjo šias pajamas deklaruoti bei atitinkamai sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Todėl, pasak apelianto, būtina išreikalauti iš atsakovo papildomus įrodymus - gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 metus, tikslu nustatyti, ar atsakovas iš ieškovo gautas lėšas deklaravo kaip pajamas bei, ar sumokėjo valstybei mokesčius.
2. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų. Teigiama, kad šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant turi būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto normos, o būtent atsakovas be teisėto pagrindo įgijo 2896,20 Eur (10 000 Lt) sumą ir tai žinojo, kadangi tarp šalių nebuvo susiklostę tokie santykiai, kaip pvz., dovanojimo, kurių pagrindu neatlygintinai perduodamas turtas ar turtinės teisės. Daroma išvada, kad atsakovas įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti ir dėl to privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, t. y., atsakovas be jokio teisinio pagrindo įgijęs turtą privalo grąžinti jį ieškovui.
3. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi teisminiu precedentu, suformuotu Klaipėdos apygardos teismo byloje Nr. 2A-746-123/2012. Šiuo aspektu pažymi, kad minėta byla nuo nagrinėjamos bylos iš esmės skiriasi: šiuo atveju, priešingai nei minėtoje Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje byloje, nebuvo jokio įsiteisėjusio sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, kad atsakovas nėra skolingas ieškovui, t.y., šioje byloje nebuvo jokių prejudicinę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių paskolos teisinių santykių buvimą/nebuvimą.
4. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pažymi, kad konstatavus, jog paskolos, dovanojimo ar kitokių teisinių santykių buvimas tarp šalių neįrodytas, taip pat neįrodyta, kad ieškovas perdavė pinigus atsakovui neatlygintinai, o ieškovas banko pavedimais įrodė apie pinigų perdavimą atsakovui, yra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina, jog ieškovo įrodinėjamas faktas buvo, nei jo nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta, naikintina ir keistina. Akcentuojama, kad šalių nesieja jokie giminystės ar draugystės ryšiai, todėl šių aplinkybių kontekste išvada dėl be jokio teisinio pagrindo neatlygintinai perduotų piniginių lėšų, apelianto įsitikinimu, neatitinka net minimalių protingumo reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Nurodo, kad ieškovo pozicija nėra nuosekli, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis teigė, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai, o apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas šiuo atveju turėjo taikyti CK normas dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes neva tokias lėšas atsakovas įgijo nepagrįstai. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos. Šiuo aspektu pažymi, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas turtą (pinigus) gavo be teisinio pagrindo. Teigia, kad tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo turtą turi įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Akcentuojama, kad ieškovas neginčijo ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas, susijęs su ieškovo ir jo įmonės vykdoma veikla bei atsakovo ieškovui teikiama pagalba vykdant komercinę veiklą, ir šalys pagal civilinių įstatymų principus bei prasmę siekė sukurti civilines teises ir pareigas, todėl ši aplinkybė, pasak atsakovo, paneigia vieną iš sąlygų siekiant perduotas pinigines lėšas pripažinti nepagrįstai įgytomis lėšomis. Teigiama, kad ieškovas neįrodė ir kitų nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinų sąlygų, t.y., nepateikė įrodymų patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą, t.y., kad lėšas atsakovas įgijo tyčia arba dėl neatsargumo. Pasak atsakovo, ieškovas pripažino, kad pinigus pervedė laisva valia, veikdamas savo interesais ir rizika. Atsakovas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai turi būti kvalifikuoti kaip dovanojimas (CK 6.465 str.), nes ieškovas paskolinių teisinių santykių ar nepagristo praturtėjimo teisinių santykių egzistavimo neįrodė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ir ar reikalinga teisminė gynyba. Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą pagal nustatytas faktines aplinkybes vykdo teismas. Nagrinėjamu atveju ieškovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad 2012-10-26 mokėjimo nurodymu pervedė į atsakovo asmeninę sąskaitą banke 10 000 Lt. Atsakovas šiuos pinigus priėmė ir įsipareigojo grąžinti. Ieškovas ragino skolą grąžinti, tačiau atsakovas atsisakė. Ieškovas laiko, kad nors atsakovas ginčija paskolos teisinius santykius, tačiau tai nepaneigia jo pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Taigi, ieškovas ieškinyje nurodė du ieškinio pagrindus, t.y. reikalavimą dėl 10 000 Lt priteisimo grindė paskolos teisiniais santykiais (CK 6.870 str.) bei reiškė reikalavimą grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 str.). Apeliantas pažymėjo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas pinigus gavo kaip dovaną. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo ginčo teisinių santykių kaip dovanojimo, tačiau sprendė, kad turtas negali būti išreikalautas kaip be pagrindo įgytas, nes ieškovas jį perdavė žinojęs, kad jis neprivalo jo perduoti.
Dėl paskolos teisinių santykių
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Ieškovui nurodant, kad jis 10000 Lt į atsakovo asmeninę sąskaitą pervedė jo prašymu kaip paskolą, nesant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties, tinkamam šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimui svarbią reikšmę turi atsakovo pozicija, kuri nagrinėjamos bylos atveju buvo nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011). Atsakovas neginčijo lėšas gavęs, tačiau, jo nuomone, jos nebuvo suteiktos kaip paskola, nes jis neįsipareigojo jų ieškovui grąžinti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009, 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). 2012-10-26 mokėjimo nurodyme nėra duomenų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodant 10000 Lt pervedimo paskirtį, nes jame nurodyta „pavedimas“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pasiūlė ieškovo atstovui detaliai nurodyti paskolos suteikimo aplinkybes ir atsakovo įsipareigojimus, bet teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad atstovas nemanė tai būtina ir paaiškino, kad jeigu teismas nelaiko pinigų pervedimą paskolos sutartimi, tai atsakovas lėšas gavo be teisinio pagrindo, t.y. apeliantas net nesiėmė įrodinėti būtinosios paskolos sutarties sąlygos – atsakovo įsipareigojimo lėšas grąžinti. Atsakovas buvo nuoseklus aiškindamas, kad ginčo sumą jam pervedė ieškovas ryšium su jo darbu komercijos direktoriumi UAB „Tiekimo sprendimai“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas buvo ieškovas, nes sudarydamas darbo sutartį su ieškovo valdoma bendrove atvedė naujų klientų ir gerai dirbo. Atsakovas, teikdamas prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir vėliau neigė, kad tarėsi su ieškovu dėl paskolos jam suteikimo ir niekada nedavė jokių įsipareigojimų ieškovui ją grąžinti. Pažymėtina, kad dėl atsakovo įsipareigojimo grąžinti paskolą ieškovas teikė tik paaiškinimus, o atsakovas į šias aplinkybes atsikirtinėjo taip pat tik paaiškinimais, t.y. buvo remiamasi vienos rūšies įrodinėjimo priemone, kitų įrodymų į bylą nebuvo pateikta, o šalių paaiškinimai vienas kitą paneigiantys. Iš jų negalima nustatyti abiejų šalių valios sukurti paskolos teisinius santykius, nenustatytos net šių santykių prielaidos – kokių aplinkybių vedinas atsakovas galėjo skolintis iš ieškovo pinigų. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad atsakovas pripažino esantis skolingas ieškovui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 str.). Ieškovas savo paaiškinimais nebuvo nuoseklus dėl šalis siejusių paskolos teisinių santykių, apeliaciniame skunde jau laikosi pozicijos, kad atsakovas lėšas gavo be teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių nesaistė paskoliniai santykiai.
Dėl reikalavimo grąžinti be pagrindo įgytą turtą
Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013). Byloje nėra ginčo, kad 2012-10-26 mokėjimo nurodymu ieškovas atsakovui pervedė 10000 Lt, kaip paskirtį nurodydamas „pavedimas“ ir jis jas gavo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių nesaistė paskoliniai santykiai. Atsakovas nurodė, kad tokia suma buvo paskatintas ieškovo, kuris yra vienintelis trečiojo asmens akcininkas ir jo vadovas, už tai, kad surado jo bendrovei naujų klientų, konkrečiai buvo nurodoma trečiojo asmens sutartis su UAB „Kvėdrasta“ dėl prekių tiekimo. Apeliantas neneigė, kad tokia sutartis, atėjus atsakovui dirbti pas ieškovą, buvo sudaryta, tačiau jos nesiejo su pinigų pervedimu tik todėl, kad pinigai buvo pervesti ne trečiojo asmens, bet ieškovo. Tačiau ieškovas, būdamas vienintelis trečiojo asmens dalyvis, yra asmeniškai suinteresuotas bendrove, kurios pelnas per 2012 m. buvo tik 12 200 Lt, tačiau per 2013 m., t.y. komercijos direktorium dirbant atsakovui (jo darbo santykiai tęsėsi nuo 2012-07-09 iki 2013-12-27), bendrovės pelnas padidėjo iki 30 463 Lt. Kaip jau minėta, atsakovas savo paaiškinimuose buvo nuoseklus tik teigdamas, kad pinigus paskolino ir nenurodė jokio kito pinigų pervedimo motyvo. Jis taip pat nenurodė, kad suklydo dėl pinigų pervedimo ar buvo atsakovo tyčia ar dėl neatsargumo suklaidintas, nenurodė apie prievartą ar apgaulę, vadinasi jis veikė išimtinai savo interesais ir rizika. Tuo tarpu atsakovas savo atsikirtimą grindė faktiškai egzistavusiais faktai apie jo perėjimą dirbti į ieškovo bendrovę, apie sutartį su UAB „Kvėdrasta“ dėl prekių tiekimo, pagerinusia bendrovės finansinę padėtį, t.t. ir atsakovo gerą darbą, todėl teismas, remiantis išplėtota ir nuoseklia teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kuomet įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, turėjo pagrindo labiau tikėti buvus atsakovo nurodytom aplinkybėm dėl šalių susitarimo, susijusio su ieškovo verslo plėtra, pagal kurį ieškovas įvykdė savo prievolę, pervesdamas atsakovui 10 000 Lt.
Apeliantas nurodė, kad nepagrįstai buvo remtasi Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-746-123/2012, nes jos ratio disidendi nesutampa, t.y. nebuvo byloje įsiteisėjusios teismo sprendimo, kad šalių nesiejo paskoliniai santykiai. Su tokias argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Nagrinėjamu atveju abiejų bylų faktinės aplinkybės jeigu ne visiškai tapačios, tai labai panašios. Šioje byloje nebuvo įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad šalis nesiejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau šioje byloje buvo ginčas šiuo aspektu ir teismas konstatavo jų nebuvimą, todėl spręsdamas dėl nepagrįsto praturtėjimo pagrįstai atsižvelgė į aukštesniosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo sprendime sukurtą precedentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-313/2015).
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteisiamos atsakovo turėtos 490 Eur. išlaidos advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 98 str.).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto A. G. atsakovui T. G. 490,59 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.