- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-14
- Bylos Nr.
- 2A-578-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00161-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- V. J.
- Ieškovas
- Ž. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimo ir 2015 m. sausio 23 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-197-755/2015 pagal ieškovo Ž. Š. ieškinį atsakovui V. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Ž. Š. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. J. 161 204 Lt, 20 139 Lt palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Biržų rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. M1-104-434/2013, nustatė, kad V. J., būdamas 2011 m. liepos 26 d. Ž. Š. įgaliotas atstovauti notaro biure ir visose kitose įstaigose, agentūrose ir organizacijose, Ž. Š. vardu sudaryti ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartis, ir būdamas 2011 m. spalio 22 d. žodžiu susitaręs su Ž. Š. nupirkti aukcione pastatą (duomenys neskelbtini), iš VĮ Valstybės turto fondo ir įregistruoti šį pastatą Ž. Š. vardu, sudarydamas savo vardu 2011 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 79-11 su VĮ Valstybės turto fondu ir įsipareigodamas nuo sutarties pasirašymo dienos per 5 dienas sumokėti VĮ Valstybės turto fondui 161 204 Lt, 2011 m. spalio 24 d. Ž. Š. vykdant žodinį susitarimą ir pervedant į VĮ Valstybės turto fondo sąskaitą 161 204 Lt už V. J. pagal sutartį Nr. 79-11 už privatizuotą objektą (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 9 d. įregistruodamas privatizuotą objektą Nekilnojamojo turto registre savo vardu, ir 2011 m. gruodžio 1 d. sudarydamas su A. K. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8413 ir parduodamas A. K. nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – pinigus – 161 204 Lt, tuo padarė nukentėjusiajam Ž. Š. 161 204 Lt turtinės žalos. Biržų rajono apylinkės teismas šia nutartimi pripažino V. J., būnant nepakaltinamu, padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Ieškovo teigimu, nagrinėjant ieškinio reikalavimą taikytinos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos, numatančios atsakovo pareigą grąžinti visa tai, kad nepagrįstai gauta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 46 613,54 Eur ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų, atmetė kitą ieškinio dalį. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime, nutartis įsiteisėjusi, todėl naujai nusikalstamų veiksmų pasekmės nebeįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Atsakovas turtą (pinigus) gavo ieškovui juos pervedus į atsakovo sąskaitą. Šiais pinigais atsakovas pasinaudojo ir savo vardu nusipirko turtą. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad šalys nebuvo susitarusios, jog atsakovas turtą pirks savo vardu, t. y. atsakovas viršijo susitarimo ribas ir turtą įgijo ne pagal šalių susitarimo sąlygas, ne pagal sandorį. Pinigai ieškovui negrąžinti ir turtas neperduotas. Nesant tarp šalių sandorio, pažeistų turtinių teisių gynyba sutarties netinkamo vykdymo pagrindais negalima. Atsakovo aiškinimas, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, nepagrįstas įrodymais. Įgaliojimas, išduotas 2011 m. liepos 26 d., skirtas žemės sklypams įsigyti, o ginčo atveju pirkti statiniai. Teismas nepripažino, kad šalis siejo atstovavimo, pavedimo teisiniai santykiai. Pasak teismo, įgaliojimo statiniams pirkti ieškovas nebuvo išdavęs, todėl atsakovas negalėjo tokio sandorio ieškovo naudai įvykdyti, taip pat teisėtai gauti tokiam pirkimui pinigų. Dėl atsakovo argumentų apie jungtinės veiklos sandorį teismas pažymėjo, kad toks sandoris būtų negaliojantis, nes jam nustatyta privaloma rašytinė forma. Skirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas atstovavimo išlaidas.
Panevėžio apygardos teismas, gavęs ieškovo prašymą, 2015 m. sausio 23 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 515,52 Eur atstovavimo išlaidų. Nurodė, kad iš ieškovo byloje pateikto kvito matyti, jog ieškovas turėjo 2 000 Lt atstovavimo išlaidų. Teismo vertinimu, procesinė situacija, kai esant pateiktiems atstovavimo išlaidas patvirtinantiems įrodymams teismas nurodo, kad jie nepateikti ir dėl jų pagrįstumo nepasisako, reiškia, jog jų priteisimo klausimas liko neišnagrinėtas, todėl yra pagrindas priimti papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą ir, nustačius, kad teismas išnagrinėjo bylą ieškovui nepagrįstai nesumokėjus žyminio mokesčio, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas prašo panaikinti ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. papildomą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Teismas neatsižvelgė į atsakovo procesinius atsikirtimus, nurodytus atsiliepime į ieškinį ir teiktus bylos nagrinėjimo metu. Teismas priėmė nagrinėti ieškinį ieškovui nesumokėjus žyminio mokesčio už pareikštą turtinį reikalavimą. Už reikalavimą dėl žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimo žyminio mokesčio mokėti nereikia, tačiau ieškovo reikalavimas yra ne dėl žalos atlyginimo, o dėl nepagrįsto praturtėjimo. Tokiam reikalavimui įstatymas nenumato jokių išimčių dėl žyminio mokesčio mokėjimo. Žyminio mokesčio institutas atlieka ieškinio reikalavimų reiškimo prevencinę funkciją ir vertintinas kaip viena iš šalies procesinės gynybos nuo jai pareikštų reikalavimų priemonė. Neatmetama, kad, teismui įpareigojus ieškovą sumokėti didelę žyminio mokesčio sumą, pastarasis, įvertinęs savo reikalavimų realumą, būtų to nepadaręs ar ieškinį atsiėmęs ir tokiu būdu atsakovas būtų apsigynęs, tačiau tokia galimybė atsakovui nebuvo suteikta.
2. Teismas nepagrįstai nenustatė tarp šalių egzistavusio teisinio santykio, todėl neteisėtai patenkino ieškinį CK 6.242 straipsnyje nurodytu pagrindu. Pirma, teismų (skundžiamą sprendimą priėmusio ir Biržų rajono apylinkės teismo) nustatyta, kad šalys 2011 m. spalio 22 d. sudarė žodinį susitarimą, kad atsakovas savo vardu aukcione nusipirks pastatą, kurį vėliau perleis ieškovui. Tai reiškia, kad tarp šalių egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai, iš kurių kilo ginčas dėl susitarimo vykdymo metu ieškovo už atsakovą sumokėtų pinigų VĮ Valstybės turto fondui. Taigi nėra būtinos sąlygos, reikalingos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams institutui taikyti, t. y. atsakovo praturtėjimui buvo teisinis pagrindas – šalių susitarimas, todėl ieškovas gali apginti savo pažeistas teises kitais teisių gynimo būdais. Antra, tokį susitarimą iš esmės pripažino skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, tačiau netinkamai įvertino minėtas faktines aplinkybes ir nepagrįstai nustatė to susitarimo turinį, t. y. kad atsakovas turėjo įgyti turtą ne savo, o ieškovo vardu ir taip viršijo susitarimo ribas. Anot teismo, atsakovas turtą įgijo ne pagal susitarimą, o be jokio teisinio pagrindo. Tokia išvada prieštarauja bylos medžiagai ir kitoms teismo padarytoms išvadoms. Ieškovo žinojimas apie atsakovo dalyvavimą varžytynėse savo vardu, jo (atsakovo) pradinio įnašo sumokėjimas ir atitinkamas ieškovo žinojimas apie tai, ieškovo lėšų mokėjimas VĮ Valstybės turto fondui už atsakovo perkamą pastatą, paties ieškovo pripažinimas, kad buvo sutarta pastatą pirkti atsakovo vardu ir vėliau tą pastatą perleisti ieškovui, parodo, kad šalių susitarimo turinys buvo dėl pastato pirkimo būtent atsakovo vardu, todėl nesuprantama skundžiamo sprendimo išvada, jog šalys susitarė pastatą pirkti ieškovo vardu. Trečia, nepaisant to, koks buvo susitarimo turinys, t. y. kieno vardu turėjo būti įgytas pastatas, teismo išvada, kad atsakovui viršijus susitarimo ribas galima taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, yra nepagrįsta. Viršijusi susitarimo ribas šalis laikoma pažeidusi susitarimą ir šis faktas savaime nepanaikina buvusių sutartinių teisinių santykių ir iš jų išplaukiančių teisių gynimo būdų, todėl tai nesukuria ir nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinų sąlygų. Ketvirta, reikalavimas dėl lėšų priteisimo gali turėti įvairų pagrindą. Nuo to, kokiu pagrindu toks reikalavimas grindžiamas, priklauso jo tenkinimo sąlygos ir apimtis. Ieškovas, pripažinęs buvus susitarimą su atsakovu, juo nesiremia, t. y. prašomų priteisti lėšų nereikalauja iš sutartinių teisinių santykių išplaukiančiais teisių gynimo būdais, o tiesiog teigia, kad atsakovas praturtėjo be jokio teisinio pagrindo. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo materialinius teisinius santykius ir nusprendė taikyti išimtinį, savarankišką, subsidiarų teisės institutą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas papildomame sprendime kitaip pasisakė dėl tų klausimų, dėl kurių pasisakė skundžiamame sprendime. Skundžiamu sprendimu teismas skirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir patirtas ieškovo. Teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad ieškovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Papildomame sprendime teismas nurodo ieškovo pateiktus įrodymus ir jų pagrindu priteisia bylinėjimosi išlaidas. Akivaizdu, kad papildomame sprendime padaryta išvada, kad ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nebuvo išspręstas, yra nepagrįsta. Teismo klaida negali būti atitaisoma taikant papildomo sprendimo priėmimo institutą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
1. Pareikštas ieškinys yra susijęs su atsakovo baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ieškovui padaryta turtine žala (CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kita vertus, žyminio mokesčio nesumokėjimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, o tokį pažeidimą apeliacinės instancijos teismas galėtų ištaisyti priimdamas atitinkamą sprendimą dėl žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą iš tos šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas.
2. Ieškovas įgaliojo atsakovą jo nuožiūra sutarta kaina ir sąlygomis ieškovui nupirkti nekilnojamąjį turtą. Tai aiškiai nurodyta 2011 m. liepos 26 d. įgaliojime. Baudžiamojoje byloje taip pat konstatuota, kad V. J. buvo įgaliotas Ž. Š. vardu sudaryti ir pasirašyti atitinkamas sutartis bei Ž. Š. nupirkti aukcione nekilnojamąjį turtą ir įregistruoti jį Ž. Š. vardu. Ši aplinkybė iš naujo nebeįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Teismas teisingai nustatė teisinį santykį ir pagrįstai konstatavo, kad yra visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Biržų rajono apylinkės teismo nutartyje nustatyta, kad šalys nebuvo susitarusios, jog turtą atsakovas įgis savo vardu, po to jį perleis trečiajam asmeniui, o gautus pinigus pasisavins. Akivaizdu, kad atsakovas veikė ne tarp šalių buvusio susitarimo pagrindu ir ne jo ribose. Nesant tarp šalių sandorio, pažeistų turtinių teisių gynyba sutarties netinkamo vykdymo pagrindais negalima.
Motyvuojamoji dalis
3. Sprendime teismas neišsprendė ieškovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl teismas pagrįstai priėmė papildomą sprendimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo
Pateikdamas ieškinį ieškovas žyminio mokesčio nesumokėjo. Nurodė, kad ieškinys yra susijęs su atsakovo baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ieškovui padaryta turtine žala, o pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas rezoliucija priėmė ieškinį ir, nepaisant atsakovo nurodytų procesinių atsikirtimų dėl nesumokėto žyminio mokesčio, bylą išnagrinėjo iš esmės. Susiklosčiusi procesinė situacija leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo pozicija, jog jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šia proceso teisės norma siekiama neapmokestinti nagrinėjamų reikalavimų, kuriuos reiškia asmenys, galėję savo procesines teises įgyvendinti baudžiamojo proceso tvarka, kur žyminis mokestis nemokamas; valstybė suinteresuota, kad nuo nusikalstamų veiksmų nukentėję asmenys galėtų nevaržomai iš šias neteisėtas veikas padariusio asmens (padariusių asmenų) reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-438/2012). Apeliantas sutinka, kad už reikalavimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nereikia mokėti žyminio mokesčio, tačiau teigia, jog ieškovas pareiškė reikalavimą ne dėl žalos atlyginimo, o dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuriam įstatymas nenumato išimčių dėl žyminio mokesčio mokėjimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apelianto pozicija, nes iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia atsakovo baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ieškovui padaryta turtine žala. Atsakovo veiksmais ieškovui padarytos turtinės žalos faktas konstatuotas Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje. Nagrinėjamu atveju atsakovo praturtėjimas pasireiškė ieškovo turto (pinigų) sumažėjimu (netekimu), o pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje pateiktą žalos sampratą asmens turto netekimas ir yra žala. Taigi aplinkybė, kad ieškovas civilinio proceso tvarka pareiškė atsakovui reikalavimą ne dėl žalos atlyginimo, o dėl nepagrįsto praturtėjimo, nesudaro pagrindo netaikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindo. Pažymėtina, kad tiek nuostolių (turtinės žalos) atlyginimo institutas, tiek nepagrįsto praturtėjimo institutas yra civilinių teisių gynybos būdai, kurių pasirinkimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. galimybės taikyti vieną ar kitą būdą konkrečių atveju. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, jeigu asmeniui nusikalstama veika padaroma turtinė žala, nepriklausomai nuo to, kurį iš civilinių teisių gynybos būdų jis pasirenka reikšdamas ieškinį tokią žalą padariusiam asmeniui, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą ieškovas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo
Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino CK 6.242 straipsnyje, jame įtvirtintas nepagrįsto praturtėjimo institutas, nurodytu pagrindu Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo visų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidų (sąlygų). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).
Apelianto teigimu, jo praturtėjimui buvo teisinis pagrindas – šalių susitarimas, todėl, anot apelianto, ieškovas gali apginti savo pažeistas teises kitais teisių gynybos būdais. Taigi apeliantas mano, kad šiuo atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo ketvirtos ir septintos prielaidų. Dėl jų teisėjų kolegija ir pasisako.
Apeliantas įrodinėja, kad šalys 2011 m. spalio 22 d. sudarė žodinį susitarimą, jog atsakovas savo vardu aukcione nupirks pastatą, kurį vėliau perleis ieškovui. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai nustatė šio susitarimo turinį, t. y. jog atsakovas turėjo turtą įgyti ne savo, o ieškovo vardu ir taip viršijo susitarimo ribas. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas minėto šalių susitarimo turinį, pagrįstai atsižvelgė į baudžiamojoje byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas atsakovo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pasekmes (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Biržų rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pripažino atsakovą, būnant nepakaltinamu, padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Šioje nutartyje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2011 m. spalio 22 d. žodžiu susitarė, jog atsakovas nupirks aukcione pastatą (duomenys neskelbtini), ir įregistruos jį ieškovo vardu. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės siūlo kitaip vertinti susitarimo turinį, negu jis įvertintas baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamuoju buvo atsakovas, o nukentėjusiuoju – ieškovas. Dėl teismo nuosprendžiu (nagrinėjamu atveju – nutartimi) nustatytų faktų prejudicinės galios civilinėje byloje kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi; kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje; šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Šiuo konkrečiu atveju aplinkybė, kieno vardu šalys buvo susitarusios aukcione įgyti turtą, buvo reikšminga baudžiamojoje byloje ir Biržų rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, nustatė, kad šalys buvo susitarusios, jog turtas bus nupirktas būtent ieškovo vardu. Ta pati aplinkybė yra reikšminga ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. baudžiamojoje byloje nustatyta aplinkybė įeina į įrodinėjimo sudėtį nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 3 punktu, joje turi prejudicinę galią ir iš naujo nebeįrodinėtina. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas už ieškovo pinigus įgijo ir įregistravo turtą savo, o ne ieškovo vardu, todėl laikytina, jog atsakovas turtą įgijo ne pagal susitarimo sąlygas, t. y. tokiam praturtėjimui nebuvo teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas tokiu būdu viršijo susitarimo ribas. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad viršijusi susitarimo ribas šalis laikoma pažeidusi susitarimą ir šis faktas nepanaikina buvusių sutartinių teisinių santykių bei iš jų išplaukiančių teisių gynybos būdų, todėl tai nesukuria pagrindo nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas už ieškovo pinigus turtą įgijo savo vardu, kai tokio šalių susitarimo nebuvo. Tai reiškia, kad tokį turto įgijimą negalima pateisinti sandoriu (žodiniu susitarimu), nes jo nebuvo. Akivaizdu, kad, atsakovui įgijus turtą savo vardu, nesant šalių susitarimo, jog atsakovas už ieškovo pinigus turtą nupirks savo vardu, ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais. Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju buvo apelianto ginčijamos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidos, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šį institutą.
Dėl papildomo sprendimo
Skirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas atstovavimo išlaidas, todėl jų iš atsakovo nepriteisė. Ieškovui pateikus prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir jame nurodžius, kad jis patyrė 2 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir tai patvirtina teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateiktas kvitas, pirmosios instancijos teismas priėmė papildomą sprendimą. Apeliantas neginčija, kad ieškovo patirtas atstovavimo išlaidas patvirtinantis įrodymas buvo pateiktas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, kaip tai numato CPK 98 straipsnio 1 dalis, o nesutikimą su priimtu papildomu sprendimu grindžia, teisėjų kolegijos vertinimu, formaliu argumentu, jog tokia pirmosios instancijos teismo klaida negali būti atitaisoma priimant papildomą sprendimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apelianto pozicija. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimo ir nenurodė, kad nėra pagrindo priteisti jas iš atsakovo, tiesiog pažymėjo, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas atstovavimo išlaidas. Ieškovui prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo atkreipus dėmesį į tai, kad tokie įrodymai buvo pateikti dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių išlaidų atlyginimo klausimą išsprendė priimdamas papildomą sprendimą, nes, kaip minėta, sprendime šis klausimas nebuvo išspręstas, teismui manant, jog ieškovo tokių išlaidų iš viso nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad procesinė situacija, kai esant pateiktiems atstovavimo išlaidas patvirtinantiems įrodymams teismas nurodo, jog jie nepateikti ir dėl jų pagrįstumo nepasisako, reiškia, kad jų priteisimo klausimas liko neišnagrinėtas, todėl yra pagrindas priimti papildomą sprendimą.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiami sprendimas ir papildomas sprendimas paliktini nepakeistais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi atidėjo apeliantui 1 171 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Netenkinus apeliacinio skundo, valstybei iš apelianto priteistinas atidėtas žyminis mokestis (CPK 84, 93 ir 96 straipsniai).
Ieškovas patyrė 300 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą apmokėti. Netenkinus apeliacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą ir 2015 m. sausio 23 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1 171 (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas – 5660).
Priteisti ieškovui Ž. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 300 (tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų.