- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-20
- Bylos Nr.
- AN2-379-932/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01771-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- D. D.
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų binisterijos
Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo, kuriuo D. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nutarimu D. D. pripažintas kaltu dėl to, jog būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovu ir žinodamas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį bei finansinius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, Institucija), nesant galimybei atsiskaityti su kreditoriumi, privalėdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, šios Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos neįvykdė ir į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nesikreipė. Šiais savo veiksmais D. D. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 1 450 eurų dydžio bauda.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
2. Skunde apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
2.1. Apelianto įsitikinimu, skundžiamu nutarimu administracinė nuobauda jam paskirta praleidus ANK 39 straipsnyje numatytą dvejų metų terminą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutarimą, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 17 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-303/2021 pateiktu teisiniu konkrečios bylos įvertinimu (skunde cituojamas nutarties 26 punktas), konstatuojant, kad VMI kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo diena laikytina ir trunkamojo administracinio nusižengimo pabaigos diena ir trunkamojo administracinio nusižengimo paaiškėjimo diena, dėl ko kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad minimoje byloje nebuvo praleistas įstatymo numatytas terminas administracinei nuobaudai skirti. Atsižvelgdamas į tokį išaiškinimą, apylinkės teismas atmetė apelianto 2021 m. rugpjūčio 9 d. rašte pateiktą prašymą išreikalauti iš VMI rašytinius įrodymus, kurie leistų tiksliai nustatyti, kada VMI tapo žinoma apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumą ir daromą trunkamąjį administracinį nusižengimą. Teismas atsisakė išreikalauti prašomą informaciją iš VMI ir ją ištirti. Nenustatęs trunkamojo administracinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, teismas nesiėmė visų priemonių visapusiškai ir objektyviai ištirti visas veikos aplinkybes (ANK 567 straipsnio 1 dalis). Užuot aiškinęsis įrodinėtinas administracinio nusižengimo aplinkybes, susijusias su bendrovės nemokumo atsiradimo ir apelianto daromo trunkamojo administracinio nusižengimo paaiškėjimo momentu, pirmosios instancijos teismas tik akcentavo buvusio bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą pasibaigimo terminą, nepagrįstai siedamas jį su, teismo nuomone, administracinės nuobaudos skyrimo terminu.
2.2. Taip pat skunde yra cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-15-2015. Šioje nutartyje yra pasisakyta, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 35 straipsnio 1 dalį administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas, atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris vis dar daromas jo paaiškėjimo metu, tai šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – šešių mėnesių termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos. Antra vertus, ATPK 35 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios daryti trunkamąjį administracinį teisės pažeidimą, nerizikuojant sulaukti ATPK numatytų sankcijų pritaikymo, tais atvejais, kai kompetentingiems subjektams pirmą kartą nustačius galbūt daromo trunkamojo administracinio teisės pažeidimo požymius administracinė nuobauda nėra paskiriama per ATPK 35 straipsnyje numatytą šešių mėnesių terminą. Trunkamojo administracinio teisės pažeidimo sudėties tapatūs ar iš dalies skirtingi požymiai gali būti nustatomi (gali paaiškėti) ir kelis kartus, pavyzdžiui, atliekant naujus, pakartotinius patikrinimus. Apelianto įsitikinimu, ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aktuali ir nagrinėjamu atveju, kadangi iš esmės analogiškos nuostatos, nurodytos ATPK 35 straipsnyje, šiuo metu yra įtvirtintos ANK 39 straipsnyje. Tvirtinama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios nuostatos vienodos taikymo ir aiškinimo praktikos.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į skundą VMI prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.
3.1. Atsiliepime pažymima, kad ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio – tęsiasi tol, kol egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jo nenutraukia pats asmuo ar kiti asmenys arba išnyksta pareiga įvykdyti veiksmus, kuriuos privaloma įvykdyti. Trunkamoji veika paprastai pasibaigia, kai: 1) kaltininkas pats ją nutraukia; 2) tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos; 3) atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą; 4) išnyksta kaltininko pareiga atitinkamai veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020). Kitaip tariant, asmuo tokį nusižengimą daro nuo to laiko, kai paaiškėja, kad įmonė tapo nemoki, iki tol, kol kreipiamasi dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi trunkamojo administracinio nusižengimo padarymo atveju nusižengimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė įstatymo uždraustą veiką.
3.2. VMI, kaip kreditorė, pagal teisės aktus turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo galimai nemokiai įmonei. Teikdama pareiškimą teismui dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, VMI gali remtis tik turimais duomenis, kurie, jos nuomone, galėtų įrodyti įmonės nemokumą, bet faktinį tokios įmonės nemokumą teisės aktų nustatyta tvarka, remdamasis aktualiais finansiniais ir kitais duomenimis, įvertina ir bankroto bylą iškelia ar atsisako jį iškelti teismas.
Žemesnės instancijos teismas
3.3. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju tai, kad D. D., kaip vadovui, apie bendrovės nemokumą turėjo būti žinoma nuo 2016 m., kuomet buvo parengtas bendrovės 2015 m. antro pusmečio balansas, iš kurio matyti, kad jau 2015 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apie bendrovės nemokumo faktą bendrovės vadovui D. D. vėliausiai turėjo tapti žinoma nuo 2019 m. lapkričio 26 d., kai buvo pateiktos patikslintos PVM deklaracijos, kuriose deklaruotas mokėtinas į valstybės biudžetą PVM. Žinodamas, kad bendrovė nesumoka mokesčių ir gaudamas VMI sprendimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos nurašymo, D. D. turėjo atsakingai įvertinti valdomos bendrovės finansinę būklę ir žinodamas, kad bendrovė nemoki, ieškoti sprendimų bendrovės mokumui atkurti arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, Institucijos įsitikinimu, nuo 2019 m. lapkričio 26 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui D. D. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau bendrovės vadovas neatliko įstatymuose nustatytų privalomų veiksmų ir savo veiksmais/neveikimu vengė nemokios bendrovės bankroto inicijavimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad D. D., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, turėjo pareigą inicijuoti nemokumo procesą, tačiau to nepadarė, šios pareigos nevykdė, juo labiau, 2021 m. rugpjūčio 9 d. prašyme teismui pastarasis pats pripažino, jog nepateikė pareiškimo teismui iškelti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą, dėl to nuoširdžiai gailisi.
Atsiliepimas
3.4. Atsiliepime daroma išvada, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo pabaigą susiejo su kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo momentu. Būtent toks aiškinimas atitinka formuojamą teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-96-651/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-303/2021, Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-462-238/2020 ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Skundas netenkinamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas apeliantą pripažino kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. ANK 120 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Šiuo konkrečiu atveju apelianto padarytas nusižengimas pasireiškė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu teismui.
6. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte numatyta, kad juridinio asmens vadovas privalo inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.
7. Pagal formuojamą teismų praktiką juridinio asmens nemokumas siejamas su ženkliais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus jos finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 6 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020).
8. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovu buvo apeliantas, atitiko šiuos anksčiau įvardintus įstatyme ir teismų praktikoje suformuotus požymius bei kriterijus. Tokią išvadą teismas daro remdamasis tiek šioje administracinio nusižengimo byloje esančiais duomenimis, tiek Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO patalpintais Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-1821-854/2021 (nemokumo byloje) esančiais duomenimis (pabrėžtina, kad apeliantas asmeniškai dalyvauja minėtos civilinės bylos nagrinėjimo procese, todėl jo teisė į teisingą, sąžiningą teismą nebus pažeista, jei teismas vadovausis minėtoje civilinėje byloje pateiktais duomenimis, juolab, kad jų turinys yra aprašytas VMI kreipimesi į teismą dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo). Iš pateiktų duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola valstybės biudžetui 2021 m. kovo 1 d. sudarė 28 505,28 Eur; iš viso bendrovės skoliniai įsipareigojimai 2021 m. kovo 10 d. sudarė 179 021,78 Eur; bendrovės balansinė turto vertė 2021 m. kovo 10 d. buvo 596 Eur; bendrovėje niekas nedirbo, jai nuosavybės teise nepriklausė jokios transporto priemonės. Išieškoti susikaupusios skolos VMI nepavyko nei pagal nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojų sąskaitos (sąskaitų), nei pasitelkus antstolį. Įvertinus tokias aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantui, kaip bendrovės vadovui, buvo iškilusi pareiga, kaip tai numatyta JANĮ 5 straipsnio 1 punkte, inicijuoti nemokumo procesą. Šios pareigos jis neįvykdė, kadangi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl nemokumo bylos iškėlimo kreipėsi ne jis, o vienas iš jo vadovautos bendrovės kreditorių, t. y. VMI. Taip apeliantas ne tik pažeidė JANĮ 5 straipsnio 1 punktą, bet kartu padarė ir administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
9. Apeliaciniame skunde minėto administracinio nusižengimo padarymo faktas nėra ginčijamas, iš esmės visi skundo argumentai yra nukreipti, siekiant įrodyti, kad nagrinėjamoje byloje buvo nesilaikyta ANK 39 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių administracinių nuobaudų skyrimo terminus. ANK 39 straipsnyje yra nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas anksčiau galiojusio ATPK nuostatas (nors ATPK nuostatos nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalioja, tačiau pateikti išaiškinimai tebelieka aktualūs) yra nurodęs, jog pagal ATPK 35 straipsnio 1 dalį administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas, atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris vis dar daromas jo paaiškėjimo metu, tai šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – šešių mėnesių termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-15-2015). Trunkamojo nusižengimo atveju būtina tiksliai nustatyti, kada valstybės institucijoms tapo apie jį žinoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-2012).
10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas terminą paskirti administracinę nuobaudą susiejo su administracinio nusižengimo pabaigos momentu, t. y. kreditoriaus (VMI) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo momentu ir laikė, jog terminas administracinei nuobaudai paskirti skaičiuotinas nuo 2021 m. kovo 1 d. Tuo tarpu apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą pasibaigimo terminą susiejo su administracinės nuobaudos skyrimo terminu ir nesiaiškino trunkamojo administracinio nusižengimo paaiškėjimo momento, būtent nuo kurio ir turėtų būti skaičiuojamas ANK 39 straipsnyje numatytas terminas.
11. Pažymėtina, kad pagal byloje esančius duomenis matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola valstybės biudžetui ėmė kauptis dar 2016 m. pabaigoje. Vis tik vien pats faktas apie tai, jog juridinis asmuo tam tikru metu įsiskolina valstybės biudžetui, dar nėra pakankamas pagrindas kreditoriui, šiuo atveju – VMI, spręsti, kad konkretus juridinis asmuo yra nemokus, o jo vadovas neįgyvendina pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip daro ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Tokia išvada darytina tik išnaudojus galimybes išieškoti skolą, surinkus reikiamus duomenis apie bendrovės finansinę padėtį. Tik tuomet galima padaryti tikslią ir konkrečią išvadą, jog bendrovė yra nemoki, o jos vadovui buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju 2019 m. gruodžio 12 d., 2020 m. sausio 22 d. ir 2020 m. vasario 6 d. VMI priėmė nurodymus išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitos), 2020 m. vasario 11 d. sprendimu perdavė mokestinės nepriemokos išieškojimą iš turto antstoliui. 2021 m. kovo 1 d. buvo gauta papildoma informacija apie bendrovę, t. y. apie tikslią jos skolą valstybės biudžetui, kad bendrovė neturi jai priklausančių transporto priemonių, neturi darbuotojų. Tad apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tik visumoje įvertinus situaciją, jog iš bendrovės nepavyksta išieškoti šios turimos skolos, gavus kitus paminėtus duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriui – VMI buvo pagrindas konstatuoti, kad minėta bendrovė yra nemoki, o jos vadovas nevykdo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apelianto padarytas trunkamasis administracinis nusižengimas, numatytas ANK 120 straipsnio 1 dalyje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriui – VMI paaiškėjo būtent 2021 m. kovo 1 d. ir todėl būtent nuo šios dienos skaičiuotinas ANK 39 straipsnyje numatytas dvejų metų terminas. Administracinė nuobauda apeliantui buvo paskirta 2021 m. rugpjūčio 10 d., taigi nepraleidus minėto termino.
12. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išsireikalauti papildomą medžiagą, siekiant išaiškinti, ar VMI apie nusižengimą žinojo jau 2016-2018 m. Pabrėžtina, kad Institucijos pateiktoje medžiagoje yra išsamiai išdėstyti veiksmai, kurių buvo imtasi apelianto vadovautos įmonės atžvilgiu, iš esmės analogiškos aplinkybės yra nurodytos ir inicijuojant bankrotą pateiktame pareiškime (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-1821-854/2021), pagrindo spręsti apie tai, kad egzistuoja dar kita nagrinėjimo klausimo sprendimui aktuali medžiaga nėra. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į paties apelianto pozicijos nenuoseklumą – nors šioje administracinio nusižengimo byloje lyg ir yra keliamos prielaidos, apie tai, kad kreditorius dar anksčiau (2016-2018 m.) nei pirmosios instancijos teismo konstatuotu laiku galėjo žinoti apie jo vadovautos bendrovės nemokumą, tačiau, antai, iš LITEKO sistemoje esančios Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-24532-608/2021 matyti, kad pateiktame atsiliepime D. D. kaip tik įrodinėja, kad įmonė, nors ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau tiek 2016 m. tiek ir vėliau (praktiškai iki karantino paskelbimo) vykdė veiklą.
13. Dėl visų anksčiau išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas vertina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto asmens išdėstyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo šį nutarimą panaikinti
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
D. D. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.